Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
Privatūs staliukai - Page 3

Share | 
 

 Privatūs staliukai

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next
AuthorMessage
avatar

Priority : Pride had kept her running when love had betrayed her.
Posts : 140
Accounts : Katerina, Magnus, Eilise, Amadeus.
Name : Patricija.

Mylene Pixie Arsenault

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 8:11 pm


Mylene visuomet norėjo gyvenimą praleisti su vienu vieninteliu vyru. Neplanavo to iš anksto, tačiau sutikusi pirmąją meilę tarsi natūraliai nusprendė kad kitaip ir būti negali – jis turėjo visas savybes kuriomis Pixie žavėjosi, o ir privertė ją jaustis taip, jog moteris pamilo save dar labiau. Skatindamas jos svajones skleistis ir tuo pačiu siekdamas savųjų, Kristoferis sukūrė jiems tokį gyvenimą, apie kurį Mylene galėjo tik pasvajoti. Iš karto po universiteto ji stačia galva pasinėrė į vakarėlių planavimą, labdaringų organizacijų kūrimą, pinigų rinkimą ir važinėjimą po skurstančius Pasaulio kampelius, ištiesdama pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai to reikėjo. Matė prasmę kiekviename paduotame vandens buteliuke, kiekviename kepalėlyje duonos, kiekviename saldainyje ir apkabinime. Darė tą ne dėl pasipuikavimo, o ir Chanel būdama Etiopijoje nedėvėjo – jautėsi pilnai išpildanti turimą potencialą ir dievino kiekvieną akimirką, puikiai suprasdama kad jei ne sunkiai dirbantis vyras, tikriausiai nebūtų galėjusi gyventi taip, kaip svajojo. Vis dėlto, tuomet kelyje pasipainiojo jis. Aukštas, galintis ją pakelti viena ranka, skiriantis jai dėmesio apart greito pasiteiravimo kaip sekasi. Malonus, komunikabilus, norintis ir sugebantis ją prajuokinti, o ir, pripažinkime, svaiginančiai dailus. Jiedu susipažino viename iš daugelio Arsenault organizuotų renginių, tačiau bendravimas po čekio perdavimo nenutrūko. Tariamai nereikšmingi susitikimai prie kavos, skambučiai vakarais, bendravimas laiškais, žinutėmis, greiti pasimatymai. Fiziškai riba buvo peržengta vos kartą. Psichologiškai... Dievaži, tikriausiai nuo pat tada, kai judviejų akys susidūrė, psichologiškai Mylene visada buvo ant ribos.
Pažįstamas balsas nutvilkė tarsi deginantis vanduo. Savo vietą susiradusi kiek pavėluotai, Mylene pasidžiaugė prisėdusi, nes staiga kojas pakirto. Apšviestas ryškių šviesų Ardenas buvo dailus kaip visuomet. Kostiumo spalva pabrėžė ryškiai mėlynas jo akis ir šviesius plaukus, vešlią barzdą ir kiek paraudusius skruostus – galbūt nuo viskio, o gal nuo susijaudinimo. Pixie pajautė kaip kraujas suplūsta ir jai į veidą. Kiek virpančiomis rankomis glausdama taurę sau prie krūtinės, akimirksniu ją ištuštino vienu gurkšniu. Žvilgsnio nenuleido. Matė kaip Durhamas pasimetė, kaip įsitempė. Pati pajautė pareigą atsistoti. Galvoje ūžė chaosas emocijų ir jausmų, tačiau Arsenault pirma pradėjo eiti vyro link, nusprendusi leisti sau elgtis spontaniškai. Pasiekusi verslo partnerių ir sveikintojų sieną, Mylene krenkštelėjo. Prisiminė kokį poveikį vyrams darydavo anksčiau, tačiau nemanė kad vis dar moka flirtuoti. O ir tikėjo, kad sena suknelė nedaro tokio įspūdžio, dėl kurio vyrai prasiskirtų tarsi Raudonoji jūra. Vietoje žavesio, Mylene pasitelkė gudrumą. Šiaip ar taip, pastaruosius trejus metus jis pasirodė esantis veiksmingesnis nei klapsėjimas akimis ir papūstos lūpos. Sugriebusi Ardeno ranką, tokią keistai pažįstamą, moteris jausmingai atsiduso. – Kaip gerai, kad jus radau. Kažkokia... situacija virtuvėje. Girdėjau gandų apie užsidegusią orkaitę. Bijau kad turiu jūsų paprašyti paskubėti. – verksmingai pranešė, o tada timptelėjo vyrą į save, nepalikdama jam kito pasirinkimo kaip tik sekti paskui. Nuskubėjusi koridoriaus, jungiančio salę ir virtuvę link, atsiduso apgaubta prieblandos ir sąlyginos ramybės. Tik tuomet pakėlė akis į Ardeną, kurį sugebėjo atsitempti, tačiau dar nebuvo sugalvojusi ką tiksliai jam pasakys. – Žinai, buvo kur kas lengviau pateisinti tave laiko neturėjimu, kai maniau kad kovoji už mūsų laisvę kur nors Afganistane. Bet matant tave trinantis su visa ta grietinėle, iš kurios kažkada šaipeisi, neatrodo kad taip baisiai neturi laiko seniems draugams. – sužaibavo akimis, akylai tyrinėdama Durhamo veido pasikeitimus. Metai buvo jam maloningi. Apie save Mylene to pasakyti nebūtų galėjusi.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : success
Posts : 130
Location : paris, france
Accounts : n.
Name : l.

