Oh Paris, you know
I held on too much .
DIDŽIOJI SALĖ - Page 3



 

Share
 

 DIDŽIOJI SALĖ

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next
AuthorMessage
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1163
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 3:28 pm


Amadeus buvo pripratęs prie aplinkinių pašaipų dėl jo aprangos pasirinkimų. Dažnai jausdavo spaudimą pasiteisinti dėl iki švytėjimo nublizgintų batų einant išmesti šiukšles, dėl akinių nuo saulės vakare, prabangių kostiumų vietinėje rajono parduotuvėlėje perkant druską kurios staiga pritrūko gaminant vakarienę. Ne kartą girdėdavo aplinkinių pastabas ir pareiškimus kad tikriausiai išsiruošė į pasimatymą, teatrą ar operą, kai netgi nesijausdavo labai stipriai išsičiustijęs. Nesijautė ir dabar. Paprastas kostiumas ir balti marškinėliai buvo visiškai įprastas pasirinkimas, toks pat savaime suprantamas kaip dantų valymas ryte ir vakare. Ir visai nesvarbu ką šiandienos repeticijai Yurijus buvo numatęs – vartydamas ant žemės Amadeus būtų jautęsis kur kas nepatogiau, jei būtų turėjęs kūną pridengti sportiniu kostiumu ar, neduok Dieve, kažkuo ko nebijotų ištepti. Tokių drabužių Amadeus savo spintoje neturėjo ir būtent todėl jie buvo tokie ypatingi ir mylimi. Be to, vietinė drabužių valykla galėjo išsilaikyti versle vien su Medicci šeimos atnešamais drabužiais, todėl aktorius nesijaudino. Nebuvo dėmės kurios dar nebuvo radęs būdo išvalyti. O ir jautėsi jaukiai, kai pasirodė, kad šioje repeticijoje nebus vienintelis pasipuošęs. – Žinai, jeigu ne ta susireikšminusi išraiška tavo veide, beveik pagalvočiau, kad pasipuošei šitaip dėl manęs. Bet tikriausiai pasiteisinsi kad per pirmąją repeticiją visada atrodai puošniai ir susirandi kostiumą, kurį tikriausiai šiaip išsitrauki nebent per premjeras? – išsišiepė. Pasišaipymas, komplimentas, dar vienas pasišaipymas. Tikriausiai Amadeus savigarba neleido tiesiog atviru tekstu režisieriaus pagirti, tačiau kalbų nereikėjo, kai Medicci turėjo tokias išraiškingas akis. Bet viena buvo akivaizdu – mieliau Yves būtų matęs Bialkowski visai be drabužių. Kaip tik apie tokį vaizdą ir svajojo, akimis nuskenuodamas Yurijų nuo plaukų iki pat batų.
Net nedvejodamas įsitaisė geriausioje kėdėje. Tiksliau... Toje, kuri atrodė menkiausiai klibanti. Susikėlęs koją ant kojos, klausėsi režisieriaus monologo niekaip neišsiduodamas, kad Yurijus, vadovaujantis visiems savo aktoriams atrodė nepaprastai seksualus. Jeigu būtų galėjęs sau tai leisti, veikiausiai būtų Bialkowski į užkulisius nusitempęs dabar pat, tačiau vis dar bandydamas save įtikinti, kad tai, ką jaučia Yurijui yra niekas kitas kaip trumpalaikė aistra ir susižavėjimas, Medicci įsmeigė akis į gautą egzempliorių, įsižiūrėdamas į šios dienos sceną. Skubiai susirado savo veikėjo vardą, permetė dienos darbus akimis. Keli monologai. Scenoje bus vienas vienintelis. Visi pasiskirstė poromis, o Medicci liko sėdėti, akis įsmeigdamas į valgantį Yurijų. Nematė prasmės daug repetuoti – jam visuomet geriausiai sekėsi improvizuoti, todėl neturėdamas partnerio scenoje ketino susirasti kitokios veiklos. Pakilęs nuo kėdės, apėjo tą, ant kurios sėdėjo režisierius ir jam ant kelių padėjo savo popierius, pasilenkdamas prie Yurijaus ausies jam iš nugaros, tarsi apsimesdamas kad turi klausimų. – Galėčiau apsimesti kad apie tai kas įvyko visiškai negalvojau, tačiau nelaikau tavęs kvailiu, todėl neapsimetinėsiu. Kaip ir galėčiau apsimetinėti kad neįsivaizdavau kaip tą kostiumą nuo tavęs nuplėšiu, bet... Vėlgi, nelaikau tavęs kvailiu, todėl neapsimetinėsiu. Dar galėčiau apsimetinėti kad negaminau to maisto specialiai tau. Ar man dar tęsti? – šyptelėjo, net neabejodamas, kad Yurijus šypseną jei ne pamatys, tai bent jau išgirs. Amadeus niekada nemokėjo meluoti. Tik ne tiems, kurie jam rūpi. Ir tikriausiai vaidyba buvo tam tikra meno atmaina, tačiau prieš režisierių dabar neketino net vaidinti. Nebuvo jam nieko skolingas, tačiau tikėjo, kad Yurijus vertas daugiau nei apsimetinėjimas. Daugiau nei apsimetinėjimas buvo verta ir Abigail, laukianti namuose. Tačiau Amadeus per ilgai savęs nemylėjo, todėl žinojo viena – daugiau nei apsimetinėjimas, ypač prieš patį save, yra vertas jis pats.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1726
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 5:05 pm


