All love's luxuries
Are here for you and me.
MAŽOJI SALĖ



 

Share
 

 MAŽOJI SALĖ

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2, 3  Next
AuthorMessage
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1398
Accounts : killian perrie burgess
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyMon May 21, 2018 5:39 pm


Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptySun Mar 17, 2019 11:22 am


Gabrielis jau seniai buvo lankęsis teatre, nors tai ir buvo jo bene seniausia aistra. Kaip kiti vertindavo gerus filmus, vyras dievindavo spektaklius. Tiesą sakant, spektakliai jam net labiau patikdavo, nes juose niekas iki galo nebūdavo sustyguota. Režisierius negalėdavo pasirodyti viduryje vaidinimo ir jo nutraukti, jeigu koks nors aktorius elgdavosi ne taip kaip turėtų, ar sakydavo visai ne tokius žodžius, kurie kiek sumaišydavo visą vaidinimo esmę. Jam patikdavo tas netikėtumo faktorius, kurio niekuomet nebūtų galėjęs patirti žiūrėdamas kino filmą. Galbūt šiuo atžvilgiu Ray ir buvo kiek senovinio mąstymo, o galbūt tiesiog tokią jo nuomonę išugdė mama, kuri vis dar vaidino teatre ir nė nemanė to atsisakyti, nors jau ir buvo vyresnio amžiaus. Hawking jau buvo pasiilgęs viso šito, todėl vos tik pastebėjęs internete reklamą, skelbiančią apie naują spektaklį, sukurtą pagal jo mėgstamą pjesę. Kadangi bilietą pirko ne itin iš anksto, buvo likę vos kelios dienos, todėl teko pasitenkinti vieninteliu bilietu likusiu geresnėse vietose, tad pasikviesti dar kažko nebūtų išėję. Nors kompanijos jam nelabai ir reikėjo – tai buvo veikla, kuria galėjo mėgautis visiškai vienas. Šiaip ar taip jis ketino susitelkti į patį pasirodymą, o ir jo draugai ne itin suprasdavo tokį jo pomėgį, tad dažniausiai palikdavo jį pasimėgauti vieną patį.
Atėjus reikiamai dienai vyras po ilgo laiko tarpo išsitraukė marškinius bei kostiumą. Teatras jam vis dar buvo tarsi šventė, todėl niekada nebūtų ten ėjęs su džinsais ir paprastais marškinėliais, bent jau ne į rimtuosius spektaklius. Pasiruošęs Gabrielis įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo link teatro. Išvažiavo kiek anksčiau, norėdamas išvengti spūsčių, todėl likus dvidešimčiai minučių iki spektaklio jau buvo pasiekęs reikiamą vietą. Prieš išlipant iš automobilio jo telefonas suskambėjo ir ekrane iššoko naujo taikinio nuotrauka. Iš jo telefono ekrano žvelgė kiek žilstelėjęs vyras, įkopęs į penktą dešimtį. Ant jo nosies buvo akiniai juodais, storais rėmeliais, siauros lūpos suspaustos į tiesią liniją. Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodė kaip itin pavojingas, nors buvo įtariamas žmonos nužudymu ir buvo nusprendęs nepasirodyti teismo posėdžiuose. Trumpai peržvelgęs visą informaciją, Hawking atsiduso ir pagaliau išlipo iš automobilio. Pirštais persibraukęs kelnes, jas kiek patiesino ir nuėjo link pastato. Parodęs bilietą prižiūrėtojui, įėjo į vidų ir patraukė tiesiai į reikiamą salę. Nors tai ir buvo premjerinis spektaklis, tačiau ne toks populiarus, kad būtų rengiamas didžiojoje salėje. Įžengęs į mažąją salę Ray apsidairė, nužvelgdamas visus susirinkusius žmones. Jaunesnių žmonių nei keturiasdešimt buvo ne itin daug. Tiesą sakant tai buvo tik jis ir dar kelios moterys, visi kiti buvo kiek garbesnio amžiaus, tačiau tai vyro visiškai netrikdė. Susiradęs savo vietą, atsisėdo ir išsitraukė lankstinuką, imdamas skaityti.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyMon Mar 18, 2019 1:25 pm


