I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
REŽISIERIAUS KABINETAS



 

Share
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyMon 21 May - 17:39


Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySun 25 Nov - 1:28


-Veltėdžiai,-tyliai burbtelėdamas po nosimi, Yurij įžengė į kabinetą. Ryte uždegtų smilkalų kvapas prisodrino orą saldaus aromato, kuris akimirksniu nuramino įsiutusį vaikiną. Buvo jaunas, tačiau užgrūdintas gyvenimo, todėl vertino darbinę discipliną, kuria, deja, pats nepasižymėjo. Na, bet save pateisino režisieriaus titulu. Ne visiems nuskyla tokiems jauniems perimti vieno pagrindinių Paryžiaus senamiesčio teatrų valdymą į savo rankas. Ne visi turi tiek kompetencijos ir idėjų, jog galėtų tai daryti. Tačiau prieš išeidamas į pensiją dėl ligos, buvęs teatro režisierius patikėjo šią užduotį būtent Bialkowskiui. Galbūt todėl, kad puikiai žinojo, apie jo tėvą, o galbūt tiesiog matė potencialą jauname vaikine. Į tai jis niekad nesigilino, tiesiog nešė jam uždėtą jungą kiek įmanoma sklandžiau. Žinoma, kartais paslysdamas, suklupdamas. Todėl buvo itin griežtas aktoriams. Kai režisierius jaunas ir galintis bet kurią akimirką dingti, kolektyvas turi būti stiprus ir disciplinuotas. Jie turėjo būti atrama Bialkowskiui. Šiandienos auditorija jį nuvylė. Atėjo bene penkiolika kandidatų, tačiau tik du buvo verti bent šiokio tokio dėmesio. O ką jau kalbėti apie potencialų darbą. Jie molis, su kuriuo dar reikės padirbti, jog būtų galima statyti į sceną. Na, bet du tai jau šis tas. Bent jau neliko nepešęs nieko. Įsitaisęs kėdėje, užsikėlė kojas ant stalo ir iš stalčiaus išsitraukė keletą nebaigtų rankraščių. Akimis bėgiodamas nuo eilutės prie eilutės, pieštuku žymėjosi vietas, kurias reikės pakeisti ar patobulinti. Jam patiko dirbti su tėvo rankraščiais. Nors atrodo, jog turėtų būt atvirkščiai, tačiau tai pareikalaudavo daug darbo. Suprasti tėvo mintis buvo sunku net jo paties sūnui, o ką jau kalbėti apie meninę interpretaciją. Reikėjo daug apmąstyti, o po susitikimo su tėvu Yurij jautėsi pasiruošęs tęsti pradėtus darbus.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySun 25 Nov - 19:39


Teatras Amadeus gyvenime užėmė svarbią vietą nuo pat tos akimirkos, kai jis gavo pirmąjį vaidmenį klasės vaidinime. Tuomet dar visiškai vaikiškame pirmosios klasės pastatyme jaunasis Medicci turėjo vaidinti batuotą katiną ir dievaži, nieko geresnio jis negalėjo įsivaizduoti. Šviesos, nors ir akinančios, suteikė vilties ir pasitikėjimo savimi. Kostiumas tiko tarsi nulietas, o plojimai jam skambėjo tarsi pati gražiausia muzika. Nieko keisto, kad teatras tapo narkotiku, kuriam Amadeus net nebandė atsispirti. Dramos būrelis, ilgos diskusijos su dramos mokytoju, kuris maloniai skolindavo savo knygas apie teatro meną, dirbdavo su Amadeus privačiai, kartais netgi organizuodavo išvykas į spektaklius. Vis dėlto, tik persikraustęs į Paryžių Amadeus pajautė ką iš tiesų reiškia vaidinti. Kai gimė sūnus, mylimiems dramos užsiėmimams nelikdavo tiek daug laiko kiek norėtųsi, tačiau Amadeus turėjo