Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
Didžioji salė - Page 2

Share | 
 

 Didžioji salė

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2
AuthorMessage
avatar

Priority : Family
Posts : 125
Accounts : Eric, Astor
Name : Aušrinė

Jeffrey Cornelius Dietmar

PostSubject: Re: Didžioji salė   Sun 19 Nov - 22:07


Galbūt Jeffrey buvo visoks – mokslininkas, savotiškas menininkas, kuriantis savo tobulą moterį, kiek pakvaišęs vyras, apsimestinis gydytojas, susitvardęs ir savimi pasitikintis vokietis, tačiau jis tikrai nebuvo bambeklis. Jeigu jam kas nors nepatikdavo tiesiog imdavo ir tai pakeisdavo. Jis ne itin suprato žmonių, kurie tiesiog aušindavo burną manydami, kad žodžiai ką nors pakeis. Galbūt tokia jo nuomonė ir buvo ganėtinai savanaudiška, juk žmonės neturėjo dėl jo keistis tarsi jis būtų koks nors pasaulio valdovas, tačiau čia pasireikšdavo jo kiek nestabili psichika liepianti viską be jokių išlygų valdyti. Štai ir dabar jam norėjosi tiesiog trinktelėti per Lourdes ranką ir nebeleisti jai daugiau gerti, tačiau sveikas protas bent jau kol kas neleido šitaip elgtis, tuo labiau, kad tokiu elgesiu jis būtų pritraukęs labai daug dėmesio. O ir pati tryliktoji tik dar kartą įsitikintų, kad jam kažkas negerai, todėl jis itin save tvardė, kam reikėjo tikrai daug susitelkimo.
-Jeigu nenoriu jūsų paversti karaliene tai dar nereiškia, kad nesate mano skonio Tiesiog jeigu būtų mano valia, paversčiau jus kai kuo kitu,-paslaptingai nusišypso, pirštais persibraukdamas per smakrą. – Nagi, Lourdes, jūs tikrai turite suvokti, kad visiškai paprastai sugebėčiau pasivyti jus ir jūsų gyvenimo tempą. Mano pasitikėjimas savimi tikrai neatsiranda iš niekur, nesu iš tų, kurie tik apsimeta esą nuostabūs, nors iš tiesų nė nesugeba susijaudinti. Metai tėra skaičius, kuris visiškai nieko nesako, nustebtumėte sužinojusi, ką sugebėčiau jus priversti pajusti,-tai ištaręs vyras žengė žingsnį į priekį beveik visai priartėdamas prie moters. – Pažvelgęs į jus tikrai nepasakyčiau, kad galėtumėte domėtis vaikais, jeigu būtumėte bent jau biseksuali sakyčiau, kad jums labiau patiktų tikri vyrai, žinantys, kas patinka moterims. Be to, ar nežinojote, kad vynas su metais tampa tik ryškesnio skonio, todėl gerai išlaikyti vynai ir yra tokie brangūs,-šiuos žodžius jis išsakė beveik tiesiai moteriai į ausį.
-Maniau pasiūlysiu jums vokiškų dešrelių, savo firminio patiekalo, tačiau bus įdomu nors kartą pamatyti, kai kas nors man gamina, šioks toks pokytis nuo kasdienės rutinos,-Kornelijus lėtai iškvėpė orą, degindamas ją savuoju žvilgsniu. – Aš apie save prastai negalvoju, tiesiog mėgstu mąstyti logiškai. O logika man sako, kad kai žmogus daugybę metų nebando susisiekti vadinasi jis tiesiog pamiršo arba nenori to daryti, tokia yra tiesa ir abejoju ar tai būtų galima susieti su prasta nuomone apie save. Žinau kada turėčiau save vertinti, savęs tikrai nepavadinčiau kukliu. Bet tos mergaitės paveikslas liks svetainėje, jis nejudinamas, ten jo vieta. Ji pati išrinko tą vietą, todėl jis ten ir liks,-gana griežtai ištarė paskutinius žodžius.
Back to top Go down
Online
avatar

Maybe, maybe, we look for secrets because we can't believe our mind.
Priority : family
Posts : 303
Accounts : rayna, harper
Name : patricija.
Lourdes "№13" Guerrero