Šią dieną, kurią nusprendė skirti tik sau, susiplanavo jau prieš porą mėnesių: Hunterio paprašė - žinoma, neišvengiant pykčio bei riksmų - kad tądien liktų namie, pareikalavo itin patikimo pareigūno, kuris galėtų likti drauge su saugomu vyru, o pati įsigijo bilietą į teatrą. Išsirinko pačią geriausią vietą, kurioje tiek vaizdas, tiek garsas ją pasiektų be priekaištų. Tai buvo tik dar viena iš priežasčių bilietą nusipirkti kuo anksčiau, kol dar yra laisvų kėdžių viduryje.
Kokiame nors spektaklyje moteris paskutinį kartą lankėsi beprotiškai seniai, nors teatrui ir jautė didelę meilę. Nuo ankstyvosios jaunystės dienų tarp minkštų salės krėslų praleisdavo labai daug laiko, tačiau jos gyvenime atsiradus darbui, kuris prioritetų sąraše visada būdavo pirmoje vietoje, rasti laisvų valandų tokiems kultūriniams malonumams būdavo sunku. Tad šis savaitgalio vakaras džiugino moterį. Jį išsitraukė vieną dailiausių turimų suknelių, apsiavė aukštakulniais, o mobilųjį telefoną paliko be garso. Mažiausiai norėjo, kad kažkas ją trukdytų, ypač prasidėjus spektakliui. Į savo automobilį jį nesėdo, raktelius paliko namie ir išsikvietė taksi. Jos planuose nusimatė ir viena kita vyno taurė. Net jei tektų jas gurkšnoti vienai, tai visiškai neatbaidė Hanson nuo šios minties. Turėjo pasimėgauti visais galimais malonumais.
Į teatrą ji atvyko gerokai anksčiau, tačiau ir ne taip anksti kaip planavo bei norėjo. Ji žvilgtelėjo į laikrodį, esantį ant kairės rankos riešo: liko šiek tiek daugiau nei penkiolika minučių. Skubėti tikrai nebuvo pagrindo, tačiau Odette vis tiek nužingsniavo į mažąją salę pakankamai sparčiais žingsniais. Vis žvelgdama į rankoje laikomą bilietą tam, kad nesumaišytų savo vietos, Odette, nė neapsidairiusi nukulniavo iki reikiamos kėdės. Tačiau joje jau sėdėjo kažkoks pasitempęs vyriškis, vartantis bukletą.
– Atsiprašau, - lengvai krenkštelėjo, kiek susiraukusi žvelgė į galvą nulenkusį vyrą. Kuris, beje, jai atrodė labai pažįstamų bruožų, matytų kažkada seniai…Taip puikiai pažįstamų, kad, rodos, su šiuo žmogumi anksčiau praleisdavo dienų dienas. – O varge… - Hanson žioptelėjo, iš rankos vos nepaleisdama savo juodos delninukės. Matyti jį čia buvo ir siurprizas, ir pernelyg didelės nuostabos nekelianti palaima. Kur daugiau galėjo jį sutikti jei ne teatre? – Gabriel? Čia tikrai tu? Ar man vaidenasi? Ką tu čia darai? - užpuolė draugą klausimais vis dar besisukant galvai.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyMon Mar 18, 2019 7:36 pm


Gabrielis turėjo savybę visiškai save izoliuoti nuo aplinkinių garsų. Šios gudrybės išmoko dar mokykloje, kuomet norėdavo pasimokyti, o aplinkui kiti mokiniai šurmuliuodavo ir neleisdavo susikaupti. Tuomet jis visiškai atsipalaiduodavo ir sutelkdavo dėmesį į tekstą bei informacijos įsisavinimą taip pamažu visiškai užblokuodamas klausą. Sėdėdamas teatro salėje, kurioje vis daugėjo žmonių, jis pasielgė būtent taip pat, norėdamas geriau perprasti spektaklio esmę, kuri buvo trumpai aprašytą brošiūroje. Atrodė, kad pastaruoju metu buvo stengiamasi palengvinti žiūrovų dalią, akcentuojant dalykus į kuriuos reikėtų labiausiai sutelkti dėmesį. Todėl nieko keisto, kad kai Odette prabilo, Ray iš pradžių net nepakėlė galvos ir toliau skaitydamas, tačiau kito kūno šiluma ir iki kaulų smegenų pažįstamas kvapas privertė šiaip taip išsivaduoti iš to transo ir pakelti akis į viršų. Hawking turėjo pripažinti, kad nustebo, nors daugybę metų treniruotas veidas beveik to neišdavė. Galbūt tik šiek tiek pravertos lūpos ir sulaikomas kvėpavimas galėjo išduoti jo dabartinius pojūčius.
-Odette,-bene be garso vyras ištarė, o tuomet staiga pakilo ant kojų ir apglėbė moterį. Jis vis dar buvo bene dešimčia centimetrų aukštesnės, tad reikėjo šiek tiek palinkti. Nors vyras nebuvo prie šios moters prisilietęs daugybę metų, bet atrodė, kad rankos pačios atrado tinkamas pozicijas. Ray užplūdo prisiminimai, kas pasitaikydavo itin retai, žinant faktą, kad jis nebuvo itin sentimentalus. Pagaliau atsitraukęs nusišypsojo ir dar kartą moterį nužvelgė. – Ką aš čia darau? Nagi, Ode, tam, kad tai nustatytum net nereikia itin gerų dedukcinių sugebėjimų. Tereikia pagalvoti, ką dažniausiai žmonės mylintys teatrą galėtų veikti teatre,-vyras nusijuokė šiek tiek patraukdamas moterį per dantį, negalėjo susilaikyti, o ir taip elgtis su Hanson buvo tarsi važiuoti dviračiu. Jie visuomet mėgo vienas kitą paerzinti, nes tik taip tobulėjo, vienas kitam neleisdami sustoti.
-Iš tiesų niekada nemaniau, kad po tiek metų susitiksime būtent teatre ir dar Paryžiuje. Ar pameni kaip po vieno mano mamos spektaklio, kurio veiksmas vyko Paryžiuje, pažadėjome vienas kitam, kad vieną dieną tikrai čia atvyksime ir patys patirsime ar šis miestas toks magiškas, kokį jį įsivaizdavome,-Gabriel nusišypsojo, prisėsdamas ir leisdamas tą patį padaryti moteriai. – Bet jeigu kalbant atvirai, maniau, kad niekad neišvyksi iš Amerikos. Kodėl tu čia ir turiu omenyje ne teatrą, o Prancūziją?-vyras kilstelėjo antakį, pasiteiraudamas. Vis dar negalėjo nuo moters nusukti akių, nes momentais atrodydavo, kad viską išsigalvoja ir tiesiog jiems abiems svarbi vieta privertė ją įsivaizduoti. Hawking niekada netikėjo likimu, galbūt todėl, atrodė keista, kad du pažįstami ir seniai nesimatę žmonės būtų galėję atsidurti toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyMon Mar 25, 2019 9:10 pm


