Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
Parkelis

Share | 
 

 Parkelis

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
avatar

Don’t underestimate the allure of darkness, even the purest hearts are drawn to it.
Priority : You must learn some of my philosophy. Think only of the past as its remembrance gives you pleasure.
Posts : 30253
Location : fire burns brighter in the darkness
Accounts : DNMMPP
Name : Fire
Don’t underestimate the allure of darkness, even the purest hearts are drawn to it.
Camilla Arya Knight

PostSubject: Parkelis   Mon Apr 09, 2018 8:56 pm


Back to top Go down
Online
avatar

there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Priority : There’s nothing that makes you more insane than family. Or more happy. Or more exasperated. Or more secure.
Posts : 1473
Location : I’m picturing us on rooftops in strange cities, with strange people, and us. Always us.
Accounts : persikėlis & mari
Name : shar
there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Seraphine Althea Valeska

PostSubject: Re: Parkelis   Tue Apr 17, 2018 1:35 am



atkeliauja čia pėstute - ir vat atkeliauja, ne atkulniuoja, kadangi vos tik ištrūkusi iš ofiso nusprendė iškeisti aukštakulnius į kiek patogesnę avalynę. negali sakyt, overall Seraphine pasižymėjo gana classy stiliuku ir turėjo didžiulę kablukų kolekciją, tačiau komfortas panelei Valeskai buvo taipogi be galo svarbus. kažkaip jai visad kvaila rodėsi, kai merginos su ašarom akyse vis tiek atsisakydavo išsiauti iš savo kilometrinių batų. pavargo kojos - tai apsiauk ką nors arčiau žemės, nes nu kam save kankint... atkeliavusi į parkelį apsižiūri ar nematyt Emilio, bet lyg ir neužmato pažįstamų veidų aplinkui, tad tiesiog prisėda ant suoliuko ir išsitraukusi telefoną sumaigo žinutę, tuo pačiu pasinaudodama proga atsakyti į keletą emailų, o tuomet pasižada sau, jog daugiau nebelys į darbo reikalus ir duos sau pailsėti. taip ir sėdi lūkuriuodama, besidžiaugdama tuo, jog vejėlis jau toks pavasariškas ir nežvarbus, ir vis besidairydama į po parką lakstančius vaikus, galvodama kada tokių Valeskom suveiks Fenia arba Misė, gal geriau tik ne Kventinas...   
Back to top Go down
http://tragedysins.tumblr.com/
avatar

What are we if not vowels of thirst?
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 5979
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : ABMVA
Name : Boo
What are we if not vowels of thirst?
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Parkelis   Tue Apr 17, 2018 3:33 pm



Prieš eidamas parkelio link, pirmiausiai užsuko į vietinę kavinukę prie namų. Paprašė išsinešimui du puodelius kavos ir sumokėjęs reikiamą sumą, patraukė parkelio link. Mielai būtų ir užsirūkęs beeidamas, tačiau abi rankos buvo užimtos, tad reikėjo pakentėti tas dešimt minutėlių. Priėjęs parkelį, netoli eifelio bokšto, iškart pradeda dairytis pažįstamo veidelio. Užmato tamsiaplaukę kiek tolėliau sėdinčią ant suoliuko, todėl nieko nelaukdamas ir nužingsniuoja jos link.
- Sveika, atleisk, kad ilgiau užtrukau. Eilės kavinėje.- iškart pradeda pokalbį pasiteisinimais, bet iš tiesų tai nemelavo. Ištiesęs rankas draugės link, laukia, kol ši pakils nuo suolelio, kad galėtų ją švelniai apsikabinti pasisveikinimui. – Kaip gražiai atrodai. Nors...tu visada turėjai gerą skonį drabužiams,- šypteli pakomentavęs Valeskos išsirinktą šiandieninę aprangėlę ir galiausiai įbruka jai į rankas kavos puodelį. – Na, tai kaip gyvenimėlis?- pagaliau prisėdęs ir pats ant suolelio, pasideda trumpam kavą į kitą šoną ir iš kožos išsitraukia cigarečių pakelį. Atkiša pirmiausiai Seraphine link, pavaišindamas merginą, o tada pats įsideda vieną tarp lūpų. Džinsų kišenėje susiranda žiebtuvėlį ir prisidega. Padeda pakelį ant suoliuko ir pasiima kavytę atgal į ranką. Šiek tiek padūmijęs gurkšteli kelis gurkšnius juodos kavos ir pasuka galvą merginos link.
Back to top Go down
avatar

there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Priority : There’s nothing that makes you more insane than family. Or more happy. Or more exasperated. Or more secure.
Posts : 1473
Location : I’m picturing us on rooftops in strange cities, with strange people, and us. Always us.
Accounts : persikėlis & mari
Name : shar
there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Seraphine Althea Valeska