PostSubject: Re: Didžioji salė   Sun 19 Nov - 22:18


Lourdes akys žaižaravo dar nematyta energija, kurią moteris spinduliavo kiekviena savo būties sekunde, kiekviena esybės dalimi. Ji jautėsi laiminga ir gyva, mėgavosi pobūviu, gėrimu, šiuo vakaru ir stimuliuojančiu pokalbiu. Mėgavosi flirtu ir tuo, koks susidomėjęs Kornelijus atrodė, net jei kartais ir bandė apsimesti nesužavėtu. Tačiau Guerrero žinojo, kad jei nebūtų jo dominusi, toks džentelmenas tikrai būtų radęs būdą nutraukti pokalbį kaip įmanoma greičiau ir eiti bendrauti su kuo nors kitu. Ne, Kornelijus nenorėjo išeiti ir jie abu tai žinojo. Atmosfera tik kaito. Ir darėsi tik įdomiau ir įdomiau.
- Kai kuo kitu? Pavyzdžiui, kuo? - nusišypsojusi, Lourdes gurkštelėjo dar viskio. Net nesijautė apgirtusi, tačiau brangus alkoholis maloniai šildė kūną, privertė pirštų galiukus dilgčioti, veidas kiek nutirpo. Buvo gera atsipalaiduoti, flirtuoti per daug apie tai negalvojant, kalbėti nerūpestingai, nesipykti, nediskutuoti apie ciklą ir apie vaisingumą. Ji ir vėl jautėsi gyva, ir vėl jautėsi jauna ir nerūpestinga. Po velnių, Guerrero norėjo iškrėsti ką nors kvailo, norėjo pasilinksminti. Tačiau kaip reikėtų tai padaryti, kai pašnekovas viso labo gurkšnojo vandenį su ledukais ir kreivai žvilgčiojo į jos stiklinę su alkoholiu? Jį reikia nugirdyti. Kaip įmanoma greičiau. Ištiesusi stiklinę į priekį, moteris gūžtelėjo pečiais. - Geriausi sandoriai sudaromi prie gero alkoholio taurės. Arba butelio, ypač jei esate nusiteikęs drąsiai. - suėmusi Kornelijaus ranką, Lou sunėrė judviejų pirštus tarpusavyje ir truktelėjo vyrą į save, patraukdama tiesiai prie baro. Praėjusi pro jį nerūpestingai, net nežvilgtelėdama į tą pusę, moteris pačiupo butelį viskio ir išėjo iš salės, patraukdama koridoriumi ir įeidama į vieną iš tuščių auditorijų. Neužrakintų, tačiau tamsių. Šviesos ji nedegė. Nematė tam reikalo. Šiaip ar taip, tamsa suteikė kur kas daugiau drąsos. Ir tamsoje galėjai būti kuo tik nori. Tamsa išlaisvindavo fantaziją, o realybę iškreipdavo.
- Dešrelių? Bijau kad turėsiu jus nuvilti pasakydama, kad į burną mėsos neimu. - suprasdama kaip dviprasmiškai tai skamba, Tryliktoji nusišypsojo ir atsuko butelį viskio, duodama jį Kornelijui. - Tačiau mielai pagaminsiu ką nors vegetariško. Jeigu jau pralaimėsiu. Nors tikiu, kad atsisakysite mano paslaugų vien tam, kad pagaminčiau jums vakarienę. Tiesa, galiu pažadėti, kad gavusi darbą ją pagaminčiau ir taip. Į klientus žiūriu kiek kitaip nei visi verslininkai. Tikriausiai todėl ir esu tokia sėkminga. - nusišypsojusi dar plačiau, Guerrero linktelėjo. - Paveikslas nejudinamas. Tačiau laikytis įsikibus praeities nėra protinga, Kornelijau. Norėdamas dar galėtumėte turėti vaikų, net neabejoju. Daugiau portretų ant sienų. Aš galiu padaryti namus gražiais, bet jų nepripildysiu juoko ir meilės. Tai - jūsų paties darbas. Kodėl mergaitė išėjo?
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Family
Posts : 125
Accounts : Eric, Astor
Name : Aušrinė