Odette gerai pažinojo vyrą, galbūt netgi pernelyg gerai, tad ji puikiai pastebėjo nuostabą jo veide, šiek tiek sutrikusį kvėpavimą ir pravertas lūpas. Ji švelniai šyptelėjo - tokia paprasta, beveik nematoma, veido išraiška sugrąžino tiek daug prisiminimų. Moteris per tas porą sekundžių, kurios prabėgo iki Gabrieliui ją apsikabinant, sugebėjo pamatyti visą istoriją, kaip jiedu pirmą kartą išsmuko iš namų pažiūrėti draugo mamą teatre.
Spektakliai buvo suaugusiesiems, su daug sunkiu žodžių ir nesuprantamų reginių, todėl nei Odette, nei Gabriel negalėjo į juos eiti, nesvarbu kiek jie būtų to prašę. Juos viliojo paslaptinga raudona spalva, tvyrojusi teatre, viliojo milžiniškos kolonos prie įėjimo ir tokią daugybę žmonių talpinančios salės. Tad vieną dieną jie susitarė: pasiims dviračius, susitiks prie namų esančio dangų siekiančio ąžuolo ir su vėju nuskries iki teatro.
Be abejo, neapgalvojo, kaip pateks į vidų, tačiau tą vakarą juos lydėjo sėkmė. Būdami dar visai žemo ūgio, bičiuliai sugebėjo įsimaišyti į minią, atvykusią pasižiūrėti premjeros, o pati spektaklį pavyko stebėti iš šono, atsistojus prie sienos. Žinoma, juos galų gale pagavo ir jiems abiems tėvams atskaitė beprotiškai ilgus moralus, tačiau… buvo verta. Odette iki šiol atsimena Gabriel veidą, jam išvydus mamą ant scenos. Jis kažkuo buvo panašus į tą, kurį dabar regėjo priešais save.
Moteris dar kartą atsiduso, stipriau suspausdama draugą glėbyje. Vis dar buvo sunku patikėti. O pagaliau atsitraukusi plačiai išsišiepė ir tarp delnų kiek suspaudė jo skruostus. – O tu iki šiol nepraradai savo šmaištumo. Džiugu, - pagaliau prisėdo šalia, jau nė nebekreipdama dėmesio į tai, koks numeris buvo parašytas ant kėdės. Prieš tai tik dailiai nusivilko juodą, lengvą paltą. – Greičiausiai mažai stebina faktas, kad susitikome būtent teatre. Tačiau Paryžiuje… Žinai, apie tokius susitikimus rašo knygas bei filmus, niekada nemaniau pati atsidursianti tokiame scenarijuje. Per daug banalu. Nors išties, svajojome apie tai. Turiu pripažinti, kad apie tai svajojau ir gerokai ilgai, - iš Odette veido nedingo šypsena. Pasirodo, jos vakaras, kurį turėjo skirti sau ir tik sau, gavosi žymiai geresnis nei tikėjosi. – O tu ar pameni, kaip iš manęs išmokai savo pirmąjį prancūzišką žodį? Merde? - leisdama sau tik dar labiau atsipalaiduoti, moteris nusijuokė. Susidėjusi koją ant kojos, Odette lengvai perbraukė sau per plaukus. Po to sekę klausimai privertė šiek tiek susiraukti. – Darbas. Esu čia tik dėl to, deja. Labai gaila, daug mieliau būčiau čia dėl kokios nors kitokios priežasties. Kad ir… Na, nežinau. Naujos gyvenimo pradžios, - ji kiek pakreipė galvą ir pasilenkė link Hawking. – O kas tave atgynė į šį miestą? Manau, kad būtent tave išvaryti iš Amerikos turėjo būti gerokai sunkiau nei mane…
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyWed Mar 27, 2019 8:25 pm