Arden Josh Durham

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 8:42 pm


Nors jau buvo gerokai įkopęs į ketvirtą dešimtį - Ardenas niekuomet niekam nepuoselėjo šiltų jausmų. Niekuomet nemylėjo, niekam nebuvo atvėręs savo vidaus. Tačiau nėra ko stebėtis, kai tarnavo armijoje - jis niekam nebūtų galėjęs užtikrinti saugaus ir stabilaus šeimyninio gyvenimo. Jo namuose nebuvo ištisus mėnesius, metus, tad net išpildyti savo svajonės ir įsigyti šuns, taip ir nesugebėjo, kol sėsliai neapsistojo Paryžiuje. O ką jau kalbėti apie rimtus santykius...gyveno tik sau, kartas nuo karto įsiveldamas į savaitinį ar mėnesinį romaną, kai grįždavo į Valstijas. Tačiau, tuomet vėl išvykdavo. Jis dar iki šiandien puikiai prisimena susipažinimą su Mylene. Pats buvo tiką grįžęs po laimėtos atakos karo lauke ir buvo likęs tik geras pusmetis iki karjeros žlugimo. Iki tos nelemtos avarijos, kuri geram pusmečiui prikaustė jį prie lovos. Mylene buvo išskirtinė. Nuo pirmos akimirkos ją išvydęs, išgirdęs jos įkvepiančią kalbą labdaros renginyje, Ardenas buvo prikaustytas prie žemės. Jam patikdavo stiprios moterys, žinančios savo vertę, kurios nebuvo vien pinigų marionetės ir vyrų išlaikytinės. Ardeną sužavėjo ne tik merginos išvaizda, kuri buvo be proto seksuali ir moteriška, bet ir vidus - kurio jis iki šiol nebūtų galėjęs perprasti. Tik viską sugriovė tas faktas, kad Mylene buvo ištekėjusi moteris, o jos vyras dar iki dabar yra "aš tave pakasiu" Ardeno sąraše. 
Net Ardenui išvykus, vos tik jiems susipažinus - bendravimas nenutrūko. Jis ir toliau rašė jai laiškus iš karo lauko ir laukė atsakymų. Pirmą kartą negalvojo apie fizinį ryšį su moterimi, jam užteko emocinio, kuris buvo toks stiprus, kad bent jau kurį laiką...Mylene tikai buvo vienas svarbiausių žmonių jo gyvenime. Nors ir trumpą laiką. 
Pametęs moterį iš akių, Ardenas beviltiškai dairėsi po pilną žmonių salę ir tik pajutęs šiltą ranką ant savosios, nuleido akis žemiau. Į moterį stovinčią šalimais ir kažką kalbančią apie virtuvę, apie pagalbą...kelias akimirkas ir stovėjo it kelmas nieko nesuvokdamas, kol galiausiai verslo partneriai patys jį stumtelėjo, kad šis pajudėtų iš vietos ir nueitų su ja pažiūrėti kas gi atsitiko. Netaręs nė žodžio vyras nusekė paskui moterį ir atsidūręs siaurame koridoriuje, vos apšviesto blausios šviesos, nuleido akis į Pixie. - Ką tu čia veiki?,- Pirmieji žodžiai, kuriuos sugebėjo ištarti. Net praleido negirdomis jos klausimą ir, regis, tokį pasipiktinimą. Jau buvo kiek atsipeikėjęs, bet vis dar jautėsi taip, lyg prieš save matytų kažkokį stebuklą. O ką galvoti? Vos prieš kelis mėnesius domėjosi, o ši buvo kalėjime, o štai dabar, visai tokia pati....tokia pat rafinuota, pasipuošusi, gal tik veidas įgavęs porą nuovargio raukšlių, tačiau tokia pati, stovėjo priešais jį ir žaibavo tomis akimis, kurios kažkada žiūrėjo į jį kitaip. Pats spoksojo kelias akimirkas į ją, kol galiausiai atėjo į galvą jos žodžiai, kuriuos mergina ištarė vos prieš kelias minutes.- Grietinėle? Pamenu, kad pati buvai jos dalimi, kol tavo šūdžius vyras ir jo dar šūdinesni darbai, tavęs nepasodino.- Sumurmėjo žiūrėdamas į jos akis, kurios, dievaži, nesuprasi. Smerkė jį ar vat vėl tiesiog varyte varė jį link žemės. Pats buvo susimėtęs. 
Kaip tik pro šalį ėjo kažkokia įkaušusi porelę, senas diedukas ir sugarbeibis, tad nenorėdamas atkreipti į juos pernelyg daug dėmesio ir susigadinti pirmojo atidarymo vakaro, vyras pasilenkė link Mylene, prirėmė ją prie sienos, o vieną ranką ir pats atrėmė į šaltą betoną, taip ją užstodamas ir apsimesdamas, kad jie intymiai...šnekučiuojasi. Įkaušęs diedukas tik žvilgtelėjo pro petį į Mylene ir Ardeną, mirktelėjo akimi it ale "tęskit" ir pats su savo sugarbeibiu nuėjo į antrą aukštą, viešbučio kambarius. 
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Pride had kept her running when love had betrayed her.
Posts : 140
Accounts : Katerina, Magnus, Eilise, Amadeus.
Name : Patricija.