Jeffrey Cornelius Dietmar

PostSubject: Re: Didžioji salė   Sun 19 Nov - 22:48


Jeffrey aiškiai matė, kad Lourdes mėgaujasi šiuo pokalbiu per tiek metų, kai ji buvo jo gyvenime išmoko nuspėti jos emocijas vien iš akių ir veido. Jam nereikėdavo, kad ji pasakytų, jog liūdi, nereikėdavo, kad sakytų, jog kuo nors džiaugiasi, vyras ir pats aiškiai viską matydavo. Žinoma, dabar prabėgo jau ne vieneri metai ir Tryliktoji užaugo, tačiau jos akys liko nepakitusios. Jos taip pat žaižaruodavo, kai jai kas nors tikrai patikdavo, todėl Dietmar negalėjo nesidžiaugti tokia savo sėkme, iš tiesų vien dėl to ir tęsė šitą žaidimą, norėjo pamatyti, kuo viskas baigsis, ką ji dar sugalvos, kad kaip nors išprovokuotų tokį iš pirmo žvilgsnio susitvardžiusį vyrą. Kornelijus suprato, kad ji kaip visuomet bus pilna staigmenų, net jei ir sakėsi ją pažįstas, tačiau negalėjo visiškai visko nuspėti, kad ir kaip būtų gaila neturėjo tokių galių.
-O šitai sužinosite tuomet, jeigu įvyks stebuklas ir tapsite biseksuali, bet užtikrinu jums tikrai labai patiktų,-vyro akyse užsižiebė ugnelės tokios, kurios sugebėtų uždegti bet ką. Šis žaidimas jam patiko, tačiau jis neketino atskleisti visų savo turimų kortų, kad ir kokia provokuojanti ji bebūtų vis tiek nesugebės pralaužti jo tvirtai suformuoto šarvo, kaukės, kuri tiek metų puikiai saugojo jį nuo tikrojo pasaulio. Kornelijus pakėlęs stiklinę su vandeniu prie lūpų, lėtai gurkštelėjo, apsilaižydamas lūpas ir taip surinkdamas visus likusius lašelius. – Man regis patys geriausi sandoriai sudaromi krauju, o ne alkoholiu,-kreivai šyptelėjęs, leidosi vedamas moters. Jis nė kiek nesipriešino, nors galėjo, juk buvo aišku, kad moteris nenusileis, kol jo gerkle nenusileis nei vienas gurkšnis kur kas stipresnio gėrimo nei vanduo. – Turėtumėt suprasti, kad niekad gyvenime negėriau, neketinu to daryti, net ir jei labai atkakliai to prašysit, nesu nusiteikęs prarasti šaltą protą,-Dietmar nuojauta sakė, kad alkoholis tikrai prives jį prie pralaimėjimo, todėl norėdamas šito išvengti, turėjo atsispirti bet kokiems jos kerams. Galbūt jai ir norėjosi elgtis kvailai ir visiškai nutrūktgalviškai, tačiau vyras tikrai nebuvo tokio tipo žmogus, šios pramogos jis negalėjo jai suteikti.
-Labai gaila, tiesą sakant daug ką prarandate,-gūžtelėjo pečiais per daug nesužavėtas jos komentaro. – Turėčiau jus perspėti, kad esu gana išrankus valgytojas,-lyg tarp kitko pridūrė. Visgi, Guerrero turėjo puikiai žinoti, ką jis mėgsta, o ko ne arba bent jau mažoji Guerrero versija tą turėjo žinoti. Būtų buvę visai įdomu pamatyti ar jos protas vis dar instinktyviai prisimena tą informaciją. – Vaikai niekuomet nebuvo svarbiausias mano gyvenimo tikslas. Visuomet norėjau pakeisti pasaulį, sukurti ką nors nauja dar nepažinta, to noriu ir dabar ir ta mergaitė man kiekvieną dieną primena tą mano svajonę, todėl ji man tokia svarbi, ne todėl, kad laikau ja savo dukra. O ji išėjo, nes jai buvo metas išeiti ir aš ją išleidau. Jai buvo laikas išmokti gyventi vienai, nes ji buvo per daug prie manęs prisirišusi, ji turėjo būti visapusiška, neturėjau būti jai dievas, kuriam ji vieninteliam nesiginčydama paklūsta. Ji turėjo patobulėti kaip žmogus.
Back to top Go down
Online
avatar