sutarti tiek su savimi, tiek su žmona – per pusmetį bent vienas spektaklis. Nieko daugiau jis nereikalavo, daugiau jokių sąlygų nekėlė, tačiau ši, vienintelė, buvo nepalaužiama ir nedingstanti. Būtent todėl, ketvirtadienio vakarą paskelbęs paskirsiantis teatrui, Amadeus nesijautė kaltas, kad vakarienę šiandien gamins ne jis. Nesijautė kaltas ir dėl to, kad neapkamšys sūnaus į lovą, nepabučiuos kaktos ir nepaskaitys pasakos. Jis tą darydavo visais kitais vakarais, o kai kuriuos dalykus tiesiog privalėjo padaryti dėl savęs, dėl savo paties sveiko proto. Vis dėlto, net ir tuomet, kai viskas rodėsi sustyguota, situacija nėjo pagal planą. Abigail žinutė, kad niekaip nespės Zachariah pasiimti iš pianino pamokos Amadeus privertė tyliai nusikeikti. Apsukęs automobilį, pervažiavęs visą miestą per kamščius ir pristatęs vaiką į debatų būrelį, nenuleisdamas vienos akies nuo kelio, o kitos nuo laikrodžio, Amadeus į dramos teatro automobilių aikštelę įsuko tokiu greičiu, kad net pats savimi nusistebėjo. Pastatęs mašiną bet kur, net nežiūrėdamas į ženklus, vyras nuskubėjo į vidų, šokdamas per kelias laiptų pakopas, o tuomet nuskubėjo pagal nuorodas skelbiančias, kad salėje vyksta atranka. Vis dėlto, jį pasitikus tik tamsiems koridoriams ir užrakintoms durims, Medicci tik dar kartą prisiminė kiek keiksmažodžių per gyvenimą yra išmokęs. Negalėdamas patikėti, kad praleido tokią galimybę, vyras jau ketino eiti mašinos link, tačiau tolumoje šviečianti blausi šviesa privertė stabtelėti. Sekdamas jos link, tarsi medžiotojas, Amadeus pasiekė tolimiausią kabinetą ir žvilgtelėjo į apdulkėjusią lentelę ant kabineto durų. Neturėjo laiko dvejoti ar abejoti, todėl pasibeldė, užtikrintai ir tvirtai, o tuomet pravėrė duris, kyštelėdamas galvą vidun. – Amadeus Medicci. Turėjau dalyvauti atrankoje. Kuo puikiausiai suprantu, kad vėluoju ir nors tikriausiai visi taip sako, bet tai tikrai man nėra būdinga. Jeigu galėčiau gauti nors kelias minutes jūsų laiko? Esu pasiruošęs vieną sceną. Ir dievaži, jeigu tie vaikinai, rūkantys prie įėjimo, yra geriausia ką teko šiandien matyti, tai galiu drąsiai teigti, kad jums labiau reikia manęs nei man jūsų. – atsiduso, tik dabar prisiminęs įkvėpti.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySun 25 Nov - 22:37


Vienintelė sudedamoji, kurios negalėjo valdyti teatre, buvo laiko tėkmė. Beprotiškai skubanti ji apglėbdavo jauną režisierių nepastebimai, o srauni srovė lengvai pagaudavo plūduriuojantį kūną, nė kiek nesipriešinantį nevaldomai stichijai. Kartais jis taip prasėdėdavo naktį, nuo teksto akis pakeldamas tik paryčiais, kai rausvi saulės spinduliai imdavo žaisti lange. Yurij pamiršo tragišką auditorija, sukilusį pyktį nuskandino trečiame puodelyje kavos. Nulūžęs pieštukas priversdavo jį nenorom atitrūkti nuo tikrosios realybės, kuri atsispindėdavo skaitomose pjesėse. Gimęs teatre, vaikinas nemokėjo gyventi be jo. Vibruojantis telefonas neblaškė dėmesio. Žinojo, jog tai Emilis neduoda jam ramybės. Kartais pasijusdavo itin vienišas, tad norom nenorom atsitraukdavo nuo darbų ir pasinerdavo