PostSubject: Re: Parkelis   Tue Apr 17, 2018 11:01 pm



- nieko, ne taip ir ilgai laukiau. laaabas, - išvydusi Emilį nusišypso ir smagiai pašokusi nuo suoliuko apkabina vaikiną, pasistengdama nenuverst jo čia su visa kava. kad jis čia parvirstų tai nieko tokio, aplinkiniams labai linksma būtų, tačiau kava... šventas gėrimas. nedera jo švaistyti. - ačiū, tu irgi visai nieko, - kilstelėjusi antakius pasišypso ir apžiūri jo kožytę. gal truputį per plačiai ir per daug čia šypsos, bet gal dėl to, jog tiesiog pasiilgo... gal. gavusi kavos puodelį garbingai kilsteli jį į viršų ir netrukus atsigeria, patenkinta apsilaižydama lūpas. juoda kavutė Seraphine irgi visada suėjo. ir Markovic pakankamai gerai ją pažinojo, jog suvoktų, kad užimtom dienelėm Valeska visokiais karameliniais gėrimais neapsikraudavo. apskritai, ji dažniausiai stengėsi maitintis plius minus sveikai, kol neatostogaudavo. arba kol nesusitikdavo su šeima. nes ten tai neįmanoma... picų ir burgerių festas. aplaistytas viskiu, vynu ir dar kuo tik nori. aišku Althea nesivaikė kažkokių dietų, nes pati suvokė, jog jai to nereikia. tiesiog darbingom dienom žiūrėdavo į maistą kaip į energiją ir neturėjo laiko voliotis maisto komoje po picukės. šiaip buvo visai pasiruošusi prasivaikščiot, bet kadangi Emilis taip gražiai klestelėjo ant suoliuko ir dar cigarečių išsitraukė.. nebeliko nieko kita, kaip pačiai vėl prisėst. - dėkui, - tarsteli paimdama vaikino taip dosniai siūlomą cigaretę, įsikišdama ją tarp lūpų, o tada išsitraukusi nuosavą žiebtuvėlį iš palto kišenės, imdama ir prisidegdama. - už šitą, - kilstelėjus cigaretę viršun pasako. - ir už kavą, - priduria nusišypsodama bei netrukus užsigerdama dūmelį kava. žinojo, jog rūkymas ne pats geriausias jos įprotis, bet sunkiai galėjo atsispirti. - o gyvenimėlis... gerai turbūt, - trukteli pečiais, niekada pilnai nežinodama kaip atsakyti į šį formalų klausimą, nors suvokė, kad Emilis turbūt ir nesitikėjo formalaus atsakymo. - darbe po truputį aprimo dramos po tos žmogžudystės, kas tikrai palengvina dienas, - nusijuokia taip casually, kiek pavargusi nuo tos temos, kaip kažkas nudobė vieną geriausių jos darbuotojų. - neblogą detektyvą nusisamdėm, - kilsteli antakius, netrukus įtraukdama dūmo ir nukratydama cigaretės pelenus, ir keletui sekundžių tiesiog paspoksodama kaip tie pelenai krenta žemyn. nebuvo tikra, ar Emiliui būtina žinoti, kaip tie nagrinėjimai pasibaigė jai ir tam šauniajam detektyvui. ne dėl to, jog jautė poreikį ką nors nuo jo slėpti. priešingai, Markovic buvo vienas tų žmonių, prie kurių Seraphine nereikėjo pernelyg apsimetinėti ar dangstytis kažkokiais emociniais šydais. little did she know, tokį poveikį jai turėjo abu Markovic. bet kažkodėl šios bylos jie dar neišsiaiškino. tad kodėl Valeska netryško noru pasakoti Lemarui apie savo nuotykius... na, kadangi pati jau senokai nebuvo tikra, jog sugeba į jį žvelgti tik kaip į draugą. bet tuo pačiu, Emilis neseniai buvo praradęs mylimąją ir Seraphine nesijautė, jog artimiausiu metu būtų tinkamas laikas kažką bandyti. o ir be to, per daug vertino, ką jie turėjo dabar. - ir dar galvoju įsigyti augintinį, - pareiškia taip beveik iš oro, bet draugas turėtų būti pratęs prie jos minčių šuolių. nuo žmogžudysčių iki gyvūnėlių. - toks didelis namas mano Paryžiuj, kažko trūksta, - gūžtelėjus atsigeria kavutės ir toliau damušinėja savo cigaretę. - na, o kaip tu? neplanuoji įsigyt kokio lemūro? - išsišiepus kumšteli laisva ranka į Emilio šoną. nu suprantat, Lemaras gyventų su lemūru... gi žavi idėja.  
Back to top Go down
http://tragedysins.tumblr.com/
avatar