Maybe, maybe, we look for secrets because we can't believe our mind.
Priority : family
Posts : 303
Accounts : rayna, harper
Name : patricija.
Lourdes "№13" Guerrero

PostSubject: Re: Didžioji salė   Mon 20 Nov - 9:32


Moteris nežymiai šypsojosi. Kornelijus buvo žavus, tikrai žavus, bet flirtuoti ir vilioti mokėjo menkai. O galbūt tiesiog nesistengė to daryti? Įsitaisiusi ant vieno iš suolų, pasikėlusi suknelę kad ji nesivilktų žeme, tamsiaplaukė susikėlė koją ant kojos ir papurtė galvą. Jautė, kad artėja paaiškinimo metas - dažnam į jos gyvenimą atėjusiam vyrui reikėdavo sudėlioti faktus ir atsidūstant priminti, kad seksualinė orientacija negali būti pakeista. Su ja gimstama, o Guerrero - jokia ne išimtis.
- Keista, nes sakote, kad esate mokslininkas, bet apie seksualumą ir orientaciją kalbate taip, tarsi tai būtų suknelė, kurią išeitų tiesiog pakeisti. Aš tokia gimiau, Kornelijau. Nuo pat ankstyvos paauglystės žinojau, kad vyrai manęs netraukia ir neturėjau absoliučiai jokio noro net su jais eksperimentuoti - toks tvirtas ir aiškus buvo mano įsitikinimas, kad su jais šia prasme nenoriu turėti absoliučiai nieko bendro. Žinau, kad dažniausiai vyresni vyrai yra linkę numoti ranka ir pasakyti, kad tai - tik fazė, kuri praeis radus tinkamą vyrą, tačiau patirtis rodo, kad net patys nuostabiausi vyrai negali manęs priversti jais susižavėti. Kaip draugais - žinoma, bet kaip vyrais?... Na, turiu jus nuvilti, Kornelijau. Tikriausiai teks man tiesiog pasakyti ką turite omenyje, nes stebuklas neįvyks. Labai atsiprašau, kad šis vakaras pilnas nusivylimų. - kreivai šyptelėjusi, moteris gurkštelėjo viskio iš butelio. Turėjo būdų priversti jį gerti, tačiau spausti nenorėjo. Tai nebuvo mokyklos laikai, kuomet bendraamžiai priverčia į rankas paimti taurę baisiai stipraus ir pigaus alkoholio. Tačiau mintis, kad su ja Kornelijus galėtų pirmą kartą paragauti alkoholio, buvo jaudinanti. Todėl Lourdes mostelėjo ranka. - Padarykime mainus. Aš niekada nesu bučiavusi vyro, jūs niekada nesate gėręs alkoholio. Jeigu truktelėsite iš butelio, aš jus pabučiuosiu. Abu būsime išbandę ką nors naujo. - Lourdes akyse sužibo velniukai. Ji norėjo linksmintis. Ir jie abu žinojo, kad šis pasiūlymas per geras, kad Meistras jį praleistų. Ypač turint omenyje tai, kad Lourdes net neįsivaizdavo, jog kiekvienas jos sąlytis su Meistru turėjo savo programą, kuri turėjo keisti Tryliktosios elgesį ir požiūrį.
- Vaikai padeda pakeisti pasaulį, Kornelijau. Ir atrasti tai, kas dar nepažinta. Žinau, kad manote, kad viską galite pasiekti tik savo išradimais, bet vaikai... Vaikai atitinka visus jūsų išvardintus kriterijus. - gūžtelėjusi pečiais, Lourdes gurkštelėjo viskio. - Jums reikėtų pabandyti su ja susisiekti. Jeigu buvote tokie artimi kaip atrodo, tikriausiai ir ji apie jus galvoja, jus prisimena. Galbūt pyksta kad išstūmėte ją į pasaulį nepasiruošusią, bet tokia tėvų dalia, tiesa? Išstumti savo vaikus iš lizdo, kad jie patys išmoktų skristi. - mintimis nuklydusi į praeitį, Guerrero nežymiai papurtė galvą. Dabar nebuvo laikas filosofuoti. Buvo laikas linksmintis ir gerti, todėl ji ir vėl gurkštelėjo viskio. Nors buvo smulki, gerti mokėjo, todėl visas tas viskis dar nedavė į galvą taip labai kaip kad galėjo.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Family
Posts : 125
Accounts : Eric, Astor
Name : Aušrinė

