Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
REŽISIERIAUS KABINETAS

Share | 
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: REŽISIERIAUS KABINETAS   Mon May 21, 2018 5:39 pm


Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Nov 25, 2018 1:28 am


-Veltėdžiai,-tyliai burbtelėdamas po nosimi, Yurij įžengė į kabinetą. Ryte uždegtų smilkalų kvapas prisodrino orą saldaus aromato, kuris akimirksniu nuramino įsiutusį vaikiną. Buvo jaunas, tačiau užgrūdintas gyvenimo, todėl vertino darbinę discipliną, kuria, deja, pats nepasižymėjo. Na, bet save pateisino režisieriaus titulu. Ne visiems nuskyla tokiems jauniems perimti vieno pagrindinių Paryžiaus senamiesčio teatrų valdymą į savo rankas. Ne visi turi tiek kompetencijos ir idėjų, jog galėtų tai daryti. Tačiau prieš išeidamas į pensiją dėl ligos, buvęs teatro režisierius patikėjo šią užduotį būtent Bialkowskiui. Galbūt todėl, kad puikiai žinojo, apie jo tėvą, o galbūt tiesiog matė potencialą jauname vaikine. Į tai jis niekad nesigilino, tiesiog nešė jam uždėtą jungą kiek įmanoma sklandžiau. Žinoma, kartais paslysdamas, suklupdamas. Todėl buvo itin griežtas aktoriams. Kai režisierius jaunas ir galintis bet kurią akimirką dingti, kolektyvas turi būti stiprus ir disciplinuotas. Jie turėjo būti atrama Bialkowskiui. Šiandienos auditorija jį nuvylė. Atėjo bene penkiolika kandidatų, tačiau tik du buvo verti bent šiokio tokio dėmesio. O ką jau kalbėti apie potencialų darbą. Jie molis, su kuriuo dar reikės padirbti, jog būtų galima statyti į sceną. Na, bet du tai jau šis tas. Bent jau neliko nepešęs nieko. Įsitaisęs kėdėje, užsikėlė kojas ant stalo ir iš stalčiaus išsitraukė keletą nebaigtų rankraščių. Akimis bėgiodamas nuo eilutės prie eilutės, pieštuku žymėjosi vietas, kurias reikės pakeisti ar patobulinti. Jam patiko dirbti su tėvo rankraščiais. Nors atrodo, jog turėtų būt atvirkščiai, tačiau tai pareikalaudavo daug darbo. Suprasti tėvo mintis buvo sunku net jo paties sūnui, o ką jau kalbėti apie meninę interpretaciją. Reikėjo daug apmąstyti, o po susitikimo su tėvu Yurij jautėsi pasiruošęs tęsti pradėtus darbus.
Back to top Go down
avatar

Mimicking me is a fucking bore, I fucked my way up to the top.
Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 490
Accounts : India, Wolfgang, Nemesis.
Name : Patricija.
Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Nov 25, 2018 7:39 pm