Dabar Gabrielis buvo bene įsitikinęs, kad kažkodėl neturėtų demonstruoti savo tikrųjų emocijų, kad jo veide atsispindėjusi nuostaba ar sutrikimas, kaip nors galėtų jį paversti silpnesniu. Galbūt tai buvo tik visuomenės poveikis, o galbūt tiesiog įprotis perimtas dar policijos akademijoje. Jis buvo mokomas, kad niekuomet negali atskleisti nusikaltėliui savo tikrųjų emocijų, nes jomis gali būti pasinaudota, todėl reikėjo išmokti užsisklęsti, pasidabinti šaltumo kauke, kuri pamažu tapo tokia įprasta, kad nieko kito daugiau ir nebereikėjo. Tikriausiai tik Odettes pasirodymas ir galėjo jį išmušti iš vėžių, mat vos ją pamačius pro akis prabėgo visi tie puikūs prisiminimai. O ir Ray turėjo pripažinti, kad vaikystėje viskas buvo gerokai paprasčiau, nereikėjo apsimetinėti tuo, kuo nebuvo.
Būdamas šioje teatro salėje su Hanson, vyras galėjo prisiekti, kad štai atėjus lemiamai akimirkai ir pasikėlus raudonoms sunkioms užuolaidoms, į sceną įsklęs jo mama ir visus tiesiog užburs savo pasirodymu. Hawking visuomet buvo kiek šališkas savo šeimos atžvilgiu, bet nieko negalėjo su savimi padaryti, mylėjo juo per daug stipriai. Jie ir Odette buvo bene vieninteliai žmonės, kurie per tiek daug metų niekuomet nedingo iš jo širdies ir atminties, o tai reiškė ganėtinai daug, žinant faktą, kad jis labai mėgdavo nutolti, kai užgriūdavo sudėtingesnė byla.
-Visuomet sakei, kad tau patinka, kai prajuokinu, būtų šiek tiek skaudu, jeigu per tuos metus būčiau praradęs šią savybę, nebūtų kaip pamatyti tavo veide šypsenos,-Gabrielis šyptelėjo, nenuleisdamas akių nuo moters. Jo žvilgsnyje buvo šiek tiek ilgesio, susidomėjimo ir kažkokio savito noro ją perprasti, išgvildenti tarsi sudėtingiausią mįslę, bet galbūt čia pasireiškė, tik jo kaip detektyvo prigimtis. – Turėčiau prisipažinti, kad prieš kelias dienas tikrai pagalvojau apie tave ir pamaniau, kad iš tiesų norėčiau ir vėl pamatyti. Praėjo per daug laiko, spėjau tavęs pasiilgti,-atsiduso, paimdamas jos ranką ir sunerdamas jų pirštus, tas veiksmas buvo toks įprastas, kad jis per daug apie jį negalvojo. Vaikystėje nuolat taip elgdavosi ir nejausdavo jokio nepatogumo, nes paprasčiausiai tokiame poelgyje niekuomet nebūdavo nieko romantiško. – Jeigu būčiau žinojęs, kad išmokei mane keiktis, niekuomet nebūčiau taip užsidegusiai atsistojęs pirmoje prancūzų kalbos pamokoje ir to pasakęs garsiai. Buvo labai gėda ir tik tu už tai atsakinga,-Ray išsišiepė, prisimindamas tą įvykį mokykloje dėl kurio buvo iškviestas į direktoriaus kabinetą. – Tikriausiai net neverta klausti, kas per darbas, nes vis tiek negalėsi papasakoti,-vyras akimirką nusuko akis link scenos, o tuomet vėl pažvelgė į moterį. – Tiesa sakant tai labai ilga istorija, bet sutrumpinta versija būtų tokia, kad pamilau netinkamą moterį, kuri to buvo nenusipelniusi. Ji įskaudino mane vieną kartą, bet suteikiau jai antrą šansą, bet galiausiai įskaudino ir antrą kartą pabėgdama su savo buvusiu. Atvykau į Paryžių, norėdamas ją surasti, o kai suradau tiesiog nebeišvykau, nes atrodė, kad Amerikoje niekas manęs nebelaiko.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyFri Mar 29, 2019 12:34 pm