Mylene Pixie Arsenault

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 9:03 pm


Mylene niekada nemanė, kad vienu metu galima mylėti du žmones. Anksčiau tikėjo, kad širdyje yra vietos tik vienam, tačiau tas į vikingą panašus dviejų metrų ūgio kareivis pavergė jos širdį. Ne paviršutiniškais dalykais, ne uniforma ir ne dailiu kūnu, ne svaiginančiomis akimis ir net ne viliojančia šypsena. Mylėjo jį iš toli, mylėjo jo žodžius ir pasakojimus, jo rūpestį, draugystę. Turėjo trejus metus apgalvoti kaip gyvenimas būtų pasisukęs, jeigu ji nebūtų buvusi tokiam ilgam laiko tarpui izoliuota nuo visuomenės. Sėdėdama savo kameroje tikėjosi, laukė kol Ardenas su ja susisieks. Neįrašė jo į sąrašus visų tų, kuriems parašyti laišką ar paskambinti buvo nebe lygis. Tikėjo, kad jų draugystė reiškė daugiau, jų pokalbiai reiškė daugiau, nebuvo vien paviršutiniški ir nereikšmingi. Tačiau telefonas niekada nesuskambėjo, laiškas neatėjo ir po kiek laiko Mylene nustojo save apgaudinėti kad jis tiesiog jos neranda. Apie Arsenault žmonos įkalinimą skalambijo visa žiniasklaida – Ardenas apie tai būtų išgirdęs net ir kitame Pasaulio kampelyje. O tikėti, kad jam nerūpėjo pakankamai, kad sulaukęs tylos bent jau įvestų jos vardą į Google paiešką, Pixie nenorėjo. Tikriausiai todėl sugriebė jo ranką, vos tik gavusi progą, o ne nėrė per duris, tarsi pabaidytas žvėrelis. Mėgaudamasi koridoriaus suteikiama prieblanda, moteris nežymiai susiraukė. Akims pripratus prie šviesos pasikeitimo, pagaliau galėjo pašnekovą patyrinėti – pastebėti kelias raukšleles aplink akis, kelis naujus randus ant veido. – Mane turėjo kažkada paleisti, jie neketino laikyti manęs uždarytos amžinai. Nors žinai, kai niekas net nepaskambina, laikas tikrai bėga suknistai lėtai. – sušnypštė. Norėjosi kelti balsą, o ir kalėjime jau buvo išmokusi konfliktus spręsti kumščiais, jei tik to prireiktų, tačiau pašnekovo nepuolė. Tik suspaudė pirštus į kumščius, sukryžiuodama juos ant krūtinės.
- Buvau jos dalimi nes neturėjau kito pasirinkimo, žinojai tą. Staipiausi su haute couture ne todėl, kad baisiai norėjau visą vakarą nekvėpuoti ir nevalgyti, o todėl, kad tai atnešė daugiau pinigų. Buvo laikas, kada tai galėjai suprasti. Bet prisiekiu, nesuprantu ką tu čia veiki ir kas tau susišvietė, kad nusprendei leisti laiką su tais, kuriuos kažkada niekinai. – vyptelėjo. Dievaži, mažiausiai Mylene rūpėjo Durhamo naujieji draugai ir verslo partneriai, tačiau tikriausiai pasigavus siūlo galą buvo lengviau eiti vedinai jo, o ne tiesiai šviesiai išrėžti visas nuoskaudas, kurios virė širdyje ir nedavė ramybės. Ir kurios lėmė keletą tų raukšlių, kurias Ardenas jau buvo spėjęs pastebėti. Vis dėlto, nebuvo laiko nagrinėti odos stangrumo pokyčių, kai tvirtas vyro kūnas spauste prispaudė ją prie sienos. Aiktelėjusi, net jeigu ir vos girdimai, Pixie įsikibo jo liemens, tarsi būtų perpratusi draugo žaidžiamą žaidimą. Virpėdama, gal dėl šalto betono, o gal dėl karšto Ardeno kūno taip arti, Mylene pakėlė akis. Net ir su aukštakulniais prie jo jautėsi neįtikėtinai mažutė. Visuomet. – Tai ką, kai nusprendei įsilieti tarp elito, pasidarė nebe fasonas bendrauti su kaline? Tikau į drauges tada, kai turėjau statusą ir pinigų, bet vos tik kameros durys užsitrenkė, nusprendei kad galiu sugadinti visas draugystes, kurios gali būti naudingos ateityje? Žinai, to būčiau galėjusi tikėtis iš Kristoferio, bet ne iš tavęs. – sušnypštė. Jam esant taip arti, nematė reikalo kalbėti garsiai. O ir tema nebuvo tokia, kuria būtų norėjusi rėkauti ir skelbtis visiems aplinkiniams.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : success
Posts : 130
Location : paris, france
Accounts : n.
Name : l.

Arden Josh Durham

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 9:30 pm


Mylene nežinojo visko, kas nutiko po jos įkalinimo. Nežinojo, kad Ardeno tarnyba vos jo nepražudė. Nežinojo, kad vyras gulėjo komoje gerą pusmetį ir galimybė, kad jis apskritai pabus, buvo menkesnė nei dešimt procentų. Tačiau, jis visuomet buvo kovotojas. Mūšio lauke, tačiau ne meilėje. Turbūt todėl ji ir galvoja, kad vyras jos neieškojo, kad nesistengė surasti jos vyro. Tas mulkis gerai slėpėsi ir Ardenui nepavyko jo rasti. Jis turėjo daug pinigų, o Ardenas tik savo gabumus bei pažintis tarnyboje, tačiau viską darė pinigus. Visi mėgsta pinigus. Pinigai kaip kekšė, kuri niekuomet nemiega ir vis ieško naujo taikinio, o visi maloniai ją priima. 
Tačiau, nors moters žodžiai ir buvo be pagrindo, be dalies tiesos, jie vistiek skaudžiai smigo į vyro širdį. Taip, nebuvo jis beširdis, todėl Mylene žodžiai jį palietė. Anksčiau jis niekino aukštuomenę, nešvarius pinigus ir šlovę, jam viso to nereikėjo. Tačiau, turbūt bėgant metams ir gyvenimo sąlygoms, keitėsi ir pats Durhamas. Galbūt, jei tuomet Mylene būtų metusi savo vyrą ir pabėgusi su Ardenu, palikusi jį...dabar viskas būtų kitaip. Tačiau Ardenas niekuomet neištarė šių žodžių garsiai, nesiūlė, nes pats nespėjo susigaudyti savo jausmuose. Galbūt jie buvo daugiau draugai, nei kažkas daugiau? Nors vyrui visuomet atrodė kitaip. Bet ką jis gali sakyti, kai niekuomet nebuvo mylėjęs. Tas jausmas buvo nepažįstamas. Ir ta meilė pasireiškė nebent kaip Mylene saugojimas, kaip rūpestis, kad visa ta vyro situacija jos nepaveiktų. Negalėjo jai padėti, kai gulėjo komoje, o vėliau neturėjo nei plano savo gyvenimui, todėl kaip jis galėjo ieškoti jos? Aišku, save pats smerkė už tai. Nes žinojo kur ji, tačiau pyktis buvo užvaldęs jo pasąmonę, kadangi tai ji juokais nuleido jo perspėjimus ir nekreipė dėmesio į duomenis apie savo vyrą. O Josh stengėsi, kad Pixie pramerktų akis. Veltui.
Šiltoms moters rankoms apsivijus vyro liemenį, Ardenas nuleido akis į ją. Tikrai, kūnu perėjo kažkokia elektros srovelė, nutvilkiusi jį nuo galvos iki kojų galiukų. Taip arti jie buvo vienintelį kartą, tik aišku, tuomet jo lūpos dar ir negalėjo atsiplešti nuo Mylene. Nustoti jos bučiuoti.
Porai išėjus ir pakilus liftu viršun, vyras patraukė rankas nuo gležno moters kūno. Atsitraukė nenoriai, tačiau prie jos liestis neturėjo jokių teisių, tad dabar atsistojo per gerus porą centimetrų. Žvilgsniu vėl sugavo jos akis, o savąsias primerkė. - Ką tu gali man priekaištauti, moterie...,- Giliai įkvėpė oro nužvelgdamas ją. - Neklausei manęs, laikei durneliu ir teigei, kad čia aš melagis ir nieko nesuprantu,- Kalbėjo lėtai, ramiai ir tyliai. Nenorėjo bereikalingo dėmesio. - Dariau viską, kad tave apsaugočiau, Mylene, tačiau atleisk, kad kovodamas už savo gyvybę negalėjau padėti tau ištrūkti, kai sėdai už savo naivumą. - Iškošė, atrodo, lyg per sukąstus dantis. Ne, jis nelaikė pykčio ant jos. Priešingai, dabar matydamas ją priešais, aiškiai suvokė, kad  ilgisi jos, ilgisi visų tų pokalbių, akimirkų kai ji nuoširdžiai nusijuokdavo jam bandant ją pralinksminti ir visko, kas juodu siejo. Bet negalėjo taip paprastai reaguoti į jos kaltinimus, kurie buvo nepagrįsti ir bereikšmiai, jai nežinant tiesos.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Pride had kept her running when love had betrayed her.
Posts : 140
Accounts : Katerina, Magnus, Eilise, Amadeus.
Name : Patricija.