Teatras Amadeus gyvenime užėmė svarbią vietą nuo pat tos akimirkos, kai jis gavo pirmąjį vaidmenį klasės vaidinime. Tuomet dar visiškai vaikiškame pirmosios klasės pastatyme jaunasis Medicci turėjo vaidinti batuotą katiną ir dievaži, nieko geresnio jis negalėjo įsivaizduoti. Šviesos, nors ir akinančios, suteikė vilties ir pasitikėjimo savimi. Kostiumas tiko tarsi nulietas, o plojimai jam skambėjo tarsi pati gražiausia muzika. Nieko keisto, kad teatras tapo narkotiku, kuriam Amadeus net nebandė atsispirti. Dramos būrelis, ilgos diskusijos su dramos mokytoju, kuris maloniai skolindavo savo knygas apie teatro meną, dirbdavo su Amadeus privačiai, kartais netgi organizuodavo išvykas į spektaklius. Vis dėlto, tik persikraustęs į Paryžių Amadeus pajautė ką iš tiesų reiškia vaidinti. Kai gimė sūnus, mylimiems dramos užsiėmimams nelikdavo tiek daug laiko kiek norėtųsi, tačiau Amadeus turėjo sutarti tiek su savimi, tiek su žmona – per pusmetį bent vienas spektaklis. Nieko daugiau jis nereikalavo, daugiau jokių sąlygų nekėlė, tačiau ši, vienintelė, buvo nepalaužiama ir nedingstanti. Būtent todėl, ketvirtadienio vakarą paskelbęs paskirsiantis teatrui, Amadeus nesijautė kaltas, kad vakarienę šiandien gamins ne jis. Nesijautė kaltas ir dėl to, kad neapkamšys sūnaus į lovą, nepabučiuos kaktos ir nepaskaitys pasakos. Jis tą darydavo visais kitais vakarais, o kai kuriuos dalykus tiesiog privalėjo padaryti dėl savęs, dėl savo paties sveiko proto. Vis dėlto, net ir tuomet, kai viskas rodėsi sustyguota, situacija nėjo pagal planą. Abigail žinutė, kad niekaip nespės Zachariah pasiimti iš pianino pamokos Amadeus privertė tyliai nusikeikti. Apsukęs automobilį, pervažiavęs visą miestą per kamščius ir pristatęs vaiką į debatų būrelį, nenuleisdamas vienos akies nuo kelio, o kitos nuo laikrodžio, Amadeus į dramos teatro automobilių aikštelę įsuko tokiu greičiu, kad net pats savimi nusistebėjo. Pastatęs mašiną bet kur, net nežiūrėdamas į ženklus, vyras nuskubėjo į vidų, šokdamas per kelias laiptų pakopas, o tuomet nuskubėjo pagal nuorodas skelbiančias, kad salėje vyksta atranka. Vis dėlto, jį pasitikus tik tamsiems koridoriams ir užrakintoms durims, Medicci tik dar kartą prisiminė kiek keiksmažodžių per gyvenimą yra išmokęs. Negalėdamas patikėti, kad praleido tokią galimybę, vyras jau ketino eiti mašinos link, tačiau tolumoje šviečianti blausi šviesa privertė stabtelėti. Sekdamas jos link, tarsi medžiotojas, Amadeus pasiekė tolimiausią kabinetą ir žvilgtelėjo į apdulkėjusią lentelę ant kabineto durų. Neturėjo laiko dvejoti ar abejoti, todėl pasibeldė, užtikrintai ir tvirtai, o tuomet pravėrė duris, kyštelėdamas galvą vidun. – Amadeus Medicci. Turėjau dalyvauti atrankoje. Kuo puikiausiai suprantu, kad vėluoju ir nors tikriausiai visi taip sako, bet tai tikrai man nėra būdinga. Jeigu galėčiau gauti nors kelias minutes jūsų laiko? Esu pasiruošęs vieną sceną. Ir dievaži, jeigu tie vaikinai, rūkantys prie įėjimo, yra geriausia ką teko šiandien matyti, tai galiu drąsiai teigti, kad jums labiau reikia manęs nei man jūsų. – atsiduso, tik dabar prisiminęs įkvėpti.
Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Nov 25, 2018 10:37 pm