Žvilgtelėjusi į laikrodį, Odette šiek tiek, beveik nematomai, prikando lūpą. Iki spektaklio pradžios buvo likusios beveik aštuonios minutės. Ir nors moteris negalėjo būti dėkingesnė, kad jiedu netikėtai susitiko būtent čia, teatre, jiems abiems beprotiškai svarbioje, beveik simbolinėje, vietoje, tačiau tam tikra prasme jai dėl to buvo ir šiek tiek pikta. Po daugelio metų sutikusi geriausią draugą ir vieną svarbiausių žmonių savo gyvenime, moteris degė smalsumu. Ji norėjo išgirsti viską, ką galėjo jis jai papasakoti, norėjo išgirsti kaip klojosi jo gyvenimas, ką veikia šiuo metu ir netgi ką planuoja ateityje. Žinoma, spektaklis praeis, greičiausiai prabėgs greičiau, nei norėtų, tačiau šio pokalbio ji norėjo čia ir dabar. Ne vėliau. Galbūt dėl to, kad bijojo ir vėl stebuklingai šios galimybės netekti.
– Turbūt ir vėl pokštauji, ar ne? Žinoma, būtų gaila, jei būtum praradęs savo puikų humoro jausmą, tačiau šypseną, prisiekiu, būtum išvydęs bet kokiu atveju, - tarsi patvirtindama savo žodžius, Odette nusišypsojo šalia sėdinčiam Gabriel ir, jam sunėrus judviejų pirštus, šiek tiek tvirčiau spustelėjo jo ranką. – Aš lygiai taip pat spėjau tavęs pasiilgti, - pakartojo žodžius, lyg tarti paprasčiausią frazę „aš tavęs pasiilgau“ būtų pernelyg sunku. Ji nemelavo, žinoma, išties beprotiškai ilgėjosi Hawking, tačiau reikšti jausmus, netgi tokius paprastus ir netgi tokiam artimam žmogui, kartais jai būdavo labai sunku.
– O varge, aš buvau visai pamiršusi šitą istoriją, - Odette nusijuokė, galbūt kiek per garsiai, nes visų aplink sėdinčių prancūzų akys sužiuro į juos. Galėjai beveik girdėti, kaip dailiai pasipuošusios ponios panosėje niurzga apie „tuos prakeiktus, orumo neturinčius amerikiečius“, – Tikrai nenorėjau, kad per mane susilauktum nemalonumų, tikiuosi tas vizitas pas mokyklos direktorių nepakenkė tavo karjerai? - mirktelėjusi Gabriel, ji švelniai nusišypsojo. – Ne, deja, kol kas pasakoti apie darbą negaliu. Galbūt šiek tiek vėliau, kai įsitikinsiu, kad neišduosi mano paslapties, pareigūne, - dar kartą lengvai paerzinusi bičiulį, Odette šiek tiek pasimuistė kėdėje. Jos akys vėl netyčia užkliuvo už laikrodžio, kuris nedavė ramybės savo skubėjimu į priekį.
– O? - išgirdusi Gabriel atvykimo į Paryžių istoriją, Hanson šiek tiek nustebo. Visai ne dėl to, kad nesitikėjo jį turint meilės interesą. Atvirkščiai, Odette tikėjosi, kad Gabriel jau kurį laiką veidęs. Ją labiau nustebino tai, kad tokio ramaus, beveik šalto žmogaus gyvenime verda tokios dramos. – Klausyk, norėsiu išgirsti visą istoriją, anksčiau ar vėliau. Nesitikėjau, kad tavo meilės frontas toks… Na, vertas gero romano, - moteris laisva ranka kiek pakedeno jo plaukus, beveik kaip vaikystėje. Tik dabar jie buvo dailiau sušukuoti. – Kad ir kaip banaliai nuskambėsiu, ji nežino ką prarado. O dabar labai trumpai skelk, ką veiki gyvenime ir kodėl tavęs niekas nebelaiko Amerikoje. Kaipgi darbas? Namai? Tam mes turime… geras penkias minutes iki spektaklio pradžios.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptySun Mar 31, 2019 8:33 am