Mylene Pixie Arsenault

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 9:50 pm


Sakyti, kad Mylene nelaukė kol Ardenas pakvies ją palikti savo vyrą būtų buvę neteisinga. Ji niekada iki tol nesvarstė apie jos ir Kristoferio skyrybas – buvo įsitikinusi, kad pasižadėjo su juo likti džiaugsme ir varge, tačiau kai horizonte šmėžavo žmogus, kuris privertė jausti stipriai ir aistringai, Mylene ėmė svarstyti apie tai, jog nieko nėra amžino. Visuomet buvo kiek naivoka – tai tiesa. Tikėjo nesibaigiančia meile, meile iš pirmo žvilgsnio, sielos draugais. Kaip ir tikėjo tuo, jog vyras ir moteris gali būti tik draugai, iki kol judviejų su Ardenu lūpos nesusirado vienos kitų. Net nežinojo kuris pirmasis inicijavo lūpų kontaktą – tikriausiai abu pasilenkė vienu metu. Tačiau kiek naivoka Pixie ėmė galvoti, kad galbūt Durhamas bus jos išsigelbėjimas. Tuo metu santuoka su Kristoferiu klibėjo, jo meile Mylene abejojo. Jis buvo nutolęs, šaltas, nesusidomėjęs. Kreipdavo į žmoną dėmesį tuomet, kai norėdavo patenkinti kūniškus malonumus, o vėliau užmigdavo nusisukęs, palikdamas ją gulėti ir tyliai rašyti žinutes tam, kuris išklausydavo bet kuriuo paros metu. Labiausiai Arsenault gąsdino tai, jog Ardenui paklausus ji veikiausiai būtų tik susikrovusi į lagaminą būtiniausius daiktus ir sekusi paskui jį bet kur. Tačiau jis niekada negavo progos paklausti, o galbūt net ir neplanavo. Dabar, žvelgdama į praeities klaidas, Mylene buvo linkusi galvoti jog tai buvo dar vienas jos naivumo ir aklo pasitikėjimo įrodymas. Argi ji galėjo draugui būti kažkas daugiau nei uždraustas vaisius, įdomus tik tol, kol nepasiekiamas?
- Nelaikiau tavęs durneliu, tiesiog norėjau įrodymų. Žinau kad Kristoferis niekada nesudarė patikimo žmogaus įspūdžio, tačiau ar gali mane kaltinti, kad aklai tavimi nepatikėjau, kai sakei man tokius dalykus apie žmogų, kurį maniausi pažįstanti? Nagi, buvau su juo nuo penkiolikos, savaime suprantama kad man nebūtų pakakę tik žodžių, jei norėjai kad tavimi patikėčiau. – sudejavo. Pateisino tuometinį savo elgesį, net ir dabar. Žinojo kodėl į Ardeno žodžius žiūrėjo kreivai, kodėl nepuolė jų priimti už gryną pinigą. Kad ir kaip draugą mylėjo, kad ir kaip juo pasitikėjo, ilgamečiai santykiai su Kristoferiu ant gyvenimo svarstyklių vis dėlto reiškė šiek tiek daugiau – bent jau pasitikėjimo prasme. Vyras niekada nebuvo jos nuskriaudęs, niekada nebuvo padaręs nieko, dėl ko Mylene būtų patikėjusi, jog gali būti pakišta po traukiniu. Net baisiausiuose košmaruose nesapnavo kaip stipriai buvo įpainiota ir kaip brangiai sumokėjo už kitų žmonių patogų gyvenimą. Kaip brangiai sumokėjo už savo pačios patogų gyvenimą, pasiektą taip įtartinai greitai, tokiais tamsiais ir nešvariais būdais, apie kuriuos Durhamas norėjo ją įspėti. – Kovodamas už savo gyvybę? Dievaži, apie ką čia dabar kalbi? – susiraukė, bandydama susiprasti. Kalėjime negaudavo naujienų ar pastarųjų dienų spaudos. O ir neturėjo draugų, kurie būtų galėję pranešti kokia lemtis ištiko jos mylimą kareivį. – Ir jeigu darei viską kad mane apsaugotum... Galėjai tiesiog pakviesti vieną iš tų šimtų kartų iškeliauti su tavimi. Net nereikėjo juodinti Kristoferio. Būčiau jį palikusi ir be tikėjimo, kad jis – nusikaltėlis. – sušnypštė, pati nesuvaldydama žodžių. Net nepajautė kaip tarp judviejų įsivyravo nejauki tyla ir Pixie nuleido sutrikusias akis. Neketino išsiduoti ką tuomet jautė. Neplanavo. Nieko keisto, kad po tokios pertraukos ir vėl pasijautė kaip naivi kvailė.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : success
Posts : 130
Location : paris, france
Accounts : n.
Name : l.