Vienintelė sudedamoji, kurios negalėjo valdyti teatre, buvo laiko tėkmė. Beprotiškai skubanti ji apglėbdavo jauną režisierių nepastebimai, o srauni srovė lengvai pagaudavo plūduriuojantį kūną, nė kiek nesipriešinantį nevaldomai stichijai. Kartais jis taip prasėdėdavo naktį, nuo teksto akis pakeldamas tik paryčiais, kai rausvi saulės spinduliai imdavo žaisti lange. Yurij pamiršo tragišką auditorija, sukilusį pyktį nuskandino trečiame puodelyje kavos. Nulūžęs pieštukas priversdavo jį nenorom atitrūkti nuo tikrosios realybės, kuri atsispindėdavo skaitomose pjesėse. Gimęs teatre, vaikinas nemokėjo gyventi be jo. Vibruojantis telefonas neblaškė dėmesio. Žinojo, jog tai Emilis neduoda jam ramybės. Kartais pasijusdavo itin vienišas, tad norom nenorom atsitraukdavo nuo darbų ir pasinerdavo į nuotykių pilną gyvenimą su kambarioku, tačiau dabar, dabar troško tylos ir ramybės, kūrybinio proceso disciplinos, primenančios dėl kas yra, kokios jo šaknys. Jau penkiolika minučių, o gal penkias valandas, tiesą sakant, neskaičiavo, pieštuku braukė pagrindinio veikėjo eilučių tekstą, bandydamas jį koreguoti. Nors ir meistriškai parašyta, tačiau pjesė pribrinkusi skaudžios melancholijos ir gyvenimo kartėlio, jo netenkino. Na, ne kiek jo, bet žinojimo, kad auditorijai reikia suprantamesnių dalykų. Jis sužais kitais aspektais, sužais vaizdu, garsu, tačiau tekstas neturi būti pernelyg sudėtingas. Žmonės supranta ne ausimis, o akimis. Tuo įsitikino dar būdamas visai jaunas, tada kai statė pirmąjį spektaklį trečiame režisūros kurse. Tylus atodūsis paliko kiek praviras lūpas, o ranka, atitrūkusi nuo rankraščio siekė puodelio su atšalusia kava. Žingsniai koridoriuje jo netrikdė. Manė, jog tai valytoja, ji dažnai skubėdavo iš vieno teatro galo į kitą, norėdama kuo greičiau užbaigti varginantį darbą ir grįžti namo pas tris vaikus. Ketvirtas buvo jis, Bialkowski. Jis leidosi jos prižiūrimas, norėdamas suprasti motinišką rūpestį ir meilę, kurią prarado per anksti. Prasivėrusios durys į kabinetą įnešė ryškios šviesos, sutrikdžiusios Yurij. Suraukęs nosį, jis pakėlė akis į žmogystą, kiek sumišusį. Pabirę žodžiai ilgai neužsiliko jo galvoje, tik padrikos frazės pasiekė supratimo stadiją. Jis tylėjo. Taip tylėti mokėjo tik režisieriai. Atrodė, jog kažką įtemptai mąsto, tačiau galvoje tik ūžė garsų visuma. Lėtai pridėjo puodelį prie lūpų, gurkštelėjo šaltos kavos, o tada teikėsi bent dar kartą dirstelėti į prisistačiusį vyrą. -Kas tave verčia manyti, kad tie vaikinai prastesni už tave?-rūstus ir šaltas balsas suskambo patalpoje, o vyro antakiai kiek pakilo. -Atranka baigėsi, bandykite dar kartą, kitu metu. Po metų ar dvejų,-nuleisdamas akis į tekstą pridūrė ir dar kartą gurkštelėjo iš puodelio. Dievaži, dar vienos žvaigždės jis nepakels. Turėjo tokių atveju teatre, taip, tai talentingi aktoriai, tačiau varge, su jais dirbti neįmanoma. Bialkowski mylėjo savo darbą, tačiau pastaruoju metu jautė apatiją šlifuoti ''deimantams''. Jis neturi tam laiko, tik ne dabar, kai ant nosies svarbus projektas.
Back to top Go down
avatar

Mimicking me is a fucking bore, I fucked my way up to the top.
Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 490
Accounts : India, Wolfgang, Nemesis.
Name : Patricija.
Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Mon Nov 26, 2018 6:05 pm


Savo aktorystės talentu Amadeus niekada nedvejojo ir neabejojo. Kartais sudvejodavo tuo, ar yra geras tėvas – ypač tuomet, kai norėdavosi sūnų uždaryti kitame kambaryje prieš tai jam įpylus kelis šaukštus viskio į vakarinį sulčių puodelį. Kartais sudvejodavo ir tuo, ar yra geras vyras – ypač tuomet, kai Abigail mėtydavosi kaltinimais ir aštriais, skausmingais žvilgsniais. Kartais net sudvejodavo tuo, ar yra geras šefas – kai kas nors maistą parsiųsdavo atgal į virtuvę, kai ne viskas susidėliodavo tobulai, kai galvoje puikiai skambėjusios idėjos nepavykdavo išpildyti taip, kaip planavo. Ir vis dėlto, savo aktorystės talentu Amadeus niekada nedvejojo. Žinoma, visuomet atrodydavo, kad vaidinti buvo galima dar nuostabiau – tikriausiai tokia jau ta perfekcionisto dalia, tačiau niekada, reflektuodamas įvykius scenoje, Yves nedingtelėdavo mintis, kad kas nors kitas būtų galėjęs padaryti geriau. Scenoje jis atsigaudavo, atgydavo. Visiškai persimainydavo, jausdavo kiekvieną impulsą, kiekvieną širdies dūžį, kiekvieną įkvėpimą. Visos juslės padvigubėdavo, pasaulis aplink nutoldavo. Tačiau apie savo talentą nebuvo verta diskutuoti – tuščiai girtis Amadeus nemėgo ir neplanavo. Mieliau parodydavo ką moka, net jeigu tam negaudavo nei paskatinimo, nei leidimo. – Ar nepakako tiesiog į juos žvilgtelėti? Jie čia ne todėl, kad negali nevaidinti. Ir ne todėl, kad dega aistra teatrui. Jie čia todėl, nes spektaklyje pagrindinė veikėja nusirengs ir galbūt jiems pavyks būti tais, kurie gaus ją pačiupinėti ir pabučiuoti. Vėl, vėl ir vėl. Abejoju ar turite pakankamai laiko, kad galėtumėte bučinių scenas kartoti po dvidešimt kartų? Nes būtent tiek bandymų jiems prireiks, kol galiausiai pasidarys nebe taip įdomu. – vyptelėjo. Užtrenkęs paskui save duris, parodydamas, kad net neketina taip greitai pradingti, vos tik režisieriui paliepus, Amadeus atsiduso. Neturėjo ko prarasti, o diena buvo pakankamai nesėkminga, kad panorėtų keliais žingsniais pereiti kabinetą ir pasiremti delnais į stalą, prie kurio sėdėjo vyras, kuris atrodė per jaunas būti režisieriumi. Tačiau stereotipizavimu Yves neketino užsiimti – ypač po to, kai žinojo kokį įspūdį sudaro jis pats. – Po metų? Dviejų? Mielasis, tu gal ir eini jaunyn, bet aš – nelabai. Ir žinoma, La prairie ir Giorgio Armani kremai gal ir daro stebuklus, bet bijau kad net jie nepadės, jeigu turėsiu laukti. – vyptelėjo. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, Medicci akimirkai papūtė lūpas. – Nesu sudėtingas. Įprastai nevėluoju. Nereikalauju nei didelio atlyginimo, nei atskiro persirengimo kambario. Ką galite prarasti, duodamas man kelias minutes savo laiko?
Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Mon Nov 26, 2018 11:33 pm