Teatras tikrai nebuvo pati tinkamiausia vieta pokalbiams, o Gabrielis lygiai taip pat kaip ir Odette norėjo pasikalbėti. Vyras troško sužinoti kaip gi jai sekėsi visus tuos metus, tikėjosi išgirsti, kad ji užima itin aukštas pareigas ir yra laiminga, bent jau būtų galėjęs džiaugtis dėl jos sėkmės, jeigu jo paties likimas ir nebuvo toks džiaugsmingas. Kiek apsidairęs patalpoje vyras greitai pastebėjo balkonėlį, kuriame stovėjo lempa skirta scenos apšvietimui. Ray puikiai žinojo, kad jeigu ji būtų naudojama vaidinimo metu, jau dabar ten stovėtų atsakingas žmogus, tačiau balkonėlis buvo tuščias. Vyro galvoje gana greitai ėmė suktis planas kaip pažiūrėti spektaklį ir pasikalbėti su drauge. – Pasitikėk manimi,- tyliai ištarė, palinkęs prie Hanson ausies. Vis dar laikydamas jos ranką Hawking atsistojo ir išėjo iš savo vietos, kartu vesdamasis ir moterį. Jis puikiai gaudėsi šiame teatre, nes pagrindinis išplanavimas dažniausiai visuomet būtų ganėtinai panašus, todėl užlindęs už užuolaidos, pateko į užkulisius, kur susijaudinę aktoriai ir skubantys darbuotojai likus kelioms minutėms iki pasirodymo jų net nepastebėjo. Tuomet jie pasuko šokiniais laipteliais ir galiausiai pasiekė savo tikslą. Gabrielis tik šyptelėjo pastebėjęs, kad ten kaip tik stovėjo dvi kėdės, o ir vaizdas iš viršaus buvo geresnis. Pagaliau jie buvo pakankamai toli, kad galėtų pasikalbėti, nebijodami, kad bus išvaryti už triukšmo kėlimą.
-Kaip matai nesugebėjau atsikratyti ir savo nuotykių, arba kaip pasakytų tėtis, problemų ieškotojo savybės,- vyras pirmiausia galantiškai atitraukė kėdę Odettei, o tik tuomet prisėdo ir pats. – Dabar bent jau galėsime pasikalbėti per daug netrukdydami kitiems žmonėms, nes abejoju ar ištversiu visą vaidinimą nesužinojęs visko apie tave,-ištarė, pasisukdamas kiek šonu, kad galėtų moterį geriau matyti. Kažkur periferiniame regėjime jis pastebėjo, kad sunkios raudonos užuolaidos pakyla ir prasideda pirmasis veiksmas, tačiau kažkodėl nesugebėjo nusukti akių nuo Hanson. Po tiek laiko ji buvo svarbesnė už bet kokį pasirodymą.
-Oi ne, tikrai nepakenkė, bet užtat gavau pravardę, kurios nesugebėjau atsikratyti daug metų,-gūžtelėjo, nusišypsodamas, tačiau ta šypsena buvo beveik priverstinė, nes jį išmušė iš vėžių žodis „pareigūne“. Gabrielis manė, kad susitaikė su savo dabartine situacija, bet užteko Odettei apie tai priminti ir viskas sugrįžo dviguba jėga. – Aš jau nebesu pareigūnas,- tik tiek ištarė, reikėjo šiek tiek laiko, kad suvoktų, kaip turėtų jai viską paaiškinti, kad nereikėtų išvysti to nusivylusio, o gal net besigailinčio žvilgsnio. – Bet juk pati žinai, kad paslapčių niekada neišduodu, tai nepasikeitė ir per daug metų,-vyras šyptelėjo, šįkart jau kiek nuoširdžiau.
-Manau, mano visas gyvenimas per kelis metus virto iš ganėtinai normalaus į tokį, pagal kurį galėtų būti parašytas filmo scenarijus apie tai, kaip vienas neteisingai priimtas žingsnis sugriauna visą žmogaus gyvenimą,-Gabrielis atsiduso, akimirką nukreipdamas akis į vykstantį spektaklį. Moteris ant scenos buvo labai įsijautusi, tačiau jis beveik negirdėjo ką ji sako. – Jeigu trumpai, jau nebesu detektyvas ir nebegalėsiu juo tapti, o norėdamas bent jau šiek tiek priartėti prie to, ką dariau anksčiau tapau premijų medžiotoju, gaudau nusikaltėlius ir gaunu už tai pinigus. Ne tas pats, kas būti detektyvu, bet geriau negu nieko,-tai sakydamas Ray suspaudė kedės ranktūrį, o jo krumpliai net pabalo nuo spaudimo. – Geriau, jau tu papasakok man trumpą versiją savo gyvenimo, nes jeigu klausysies mano liūdnos istorijos, susigadinsim visą vakarą.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyThu Apr 04, 2019 9:21 pm