What are we if not vowels of thirst?
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 5979
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : ABMVA
Name : Boo
What are we if not vowels of thirst?
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Parkelis   Sat Apr 21, 2018 7:57 pm



- Ačiū, ačiū,- paklapsi akelėm kaip kokia blondinė ir dar taip demonstratyviai ir lėtai perbraukia keliais pirštukais per savo plaukus, atmesdamas juos į galą. Smagiai susijuokia ir apsikabinęs Valeską, pasiūbuoja į šonus, paspaudžia ją stipriau glėbyje ir galiausiai paleidžia mergelę. Pats klesteli šalia ant suoliuko ir pasisuka tamsiaplaukės link, kad galėtų geriau išmatyti. Pasitvarko dar savo kožytę ir jau tada gurkšteli kavytės, apsilaižydamas lūpas. Iš tos kavinukės vos ne kiekvieną dieną išsinešimui pasiimdavo kavos. Sunkiai be jos išgyvendavo, priklausomas jau kofeinui buvo. – Ai, niekis,- numojo ranka, vos Seraphine užsiminė apie cigaretes ir kavą. Jau užsidirbo tiek, kad tikrai galėjo sau leisti draugams nupirkti kavos. Pagalvojus apie kokius 8 metus atgal, tai kaži ar būtų turėjęs tiek pinigų, kai vargiai sukrapštydavo vien už nuomą sumokėti. Nors ne paslaptis, cigaretėm ir pigiam viskiui visad rasdavo iš kažkur pinigų nusipirkti. Žinoma, ne kasdien, tačiau kartais tiesiog visos problemos susikaupdavo ir reikdavo kažkaip sugebėt atsipalaiduoti ir nesinervinti dėl niekų. – žmogžudystės...?- nelabai supratęs apie ką Althea dabar šneka, užklausia taip tyliau, tikėdamasis, jog keliais žodžiais papasakos, ką tiksliai turi omeny. – Tada gerai, dažniausiai viskas ir priklauso nuo detektyvo. Tikiuosi, kad ir tas detektyvas, kuris tiria jos žmogžudystės bylą taip pat greit viską išsiaiškins ir suras tą, kuris taip pasielgė. – Emilio lūpas palikę žodžiai skambėjo gana ramiai ir tyliai, nes tiesiog bandė savo emocijas ir jausmus tramdyti jau kurį laiką. Ir taip pirmosiomis savaitėmis rovėsi plaukus nuo galvos, nerasdamas sau vietos, tad negalėjo nugrimzti į tą tuščią nevilties duobę. Buvo vis dar sunku, nes praėjo labai mažai laiko, tačiau Markovic stengėsi iš paskutiniųjų toliau kabintis į gyvenimą. – Augintinį? Apie kokį mąstai?- iškart nuotaika šiek tiek pasitaiso, išgirdus tokias naujienas. Žvilgsniu grįžta ties drauge ir toliau užsirūko, laukdamas jos atsakymo. Pats kažkada mąstė įsigyti ką nors, tačiau abejojo, ar galės tiek daug laiko skirti jo priežiūrai. Dažnai dėl darbo tekdavo skraidyti, važinėti į visus pasaulio kampelius, tad jam augintiniui būtų per daug liūdna vienam namie. – Aš kaip visada,- trukteli pečiais, atsiremdamas į suolelio atlošą ir gurkštelėdamas didesnį gurkšnį kavos. – Bandau kuo daugiau dirbti, nesinori leisti laiką namuose vien su savo mintimis. Jos mane per daug išvargina, todėl vis ir lakstau visur. Dabar kai tokie geri orai, tai užsakymų padidėjo dvigubai.- šypteli gana džiaugdamasis dėl to, nes juk daugiau pinigų į sąskaitėlę įplaukia ir dar didesnė patirtis gaunasi. – Apie lemūrą dar negalvojau, - smagiai susijuokia, išgirdęs tokį pasiūlymą.- Bet pagalvosiu apie tokią idėją. Manai man tiktų?- pasuka galvą merginos link ir žaviai šypsosi, bandydamas įsivaizduoti, kaip su tokiu gyvūnėliu šalia atrodytų. Tikra egzotika, gražu:).
Back to top Go down
avatar