Arden Josh Durham

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 10:21 pm


Ardeno likimas tikrai šaipėsi iš jo. Kai vyras pagaliau galvojo pamilęs, jis įsimylėjo...ištekėjusią moterį. Moterį, kuri buvo kito vyro, o jam žengti to žingsnio ir pakviesti ją palikti tą, su kuriuo buvo nuo pačios paauglystės, neužteko drąsos. Jis nebuvo tas santykių griovikas, jautė pagarbą tam, ką Mylene su savo vyru buvo sukūrusi, todėl ir nesikesino į tai. Nesikesino į kito vyro moterį, tačiau tuomet negalėjo susilaikyti jos nepabučiavęs. O baisiausia, kad suvokė, jog nesusilaikytų ir dabar. Net po tiek metų matydamas ją prieš save, tokią piktą ir smerkiančią jį, jis vistiek negalėjo atplėšti akių. Ir kažkas pasikeitė. Tuomet jie turėjo emocinį ryšį, labai tvirtą ir, regis, tvirtėjantį su kiekviena diena. Tačiau, šiandien, kai vėl regėjo ją prieš save, tokią lyg ir nepasikeitusią, bet tuo pačiu visiškai kitokią, jam taip ir norėjosi paimti ją į savo glėbį. Tačiau, vyras tik trumpam užmerkė akis ir vietoje to, kas dabar sukosi jo galvoje, jis tik giliai įkvėpė oro.
- Įrodymų? Dievaži, Mylene, matėsi visi, tik ne tu. - Kreivai šyptelėjo jau kiek nurimęs, nenorėjo kelti balso ir vėl pradėti ardytis dėl jos naivumo. Štai ir posakis 'meilė akla' įgauna realų pavidalą. Nors jis negalėjo jos kaltinti, pats nieko neišmanė apie šį jausmą, todėl negalėjo jai aiškinti ką darė jos vyras, jos, turbūt, pirmoji ir vienintelė meilė. Ardenas nebuvo kenkėjiškas žmogus. Nebuvo savanaudis, bet ta situacija jis tikrai norėjo pasinaudoti. Norėjo pasodinti jos vyrą, ilgam, labai ilgam laiko tarpui ir sau pasiimti Mylene. Tada jis tikrai apie ją taip galvojo, norėjo, bet neišdrįso. Ji nebuvo kažkoks daiktas, todėl ir Ardenas negalėjo būti savanaudis. Jis labai ją gerbė ir beprotiškai brangino jų užgimusius santykius, net ir tada, kai jie buvo draugiški. O gal draugiški jie buvo visuomet?
Moteris ir toliau ardėsi, toliau smerkė, kad jis buvo ją "užmiršęs", todėl ties paskutiniais jos žodžiais jis irgi pratrūko. Nenorėjo, kad kažkas apart vyriausybės žinotų apie nesėkmingą ataką, kuomet priešai patys numušė Ardeno lėktuvą. Negana to, lėktvuvas sudužo priešų teritorijoje, tad trūko nedaug iki egzekucijos. Net ir gulint komoje, priešai būtų suplėšę jo kūną į gabalus, išbarstę po dykumą, tačiau tą dieną, likimas nusišypsojo. - Įvyko susidūrimas. Mano pilotuojamas lėktuvas sudužo. Tuomet pragulėjau komoje. Žinau tik tiek, nes nieko nepamenu iš tos dienos. Po pusmečio atsigavau,- Sumurmėjo kiek tyliau, nei kalbėjo prieš tai. Akis nuleidęs kažkur į šoną. Nežinia, kodėl jis ėmė tai pasakoti. Nesuprato ar tai kažką pakeis, ar verta apie tai jai žinoti, bet žodžiai liejosi savaime. Mylene anksčiau žinojo beveik viską, todėl, turbūt, įprotis jai papsakoti tai kas jį slėgė. O šis įvykis paliko randus ne tik atmintyje, bet ir visame kūne. Puse Ardeno nugaros nudegino užsidegęs lėktuvo motoras. Tokie randai nedingsta. 
Nutilęs jis trumpam užmerkė akis ir atsirėmė į sieną įkvėpdamas oro. Nejauki tyla būtų stojusi, jei ne sekantys moters žodžiai, kuriems suskambus visas Durhamo vidus suvirpėjo. Atmerkęs akis jis keletą minučių stebeilijo įrėmęs žvilgsnį į jos akis, kurias ji taip nekaltai nuleido, pasakiusi, turbūt, viską, kas gulėjo ant merginos širdies....Ir šią minutę Durhamas negalėjo susivaldyti. Turbūt, tai nebuvo pati tinkamiausia akimirka, bet vyras nė negalvojęs žingtelėjo žingsnį arčiau. Tvirtos jo rankos apsivijo gležną Arsenault liemenį taip pritraukdamos ją arčiau. Prieš tuos ketverius metus, jis nebūtų taip pasielgęs, tačiau dabar suvokė, koks trapus gyvenimas yra ir kaip nereikia savęs riboti. Dabar jis norėjo tai padaryti, todėl jo rankos pirštai švelniai suėmė jos skruostą ir užkabinęs pirštu žandikaulio liniją, vyras pakelė Mylene veidą aukščiau, į viršų. Kelias akimirkas stebėjo akis, o tuomet pabučiavo. Žinojo, kad dabar bus pasiųstas velniop, bet dievaži, negalėjo susivaldyti.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Pride had kept her running when love had betrayed her.
Posts : 140
Accounts : Katerina, Magnus, Eilise, Amadeus.
Name : Patricija.