Teatras vyrui nuo pat vaikystės buvo it žaidimų aikštelė, kurioje jautėsi nieko nevaržomas ir laisvas. Nenuostabu, kad net šiam tapus pajamų šaltiniu, vis tiek leido laisvą laiką klaidžiodamas koridoriais ar tiesiog sėdėdamas ir gurkšnodamas pigią kavą kabinete. Neįsivaizdavo savęs niekur kitur. Galbūt todėl ir ėjo čia kaip į šventę. Tiesą sakant pernelyg nesureikšmino pasirinktų drabužių derinio. Kartais taip rengdavosi dėl itin elementarios priežasties - visi kiti drabužiai tiesiog buvo nešvarūs. Ar šiandien sužaidė ši korta? Negalėtų atsakyti į šį klausimą. Apsirengė pernelyg nemąstydamas, tačiau negalėjo kategoriškai teigti, jog pasąmonėje netroško įtikti Amadėjui. Dar kartą nužvelgęs vyrą priešais tik perdėtai mandagiai nusišypso. Bandė įsivaizduoti pervažiuotus šunis ar kates, kad bent kiek nukreiptų dėmesio nuo to, kaip pastarasis jį jaudino. Mažų mažiausiai norėjo surengti viešą orgiją didžiojoje teatro salėje. -Jei manai, kad tai mano geriausias kostiumas, susitiksim per premjerą,-apsisukdamas ant kulno dar spėjo pamerkti šiam akį, o tada nukulniavo prie paliktų daiktų.
Stebėdamas kaip visi aktoriai susiskirsto grupelėmis, išsitraukė iš maišelio sriubą. Vien kvapas privertė skrandį ganėtinai garsiai sugurgti, tad kiek susigėdęs nuleido akis ir ėmė kabinti šaukštą po šaukšto. Akį vis užmetė į repetuojančius žmones, tačiau ne į Medicci. Gniaužė save geležiniame kumštyje, nes žinojo, jog užsižiūrėjęs prarastų ne tik laiko nuojautą, bet ir savitvardą, kurią kol kas dar pakankamai oriai išlaikė. Lėtai, niekur neskubėdamas valgė. Turėjo pakankamai daug laiko. Kol vaikai žaidė jam tereikėjo stebėti, kad nė vienas neliktų be darbo. Akimirką mintimis nuklydo kažkur toli, į senus prisiminimus apie tai, kai pats buvo šių žmonių vietoje. Tiksliau vietoje Amadėjaus, kuris taip lengvai išpešė pagrindinį vaidmenį. Vaidinti savo tėvą nebuvo sunku. Juk gyveno kartu, ir net išvaizda atrodė lyg du vandens lašai. Tik jaunėlio veido nepuošė gilios raukšlės ir nuo miego trūkumo ir besaikio alkoholizmo užkritę akių vokai. Pajutęs kaip kažkas nugula ant jo kelių, stebėtinai greitai pakėlė akis, išsklaidydamas paskutinius prisiminimų debesis. Nieko neišvydęs prie save, netrukus pajuto šiltą oro gūsį prie ausies, atnešusį porą sakinių, dėl kurių maistas Bialkowski gerklėje užstrigo, o pats ėmė nemaloniai kosėti. Keletą kartų trenkęs sau per krūtinę, pagaliau lengviau atsiduso, tačiau nuostaba nepaliko veido. Kiek atvipęs žandikaulis ir pravertos lūpos išdavė, kad tokio pareiškimo vyras nesitikėjo. Na bent jau ne tokiu laiku, ne tokioje vietoje. Supratęs, jog per ilgai tyli, užsimerkė ir nežymiai pakratė galvą į šonus, tarsi bandydamas atsigauti po tokio akibrokšto. Nevaldoma aistros ir susijaudinimo banga nuvilnijo kūnu, pareikalaudama šimtaprocentinio susikaupimo ir jėgų, nenuplėšti Medicci drabužių čia ir dabar. -Ar tau nereikėtų repetuoti?-itin nedrąsiai, veik skiemenuodamas prabilo. Kiek pasisukęs į šoną pakeitė poziciją, kad galėtų pamatyti Yves, susidurti su juo akis į akį. -Žinau tavo požiūrį į savo sugebėjimus, tačiau nepamiršk susitarimo. Viena klaida ir atsisveikinsi su teatro scena visam laikui,-jau kiek garsiau ir bene pikčiau pridūrė. Bandė apsimesti, kad vyro žodžiai nė kiek jo nepaveikė, tačiau įkaitę ir raudonio įgavę žandai bei virpanti lūpa išdavikiškai šaukė ką kita. -Prašau,-ištiesė jam jo scenarijaus kopiją,-grįžk repetuoti,-bene melsdamas sušnabždėjo, o tada vėl nusisuko. Žinojo, kad dar vienas žvilgsnis ir paslys. Išskys čia pat, nebesirūpindamas, ką gali pamanyti kiti.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1163
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 5:27 pm