there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Priority : There’s nothing that makes you more insane than family. Or more happy. Or more exasperated. Or more secure.
Posts : 1473
Location : I’m picturing us on rooftops in strange cities, with strange people, and us. Always us.
Accounts : persikėlis & mari
Name : shar
there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Seraphine Althea Valeska

PostSubject: Re: Parkelis   Sun Apr 22, 2018 9:24 pm



gurkštelėjus kavutės, truputį sunkiau nurija gurkšnį, supratusi, jog gal čia taip per daug casually švaistosi kalbom apie žmogžudystes, žinant Emilio situaciją... tačiau Seraphine nemanė, jog jis norėtų, kad ji imtų elgtis su Markovic it su kokia trapia porcelianine lėle (kurios, beje, Valeskai visad atrodė super creepy), apeidama kai kurias temas, atsargiai rinkdama žodžius.. juk panašu, kad vaikinas stengėsi grįžti į normalų gyvenimą, bent iki kažkokio lygio, o toks draugės elgesys vargiai jam padėtų. tik tai nekeitė to, jog Althea pasijaukė nelabai smagiai, šitaip laisvai leptelėjusi apie savo darbuotojo mirtį. tiesiog pastaraisias mėnesiais jai teko tiek daug apie tai šnekėti, jog taip casually apie tai užsiminti pasidarė normalu. taip tyliai ir ramiai nuskambėję Emilio žodžiai privertė Seraphine pajusti tarsi kažkokį dūrį širdyje, pykstant ant pasaulio, jog jam išvis reikėjo išgyventi tokį dalyką. ir vis dar nežinoti atsakymų. žinoma, jokios bausmės, kurios atitektų jo buvusios sužadėtinės žudikui, nesugrąžintų jos Emiliui, neatpirktų to skausmo, kurį teko patirti tamsiaplaukiui, tačiau Althea tikėjo, kad bent kažkoks teisingumas turi būti įvykdytas. - galvoju apie katinuką, - nusišypso įtraukdama dūmo, kuris buvo vienas paskutinių, nes cigaretė ėjo į galą. Seraphine rūkė greitai, nes taip jau buvo įpratus. ji visada kažkur skubėdavo, tad sunkiai sekėsi tai daryti lėtai, net kai nebuvo kur skubėti. - myliu ir šunis, tačiau tai būtų nesąžininga... neturėčiau jam laiko, - gūžteli petukais, netrukus atsigerdama kavos, trumpam praignoruodama visą tą sunkumą, tvyranti ore po to, kai paminėjo visą tą mess apie žmogžudystę. - nenorėčiau pastoviai turėti jo palikinėt pas kažką, - atsidūsta, mintyse atsisveikindama su svajonėmis apie didelį labradorą su mylinčiomis akimis. - o katės... jos savarankiškos, - šypteli, pasukdama galvą į Emilį. - mano teta Eva vis sako, jog geriau įsitaisyčiau kokį padarą, kuris vaikšto ant dviejų kojų ir mažiau šeriasi, - po pauzės nusijuokia, nes Eva išsireiškdavo gerokai elegantiškiau, skatindama Seraphine susirasti antrą pusę.. - bet viskas