Mylene Pixie Arsenault

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 10:40 pm


Jei ne Ardeno pagarba, Mylene ir jo santykiai niekada nebūtų pavykę. Moteris buvo išmokusi atskirti visus tuos, kurie tiesiog geidė smulkutės fėjos, darančios gerus darbus ir besišypsančios nuoširdžia, plačia šypsena. Kristoferio klientai, jo verslo partneriai, netgi tie, kuriuos jos vyras vadino draugais – tikriausiai apie jų kreivokai rodantį moralinį kompasą Pixie turėjo nuspėti dar tuomet, kai jie, tarsi netyčiomis, nuleisdavo ranką ant jos nugaros apačios arba per ilgam laiko tarpui įsispoksodavo į jos iškirptę. Tačiau Ardenas niekada į ją nežiūrėjo kaip į daiktą, kaip į trofėjų. Nebandė jos laimėti, todėl niekuomet neprarado. Nebandė pasisavinti, todėl visuomet galėjo pasitikėti jos buvimu šalia. Nebandė užkariauti, todėl gavo ją visą – net neprašydamas. Pavergė Mylene savo nuoširdumu, tikrumu, nenoru išardyti šeimos, kuri klibėjo ir be jokio šalutinio įsikišimo. Buvo pakankamai pagarbus, kad moteris netgi geidė, jog jis būtų bent šiek tiek labiau linkęs į nešvarius žaidimus. Nerado savyje drąsos pasisiūlyti eiti kartu, todėl laukė kol pasiūlys jis. Arba tiesiog paims už rankos ir išsitemps iš gyvenimo, kuriame Mylene tarnavo visų, tik ne savo poreikiams. Kuriame labdaringa veikla ir plačia šypsena slėpė liūdesį ir nepilnavertiškumą, nepasitenkinimą ir trūkumus. Kuriame pakluso tam, kurį mylėjo, aukodama vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai paaukojo viską.
- Negi tikrai galvojai, kad ateisi, pasakysi kad jis mane mausto ir tiesiog taip tavimi patikėsiu? Buvau kitokia. Žiūrėjau į jį kitaip. Gerbiau jį, net tada, kai nekenčiau. Net tada, kai negerbė manęs, net jeigu negerbė niekada. Turėjai padaryti daugiau, kad tavimi patikėčiau. Parodyti daugiau, pasakyti daugiau. Aš tiesiog galvojau, kad meluodamas nori turėti mane sau, tikriausiai todėl ir nepatikėjau. – atsiduso, galiausiai pripažindama. Ardenas atrodė per geras, kad bandytų ja manipuliuoti ir ją apgaudinėti, tačiau lengviau buvo save įtikinti kad niekada jo iki galo nepažinojo, o ne patikėti tuo, jog jos ilgametis vyras buvo nusikaltėlis. Voras, supančiojęs ją savo voratinklyje. Tačiau bet kokios mintys apie Kristoferį staigiai išgaravo, vos tik Durhamas užsiminė apie avariją. Didelės Mylene akys dar labiau išsplėtė ir ji sugavo jo veidą delnais, kilstelėdama jį į šviesą, apžiūrėdama, tarsi ieškodama kažko, ko buvo iki šiol nepastebėjusi. Širdis krūtinėje baladojosi, rankos virpėjo. Pyko ant jo, nesančio šalia, tačiau nežinojo kas buvo baisiau – prabusti vienam, nieko neprisimenant, ar likti vienai su savo mintimis trejiems metams. – Bet tu dabar jau sveikas, taip? Paeini? Girdi? Matai? Tau viskas gerai, taip? – paklausė bene įsakmiai, sulaikydama kvapą. Visos kitos bėdos nublanko, kai kalba pasisuko apie sveikatą, apie tikrai reikšmingus, nesutaisomus dalykus. Santykius buvo galima sutaisyti. Širdį – sugydyti. Ir kas galėjo ją sugydyti geriau už bučinį?
Mylene pakėlė akis ir atpažino žvilgsnį, kurį jau buvo mačiusi kartą anksčiau. Nebūtų jo pamiršusi net kankinama. Matė tą žvilgesį akyse, paslaptingą spindesį ir dievaži, nesudvejojo. Visai kaip ir pirmąjį kartą. Pasistiebė, priimdama jį į glėbį, prisiglaudė prie tvirto vyro kūno, prisiglausdama arčiau. Rankos, vis dar laikančios jo veidą, suėmė stipriau, viena suklydo į tvarkingai sušukuotus plaukus, kita apsivijo kaklą. Anksčiau Mylene būtų pagalvojusi apie makiažą, sugadintą lūpdažį ar šukuoseną, suglamžytą suknelę ar paraudusias lūpas, tačiau dabar net nesusimąstė. Bučiavo aistringai, netgi kiek agresyviai, į lūpų kontaktą sudėdama ne tik visą aistrą, ilgesį ir pyktį, bet ir pasitenkinimą. Niekada nebuvo frigidiška, o po trejų metų sausros norėjo Ardeno labiau nei bet kada anksčiau. Atsitraukė tik prisiminusi kad jiedu ne vieni, o aplink vis dar sukiojasi vakaro svečiai. – Tu šventės šeimininkas. Neturėtum restorano atidarymo leisti tamsiame koridoriuje su manimi. – atsiduso, nenoromis atplėšdama lūpas nuo Ardenui priklausančių.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : success
Posts : 130
Location : paris, france
Accounts : n.
Name : l.