Amžius nebuvo kliūtis tapti gerbiamam ir žinomam režisieriui. Prieš dvejus metus, perimdamas teatrą, jis tuo suabejojo. Kolegos režisieriai, deja, bet buvo kur kas vyresni ir brandesni už jį, sukaupę daugiau gyvenimiškos patirties, kitaip žvelgiantys į gyvenimą, o jo bendraamžiai iš studijų laikų geriausiu atveju didžiavosi režisieriaus asistento ar pradedančiojo aktoriaus pozicijomis. Nemenka našta užgulė tuomet dar dvidešimt penkerių metų vaikiną. Laikas bėgo, praūžė ir pirmosios repeticijos, spektakliai, į kurių premjeras jaunasis režisierius keliavo išvargintas streso pilnų ir bemiegių naktų. Yurij tai nebuvo naujiena - vaikystėje stebėjęs kaip dirba tėvas, perėmė kai kuriuos jo metodus. Situaciją gelbėjo ir visos valandos praleistos ant scenos. Galbūt todėl jis taip greitai perprato aktorių mąstyseną, požiūrį į jį, o tada teliko manipuliuoti tuo kaip išmanąs. Dabar jis šventai tikėjo, kad sėdėjo ten, kur jam ir vieta. Nepaisant amžiaus, jo patirtis su teatru ir pasauliu prilygo net ir seniausiems žanro vilkams. Bialkowski turėjo tvirtą autoritetą šioje vietoje, todėl nemėgo, kai buvo pabrėžiamas jo jaunas amžius. Na, žinoma, jei skaičiuotų ketvirtą dešimtį tai, ko gero, būtų komplimentas, tačiau išvargintas sudėtingo teksto ir nenusisekusios auditorijos, vaikinas nesistengė apsvarstyti visų "o kas jei?" ir tiesiog nepatenkintas suraukė antakius, tvirtai suspausdamas lūpas. -Aš ir esu jaunas,-tyliai pratarė, sužaibuodamas akimis, tarsi pašnekovas būtų įžeidęs jo motiną ar tikėjimą. Na taip, kartais elgdavosi keistai, tačiau tai ir darė jo asmenybę unikalia. Keletą minučių tylėjo. Ant stalo atsargiai padėjo rankraštį, užspausdamas reikalingą puslapį pieštuku. Kavos puodelyje likus tik tirščiams pagaliau teikėsi pažvelgti į svečią dar vieną, lemtingąjį kartą. Nužvelgęs jį nuo galvos iki kojų stengėsi įsivaizduoti jį scenoje. -Kokios patirties turi?-vis dar nenuleisdamas akių nuo Amadeus prabilo,-nepaisant to, kad reklamuoji senėjimą stabdančius kremus,-pridūrė. Atrodo bandė juokauti, tačiau balsas skambėjo vis dar šaltai ir šiurkščiai, tarsi kalbėtų su mirtinu priešu. Na, iš dalies, juk būtent jis įsibrovė vidury švento ritualo. Atleisti valytojai, Yurij dar sugebėtų, tačiau ir ši, žinodama režisieriaus principus, stengėsi apeiti kabinetą iš tolo. Na, bet nepažįstamajam. Ir dar tokiam įžūliam. Galbūt jis ir buvo geras aktorius, tačiau šią akimirką jauno vaikino užsispyrimas nokautavo profesionalumą, palikdamas jį gulėti leisgyvį kampe. -Ir mokyklos teatras netinka,-vyptelėjo išspausdamas keistą, kiek arogantišką šypsenėlę.
Back to top Go down
avatar