nėra taip paprasta, kaip žinia, - eilinį kartą trukteli pečiais, nenorėdama pradėti kažkokio vyrkavimo seanso, kokia ji vieniša. Althea nesijautė vieniša, bent jau dažniausiai. darbo metu tiek daug laiko praleisdavo su žmonėmis, jog kartais truputis vienatvės atrodydavo kaip absoliutus išganymas. knyga, pakelis cigarečių, taurė (ar butelis...) vyno, pasisėdėjimas balkone šiltą pavasario vakarą - kartais tai buvo viskas, ko norėdavo Valeska. bet tuo pačiu, kartais naktimis lovoje būdavo taip tuščia. o visi, kurie ten apsilankydavo, nebūdavo tie išrinktieji, kurių pasilikimo Seraphine trokštų. - džiaugiuosi, jog tu irgi nesnaudi, - nusišypso išgirdus apie tai, jog Lemaras irgi dirba išsijuosęs. Althea visad žavėjosi jo atsidavimu fotografijai. ir kai grįžusi iš darbo savo asmeniniame emaile rasdavo naujų Emilio kadrų, visuomet peržiūrėdavo visus iki vieno, kad ir kokia pavargusi būdavo. Markovic fotografijose buvo tiek jausmų ir emocijų, ir Althea niekaip negalėjo suprasti, kaip jam pavyksta šitaip viską perteikti. jos pačios fotografiniai sugebėjimai pasibaigdavo ties tuo, kai su Mise leisdavosi į adventures ir turėdavo meniškai nupyškinti seserį į instagramą. nu kartais visai neblogai pavykdavo, negali sakyt. Artemisė per daug nesiskundė, nors turbūt negalėjo skųstis, nes vargu, ar kas kitas būtų taip kantriai daręs milijoną skirtingų jos kadrų iš visų pusių, kai Kventis išnykdavo iš Paryžiaus. - tau viskas tiktų, - įtikinamai palinksi, nudžiugus, jog Emilis susidomėjo jos pasiūlymu apie lemūrą. - manau galėtum persieit per Paryžių su šiukšlių maišu vietoj rūbų ir merginos vis tiek nepastebėtų tavo outfito, nes spoksotų į tavo žandikaulį, - truktelėjusi pečiais nusijuokia ir numeta nuorūką ant žemės, užgesindama ją batu. atleisk, motina gamta. - pagalvok, lemūriukas, kaip miela būtų, - išsišiepus palinguoja, excited kaip kokia maža mergaitė, kurios šeimyna ketina įsigyti egzotinį gyvūnėlį. - ar pasiemei fotoaparatą? - po pauzelės užklausia, uždėdama ranką Emiliui ant peties. - žadėjai, kad galėsiu pabūt viena tavo viešnių, gazelių, ar kaip tu ten jas vadini, - sukrizena netoli vaikino ausies, įkvėpdama jo kvapo, susimaišiuso tarp skanių vyriškų kvepalų ir cigarečių aromato.  
Back to top Go down
http://tragedysins.tumblr.com/
avatar

What are we if not vowels of thirst?
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 5979
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : ABMVA
Name : Boo
What are we if not vowels of thirst?
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Parkelis   Mon Apr 23, 2018 10:38 pm