Amadeus niekada neturėjo problemų kai norėdavo pademonstruoti vienokius ar kitokius jausmus. Nekildavo bėdų flirtuojant ir pasakant komplimentą, visuomet gana laisvai išleisdavo savo aistrą pasiganyti, neribodamas to ką jaučia, o ir to nesigėdydamas. Tiesa, anksčiau tokius jausmus sukeldavo tik ta, ant kurios piršto puikavosi senovinis žiedas, kurį pats Medicci ne tik buvo išrinkęs, bet ir jai užmovęs. Niekada anksčiau nekildavo bėdų su savo jausmų išreiškimu, nes jie buvo pilnai legalūs – Amadeus nesijausdavo blogai žmoną viešumoje bučiuodamas, apkabindamas ar ją garsiai girdamas visiems girdint, komentuodamas jos nuostabų kūną, dailius plaukus, makiažą ar drabužius. Tačiau dabar, jausdamas visas tas emocijas, kurias buvo jautęs ir Abigai, Yves suprato kad pirmą kartą gyvenime jaučiasi įkalintas su savo paties jausmais. Norėjosi daryti tai, prie ko jau buvo pratęs – apsikabinti, perbraukti delnu veidą, užuosti kvepalus ar tiesiog natūralų kūno aromatą, pirštų galiukais pajausti marškinių ar kostiumo medžiagą, odos švelnumą, plaukų purumą. Vis dėlto, liko tik stypsoti ir nurenginėti režisierių akis. Nemokėjo nereikšti savo jausmų visiems girdint. Nemokėjo jų slėpti ar, tuo labiau, apsimetinėti kad tokie net neegzistuoja. Tikriausiai todėl, kol visi dar nebuvo susirinkę, leido sau nusišypsoti ir greitai sugauti Yurijaus ranką sau tarp pirštų. Tik tam, kad režisierius dar kartą atsisuktų. – Aš nieko prieš. Gražų kostiumą nurengti visuomet yra maloniau. – pamerkė akį, o tuomet trenkė sau nematomą antausį. Buvo toks įpratęs sakyti dalykus kuriuos galvoje, be jokio bloko ir jokio filtro, kad dabar, stovėdamas prieš savo uždraustąjį vaisių, savo rojaus sodo medį, nuo kurio obuolių raškyti žūtbūt negalima, susivokė neturintis jokios galios užsičiaupti. Ar, tuo labiau, apsimesti kad viduje nesiaučia chaosas vien pagalvojus apie nuogą Yurijaus kūną. Norėjosi pamatyti jį dar kartą. Nesijautė pakankamai jo įvartinęs pirmojo susitikimo metu.
Kurį laiką Amadeus stebėjo Yurijų, nenuleisdamas nuo jo akių. Sekė jo žvilgsnį akylai, net įkyriai, tikėdamasis sulaukti bent kokios reakcijos, tačiau atrodė, kad Bialkowski bene specialiai nori praleisti Medicci pro akis. Neketino su tuo taikstytis. Tikriausiai jeigu būtų susilaukęs žvilgsnio ar bent jau šypsenos, būtų nuėjęs dirbti. Tačiau dabar jautėsi kaip vaikas negaunantis žaislo su kuriuo taip magėjo pažaisti. Būtent todėl nuėjo prie režisieriaus. Būtent todėl palinko jam prie ausies. Būtent todėl padėjo sunkų delną ant jo peties. Ir pasąmoningai tikriausiai būtent todėl šiandien pasikvėpino geriausiais savo kvepalais. – Ar tau nereikėtų apsimetinėti, kad mano buvimas taip arti niekaip tavęs neveikia? Ypač kai esi blaivus ir negali prisidengti alkoholiu? – šyptelėjo, ranką nuo vieno Yurijaus peties perkeldamas ant kito. Pirštais lėtai slydo jo tvirta pečių juosta ir kaklu, užkabindamas nuogą odos lopinėlį pirštų galiukais. Niekada neflirtavo pernelyg gašliai, įkvėpimo sėmėsi dar iš geišų flirto meno. Kartais pakanka tiek nedaug, kad kitas būtų išvestas iš proto. Lėtai nuleidęs savo kopiją ant Yurijaus kelių dar kartą, strategiškai parinktoje vietoje, padėjo delną ant lapo, kaip tik ten, kur nujautė esant režisieriaus susijaudinimą. Tiesa, iš šono tiesiog atrodė, jog turi klausimų dėl paskutiniosios pastraipos. – Grįšiu repetuoti, neabejotinai. Kai tik į visus mano klausimus bus atsakyta. – dviprasmiškai sumurkė, pažvelgdamas tiesiai į režisieriaus veidą. Nereikėjo žvelgti žemyn kad pamatytų pasikeitimus – visus juos būtų akimirksniu pajautęs.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1726
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 6:19 pm