Mimicking me is a fucking bore, I fucked my way up to the top.
Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 490
Accounts : India, Wolfgang, Nemesis.
Name : Patricija.
Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 1:56 pm


Amadeus buvo smerkiamas kiekvieną savo gyvenimo dieną, valandą, minutę. Jis buvo smerkiamas einantis gatve, darbe garsiai traukiantis operą, vesdamasis savo vaiką į parką, sėdėdamas tėvų susirinkime jo mokykloje. Žinojo ką reiškia, kai aplinkiniai smerkia viską – kiekvieną judesį, kiekvieną aprangos pasirinkimą, šukuoseną, žvilgsnį, žodį, rankos mostą. Žinojo ką reiškia būti nurašytam dar net nepradėjus kalbėti. Todėl nesmerkė režisieriaus dėl jo amžiaus. Pašiepė – galbūt, tačiau taip pat lengvai būtų pašiepęs ir viską ką darė pats – net nemirktelėjęs. Tikriausiai todėl kilstelėjo antakius, kai Yurij pasirodė įsižeidęs. Ar jis netinkamai interpretavo tai, ką išgirdo? Nors tikriausiai ir Yves nebūtų buvęs aštriausiu peiliu stalčiuje, jei būtų turėjęs išklausyti viską, ką turėjo pasakyti tie vaikinai, tikriausiai vis dar teberūkantys lauke. Todėl atleido jaunajam režisieriui tą keistą, nelabai reikalingą pastabą, ją palydėdamas tik šypsena, o ne dar viena remarka. – Na, manęs tikrai nebuvo galima matyti nei jokioje prabangioje ir geriausiu metu per televizorių rodomoje reklamoje, nei naujausiuose Larso von Triero darbuose, bet teatre vaidinu nuo paauglystės. Pats pasirūpinu savo kostiumais, todėl dažniausiai bet kuris režisierius džiaugiasi, kai gali sutaupyti ant pagrindinio veikėjo ir visų tų drabužių, kuriuos jam šiaip reikėtų parūpinti. Ypač kai žinau, kad nesu pačio paprasčiausio sudėjimo. – šyptelėjo. Buvo mažo ūgio, lieknas, tačiau gana raumeningas, todėl puikiai žinojo, kad įprasti kostiumai jam nebūtų tikę. – Be to, galiu pasirūpinti ir kitų kostiumais. Dar keli sutaupyti tūkstančiai. Ar aš imu skambėti kaip tavo svajonių vyras ar ką? – sukikeno, žybtelėdamas akimis. Tačiau, rodos, režisierius nei juokauti, nei bičiuliautis nebuvo nusiteikęs. Atsidusęs, Amadeus pavartė akis. Sudėtinga publika. Na, tikriausiai pats geriausias išbandymas, jeigu jau prašėsi įleidžiamas į dar vieno teatro sceną. – Na, jeigu jau mokyklos teatras netinka... Esu atlaikęs visus savo žmonos darbo Kalėdinius balius, visas savo super religingos šeimos šventes ir iš nei vienos neišėjau su statusu „idioto dėdės žudikas“. – pamerkė akį, o tuomet įsitaisė ant kėdės priešais Yurij. Susikėlęs koją ant kojos, nusivyniojo nuo kaklo šaliką ir jį persimetė sau per petį. Buvo karšta, tačiau nepakankamai kad atsisakytų tokios nuostabios bendro įvaizdžio detalės. Pagavęs arogantišką, nieko gero nežadančią priešais sėdinčio vyro šypseną, Yves šyptelėjo – kur kas šilčiau ir draugiškiau nei pašnekovas. – Jeigu būčiau nors kiek bjauresnio charakterio, į tavo klausimą būčiau atsakęs kur kas nemandagiau ir paklausęs apie tavo patirtį. Tikriausiai dar ir mestelėjęs, kad režisieriaus kėdė mokyklos teatre netinka. Bet gal galime abu įvertinti mano draugiškumą ir nuostabų susilaikymą, bei sugebėjimą nespręsti apie... knygą iš jos viršelio? – šyptelėjo, žybtelėdamas akimis. Žinojo, kad priešais sėdintis jį smerkia. Gal net iš jo juokiasi. Bet buvo taip prie to pratęs, kad tik nusišypsojo dar plačiau. – Ar ne lengviau būtų tiesiog leisti man parodyti ką sugebu? Vietoje to, kad tuščiai maltume liežuviais, gaišdami vienas kito laiką?
Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 5:05 pm