Net nebuvo minties vaikino galvoje, jog galėtų supykti ant Seraphine dėl to, jog užsiminė apie žmogžudystę ir jog tai galėtų priversti Emilį prisiminti apie praeities įvykius. Žinoma, jog dar nesusitaikė su ta mintimi, kad dabar yra vienas, gyvena tame pačiame lofte, kuriame matė sužadėtinę, gulinčią kraujo klane. Tam prireiks tikrai daugiau laiko, nei pusės metų. Nebuvo iš tų žmonių, kurie nuoskaudas savyje laikydavo iki grabo. Net nebelaikė pagiežos savo neatsakingiems ir alkoholiu piktnaudžiaujančiams gimdytojams. Tiesiog stengėsi dėl jų nesukti galvos ir tiek. Neturėjo jie didelės reikšmės Lemaro gyvenime, nes ko gero nieko naudingo iš jų neišmoko ir negavo. Kai sėdėdavo namuose, kamuojamas alkio, tėvai tuo metu tuštindavo tikriausiai kokį penktą butelį, mąstydami iš kur gauti daugiau pinigų, jog sukrapštytų ant naujo butelaičio. Vaikystės atsiminimai tikrai ne kokie, tačiau Markovic neleido sau užsidaryti nuo viso pasaulio ir tiesiog gyventi savo kiaute, statydamas aplink save metalines sienas, jog niekas nesugebėtų praeiti. Ne. Toks jis nebuvo. Veikiau noriai leisdavosi į draugystes, lankydavosi renginiuose, bandė pritapti toje visuomenėje ir per daug neišsiskirti. Niekad nesiekė būti kitoks, ypatingas.
- Kaip miela, katinukas. Manau, kad tau labai tiktų toks rainas. Bent jau pirmas katinas, kuris šovė į galvą,- tyliai nusijuokė, jau mintyse įsivaizduodamas, kaip Valeska myluoja katinėli. Du kačiukai:). – Šunys taip pat mieli padarėliai, labradorai ir haskiai visada mane labai žavėjo, bet kaži ar ir pats turėčiau laiko jais pasirūpinti. Katės tikrai praktiškesnės,- palinksi pritardamas draugytei ir toliau užsirūkęs, nuplovė viską kavyte ir vėl susikoncentravo ties tamsiaplauke. – Man irgi įdomu, kodėl neįsitaisai dvikojo padaro namie. Kas trukdo? Kur slypi problema?- paerzindamas Althea kilsteli antakius, plačiau išsišiepdamas ir pats susimąstydamas, kodėl ši jauna dama vis dar viena. Nepiršo jai jaunikių, nes pats su panelėm iš tiesų retai kada veldavosi į santykius, tad puikiai supranta kaip tas gyvenimas be įsipareigojimų yra gerai. Kažkaip net ir tą girdėtą vardą praleido pro ausis, nesujungdamas galų, jog tai galėtų būti vienas ir tas pats žmogus. Per didelis sutapimas kažkaip. – Baik tu, Serafina, kokios dar merginos,- šiek tiek susigėdęs, nusijuokia, nuleisdamas akis trumpam žemyn ir galiausiai išpūsdamas paskutinius cigaretės dūmus į šoną. Numetęs nuorūką ant žemės, sutrypė ją batu ir vėl pakėlė savo dailias akeles Valeskos link. – Tikrai manai, kad mano žandikaulis sukaustytų visų gazelių dėmesį?- dar kartą nusijuokęs, kilstelėjo antakius, kažkaip niekada per daug nesusimąstęs apie savo žandikaulio linijas. Sau gana įprasta buvo, kai tokį patį atvaizdą mato kiekvieną dieną. – Galėsim kada nueiti į zoologijos sodą ir aš su lemūru pasidarysiu nuotrauką. To ir užteks, nekankinsiu gyvūnėlio, neištvertų jis su manim namuose,- šypteli, truktelėdamas petukais ir gurkštelėjo dar kavos, kuri nespėjo iki galo atvėsti. – Tai žinoma, kas per klausimas...,- caktelėjo liežuviu, apsimesdamas, jog labai įsižeidė, jog Seraphine mano, kad jis neatsinešė fotoaparato. Nebūna nė dienos, kaip jis nekeliauja kartu su juo. Na, nebent eina kur nors vakarot. Tada tik polaroida imasi, nes savo brangaus fotoaparato gyvybe tikrai nerizikuotų. – Viešnių,- primena dar merginai, kaip per žinutes rašė ir tyliai nusijuokė. – Einam gal ant pievelės, labiau, kad eifelis matytųsi?- apsidairė aplinkui, ieškodamas tinkamos aplinkos naujai fotosesijai.
Back to top Go down
avatar

there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Priority : There’s nothing that makes you more insane than family. Or more happy. Or more exasperated. Or more secure.
Posts : 1473
Location : I’m picturing us on rooftops in strange cities, with strange people, and us. Always us.
Accounts : persikėlis & mari
Name : shar
there is peaceful. there is wild. i am both at the same time.
Seraphine Althea Valeska