Bialkowski niekad nebuvo tas, kuris nevaržomas ir nesigėdydamas skelbtų apie savo jausmus visam pasauliui. Pakankamai santūrios prigimties ir uždaras vaikinas stengėsi džiaugsmą ir skausmą pasilaikyti viduje, išgyventi tai tyliai, nepranešant apie tai didžiulei auditorijai žmonių. Ir tai jam ganėtinai puikiai sekėsi. Santykiuose niekad nebuvo tas, kuris viešai aistringai bučiuotų antrąją pusę ar girtų ją kiekvienam praeiviui ir pašaliniui. Kur kas mieliau geidulį ir aistrą išreikšdavo privačiai, tarp keturių akių. Netroško dalintis to su kitais. Intymumas ir privatumas. Du neatsiejami dalykai Yurij pasaulėžiūroje. Galbūt todėl taip netikėtai išsprūdę Medicci žodžiai privertė jį susigėsti. Nuleidęs akis it kokia keturiolikmetė nusliūkino šalin, nežinodamas nė ką ir atsakyti. Tiesą sakant, jį stebino ši netikėta vyro transformacija. Dar prieš kelias dienas šis kamantinėjo kodėl vaikinas palaikė jį gėjumi, o dabar nevaržomai demonstravo geidulį ir žėrė komplimentus it tai būtų įprasta, tarsi jie susitikinėtų jau daugiau nei metus. Ne, režisierius tikrai nebuvo konservatyvus žmogus. Tik gal kiek drovokas, tad išmušti jį iš vėžių tokiais žodžiais tebuvo vaikų žaidimas. Ir, rodos, Amadeus puikiai suprato šio taisykles.
-O kas sakė, kad aš neišgėręs? Jau šešios, retai teišbūnu neišgėręs bent butelio vyno,-lėtai dėliodamas žodžius bandė neišduoti susijaudinimo, nuslėpti tą aiškiai akyse matomą aistrą, troškimą nusivesti jį kur nors nuošaliau ir užbaigti tai, ką pradėjo tą vakarą restorane. Ir kol kas jam puikiai sekėsi. Arba bent jau norėjosi tikėti, kad taip yra. Pajutęs delną ten, kur pastarojo neturėjo būti, nežymiai suspurda kėdėje. Be žodžių, tik lūpomis kreipėsi į Dievą, o tada pagaliau išdrįso pakelti akis į Medicci. Tylėjo. Iš dalies mėgavosi vaizdu, tokia puikiai pozicija geriau įsižiūrėti į dailius veido bruožus, rūpestingai sušukuotus plaukus, užuosti svaiginantį brangių kvepalų dvelksmą. Bet netrukus lūpos prasivėrė numesdamas tik keletą sausų, šlykščiai dirbtinai ir negyvai skambančių žodžių: -Kaip laikosi žmona ir sūnus?
Menka ir šleikščiai dirbtina šypsena įsispaudė lūpose, o akis nebyliai maldavo atleisti, tačiau šio žvilgsnio aktorius turbūt nė nespėjo pastebėti. Nuleidęs akis į grindis, tiksliau į batų priekius ištiesė pašnekovui jo lapus. -Dabar grįžk repetuoti, jei reikia pagalbos galiu atsiųsti kokį aktorių, kuris padės susigaudyti veiksme. Susirinkome čia dirbti, gerai?-pagaliau drįso bent akimirkai užmesti žvilgsnį į aiškiai įsižeidusį ir gal net kiek pasimetusį vyrą. Na, pažinojo jį tik kelias dienas, tačiau puikai žinojo, kas gali sunervinti Amadeus ar užgauti iki pat širdies gelmių. Žinoma, jis to netroško, tačiau taip pat nenorėjo, kad repeticija nueitų šuniui ant uodegos. Juto kaip kiti aktoriai atsargiai žvilgčioja, stebėdami situaciją. Prarasti autoritetą jam būtų stiprus smūgis. Visgi, juk turėjo vadovauti, turėjo vesti šią komandą į priekį ir pagarba privalėjo būti abipusė. -Gerbiamas, Medicci, maniau pasakiau aiškiai ir suprantamai - šiandien laisvė jūsų interpretacijai. Visas pastabas ir pasiūlymus priimsiu per kitas repeticijas,-garsiai, kad girdėtų ir likusieji, ir pakankamai agresyviai prabilo, o tada nusisuko nuo vyro. Ilgai vienoje vietoje neužsibuvo - bandydamas neprarasti savitvardos nukeliavo prie grupelės repetuojančių aktorių ir nusprendė pastebėti jų pasiruošimą iš arčiau.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1163
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 6:38 pm