Jeffrey Cornelius Dietmar

PostSubject: Re: Didžioji salė   Mon 20 Nov - 11:10


Jeffrey bent jau kol kas buvo įsitikinęs, kad flirtu ir vilionėmis mažai, ką būtų pasiekęs, bet jau šią akimirką, todėl per daug ir nesistengė. Viskas ir taip vedė ta linkme, kurios jam reikėjo, todėl rimtesnius pabūklus saugojo kiek vėlesniam laikui. Šiaip ar taip negalėjo iškart atskleisti visų savo kortų, juk būtų per daug neįdomu. Be to, turėjo apsimesti, kad per daug ja nesidomi, o flirtuodamas tik patvirtintų, jog meluoja. O kas norėtų būti sugautas, kai sako ne tiesą.
-Tikriausiai šioje vietoje turėčiau paaiškinti savo žodžius, nes matau, kad ne taip supratot. Nesitikiu, kad jums staiga ims patikti vyrai, nesu kvailas, kad susikurčiau tokias iliuzijas. Tuo labiau negyvenu senais nusistatymais, kad tai yra liga, kurią galima pagydyti, kad tai tėra gyvenimo tarpsnis ir jis galiausiai praeis ar dar kokiais nors kitais pasiteisinimais, kuriuos vyrai sukūrė, kad galėtų kiek sušvelninti smūgį savajam ego. Tiesiog norėjau pasakyti, jog tai kad jūs sužinotumėt, kuo galėčiau jus paversti yra lygiai taip pat neįmanoma, kaip jums pradėti norėti vyrų. Abejoju ar jūs man atskleidžiat viską, tad nematau prasmės, kodėl turėčiau su jumis pasidalinti tokia informacija, Kornelijus kreivai šyptelėjo, pažvelgdamas į viskio butelį. Jis niekad nebuvo iš tų, kurie norėdavo gyvenime išbandyti viską. Pirmasis susidūrimas su narkotikais, pirmoji cigaretė, pirmasis gurkšnis alkoholio, nei vienas dalykas nebuvo jo sąraše, kuriuos turėtų išbandyti iki mirties. Tai tebuvo visai nereikšmingos gyvenimo detalės. Visgi, moters pasiūlymas buvo viliojantis, iš tiesų net neturėjo teisės jo atsisakyti, juk turėjo pamatyti kaip jos kūnas reaguos į jų bučinį. Buvo akivaizdu, kad viskas turėtų pasikeisti kardinaliai. – Kai pasiūlymas toks, tikriausiai negaliu atsisakyti, tuo labiau, jog pagalvotumėt, kad esu bailys, o toks tikrai nesu,-vyras šyptelėjo, paimdamas iš moters butelį. Kiek pateliuskavo rusvą gėrimą, atsidusdamas. Nejautė jokio jaudulio šitai darydamas, gal net jam buvo šiek tiek liūdna, kad tokiu būdu užterš savo kūną, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Ilgiau negalvojęs užsivertė butelį ir nugėrė vieną gurkšnį, pajusdamas kaip nemalonus deginimas apėmė jo burną, o vėliau ir stemplę. Vis dar visiškai nesuprato gėrimo prasmės, nes nuo šito tikrai nesijautė geriau. Kornelijus pasistengė per daug nesusiraukti, juk nebuvo paauglys, todėl tik giliau įkvėpė, stengdamasis išlaikyti tiesų veidą. – Nepasakyčiau, kad man labai patiko,-trumpai ištarė, prieidamas arčiau moters ir be jokių perspėjimų palinkdamas prie jos bei pabučiuodamas. Turėjo užsigarantuoti tai, kad ji dabar ims ir nepabėgs, o ištesės savo duotą pažadą.
Back to top Go down
Online
avatar

Maybe, maybe, we look for secrets because we can't believe our mind.
Priority : family
Posts : 303
Accounts : rayna, harper
Name : patricija.
Lourdes "№13" Guerrero