į nuotykių pilną gyvenimą su kambarioku, tačiau dabar, dabar troško tylos ir ramybės, kūrybinio proceso disciplinos, primenančios dėl kas yra, kokios jo šaknys. Jau penkiolika minučių, o gal penkias valandas, tiesą sakant, neskaičiavo, pieštuku braukė pagrindinio veikėjo eilučių tekstą, bandydamas jį koreguoti. Nors ir meistriškai parašyta, tačiau pjesė pribrinkusi skaudžios melancholijos ir gyvenimo kartėlio, jo netenkino. Na, ne kiek jo, bet žinojimo, kad auditorijai reikia suprantamesnių dalykų. Jis sužais kitais aspektais, sužais vaizdu, garsu, tačiau tekstas neturi būti pernelyg sudėtingas. Žmonės supranta ne ausimis, o akimis. Tuo įsitikino dar būdamas visai jaunas, tada kai statė pirmąjį spektaklį trečiame režisūros kurse. Tylus atodūsis paliko kiek praviras lūpas, o ranka, atitrūkusi nuo rankraščio siekė puodelio su atšalusia kava. Žingsniai koridoriuje jo netrikdė. Manė, jog tai valytoja, ji dažnai skubėdavo iš vieno teatro galo į kitą, norėdama kuo greičiau užbaigti varginantį darbą ir grįžti namo pas tris vaikus. Ketvirtas buvo jis, Bialkowski. Jis leidosi jos prižiūrimas, norėdamas suprasti motinišką rūpestį ir meilę, kurią prarado per anksti. Prasivėrusios durys į kabinetą įnešė ryškios šviesos, sutrikdžiusios Yurij. Suraukęs nosį, jis pakėlė akis į žmogystą, kiek sumišusį. Pabirę žodžiai ilgai neužsiliko jo galvoje, tik padrikos frazės pasiekė supratimo stadiją. Jis tylėjo. Taip tylėti mokėjo tik režisieriai. Atrodė, jog kažką įtemptai mąsto, tačiau galvoje tik ūžė garsų visuma. Lėtai pridėjo puodelį prie lūpų, gurkštelėjo šaltos kavos, o tada teikėsi bent dar kartą dirstelėti į prisistačiusį vyrą. -Kas tave verčia manyti, kad tie vaikinai prastesni už tave?-rūstus ir šaltas balsas suskambo patalpoje, o vyro antakiai kiek pakilo. -Atranka baigėsi, bandykite dar kartą, kitu metu. Po metų ar dvejų,-nuleisdamas akis į tekstą pridūrė ir dar kartą gurkštelėjo iš puodelio. Dievaži, dar vienos žvaigždės jis nepakels. Turėjo tokių atveju teatre, taip, tai talentingi aktoriai, tačiau varge, su jais dirbti neįmanoma. Bialkowski mylėjo savo darbą, tačiau pastaruoju metu jautė apatiją šlifuoti ''deimantams''. Jis neturi tam laiko, tik ne dabar, kai ant nosies svarbus projektas.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyMon 26 Nov - 18:05


Savo aktorystės talentu Amadeus niekada nedvejojo ir neabejojo. Kartais sudvejodavo tuo, ar yra geras tėvas – ypač tuomet, kai norėdavosi sūnų uždaryti kitame kambaryje prieš tai jam įpylus kelis šaukštus viskio į vakarinį sulčių puodelį. Kartais sudvejodavo ir tuo, ar yra geras vyras – ypač tuomet, kai Abigail mėtydavosi kaltinimais ir aštriais, skausmingais žvilgsniais. Kartais net sudvejodavo tuo, ar yra geras šefas – kai kas nors maistą parsiųsdavo atgal į virtuvę, kai ne viskas susidėliodavo tobulai, kai galvoje puikiai skambėjusios idėjos nepavykdavo išpildyti taip, kaip planavo. Ir vis dėlto, savo aktorystės talentu Amadeus niekada nedvejojo. Žinoma, visuomet atrodydavo, kad vaidinti buvo galima dar nuostabiau – tikriausiai tokia jau ta