Amadeus nebuvo įpratęs būti atstumtas. Tiesą sakant, nelabai žinojo kaip tiksliai atstūmimas veikia. Dažniausiai gaudavo viską ko panorėjęs, nes niekada nesiekdavo to, ko nemanė galintis ar privalantis turėti. Jis susidraugaudavo su žmonėmis kurie jį domindavo, patraukdavo dėmesį moterų kurios jam atrodė patrauklios. Sugebėdavo rasti priėjimą prie visų ir kiekvieno, nes žinodavo kokį mygtuką reikėtų paspausti. Negalima sakyti kad žmonėmis manipuliuodavo, negalima sakyti ir kad apsimetinėdavo, tačiau visiems pateikdavo skirtingą savęs pusę, užtikrindamas kad bet kokia sueitis, bet koks pokalbis, bet koks susitikimas galiausiai pasibaigs taip, kaip nori jis. Ir dažniausiai tokį poveikį turėdavo ne tik moterims ar vyrams. Rasdavo priėjimą prie tų katinų, kurių šeimininkai įspėdavo, kad augintinis mėgsta pasislėpti ar parodyti nagus. Gaudavo paglostyti net tuos šunis, kurie prieš nepažįstamuosius šiepdavo dantis. Vaikai, net ir tie, rodos, Amadeus mėgdavo be žodžių – užsūpuodavo ir užniurkydavo kiekvieną, jei tik gaudavo progą. Vis dėlto, kažkada Amadeus sėkmei turėjo ateiti galas. Dažniausiai prieš Medicci įeinant į kambarį, pirma įeidavo jo pasitikėjimas savimi. Visa povyza sakyte sakė kad niekas jam neatsako, niekas nepasišaipo, niekas neskaudina. Taip įpratęs prie sutikimo ir teigiamų atsakymų, Medicci nežinojo ką turėtų daryti ir kaip elgtis, kai Yurijus ėmė ir parodė, kad juo nesidomi. Pakako penkių lemtingų žodžių, kad Medicci širdis dunkstelėtų į grindis. Nepamiršo Abigail ir Zachariah – niekada nebuvo pamiršęs. Vis dėlto, jautė poreikį patyrinėti tai, ką turėjo su Bialkowski, ką jam jautė. Dievaži, neketino jo parsiversti ant medinio teatro parketo ir išdulkinti, tačiau bučiniai atrodė pakankamai nereikšmingas būdas įsitikinti, kad galbūt heteroseksualiu tikrai negali savęs vadinti. Tikriausiai teisingiausia tai būtų pavadinti savanaudišku veiksmu, bet Yves niekada neslėpė to, kad yra savanaudiškas. Kad pirmiausia myli save, rūpinasi savimi. O kas gali būti svarbesnio nei tavo paties sugebėjimas geisti ir mylėti? Jautė, kad privalo ištyrinėti tai, ką turi su Yurijumi. Ką jautėsi turintis. Tačiau atrodė, kad judviejų su Bialkowski nuomonės drastiškai išsiskyrė.
- Susigaudyti veiksme? – prunkštelėjo, atsitiesdamas ir pagriebdamas savo lapus. Dabar baisiai norėjosi atstukti laiką atgal ir prispjaudyti režisieriui į sriubą. Arba su ja padaryti dar ką nors nedovanotino. Gysla kaktoje pulsavo, skruostus išmušė raudonis, tačiau akys buvo negyvos. Apsnūdę. Tarsi Amadeus net nematytų žmogaus su kuriuo kalbasi. – Abejoju ar man reikia žmogaus, kuris padėtų susigaudyti veiksme. Mano sūnui devyneri ir net jam nereikėtų pagalbos susigaudant veiksme. – pašiepiamai šyptelėjo. Jo veidas išdavė absoliutų pasišlykštėjimą, o balsas pakilo – pakankamai, kad judviejų pokalbį galėtų girdėti visi aplinkiniai. – Žinote, atėjau išdėstyti kritiką individualiai, tyliai, bet akivaizdu, kad kitaip nepavyks. Šitas tekstas... – pamosavo lapais ore, tyliai prunkštelėdamas vos į juos pažvelgęs. – Infantilus. Šaltas. Nors tikriausiai nieko kito ir negalėčiau tikėtis. Mano veikėjas sako monologą apie meilę, bet juo net Oskarą laimėjęs aktorius neįtikintų nieko ir nei vieno. Tiesą sakant... Atrodo, kad tekstą parašęs žmogus ne tik neprisimena kaip reikia mylėti, bet ir apskritai to jausmo nėra patyręs – nei pats, nei iš aplinkinių. – vyptelėjo. Nežinojo kodėl pasielgė neatleistinai. Kodėl pasinaudojo Yurijaus praeities korta, atskleista apsvaigus nuo vyno ir bučinių. Bet tikriausiai dabar jiedu buvo atsiskaitę. Abu įskaudinę vienas kitą pakankamai, kad ateityje žvilgsnis dar kartą susidurtų vos kartą – susirenkant širdis nuo grindų.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1726
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Jan 06, 2019 7:46 pm