PostSubject: Re: Didžioji salė   Mon 20 Nov - 11:22


Lourdes tikrai nebuvo pavyzdinga, toli gražu. Tik mokėjo sudaryti puikų įvaizdį. Mokėjo apsimesti rimta, profesionalia, tvarkinga moterimi, tačiau tikriausiai tam tikra prasme ji žinojo, kad neturėjo normalios paauglystės ir visuomet bandė už tai atsigriebti, vis iškrėsdama kokią kvailystę. Ji nusitempdavo savo gyvenimo partnerę į atrakcionus kai jie atvažiuodavo į miestą, mielai prisigerdavo iki žemės graibymo žaisdama kokį kvailą gėrimo žaidimą, o ir visaip kaip bandė atsigriebti už prarastą laiką. Tik ji dar nežinojo, kad žmogus, dėl kurio ji prarado visus tuos metus, stovėjo čia, šioje patalpoje, vos už kelių žingsnių nuo jos ir ketino pirmą kartą gyvenime paragauti alkoholio. Jam reikėjo atsipalaiduoti, dievaži, būtinai reikėjo atsipalaiduoti. Ir Lourdes ketino tuo pasirūpinti. Prižiūrėdama, kad jis iš tiesų atsigertų, o ne tik apsimestų kad geria, moteris akylai sekė alkoholio kiekį butelyje, tačiau nespėjo net nieko pasakyti, kai Kornelijus pasilenkė ir sujungė jų lūpas bučiniui. Guerrero tai ketino padaryti savais tempais (nes ją buvo galima vadinti visaip, tačiau savo žodį ji tęsėdavo - tokia jau buvo), tačiau akivaizdu, kad Dietmar dar ja nepasitikėjo.
Palinkusi į priekį, ketindama iš šio bučinio pasiimti viską kas tik įmanoma, Lourdes rankomis apsivijo vyro kaklą ir prisiglaudė prie jo visu kūnu - visiškai taip, kaip darydavo ir su moterimis. Užmerkusi akis, ketindama visiškai atsiduoti naujai patirčiai, Guerrero bučiavo Kornelijų taip, kaip buvo įpratusi, tačiau kažkas joje pasikeitė. Atrodė, kad kūną užplūdo dar nejausta šiluma, o elektra nubėgo kiekvienu odos lopinėliu, kiekvienu raumenėliu, kiekvienu kūno milimetru. Tai buvo nepatirtas, keistas, nesuvokiamas jausmas, privertęs Lourdes atsiplėšti ir giliai įkvėpti. Akyse mirguliavo, tačiau moteris tai nurašė nemenkam alkoholio kiekiui. Nežymiai virpėdama, Tryliktoji pakėlė akis į Meistrą, kurį, atrodė, matė pirmą kartą. Ir tikrai - jos akyse tas vyras pasikeitė. Jis nebekėlė nepasitikėjimo ar šlykštulio, nebebuvo keistas ir nesuprantamas. Lourdes akyse Kornelijus bene žibėjo, buvo apšviestas keistos, iš vidaus sklindančios šviesos net ir tokiame tamsiame kambaryje. Moteris nebūtų sugebėjusi to paaiškinti net sau pačiai, tačiau niekas nebebuvo taip kaip anksčiau. Niekada ir nebebus - tuo ji buvo užtikrinta. Prireikė kelių akimirkų atsigauti, tačiau ne daugiau. Laiko gaišti Guerrero nebeketino. Žengusi žingsnį į priekį, tą žingsnį, kuriuo pati ir atsitraukė, tamsiaplaukė dar kartą sujungė jų lūpas bučiniui, tačiau dabar jis jau buvo kitoks. Taip bučiavosi du žmonės, kurie buvo išskirti ir pagaliau vėl susijungę. Tarsi laikas praleistas atskirai net nebūtų reikšmingas. Tarsi jie būtų tiesiog laukę kol ir vėl susitiks.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Family
Posts : 125
Accounts : Eric, Astor
Name : Aušrinė