Arden Josh Durham

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 11:03 pm


Ardenas visuomet gerbė moteris. Turbūt tas tėvo auklėjimas, už kurį vyras iki šiol jam dėkingas. Nors tėvas mirė anksti, bet išmokė Ardeną pačių svarbiausių gyvenimo tiesų. Matė beveik idilišką meilę šeimoje, bet nesugebėjo pats to sukurti. Nesuprato kodėl, kodėl jam buvo taip sunku pamilti. O kai, regis, pamilo. Tai tik uždraustą vaisių, kuris priklausė kitam. Pokštautojas likimas.
- Todėl ir negalėjau tau padėti. Tuomet tavo vyras turėjo ženkliai daugiau pinigų, gaila, kad mūsų visuomenėje jie lemia viską. Net ir nekalti - sėdą už grotų.- Tyliai sumurmėjo stebėdamas moters blizgančias akis. Buvo gerokai nusiraminęs, nebenorėjo nieko aiškintis jai, nenorėjo ir, kad ji keltų į paviršių tuos prisiminimus. Tą kartą jam nepavyko, bet dabar, dabar jis visko taip nepaliks. Neleis jai vėl grįžti pas tą dviveidį niekšą, apgaviką, kuris sugebėjo savo moterį pasiųsti už grotų. - Bet aš to taip nepaliksiu. Tegul jis tik papuola į mano rankas,- Pasakė aiškiai, šaltai ir ganėtiniai ramiai. Nes nė kiek neabejojo savo žodžiais. Būtent taip ir padarys, tik laiko klausimas, kada tas bekiaušis paklius į jo horizontą. Po lėktuvo katastrofos Ardenas nebebijojo nieko. Net mirties, nes buvo su ja susidūręs. Dar savaitė ir visi aparatai būtų išjungti, tačiau, regis, jis dar turi nebaigtų reikalų čia ir tas kas viršuje...paliko jį gyvą ne be reikalo.
Vyras nespėjo sureaguoti, tik pajautė šiltas moters rankas sau prie veido ir pasuko žvilgsnį į ją. Mylene atrodė tokia išsigandusi, tokia nustebusi jo žodžiais, net žiūrėti buvo sunku. Ardenui vėl iškilo šie prisiminimai. Taip nubudus jį į glėbį suėmė jo sesuo, tą kartą vyras negalėjo savęs suvaldyti. Atgimė kaip feniksas iš pelenų. - Jei neskaičiuosime galimybės randų ant mano kūno, tai sakykime, nieko ir nebuvo,- Nusišypsojo švelnia šypsena ir priglaudė ranką prie jos delno, įkvėpė oro žvilgsnį užlaikydamas ties Pixie akimis. Jos prisiminimai buvo tokie malonūs, rankų oda tokia švelni...nei kalėjimas nepanaikino to aksominio švelnumo, kuri anksčiau Ardenas jautė dažnai. Taip, merginos oda buvo beprotiškai graži ir daili, Ardenas buvo keistokas, atkreipdavo dėmesį būtent į tokias moters išvaizdos daleles. Švelnia odą, skaniai kvepiančius plaukus, plačia šypseną ir tą akių blizgėjimą...
Būtų galėjęs duoti nukirst ranką, kad po bučinio, Mylene tikrai jam užvažiuos vieną gerą pliauskę, tačiau...pajautęs tokį teigiamą moters atsaką, vyras tik dar tvirčiau suėmė ją savo glėbyje, prirėmė prie šaltos sienos ir leido savo vyriškiems inkstinktams paimti viršų. Jo rankos nuslydo moters nugara žemyn, grubiau suėmė šlaunį ir kilstelėjo ją aukščiau. Tiek laiko neturėjęs jokios moters savo glėbyje, vyras negalėjo valdytis. Bučiavo ją toliau...taip aistringai ir karštai, kad net prisimiršo, jog jie randasi būtent jo restorane, koridoriuje, kur bent kartą į penkias minutes kažkas praeidavo. Nenoriai atsitraukęs lūpas vyras užmerkė akis ir Pixie kalbant, atrėmė savo smakrą į jos viršugalvį. Įkvėpė oro. Lyg norėdamas nuraminti tą padažnėjusį kvėpavimą ir jaudulį. - Atleisk man, nederėjo,- Papurtė galvą ir pramerkė akis. Žvilgsniu nusileido ties jos akimis, rankos, kurios ką tik ją aistringai glamonėjo, apleido moters liemenį. Jam neberūpėjo tas vakarėlis už durų, kas jam rūpėjo...stovėjo priešais jį. Žvelgė į jį tuo žvilgsniu, kuris šiandien ir vėl supurtė Ardeno pasaulį. 
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : Pride had kept her running when love had betrayed her.
Posts : 140
Accounts : Katerina, Magnus, Eilise, Amadeus.
Name : Patricija.

Mylene Pixie Arsenault

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 11:25 pm


Mylene niekada Kristoferio nebijojo. Pati stebėjosi, ypač matydama kaip kartais jis elgiasi su kitais, bet niekada nemanė, kad pati galėtų būti nuskriausta. Visuomet jautėsi daugiau ar mažiau saugi – eidama šalimais tamsioje gatvėje, išgirdusi žingsnius pirmame namo aukšte, gulėdama lovoje antrajame. Nebijojo jo ir dabar, ypač dabar. Kalėjimas ją pakeitė labiau, nei Pixie būtų norėjusi Ardenui atskleisti. Pakeitė požiūrį į save ir aplinką, pasitikėjimą savimi ir kitais. Sustiprino kūną ir protą, sustiprino sielą. Tačiau nepakeitė fakto, kad be savo vyro pinigų Mylene neturėjo nieko. Šeima, jai patekus į kalėjimą, nieko girdėti apie Pixie nebenorėjo. Netikėjo kad ji buvo nekalta, todėl net nekėlė klausimo apie kokią nors pagalbą dukrai. Ji buvo išmesta iš visų testamentų, palikimų, saugumo fondų. Tikėjosi, net neabejojo, kad ir Kristoferis ja atsikratys, tarsi pragižusiu pienu šaldytuve, tačiau vyras pasirodė esantis ne toks niekšas. Neketindamas jos paleisti, bent jau ne taip greitai, o galbūt tikėdamasis iš jos išpešti dar kokios naudos, Arsenault pasitiko žmoną išskėstomis rankomis, kuo puikiausiai suprasdamas, kad be jo Mylene neturi pas ką grįžti. Jokio buto, jokių santaupų, jokių pinigų, jokios realaus darbo patirties. Kad ir kaip save aukštino, Mylene vis tiek buvo tik trofėjinė žmona. Net jeigu norėjo save laikyti kuo nors daugiau, buvo išlaikytinė. Ir nieko keisto, jog grįžo pas tą, kuris vis dar buvo nusiteikęs ją išlaikyti.
- Tuomet? Jis visuomet turės daugiau pinigų. Tikriausiai turi jų visuose bankuose, paslėpęs ir užkasęs. Nenustebčiau jeigu ne aš viena esu įtraukta į visą tą siaubingą sistemą, tiesiog buvau vienintelė kurią pagavo. Jis per daug protingas kad sėstų pats. Net neabejoju, kad jokie keliai iki jo neveda. Nagi, visi suprato, kad buvau pakišta, kad nieko nežinojau. Papasakojau policijai viską ką žinojau ir to vis tiek nebuvo gana kad jis bent jau sėstų kartu su manimi. Kristoferio nesužlugdysi. O ir atsikratydamas juo... Sužlugdytum mane. – skausmingai atsiduso. Nebuvo lengva pripažinti, kad apart jo nieko nebeturėjo. Kad vis dar buvo pririšta. Priklausoma. Kad juos siejo daugiau nei viena pavardė. – Jei ne jis, nebūčiau turėjusi kur eiti. Buvau kvaila, neturėjau jokių santaupų, jokios darbo patirties. Esu tikra, kad jeigu būtų pakištas, sukištų visus pinigus kad tik išsisuktų. Galiausiai vis tiek likčiau be nieko. – atsiduso, papurtydama galvą. Buvimas su Kristoferiu gąsdino, tačiau visiškas skurdas ir nežinomybė gąsdino ne ką mažiau. Ir jeigu kam nors Mylene ir galėjo tai pripažinti, tai nebent Ardenui. Ardenui, kurį liesdama ėmė jausti pasikeitimus. Švelniai čiupinėdama jo nugarą, neįspėjusi pakišo delną po jo marškiniais, perbraukdama pirštais per nelygumus. Nebuvo mačiusi jo nuogo ar bent jau pusnuogio, tačiau buvo apkabinusi pakankamai kartų, kad tiksliai žinotų, jog jų anksčiau čia nebuvo. – Gražus ir toks. – šyptelėjo, pamerkdama akį. Randai jai niekada nebūtų trukdę. Tikriausiai būtų Ardeną priėmusi net ir invalido vežimėlyje, nepakeliamai sudarkytą. Būtų apkabinusi jį taip pat, priglaudusi taip pat. Nusišypsojusi taip pat. Tačiau šypsena pradingo, vos tik vyras ėmė atsiprašinėti. Prikandusi lūpą, Mylene kiek susiraukė. Tikėjosi, kad jis suprato – kad situacija nebe tokia pati, kad ji, nors ir ištekėjusi, Kristoferiui nieko nebeskolinga. Paleidusi jį iš glėbio, pasekusi Durhamo pavyzdžiu, nejaukiai patrypčiojo vietoje. – Atleisk man. Kad pasigrobiau tave iš vakarėlio ir visa kita. Tikriausiai ten tavęs laukia... svečiai. Arba mergina. Žmona? – šyptelėjo. Tik taip galėjo suprasti Ardeno „nederėjo“ – jeigu Mylene save laikė vieniša moterimi, dar nereiškia, kad ir senas draugas niekam nebuvo įsipareigojęs.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : success
Posts : 130
Location : paris, france
Accounts : n.
Name : l.