Puikiai žinojo, ką reiškia sudaužyta širdis. Turėjo patirties užkaišiojant prarastas šukes kitais dalykais. Galbūt po pastarojo dužimo prarado jų tiek daug, jog vietoj empatijos širdyje atsidūrė šaltas formalumas ir savisauga. Kiekvieną rytą nubudęs nekęsdavo to sopulio krūtinėje, primenančio, kad viduje yra truputį miręs. Mirtis nenešė ramybės - priešingai, ji buvo kupina chaoso ir audrų. Bandydamas sulipdyti skirtingus gabalėlius kai kur suklydo - taip vietoj užuojautos pas jį atsirado arogancija ir ignoravimas. Yurij nebuvo sunku sudaužyti kito žmogaus viltį. Negalėjo nešiotis to skausmo vienas, nepanešė vienatvės ir gaudžiančios tylos viduje, ištarus žodį myliu. Norėjo, kad kiti jį suprastų. Nesigrauždamas palikdavo butą paryčiais, nepalikdamas nė numerio, kuriuo mergina ar vaikinas galėtų jį pasiekti. Nejausdamas nė menkiausio gėdos jausmo žadėdavo meilę, vėliau išplėšdamas jos likučius ir išsinešdamas kartu. Režisierius buvo sudėtinga ir savęs nekenčianti asmenybė. Jis nešė savotišką chaosą, tačiau tik tam, kad užpildytų tuštumą - skylutes širdyje, pro kurias švilpė šiaurės vėjai. Nepavykus, tiesiog išeidavo. Išeidavo bandyti sėkmės kitur. Ir pagaliau, kai jam pasisekė, įpročiai pakišo koją ir leido nugarmėti kalnu žemyn. Žinojo, kad pasigailės to sakinio, keleto žodžių. Jautė tai vos prasižiojęs, tačiau nebegalėjo suvaldyti to, kas buvo ant liežuvio galo. Ir negalėjo žiūrėti kaip galimai dūžta širdis žmogaus, kuris turėjo jam padėti sugydyti savąją. Todėl nusisuko ir nuėjo prie aktorių. Bandė užmegzti dialogą su jais, tačiau visa, kas išėjo tebuvo keletas padrikų pastebėjimų, į kuriuos jie atsakė supratingais linktelėjimais, suprasdami, kad režisierius šiandien it nesavas. Manė, kad jam pavyks išsisukti. Taip, kaip ir visada. Pabėgti nestojant į akistatą su padariniais, taip, kaip padarė ir Melanie, išeidama pas kitą. Ir galbūt tik todėl taip nustebo, išgirdęs žodžių aidą patalpoje. Atsisukęs į Medicci, stebėjo, kaip šis kalba. Akimirką tai atrodė kaip dar viena scena, prie kurių buvo pripratęs. Amadeus tikrai nebuvo pirmoji primadona šioje scenoje. Tik vaikinas nesitikėjo tokio tų žodžių turinio. Akimirką pasaulis sustojo, nustojo suktis. Salėje stojo mirtina tyla. Aktoriai, regis, bijojo net garsiau įkvėpti. Bialkowski juto jų žvilgsnius, įremtus į nugarą. Tik, deja, pats padaryti šią akimirką nieko negalėjo. Tokio pažeminimo, visų akivaizdoje, vargu ar būtų galėjęs tikėtis net baisiausiame košmare. Giliai įkvėpęs sugniaužė plaštakas į kumščius. Mąstė ką daryti. Dabar jam mažų mažiausiai rūpėjo, kad širdis ėmė po truputį vėl skilti, jog ant žemės jau mėtėsi keletas kraujuojančių šukių. Turėjo išlaikyti aktorius čia, nes taip turėjo daryti. Toks buvo jo darbas, kurio nenorėjo maišyti su asmeniniu gyvenimu. -Į mano kabinetą,-veik lediniu tonu išskiemenavo žodžius mesdamas žudantį žvilgsnį aktoriaus pusėn. Ko gero galėjo to tikėtis, tačiau na jau ne, jis tikrai neleis įžeidinėti jo darbo. Pjesės, kurią rašė šešis metus, kurią redagavo patyrę scenaristai. Tik ne dar viena mėgėjui iš gatvės, su pernelyg didele savimeilę, kurią gali ir moka nugesinti. -Staigiai,-užrėkė parodydamas ranka į duris, o tada atsisuko į likusius aktorius. -Tęskit repeticiją, aš tuojau grįšiu,-kiek ramiau, tačiau pakankamai griežtai įsakė, o tada nukeliavo paskui Medicci durų link.
Back to top Go down
Colette Devora Romanoff

We must bring our own light to the darkness
Priority : I think one of my favourite feelings is laughing with someone and realizing half way through how much you enjoy them and their existence.
Posts : 13728
Location : The truth is, we’re all some kind of haunted. The only difference are the things that haunt us the most. Smells, lights, sounds, lovers. A whiff of perfume. An old song. Black and white photographs. They’re all pretend ghosts- lying around our deepest selves, just waiting to be revealed again.
Accounts : Emil, Hazel, Trevor, Freddie, Carmen, Vivienne
Name : phantom bride
We must bring our own light to the darkness
Colette Devora Romanoff