Vaikino veidą papuošė liūdna šypsena, supratus, kad vyriškis nesiruošia palikti kabinetą taip paprastai, vos jam paliepus. Tame šypsnyje nebuvo nė grūdo ironijos ar užslėptos pašaipos, tik natūralus nuovargis ir mažytė agonija, užliejusi širdį užverčiant pjesę ir padedant ją ant stalo prie kitų dokumentų ir rankraščių. Jis praklausė gana tėviškai skambančią ''knygos iš viršelio'' litaniją, nukėlė kojas nuo stalo ir įsitaisė patogiau. Alkūnėmis atsirėmęs į stalą pasirėmė apsunkusią galvą ir užsimerkė. Viešpatie, jei jau siunti gerą aktorių, tai kitąkart atsiųsk jį darbo valandomis. Tyliai atsidusęs, pagaliau pakėlė į žemę nuleistą žvilgsnį ir atidžiai nužvelgė kandidatą. Geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad tai ganėtinai patrauklus vyras. Yurij mielai laikytų jį uždarytą čia, savo kabinete, tačiau nebuvo tikras ar jis taip pat gerai atrodytų ant scenos. Pajutęs, jog nužiūrinėja jį kiek per ilgai, atsikrenkštė ir pačiupo puodelį su kavos tirščiais. Užpylęs juos drungnu vandeniu iš arbatinuko gurkštelėjo ir susiraukė. -Na, kostiumu dizainerio mes neieškom, tiesą sakant, dėl manęs galėtum ir nuogas pasirodyti, čia svarbiausia visai ne tai,-menkai šyptelėjo kiek atleisdamas griežtą balso toną, tačiau palaikyti akių kontaktą su pašnekovu vis dar vengė. Tik žodžiai apie jo patirtį privertė kiek sutrikti, o akyse natūraliai pasirodyti mažoms liepsnelėms. Bialkowski sukando apatinę lūpą, o kairiąją plaštaką suspaudė į kumštį, kurį paslėpė po stalu. Norėjo atsikirsti, bet pačiu laiku susiprotėjo, kad neverta. Vietoj to giliai įkvėpė, perbraukė pirštais per susivėlusius plaukus ir pirmąkart nusijuokė. -Žinoma, galim pasižiūrėti ką sugebi,-per prievartą iškošė pro sukąstus dantis, o tada nuleido galvą. Jau geriau jis būna to vertas. Keletą akimirkų įtemptai mąstydamas, staigiai pašoka iš vietos ir sparčiu žingsniu nukeliauja prie lentynos. Na, juk pasilinksminti gali ir jis. Juk tai buvo jo teatras, tad taisykles diktavo jis. Pirštais braukdamas per knygų nugarėles, sustoja prie vienos, ieškotosios pjesės, tos, kurioje vaidino pats, tos kurioje užbaigė savo aktoriaus karjerą. Galbūt dabar ji taps karjeros pradžia, o ne pabaiga. Ištiesęs mažą knygutę Amadeus, grįžo į vietą ir atlošė galvą. -Šešiasdešimt aštuntas puslapis. Trečia scena, trys puslapiai. Turi laiko 15 minučių, jei reikia erdvės gali išeiti į koridorių,-įsakmiai nurodė, aiškiai mėgaudamasis sukaupta galia savo rankose. Na, įprastai Ignacy nesielgdavo taip sumautai, tačiau šiandien kažkoks kipšas vedė jį už rankos šiuo klaidžiu keliu. -Tekstas nėra sudėtingas, pagrindinio veikėjo monologas. Pabaigoje įsiterpiančius kitus veikėjus praleisk, jų eilutes pasakysiu aš,-gūžtelėjo pečiais. Mokėjo šią pjesę atmintinai. Tiesą sakant, ji buvo parašyta jo šešiolikto gimtadienio proga, tad turbūt kitaip ir būti negalėjo.
Back to top Go down
avatar

Mimicking me is a fucking bore, I fucked my way up to the top.
Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 490
Accounts : India, Wolfgang, Nemesis.
Name : Patricija.
Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 5:30 pm