Gabrieliui pačiupus moterį už rankos ir ėmus bėgti užkulisių link, Odette šiltai - nors ir aplinkiniams nepastebimai - nusišypsojo. Ji buvo be galo pasiilgusi spontaniškų nuotykių, galinčių sukelti tam tikrus nemalonumus. Akivaizdu, kad jos gyvenimas iki šiol buvo tapęs pernelyg saugus: puikus darbas, gražūs namai ir sužadėtinis. Ji turėjo viską, ko nori kiekvienas paprastas žmogus, tačiau tai jos nedžiugino.
Ši akimirka buvo vienintelis momentas užklupęs per visą tą laiką, praleistą Paryžiuje, kai ji pagaliau jautėsi laiminga. Pagaliau ji suprato viso to, kas dabar vyksta jos egzistencijoje, prasmę. Permainos jai buvo tik į gerą, jai trūko nuotykių, naujovių, netikėtumų… Ir tai, kad Gabrielius leido jai sugrįžti į metą, kai išties galėdavo nuoširdžiai šypsotis, ją prabudino. Tuo metu ji jautėsi jam be galo dėkinga, kad jis priėmė tokį beprotišką sprendimą. Ir, tiesą sakant, jam nė nereikėjo prašyti, kad Odette juo pasitikėtų. Nors jiedu ir nesimatė daugelį metų, jai buvo pakankamai aišku, kad jų ryšys niekur nedingo. Greičiausiai žmonės išties nemeluoja sakydami, kad vaikystėje gimusios draugystės yra vienos stipriausių.
– Ačiū tau, - prieš atsisėsdama tarstelėjo ir pakankamai stipriai apkabino draugą. Ji puikiai žinojo, kad jis nesupras, dėl kokios būtent priežasties Odette dėkoja. Galbūt pagalvos, kad jai džiugu gavus progą ramiai pasikalbėti; o galbūt dėl to, kad vyras, kaip pats teigė, neprarado turėtos nuotykių dvasios. Moteriai tas net nelabai buvo svarbu. Ji buvo dėkinga dėl visko, kas vyko. – Turbūt tėtis būtų šiek tiek nusivylęs, ar ne? O aš džiaugiuosi. Su tokiomis savybės šį vakarą pabaigsime ne užkulisiuose, o ant scenos, - atsisėsdama ant kėdės, kurią atitraukė Gabrielius, trumpai nusijuokė, o po to linktelėjo galva atsidėkodama. Be jokios abejonės, iš šios vietos scena matėsi gerokai puikiau nei apačioje. – Atrodo, kad skaitytum mano mintis. Aš tau nė nespėjau pasakyti, kad negalėsiu ištverti visą spektaklį nekalbėdama su tavimi, o tu jau mane tempi į užkulisius dėl lygiai tos pačios priežasties, - kurį laiką ji stebėjo sceną, matė prasiskleidžiančias užuolaidas, tačiau jautė ir Gabrieliaus žvilgsnį, įremtą į ją šonu. Tad moteris irgi pasisuko šiek tiek labiau, kad galėtų geriau matyti draugą.
Tik vyrui pareiškus, kad jis jau nebėra pareigūnas, moteris pasisuko kiek stipriau, dabar beveik visu kūnu. Jos veide nebuvo nei nusivylimo, nei gailesčio. Jos veidas buvo absoliučiai šaltas ir neutralus, tik akyse galėjai išvysti šiokią tokią nuostabą. – Būtent. Turbūt iki šiol esi vienintelis žmogus kuriuo galiu visiškai pasitikėti. Vertinu tai. Ir dar labiau vertinu šį mūsų susitikimą, - Odette šyptelėjo. Nenorėjo daugiau klausinėti apie tai, kodėl jis neteko pareigūno darbo. Bent jau kol kas.
Bent iki tol, kol jis nepradėjo pats daugiau apie tai kalbėti. Moteris įdėmiai klausėsi, verdama Gabrielių žvilgsniu. – Kas nutiko? Kokie sprendimai galėjo taip stipriai pakeisti tavo gyvenimą? - kiek suraukusi antakius, Odette padėjo savo plaštaką ant Gabrieliaus rankos, suspaudusios kėdės ranktūrį. O po to šiek tiek išsitiesė ir krestelėjo galvą. – Atleist, galbūt neturėčiau taip kamantinėti, ypač žinant tai, kad nesimatėme… tiek daug laiko. Tiesiog esu, na, supranti. Šiek tiek sutrikusi. Ir pagauta smalsumo, - moteris perbraukė ranka per savo plaukus ir giliau įkvėpė oro. Pasakoti apie savo gyvenimą nebuvo lengva, žinojo tai, o štai pati prašė Gabrieliaus kada pasakotų apie saviškį. – Dirbu ten pat, o į Prancūziją atvažiavau aplankyti mamos. Ji nusprendė iš Niujorko grįžti į gimtąjį kraštą, šiek tiek apsirgo. Žodžiu, savo vizito metu prisidirbau ir mane ištrėmė į Paryžių. Pasirodo, ši tremtis nėra tokia bloga. Gavau šansą sutikti tave. Nėra to blogo kas neišeitų į gerą, ar ne?
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ EmptyFri Apr 05, 2019 7:20 pm