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySat Mar 16, 2019 7:17 pm



Pirmiausiai nukeliavusi rūbinės link, atidavė savo paltą ir kartu su drauge patraukė didžiosios salės link, kur vyko didelė paroda. Apie ją sužinojo iš kelių pažįstamų, todėl neatsisakė galimybės joje apsilankyti. Pastaruoju metu ne tiek jau ir daug jų vyko Paryžiuje, tad džiaugėsi ir vėl galėdama sudalyvauti tokiame renginyje. Fotografija Lettė domėjosi tikrai nemažai, pati išbandydama kelias kameras savo meno projektams. Apie tai mokinosi ne tik dailės akademijoje, tačiau keletą gudrybių išmoko ir iš tėvo. Nors niekada per daug nesigirdavo, kelis kartus yra aprodęs Colettei kaip tiksliai pagauti reikiamą ir norimą kadrą, koks apšvietimas yra tinkamas ir visas kitas fotografijos paslaptis, kurias žino tik tas, kuris jau daug metų su tuo dirba. Tai buvo tėvo hobis, su tuo niekada neužsidirbinėjo pinigų, tačiau keletą portretų ir gamtos vaizdų puikavosi namuose ant sienų. Nužvelgusi visus čia susirinkusius, nieko nelaukdama patraukė artimiausių nuotraukų rinkinio link ir sustojusi šalia, užsižiūrėjo į nuotraukas. Išnagrinėjo detales, mintyse bandė interpretuoti pagrindinį mintį ir aiškino draugei savo įžvalgas, kartu klausydamasi ir jos nuomonės. Netoliese ant esančio stovo pastebėjo keletą lankstinukų, todėl nieko nelaukdama patraukė jų link, paimdama vieną ir pradėdama skaityti jame esantį tekstą. Tai buvo aprašymas šios parodos, jos atsiradimas ir nedidelis tekstukas apie patį šių nuotraukų kūrėją. Šalia įsitaisius padavėjai, paėmė iš jos vieną taurę su sultimis nuo padėkliuko, padėkodama, nes šiandien gerti visiškai nebuvo noro po praeito savaitgalio, kai maišė viską, ką tik gaudavo į rankas.
Back to top Go down
Zacharius Éric Valcourt

Maybe there was just the Devil, the real God of this lousy world.
Priority : Without access to true chaos, we'll never have true peace. Unless everything can get worse, it won't get any better.
Posts : 917
Location : I accept chaos, I'm not sure whether it accepts me.
Accounts : Adhira; Cosimo; Ismael; Violetta; Cynthia
Name : Justė.
Maybe there was just the Devil, the real God of this lousy world.
Zacharius Éric Valcourt

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySat Mar 16, 2019 10:49 pm



Teatras - vieta, kurioje išvysti Zacharių ne joks stebuklas. Čia jis beveik gyveno, didžiąją gyvenimo dalį praleisdamas repeticijose arba pasirodydamas, tad nenuostabu, jog dalyvavo ir visiškai su vaidyba nesusijusiame renginyje. Atvykęs čia savo automobiliu, vyras pirmiausiai nukeliavo į rūbinę bei plačiai nusišypsojo ten dirbančiai moteriškei. Su kolegomis Zach tikrai nesielgdavo maloniai, režisieriai, dirbdami su juo, norėdavo nusirauti paskutinius plaukus, visiems jo principų ir užgaidų būdavo tiesiog.. per daug. Bet su būtent šia rūbininke Valcourt sutardavo puikiai. Ji vienintelė tarp repeticijų ar per spektaklių pertraukas išeidavo su juo parūkyti. Ir ji vienintelė be jokios didesnės baimės ar ‘mandagaus susilaikymo’ atvirai apkalbinėdavo visus čia dirbančius. Dėl to Zach dar kurį laiką tiesiog pliurpė prie rūbinės, kol galiausiai prisiminė atėjęs į parodos atidarymą. Palikęs paltą, jis lengvai nukeliavo link salės bei įsimaišė tarp žmonių. Mažai ką suprato apie fotografiją, jam paprasčiausiai buvo gražu pasižiūrėti, tad tiesiog minutėlei stabtelėdavo prie nuotraukų. Visgi, žvilgsnis netrukus užfiksavo kai ką įdomiau. Sumaudė pažeistą ego ir sukunkuliavo pyktis. Vyro šypsena sutrūkčiojo, bet jis išlaikė savo išorę ramią. Nenorėdamas pasirodyti labai paveiktas, Zacharius dideliais žingsniais patraukė prie merginų poros ir nužvelgė Colettę.
- Koks netikėtumas. Malonu matyti, - žavinga šypsena atidengė baltų dantų eilę ir vyras įsižiūrėjo į merginos analizuotą nuotrauką. Raumenys sutrūkčiojo. Jam buvo baisiai baisiai pikta.
Back to top Go down
Colette Devora Romanoff

We must bring our own light to the darkness
Priority : I think one of my favourite feelings is laughing with someone and realizing half way through how much you enjoy them and their existence.
Posts : 13728
Location : The truth is, we’re all some kind of haunted. The only difference are the things that haunt us the most. Smells, lights, sounds, lovers. A whiff of perfume. An old song. Black and white photographs. They’re all pretend ghosts- lying around our deepest selves, just waiting to be revealed again.
Accounts : Emil, Hazel, Trevor, Freddie, Carmen, Vivienne
Name : phantom bride
We must bring our own light to the darkness
Colette Devora Romanoff