Jeigu Amadeus nebūtų turėjęs tiek daug nepakeliamo ir nepalaužiamo užsispyrimo, tikriausiai niekada nebūtų ne tik pasiekęs Paryžiaus, bet ir apskritai tapęs tokiu, kokiu buvo šiandien. Kiekvienas jo žingsnis svajonių link buvo skausmingas ir sudėtingas, tačiau Yves nė akimirkai nenustojo ne tik tikėti, kad gali užsiimti mylima veikla, bet ir šypsotis tiems, kurie juokėsi ne su juo, o iš jo. Žiūrėdamas į tą „aš toks pavargęs ir užsiknisęs, pagailėk manęs Viešpatie“ vaidinimą, kurį demonstravo Yurij, Yves tik palaikomai ir kiek ironiškai šypsojosi. Jeigu tas vaikinas mano, kad yra pavargęs, tegu bando suderinti pilno etato kūrybinį darbą, žmoną, aštuonmetį ir visus jo milijoną būrelių, savo hobius ir pomėgius, šunį ir socialinį gyvenimą. Tačiau nieko panašaus garsiai neišdėstė. Pamatęs kokį siaubą Yurij išdarinėja su kavos tirščiais, aiktelėjo taip, lyg Bialkowski ką tik būtų papasakojęs kokiomis pozomis prieš dešimt minučių dulkino Medicci mamą. – Ar tau kas nors švento gyvenime dar yra? – pasibaisėjo ir praktiškai išplėšė iš Yurijaus rankų puodelį, šliūkštelėdamas jo turinį tiesiai į šiukšlių dėžę. Kažką burbėdamas panosėje taip, tarsi net atsisakytų girdėti bet kokius pasipiktinimo šūksnius, nuėjo prie kriauklės ir išplovė puodelį rūpestingai ir kruopščiai, tuomet pasiekdamas spintelę, kurioje, rodos, buvo laikomas maistas ir gėrimai. Pasirausęs giliau, ištraukė kavą ir pridengdamas procesą nugarą, ėmė skambinti šaukšteliais į metalinius indus, kuriuose buvo laikoma kava, cukrus, keli pagrindiniai prieskoniai, tokie kaip cinamonas. Atbula ranka įjungęs virdulį, kad vanduo užkaistų, pasikuitė kišenėje, kažką išsitraukė, kelias akimirkas čiuženo popierėliais, o tuomet viską ką buvo pridirbęs užpylė vandeniu, paskleisdamas kavos, šokolado ir cinamono aromatą. Pastatęs gėrimą priešais režisierių taip, tarsi ką tik prieš jį būtų nuleidęs mažų mažiausiai Mona Lisa originalą, mostelėjo ranka.
– Dabar jau gali gerti. Nors jei būtum protingas, palauktum bent dvi su puse minutės. – gūžtelėjo pečiais. Supratęs, kad šansą gaus, pasimuistė vietoje ir palaimingai išsišiepė. Atrodė toks laimingas, lyg jau būtų gavęs vaidmenį, o tada godžiai čiuptelėjo knygutę. – 15 minučių? Gi ne spektakliui ruošiuos.. – prunkštelėjo, davęs suprasti, kad tiek tikrai neprireiks. Vis dėlto, koridoriuje dingo, tačiau tik tam, kad nusirengtų iki apatinių – tokia mintis dingtelėjo iš karto, absoliučiai natūraliai ir neplanuotai, vos tik Yurij užsiminė apie nuogumą. Visą laiką kol rengėsi, žvairavo į tekstą priešais save, permesdamas jį akimis. Niekur nebuvo parašyta, kad veikėjas turėtų būti apsirengęs, o Amadeus, kaip ir daugelį sau patrauklių žmonių, jį matė pusnuogį. Įsiveržęs atgal į kabinetą, pasigriebė kėdę ant kurios dar neseniai sėdėjo ir ant jos užsiropštė, savo pasididžiavimą įtaisydamas vyro akių lygyje, pakeliui nuo Yurij stalo pagriebdamas stalinę lempą. Pasisekė, kad entuziastingai rūpindamasis tinkamu apšvietimu neišrovė jos su visu laidu, o tada ją pasidėjo ant netoliese buvusios spintos viršaus, nukreipdamas šviesą sau į veidą. Matydamas sutrikusią režisieriaus veido išraišką, Amadeus susiraukė. – Kas? Scenos man nedavei, todėl turiu improvizuoti. Kaip kitaip įsivaizduotum tai, ką matys žiūrovas? – atsiduso, kalbėdamas su niekuo nesumaišoma „duuuuh“ nuotaika balse, tarsi nesuprastų ko jo veiksmuose būtų galima nesuprasti.
Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1296
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 6:17 pm