Būnant su Odette atrodė, kad laikas sustojo arba visas kitas pasaulis paprasčiausiai tapo nebesvarbus. Gabrielis jau buvo pamiršęs tą jausmą, kai būdamas su kitu žmogumi visiškai prarasdavo laiko nuovoką. Net neabejojo, kad pasibaigus spektakliui jį iš šito sugebės pažadinti nebent garsūs plojimai. Vyras niekad nemanė, kad taip pagalvos, bet šią akimirką teatras jam visai nerūpėjo. Matyt, tai turėjo būti visiškai akivaizdu pastabesnei akiai, nes jis bene nė akimirkos nenusukdavo akių nuo moters. Atrodė, kad Hanson kažkokiu būdu sugebėjo jame ir vėl pažadinti jo gerąją pusę, kuri jau tiek laiko buvo paslėpta savidestrukcijos ir nuolatinių pykčio proveržių. Šią akimirką tai buvo labai toli ir tiesą sakant Ray dar niekad nesijuto toks absoliučiai laimingas.
Gavęs apkabinimą vyras nusišypsojo, suprato ją ir be paaiškinimų. Tai padaryti buvo itin nesudėtinga, nes ir pats lygiai taip pat elgėsi, o ir kai kurie Odettes įpročiai nebuvo pasikeitę nuo pat vaikystės, tuomet Hawking bene be pastangų galėdavo nuspėti ko ji nori. Tikriausiai taip nutinka, kai su vienu žmogumi praleidi labai daug laiko, galiausiai tiesiog imi mąstyti panašiai ir reaguoti į menkiausius išraiškos pokyčius. Paleidęs ją iš glėbio, sugavo jos ranką ir švelniai spustelėjo tarsi sakydamas, kad kuo puikiausiai ją supranta. – Manyčiau, kad tai visai įmanoma,-kiek paslaptingai šyptelėjo, svarstydamas ar būtų labai sudėtinga linkti teatre visiems išsiskirsčius. Jeigu būtų prisiminę vaikystę ir visus slapstymosi triukus tikrai būtų sugebėję tai įgyvendinti. – Šiaip ar taip reikėtų patikrinti ar tavo sugebėjimas vaidinti vis dar nedingo,-prunkštelėjo, įsivaizduodamas tuos šiek tiek gėdingus jų bandymus apsimesti profesionaliais teatro aktoriais. – Ką galiu tau pasakyti?-Gabrielis kiek dramatiškai gūžtelėjo pečiais. – Sakyčiau vis dar sugebu nuspėti ko nori,-išsišiepė savimi patenkinto žmogaus šypsena.
Išgirdęs, kad Odette vis dar juo pasitiki vos sugebėjo susiturėti, kad nepradėtų šypsotis kaip visiškas beprotis, mat šie žodžiai jam reiškė, kur kas daugiau nei jai galėjo pasirodyti. Atrodė, kad moteris tiesiog puikiai žinojo, ką jis norėtų išgirsti, o ir buvo akivaizdu, kad ji tai sakė nuoširdžiai. – Vertinu tai, Odette, tiesą sakant, jau seniai girdėjau tokius žodžius, nes pastaruosius mėnesius tikrai nebuvau toks žmogus, kuriuo būtų buvę verta pasitikėti,-atsiduso, trumpam nusukdamas akis. Hawking nesigailėjo savęs, galbūt tiesiog jautėsi liūdnas, kad prireikė tiek nedaug, kad taip pasikeistų. Giliau įkvėpęs vėl pasisuko į Hanson, tik šįkart jo žvilgsnis buvo visiškai ramus.
-Dar gyvendamas Niujorke gavau sudėtingą serijinio žudiko bylą, jau buvau beveik ją išnarpliojęs, tačiau tuomet pasirodė pasirodė mano dabartinė žmona ir tarsi visiškam idiotui apsuko galvą. Aišku vėliau pasirodė, kad ji yra to žudiko sesuo ir kad tikėdamas jos žodžiais, kad jos brolis tikrai nekaltas, pasmerkiau dar tris žmones mirčiai. Dėl to buvau nušalintas neribotam laikui. Pats sugadinau savo karjerą ir dabar už tai turiu mokėti,-Gabrielis sukando dantis, tačiau Odettes pirštai ant jo odos neleido visiškai pamesti galvos. – Viskas gerai, neturėtum jaustis ribojama vien dėl to, kad seniai nesimatėme. Nežinau kaip tu, bet norėčiau ir vėl tave pažinti, jau dabar jaučiuosi kur kas geriau nei bet kada anksčiau ir prie to tikrai prisidėjai tu,-rimtai ištarė. Išgirdęs moters pasakojimą, vyras kiek susiraukė. – Prisidirbai? Ką padarei?- nesusitvardęs paklausė. – Neįsivaizduoju, ką galėjai padaryti, kad būtum ištremta čia ir tai sakydamas neturiu omenyje, kad Paryžius toks jau blogas miestas. Na bet pripažinkime jis tikrai ne toks kaip Niujorkas.
Back to top Go down


Sponsored content

MAŽOJI SALĖ Empty
PostSubject: Re: MAŽOJI SALĖ   MAŽOJI SALĖ Empty


Back to top Go down
 

MAŽOJI SALĖ

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 3Go to page : 1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-