PostSubject: Re: Parkelis   Today at 12:03 am



išgirdusi Emilio klausimą apie dvikojus padarus, pavartalioja akutėm linksmai suprunkšdama. - nu dar vienas, - tarsteli nežymiai papurtydama galvą. - kodėl visi galvoja, jog man būtinai reikia antros pusės, jog būčiau laiminga ir patenkinta gyvenimu? - kalbėdama net kilsteli rankas į viršų, ale klausdama visatos. nu gal ir iš tiesų jai tik to dvikojo padaro ir trūko iki pilnos laimės.. bet ar jūs manot ims ir pripažins čia. kažkur viduje kaip ir nori užklausti ir draugo apie jo širdies reikalus, bet pagalvoja, jog dabar gal nelabai tinkamas laikas. isn't it always? pastebėjus, jog Markovic taip truputuką susigėdo po jos komentaro apie jo žandikaulį, tik išpučia akis ir ima juoktis. ant tiek buvo pratus prie vyrų, kurie buvo absoliučiai save įsimylėję, jog tokia reakcija buvo šioka tokia atgaiva. net ir tarp panašių užaugo - na, gal kiti Valeskų vyrai buvo ne tokie narcizai, bet pavyzdžiui jaunėlis Kventinėlis tai tikrai perėjo laikotarpį gyvenime, kai manė, kad yra pats gražiausias ir nuostabiausias dievaitis, vaikštantis šia žeme. - ne tik manau. aš tuo neabejoju, - nusišypsojus alkūne pabaksnoja į Lemaro šoną ir tuo pačiu pasinaudoja proga pirštais perbraukti per tą žandikaulį, kurį ką tik išgyrė. nu ar jai gaila komplimentų, jeigu jie gryna tiesa. - so sharp... kitą kartą pasikviesiu tave, kai salotas pjaustysiu, - mirktelėjus nusijuokia, bet taip nuo širdies. smagu buvo pagaliau atsipalaiduoti, pamiršti apie visus darbus ir tiesiog laidyt medinius prikolus, per daug nesistengiant palaikyti kažkokios įtakingos bosės įvaizdžio. - na gerai.. - galiausiai pareiškia apsimestinai liūdnu balseliu, gedėdama idėjos, jog kai užsuks pas Emilį, ten neras lemūriuko užsilipusio ant virtuvės spintelės. - ak, atleiskite, ponas fotografas, - atsistodama nuo suoliuko ištaria teatrališkai, tamsiaplaukiui primestinai įsižeidus. - juk žinote, jog labai gerbiu jūsų meną, - pasako taip oficialiai, sunkiai tramdydama šypseną. o tada galutinai ištušina savo vienkartinį kavos puodelį, įmeta jį į šiukšlių dėžę šalia suoliuko ir pasileidžia bėgti ant pievutės. matot, gerai, jog reasonable avalynę apsiovė, nes su kablukais būtų paklimpus į tą pievutę ir fsio. pabėgėjus link žydinčių medžių atsigręžia atgal, pažvelgdama į kiek nutolusį Markovic. akimirkai Seraphine susimąsto, ką vaikinas padarė su visom tom mylimosios nuotraukom, kurių turbūt turėjo galybę. na, bent jau Valeska manė, jog tokių turėjo egzistuoti nemažai, kadangi Emilis dažnai fotografuodavo žmones, o dauguma turime polinkį įamžinti tai, kas mums ypač brangu. - bet žinok tarp manęs ir tavo viešnių yra vienas skirtumas, - šūkteli priartėjusiui draugui. - aš pozuot nemoku, - trukteli pečiais nusijuokdama. don't get her wrong, išgėrus Seraphine galėdavo pozuoti it kokia holivudo žvaigždė. bet dabar, vidury baltos dienos, parke, pilname vietinių ir dar daugiau turistų... Althea jautėsi truputuką awkward. - dar niekada nesi fotografavęs manęs tokiomis aplinkybėmis, - gūžteli truktelėdama paltuko kraštus ir kiek nervingai nusijuokia. bet atsisakyti šios minties Seraphine neketino. visų pirma tai dėl to, jog jai patiko matyti Emilį įsijautusį į savo sritį. o visų antra, net jei nepavyks išgauti kažko padoraus, bent jau turės krūvą linksmų nuotraukų, kur prie eifelio stovi ant vienos kojos, iškišus liežuvį...
Back to top Go down
http://tragedysins.tumblr.com/


Sponsored content

PostSubject: Re: Parkelis   


Back to top Go down
 

Parkelis

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Eifelio bokštas-