Režisierius nė nepajuto kaip puodelis netikėtinai dingo nuo stalo paviršiaus, atsidurdamas Medicci rankose. Jau žiojosi kažką sakyti, prieštarauti, tačiau lūpos pačios susiliejo į lygią tiesę, stebint vyro veiksmus. Tiesą sakant keisti ingredientai iš kišenės nekėlė pasitikėjimo, tad Yurij instinktyviai atsargiai nužvelgė prieš jį padėtą puodelį. Na, kvepėjo skaniai, negalėjo ginčytis. Nors įprastai iš taip kavos neišsidirbinėdavo, tačiau darbinėje aplinkoje vyravo keisti ir tik jam pačiam suprantami ritualai, kuriuos turbūt perėmė iš tėvo. Tam lenkui tikrai nebuvo nieko švento - viskas kuo jis tikėjo gulėjo giliai po žeme, papuošta antkapiu su vaikino mamos vardu. Kavos gėrimo kultūros vyriškis neturėjo, tad nenuostabu, kad gerdavo ir tą pigų, šlykštų gėrimą, šventvagiškai vadinama tirpia kava. Atsikraustęs į Paryžių jaunasis Bialkowski intensyviai domėjosi šio gėrimo kultūra ir ritualais. Na, bet čia, teatre, užsimiršdavo esąs Paryžiuje, tad įgimti instinktai prasimušdavo į viršų užpilant antros dienos tirščius ataušusiu vandeniu. Pamaišęs garuojančią kavą šaukšteliu, nustūmė ją kiek į šoną, kad kiek atvėstų. Įdavęs vyrui pjesę į rankas atsainiai pavartė akis. Šiam pasišalinus iš kabineto grįžo prie nebaigtos pjesės skaitymo ir redagavimo. Na, tikrai nesiruošė sudėjęs rankas laukti, kol į kabinetą įsiverš narcizas Amadeus ir pademonstruos jam tikrą meną. Buvo pesimistiškai nuteikęs, tad išvis nedėjo daug vilčių į šį kandidatą. Nors ar buvo galima jį kaltinti? Prabėgusi atranka prilygo Vietnamui - sunaikino jo paskutinius pasitikėjimo žmonija lašelius. Atsargiai gurkštelėjęs paruošto gėrimo akimirkai sustingsta. Na, skonis jį maloniai nustebino, negalėjo to neigti. Apsilaižęs lūpas ištuštino pusę puodelio, tačiau nespėjo jo laiku padėti į vietą, kai į kabinetą įsiveržė pusnuogis Yves. Lūpos pačios prasivėrė iš nuostabos, o rankoje laikomas puodelis pasviro žemyn, leisdamas visam likusiam skysčiui nusileisti tiesiai ant vaikino drabužių. Priblokštas šios situacijos absurdiškumo dar keletą minučių taip ir sėdėjo - išsižiojęs ir kava aplietais drabužiais. Tankiai sumirksėjęs kiek papurtė galvą, tarsi negalėdamas patikėti, kad pastarasis leidžia sau taip elgtis. Na, rodos, rimtasis režisierius čia neveikia - reikėjo įjungti kiek nukvankusio ir kebabinėje eilėraščius deklamuojančio Yurkos režimą. -Na, tiesą pasakius tikėjausi kiek rimtesnių pareiškimų,-sagstydamasis marškinius ramiai ištarė. Nuostaba jau buvo palikusi jo veidą, o ją pakeitė valiūkiška ir nieko rimtą nežadanti šypsenėlė. Netrukus vaikino marškiniai atsidūrė ant žemės, prie jų netrukus prisijungė ir kelnės bei apatiniai. Ne, Ignacy tokiose situacijose neturėjo jokių ribų. Jei reikėtų dabar ir į gatvę išeitų, tik su kojinėmis ir batais, be apatinių. -Jei norėjai padaryti kažkokį įspūdingą pareiškimą, štai tau pirmoji pamoka,-sukryžiavo rankas ties krūtine ir žengė žingsnį pirmyn, atsidurdamas pernelyg arti vyriškio pasididžiavimo. Na, ši situacija jį suintrigavo, ir prireikė nemažai pastangų nepademonstruoti ypatingo palankumo šiam vyriškiui:). Juk viskas buvo ranka pasiekiama. -Na, gali pradėti,-pakėlė galvą į viršų.
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   


Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-