Jeffrey Cornelius Dietmar

PostSubject: Re: Didžioji salė   Mon 20 Nov - 16:02


Jeffrey jau nuo pat mažumės buvo auklėjamas kiek kitaip nei visi kiti vaikai. Vos jam pradėjus vaikščioti mama paėmė jam už rankos ir pradėjo vedžiotis kartu su savimi. Jie eidavo didžiulius atstumus, nuo namų iki darbo, nuo darbo iki parduotuvės, iš parduotuvės į parką, o iš parko į namus. Tai mažam vaikui buvo tikrai didelis iššūkis, tačiau jis žvelgdavo į besišypsančią mamą ir toliau kantriai eidavo. Visai nesvarbu, kad mažytes kojytes siaubingai skaudėdavo, tačiau ji nuolat kartodavo, kad jis turi tobuliausias kojas visame pasaulyje. Kai jis pradėjo kalbėti, mama pasidėjo ant virtuvinio stalo storiausią žodyną ir kiekvieną dieną išmokydavo bent po penkis žodžius kartu su tiksliais apibrėžimais, sakydama, kad jis turi tobuliausią burną ir balsą pasaulyje. Kai jis išmoko skaityti, mama jam prie lovos padėjo storiausią knygą apie chemiją ir liepdavo kiekvieną dieną perskaityti bent po dešimt puslapių. Sudėtingiausius terminus jis jau mokėjo, sunkiausia buvo viską perprasti, tačiau jis stengėsi kaip įmanydamas, nes ji sakydavo, kad jo smegenys pats tobuliausias dalykas. Jis buvo tobulas berniukas ir ji jam nuolat tai primindavo. Tuomet ėmė ir numirė ir nebebuvo, kad to sakyti, todėl jis aklai pradėjo vaikytis idealumo. Jis neturėjo žalingų įpročių, elgėsi tik teisingai, nemelavo, nepriešgyniavo, tapo mokslininku, nes to norėjo tėvas, juk reikėjo kam nors perimti jo kliniką. Kornelijus nesilankė vakarėliuose, neatsipalaidavo, nes tam ne tik, kad neturėjo laiko, bet ir nejautė noro, nes puikiai žinojo, kad ten gali nutikti, kas nors, kas suteps jo nepriekaištingą reputaciją. Bėgant metams dėl tobulumo paieškų jis šiek tiek pakvaišo, todėl taip atsirado Lourdes, kuri dabar jį skatino elgtis neapgalvotai, pamiršti sveiką protą ir atsipalaiduoti, kas jam akivaizdžiai nebuvo būdinga, bet keisčiausia, kad jis pasidavė šiai avantiūrai.
Tas bučinys buvo stipresnis nei tikėjosi Dietmar. Jis tiesiogine to žodžio prasme supurtė jo pasaulį. Rankos labai greitai atsidūrė ant moters liemens, prisitraukdamas ją dar arčiau, jusdamas visus tryliktosios linkius per kelis drabužių sluoksnius. Jeigu būtų žinojęs, kad apims toks pojūtis, jau seniausiai tai būtų padaręs, tačiau kaip sakoma viskam yra savas laikas ir vieta. Guerrero atsitraukus vyras nusišypsojo, persibraukė pirštais lūpas, norėdamas nusivalyti lūpų dažus, jau žiojosi kažką sakyti, tačiau buvo vėl užpultas. Šįkart net galėjo justi tą ilgesį, kurio bučinys buvo tiesiog pritvinkęs. Dabar buvo labai aišku, kad šitai suveikė. Paprasčiausias bučinys buvo atsakymas į visus klausimus. Vyras suvokė, kad po šito ji nebesugebės be jo gyventi, visuomet atrodys, kad trūksta kažkokios labai svarbios dalies, kurios niekas kitas nesugebės užpildyti, nei jos gyvenimo draugė, nei kitos moterys ar vyrai, tik jis vienintelis galėjo jai duoti, tai ko jai reikia. Būtent jis jai buvo skirtas. Jo vienos rankos pirštai paniro į jos plaukus, kita vis dar tvirtai laikė jos liemenį. Visgi, privalėjo atsitraukti ir įkvėpti oro. – Man regis, sakėte, kad vyrai jūsų visiškai netraukia, bet atrodo nusipelniau ir antro bučinio,-tyliai sumurmėjo, vis dar neatsitraukdamas nuo jos, tiesiog negalėjo praleisti progos šiek tiek iš jos pasišaipyti.
Back to top Go down
Online
avatar