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptySun Mar 17, 2019 4:25 pm



Colettė visada buvo ta, kuri atkreipdavo dėmesį į detales, mažytes smulkmenėles ir mažus dalykus gyvenime, kurie dažnai pradžiugindavo. Tad vaikštinėdama šioje parodoje ji užsibūdavo kiek  ilgiau prie nuotraukų, nagrinėdama kiekvieną smulkmenėlę ir bandydama kiekvieno įžvelgti vis kažką daugiau. Žinojo, jog kiekvienas geras fotografas bando užfiksuoti gyvenimo momentus, kurie dažniausiai mums yra svarbūs, arba kaip tik tokie nepastebimi, jog neskiriame laiko jų nagrinėjimui. Ir būtent šiandien ji jautėsi ypatingai gerai. Galėjo pasikultūrinti ir gerai praleisti laiką kartu su viena drauge. Šiek tiek nuo jos atsilikusi ir pradėjusi nagrinėti kitą nuotraukų koliažą, ji staiga išgirdo kažkur giliai pasąmonėje pažįstamą balsą, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kas čia toks. Buvo įsitikinusi, jog tą žmogų pažįsta ir tikrai ne kartą yra kalbėjusi, bet vardas visiškai užstrigo ir sukosi ant liežuvio galo. Staiga pasukusi galvą į šalia atsidūrusi vaikiną ji kilstelėjo antakius, negalėdama patikėti tokiu netikėtumu. Akivaizdžiai nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų, įvertino jo nepriekaištingą aprangą ir pasižymėjo galvoje pliusiuką jo naudai, nes pripažinkim, Valcourt turėjo tikrai nuostabų skonį rūbams.
- Man taip pat malonu tave matyti, mielasis Zenonai,- nebuvo įsitikinusi, jog tai jo tikrasis vardas, nes prisiminė tik tiek, jog prasidėjo Z raide, tad tikėjosi, kad pataikė. O jei ir ne, tai dar smagiau. Stebi vaikino išraiškas ir pati šypsosi nuo ausies iki ausies platumo šypsena. – Kaip gyveni? Ar pinigų netrūksta?- su plačia šypsena užklausia, žvilgsniu vis klajodama po jo dailų veidelį ir stebėdama kiekvieną jo raumenėlio krustelėjimą. Nebūtų Romanoff, jei tokiai progai pasitaikius neįkąstų vaikinui. Po paskutinio jo pokšto ypatingai greit padidėjo pyktis šiam vyrukui, bet šią akimirką tikrai to neparodys. Net specialiai pasilenkė arčiau jo, kad peržengtų asmeninės erdvės ribas ir keliais pirštukais pavalė jo marškinukus. – Pūkelis,- pamerkė akį, pateisindama savo veiksmus ir galiausiai nudelbė žvilgsnį nuotraukų link, prikąsdama apatinę lūpą, kad nepradėtų netyčia kvatosis iš šios netikėtos situacijos.
Back to top Go down
Zacharius Éric Valcourt

Maybe there was just the Devil, the real God of this lousy world.
Priority : Without access to true chaos, we'll never have true peace. Unless everything can get worse, it won't get any better.
Posts : 917
Location : I accept chaos, I'm not sure whether it accepts me.
Accounts : Adhira; Cosimo; Ismael; Violetta; Cynthia
Name : Justė.
Maybe there was just the Devil, the real God of this lousy world.
Zacharius Éric Valcourt

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 EmptyThu Mar 21, 2019 9:47 pm



Zach buvo gana impulsyvaus būdo. Dažną kartą jis pasielgdavo nenuspėjamai, sukeldamas sujudimą ir skandalą. Šįsyk irgi norėjosi panašiai pasielgti - Colettės buvimas visai netoliese, toje pačioje erdvėje, kuri vyrui buvo šventa, jį nervino. Bet Zacharius pasirinko viso šito emocijų mišinio neparodyti. Neketino pulti taip žemai ir suteikti merginai malonumą pamatyti jo pyktį. Todėl tik nusišypsojo, pasitikdamas Romanoff nuostabą visišku pasitikėjimu savimi. Žvelgė į ją taip, tarsi tarp judviejų niekad nieko nemalonaus nebūtų įvykę. Valcourt giliau įkvėpė, paslėpdamas rankas kelnių kišenėse ir ramiai klausėsi merginos. Iki kol neišgirdo vardo, kuris jam visiškai nepriklausė.
- Zenonas? Rimtai? - kilstelėjo antakį, pasidairydamas po salę, ar tik nekaba kur koks skelbimas apie artėjantį spektaklį. Jeigu Devora neskaitė laikraščių ir nesidomėjo įvairiausiais vietiniais įvykiais bei skandalais, tai bent jau tikrai matė Zacharius snukelį ir vardą afišose. Vyrui buvo sunku patikėti, jog kažkas jo nežino. Šioks toks įžeidimas jo savimeilei, kuri šiaip jau būdavo nesuvirpinama. Lengvas Colettės įsibrovimas į asmeninę erdvę ir grybštelėjimas, paliko Valcourt veide šypsnį. - Ne, pinigų man netrūksta. Apsikloju jais eidamas miegoti, - mirktelėjo akimi, nepasiduodamas merginos provokacijoms. Jam visai pasirodė įdomus toks žaidimas, tik kažin kaip ilgai išlaikys save tokioje ramybėje.
Back to top Go down


Sponsored content

DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty
PostSubject: Re: DIDŽIOJI SALĖ   DIDŽIOJI SALĖ - Page 3 Empty


Back to top Go down
 

DIDŽIOJI SALĖ

View previous topic View next topic Back to top 
Page 3 of 4Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-