Arden Josh Durham

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   Thu Jan 03, 2019 11:48 pm


Tiesa, Ardenas niekuomet neturės tiek pinigų ir įtakos kiek jos vyras. Tačiau kaip jis gali save vadinti vyru, kai visada slepiasi už savo pinigų? Negana to, purvinų pinigų. Durham taip ir iki šiol nesuprato, koks vyras galėjo pakišti savo gyvenimo moterį į kalėjimą. Jam buvo net šlykštu pagalvoti, kad Mylene grįžo pas jį, po tų metų praleistų kalėjime...toks nevyriškas ir skystakiaušis individas, net nevertas to, kad kažkas jį vadintų vyru. 
- Tau nereikia grįžti pas jį. Nereikia vėl gyventi jo namuose, miegoti su juo...,- Iškošė pro sukąstus dantis ir nejučiomis sugniaužė kumtį, kurį greit atrėmė į sieną nusukdamas nuo Mylene. Vėl inkstinktai ėmė viršų. O ko kito tikėtis? Jis nesuprato tokių poelgių, visgi Mylene jam rūpėjo. Labai rūpėjo, kad vyras buvo pasiryžęs dabar padėti jai kuom tik galės. Nes anksčiau buvo bejėgis, pripažinkime tai. Seniau net nebūtų drįsęs pagalvoti apie ją kaip apie moterį, nors, žinoma, tokios mintys kartais imdavo viršų. Bet ta mintis, kad ji ištekėjusi ir, kad santuoka...santuoką jis visuomet laikė šventu reikalu, tad faktas, kad jei dabar būtų susituokęs arba kažkam įsipareigojęs...laimingai įsipareigojęs, nepultų jos bučiuoti šiame koridoriuje, todėl tik kreivokai šyptelėjo ir papurtė galvą į šonus, išgirdęs jos žodžius apie laukiančią žmoną.- Per tuos metus...nesutikau nei vienos, kuriai galėčiau papasakoti tiek, kiek galėdavau tau.- Pasakė tyliai, bene šnabždėdamas ir žiūrėdamas į jos akis. Su tais žodžiais jis atskleidė kiek daugiau nei reikėjo, bet nei kiek nesijaudino. Tegul Mylene žino, kad ji turi savo dalį Ardeno širdyje ir, kad vyras, nelaikė jų bendravimo nereikšmingu. 
Norėjo dar kažką sakyti, tačiau pro duris įėjo viena iš padavėjų ir pasiteiravo Durhamo dėl vakaro programos eigos. Buvo suplanuota dar viena vyro kalba, tačiau vyras mandagiai paėjęs į šalį paprašė, kad šioji perduotų vedėjams, kad savininkas turėjo skubiai išvykti. Dabar jam mažiausiai rūpėjo pavaldinių požiūris ir reputacija jų akimis. Mandagiai padėkojęs padavėjai, kuri gana įtariai nužvelgė juos abu, mat abu buvo kažkokie įraudę, bent jau Ardeno akys tikrai blizgėjo...o tuomet padavėja išėjo ir vyras vėl grįžo ties Mylene. 
- Važiuojam pas mane. Nenoriu, kad šį vakarą važiuotum į savo namus,- Primerkė savo akis ir nužvelgė moterį. Kai ji vėl tokiu trenksmu įžengė į jo gyvenimą...jis nesiruošė jos taip lengvai paleisti. Ir nesvarbu kaip baigsis šis vakaras, Ardenas neturėjo jokių savavališkų tikslų. Negalėjo būti savavaliu su moterimi, kurią...turbūt, pamilo?
Back to top Go down
Online


Sponsored content

PostSubject: Re: Privatūs staliukai   


Back to top Go down
 

Privatūs staliukai

View previous topic View next topic Back to top 
Page 3 of 4Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Le Meurice restoranas-