Maybe, maybe, we look for secrets because we can't believe our mind.
Priority : family
Posts : 303
Accounts : rayna, harper
Name : patricija.
Lourdes "№13" Guerrero

PostSubject: Re: Didžioji salė   Mon 20 Nov - 19:01


Atrodė, kad aplinkinis pasaulis nebeegzistavo. Visos ribos išsitrynė, viskas nutolo, moteris nebežinojo nei kas ji, nei kaip tvarkytis su naujai užplūdusiomis emocijomis. Akimirką ji pasimiršo bučinyje, pamiršo, kad egzistuoja kiti žmonės, kad egzistuoja labdaringas vakaras, jos galimai nėščia gyvenimo partnerė laukianti namuose, jos įsipareigojimai. Akimirką Lourdes Guerrero nebebuvo Lourdes Guerrero - ji buvo Tryliktoji. Priklausanti tik Meistrui, tik jį mylinti ir tik jį matanti. Jis buvo svarbiausias ir absoliučiai reikalingas - kaip oras, kaip vanduo, kaip maistas. Visa kita buvo tik aplinkinis triukšmas. Tačiau tai tęstis amžinai negalėjo. Meistro užprogramuotas pasikeitimas nebuvo toks greitas, tačiau galiausiai Guerrero susivokė ką daro ir staigiai atsitraukė, delnais atsiremdama į Kornelijaus krūtinę, pastumdama jį nuo savęs ir papurtydama galvą. Ji atrodė paklaikusi, tarsi tik dabar būtų pabudusi iš siaubingo, visą kūną paralyžiuojančio sapno. Burna išdžiūvo, rankos sudrėko, jai ėmė trūkti oro. Nebuvo paprasta susivokti kas nutiko, tačiau galiausiai moteris ėmė galvoti blaiviai. Galiausiai suvokė, kad tai, kas vyksta dabar, turi pasibaigti.
- Ne, taip neteisinga. Man reikia eiti. Aš tiesiog girta ir tai buvo žiauriai, velniškai kvaila. Prašau man atleisti, tikiuosi sugebėsite. Aš turiu eiti. - nors žodžiai ir turėjo kristi į atskirus sakinius, Lourdes juos suvėlė į vieną neaiškų ir nekonkretų monologą, o visas jos artistiškumas ir iškalba trumpam dingo. Visai kaip jos sveikas protas. Drebančiomis rankomis persibraukusi plaukus, Lourdes nusišluostė išteptą lūpdažį ir papurtė galvą. Negalėjo pasirodyti tarp svečių tokia, jai reikėjo dingti. Ir Kornelijus, kad ir koks svarbus buvo prieš kelias akimirkas, dabar nebebuvo visas Lourdes gyvenimo centras. Nebežinodama ką su savimi daryti, graužiama siaubo, kaltės ir visiško nesusivokimo, bandydama suprasti tas emocijas, kurios virte virė viduje, Guerrero dar kelias akimirkas patrypčiojo vietoje, o tada apsisuko ir bėgte išbėgo iš auditorijos, o tada ir iš pastato. Jai reikėjo gryno oro, reikėjo pasislėpti tamsoje, reikėjo susidėlioti mintis. Suprasdama, kad negali grįžti namo smirdėdama kitu vyru, negali grįžti namo atrodydama tokia išsidraikiusi ir tokia kalta, Guerrero atsirėmė į šaltą, aplytą sieną ir užmerkė akis, leisdama vėjui bent šiek tiek ją išblaivyti ir gražinti į realybę. Nebuvo paprasta susidėlioti mintis vienai pačiai, todėl pasigavusi vaikiną atsakingą už mašinas, Tryliktoji paprašė cigaretės. Drebančiais pirštais palaukusi, kol ją pridegs, Lourdes giliai įtraukė ir paėjo šonan, imdama vaikštinėti vietoje. Jai reikėjo susivokti, reikėjo ir vėl atgauti sveiką protą. Tačiau kažkas Guerrero kuždėjo, kad ji niekada nebebus tokia, kokia buvo anksčiau.
Back to top Go down
Online


Sponsored content

PostSubject: Re: Didžioji salė   


Back to top Go down
 

Didžioji salė

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 2Go to page : Previous  1, 2

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Sorbonos universitetas-