perfekcionisto dalia, tačiau niekada, reflektuodamas įvykius scenoje, Yves nedingtelėdavo mintis, kad kas nors kitas būtų galėjęs padaryti geriau. Scenoje jis atsigaudavo, atgydavo. Visiškai persimainydavo, jausdavo kiekvieną impulsą, kiekvieną širdies dūžį, kiekvieną įkvėpimą. Visos juslės padvigubėdavo, pasaulis aplink nutoldavo. Tačiau apie savo talentą nebuvo verta diskutuoti – tuščiai girtis Amadeus nemėgo ir neplanavo. Mieliau parodydavo ką moka, net jeigu tam negaudavo nei paskatinimo, nei leidimo. – Ar nepakako tiesiog į juos žvilgtelėti? Jie čia ne todėl, kad negali nevaidinti. Ir ne todėl, kad dega aistra teatrui. Jie čia todėl, nes spektaklyje pagrindinė veikėja nusirengs ir galbūt jiems pavyks būti tais, kurie gaus ją pačiupinėti ir pabučiuoti. Vėl, vėl ir vėl. Abejoju ar turite pakankamai laiko, kad galėtumėte bučinių scenas kartoti po dvidešimt kartų? Nes būtent tiek bandymų jiems prireiks, kol galiausiai pasidarys nebe taip įdomu. – vyptelėjo. Užtrenkęs paskui save duris, parodydamas, kad net neketina taip greitai pradingti, vos tik režisieriui paliepus, Amadeus atsiduso. Neturėjo ko prarasti, o diena buvo pakankamai nesėkminga, kad panorėtų keliais žingsniais pereiti kabinetą ir pasiremti delnais į stalą, prie kurio sėdėjo vyras, kuris atrodė per jaunas būti režisieriumi. Tačiau stereotipizavimu Yves neketino užsiimti – ypač po to, kai žinojo kokį įspūdį sudaro jis pats. – Po metų? Dviejų? Mielasis, tu gal ir eini jaunyn, bet aš – nelabai. Ir žinoma, La prairie ir Giorgio Armani kremai gal ir daro stebuklus, bet bijau kad net jie nepadės, jeigu turėsiu laukti. – vyptelėjo. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, Medicci akimirkai papūtė lūpas. – Nesu sudėtingas. Įprastai nevėluoju. Nereikalauju nei didelio atlyginimo, nei atskiro persirengimo kambario. Ką galite prarasti, duodamas man kelias minutes savo laiko?
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyMon 26 Nov - 23:33


Amžius nebuvo kliūtis tapti gerbiamam ir žinomam režisieriui. Prieš dvejus metus, perimdamas teatrą, jis tuo suabejojo. Kolegos režisieriai, deja, bet buvo kur kas vyresni ir brandesni už jį, sukaupę daugiau gyvenimiškos patirties, kitaip žvelgiantys į gyvenimą, o jo bendraamžiai iš studijų laikų geriausiu atveju didžiavosi režisieriaus asistento ar pradedančiojo aktoriaus pozicijomis. Nemenka našta užgulė tuomet dar dvidešimt penkerių metų vaikiną. Laikas bėgo, praūžė ir pirmosios repeticijos, spektakliai, į kurių premjeras jaunasis režisierius keliavo išvargintas streso pilnų ir bemiegių naktų. Yurij tai nebuvo naujiena - vaikystėje stebėjęs kaip dirba tėvas, perėmė kai kuriuos jo metodus. Situaciją gelbėjo ir visos valandos praleistos ant scenos. Galbūt todėl jis taip greitai perprato aktorių mąstyseną, požiūrį į jį, o tada teliko manipuliuoti tuo kaip išmanąs. Dabar jis šventai tikėjo, kad sėdėjo ten, kur jam ir vieta. Nepaisant amžiaus, jo patirtis su teatru ir pasauliu prilygo net ir seniausiems žanro vilkams. Bialkowski turėjo tvirtą autoritetą šioje vietoje, todėl nemėgo, kai buvo pabrėžiamas jo jaunas amžius. Na, žinoma, jei skaičiuotų ketvirtą dešimtį tai, ko gero, būtų komplimentas, tačiau išvargintas sudėtingo teksto ir nenusisekusios auditorijos, vaikinas nesistengė apsvarstyti visų "o kas jei?" ir tiesiog nepatenkintas suraukė antakius, tvirtai suspausdamas lūpas. -Aš ir esu jaunas,-tyliai pratarė, sužaibuodamas akimis, tarsi pašnekovas būtų įžeidęs jo motiną ar tikėjimą. Na taip, kartais elgdavosi keistai, tačiau tai ir darė jo asmenybę unikalia. Keletą minučių tylėjo. Ant stalo atsargiai padėjo rankraštį, užspausdamas reikalingą puslapį pieštuku. Kavos puodelyje likus tik tirščiams pagaliau teikėsi pažvelgti į svečią dar vieną, lemtingąjį kartą. Nužvelgęs jį nuo galvos iki kojų stengėsi įsivaizduoti jį scenoje. -Kokios patirties turi?-vis dar nenuleisdamas akių nuo Amadeus prabilo,-nepaisant to, kad reklamuoji senėjimą stabdančius kremus,-pridūrė. Atrodo bandė juokauti, tačiau balsas skambėjo vis dar šaltai ir šiurkščiai, tarsi kalbėtų su mirtinu priešu. Na, iš dalies, juk būtent jis įsibrovė vidury švento ritualo. Atleisti valytojai, Yurij dar sugebėtų, tačiau ir ši, žinodama režisieriaus principus, stengėsi apeiti kabinetą iš tolo. Na, bet nepažįstamajam. Ir dar tokiam įžūliam. Galbūt jis ir buvo geras aktorius, tačiau šią akimirką jauno vaikino užsispyrimas nokautavo profesionalumą, palikdamas jį gulėti leisgyvį kampe. -Ir mokyklos teatras netinka,-vyptelėjo išspausdamas keistą, kiek arogantišką šypsenėlę.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 13:56


Amadeus buvo smerkiamas kiekvieną savo gyvenimo dieną, valandą, minutę. Jis buvo smerkiamas einantis gatve, darbe garsiai traukiantis operą, vesdamasis savo vaiką į parką, sėdėdamas tėvų susirinkime jo mokykloje. Žinojo ką reiškia, kai aplinkiniai smerkia viską – kiekvieną judesį, kiekvieną aprangos pasirinkimą, šukuoseną, žvilgsnį, žodį, rankos mostą. Žinojo ką reiškia būti nurašytam dar net nepradėjus kalbėti. Todėl nesmerkė režisieriaus dėl jo amžiaus. Pašiepė – galbūt, tačiau taip pat lengvai būtų pašiepęs ir viską ką darė pats – net nemirktelėjęs. Tikriausiai todėl kilstelėjo antakius, kai Yurij pasirodė įsižeidęs. Ar jis netinkamai interpretavo tai, ką išgirdo? Nors tikriausiai ir Yves nebūtų buvęs aštriausiu peiliu stalčiuje, jei būtų turėjęs išklausyti viską, ką turėjo pasakyti tie vaikinai, tikriausiai vis dar teberūkantys lauke. Todėl atleido jaunajam režisieriui tą keistą, nelabai reikalingą pastabą, ją palydėdamas tik šypsena, o ne dar viena remarka. – Na, manęs tikrai nebuvo galima matyti nei jokioje prabangioje ir geriausiu metu per televizorių rodomoje reklamoje, nei naujausiuose Larso von Triero darbuose, bet teatre vaidinu nuo paauglystės. Pats pasirūpinu savo kostiumais, todėl dažniausiai bet kuris režisierius džiaugiasi, kai gali sutaupyti ant pagrindinio veikėjo ir visų tų drabužių, kuriuos jam šiaip reikėtų parūpinti. Ypač kai žinau, kad nesu pačio paprasčiausio sudėjimo. – šyptelėjo. Buvo mažo ūgio, lieknas, tačiau gana raumeningas, todėl puikiai žinojo, kad įprasti kostiumai jam nebūtų tikę. – Be to, galiu pasirūpinti ir kitų kostiumais. Dar keli sutaupyti tūkstančiai. Ar aš imu skambėti kaip tavo svajonių vyras ar ką? – sukikeno, žybtelėdamas akimis. Tačiau, rodos, režisierius nei juokauti, nei bičiuliautis nebuvo nusiteikęs. Atsidusęs, Amadeus pavartė akis. Sudėtinga publika. Na, tikriausiai pats geriausias išbandymas, jeigu jau prašėsi įleidžiamas į dar vieno teatro sceną. – Na, jeigu jau mokyklos teatras netinka... Esu atlaikęs visus savo žmonos darbo Kalėdinius balius, visas savo super religingos šeimos šventes ir iš nei vienos neišėjau su statusu „idioto dėdės žudikas“. – pamerkė akį, o tuomet įsitaisė ant kėdės priešais Yurij. Susikėlęs koją ant kojos, nusivyniojo nuo kaklo šaliką ir jį persimetė sau per petį. Buvo karšta, tačiau nepakankamai kad atsisakytų tokios nuostabios bendro įvaizdžio detalės. Pagavęs arogantišką, nieko gero nežadančią priešais sėdinčio vyro šypseną, Yves šyptelėjo – kur kas šilčiau ir draugiškiau nei pašnekovas. – Jeigu būčiau nors kiek bjauresnio charakterio, į tavo klausimą būčiau atsakęs kur kas nemandagiau ir paklausęs apie tavo patirtį. Tikriausiai dar ir mestelėjęs, kad režisieriaus kėdė mokyklos teatre netinka. Bet gal galime abu įvertinti mano draugiškumą ir nuostabų susilaikymą, bei sugebėjimą nespręsti apie... knygą iš jos viršelio? – šyptelėjo, žybtelėdamas akimis. Žinojo, kad priešais sėdintis jį smerkia. Gal net iš jo juokiasi. Bet buvo taip prie to pratęs, kad tik nusišypsojo dar plačiau. – Ar ne lengviau būtų tiesiog leisti man parodyti ką sugebu? Vietoje to, kad tuščiai maltume liežuviais, gaišdami vienas kito laiką?
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 17:05


Vaikino veidą papuošė liūdna šypsena, supratus, kad vyriškis nesiruošia palikti kabinetą taip paprastai, vos jam paliepus. Tame šypsnyje nebuvo nė grūdo ironijos ar užslėptos pašaipos, tik natūralus nuovargis ir mažytė agonija, užliejusi širdį užverčiant pjesę ir padedant ją ant stalo prie kitų dokumentų ir rankraščių. Jis praklausė gana tėviškai skambančią ''knygos iš viršelio'' litaniją, nukėlė kojas nuo stalo ir įsitaisė patogiau. Alkūnėmis atsirėmęs į stalą pasirėmė apsunkusią galvą ir užsimerkė. Viešpatie, jei jau siunti gerą aktorių, tai kitąkart atsiųsk jį darbo valandomis. Tyliai atsidusęs, pagaliau pakėlė į žemę nuleistą žvilgsnį ir atidžiai nužvelgė kandidatą. Geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad tai ganėtinai patrauklus vyras. Yurij mielai laikytų jį uždarytą čia, savo kabinete, tačiau nebuvo tikras ar jis taip pat gerai atrodytų ant scenos. Pajutęs, jog nužiūrinėja jį kiek per ilgai, atsikrenkštė ir pačiupo puodelį su kavos tirščiais. Užpylęs juos drungnu vandeniu iš arbatinuko gurkštelėjo ir susiraukė. -Na, kostiumu dizainerio mes neieškom, tiesą sakant, dėl manęs galėtum ir nuogas pasirodyti, čia svarbiausia visai ne tai,-menkai šyptelėjo kiek atleisdamas griežtą balso toną, tačiau palaikyti akių kontaktą su pašnekovu vis dar vengė. Tik žodžiai apie jo patirtį privertė kiek sutrikti, o akyse natūraliai pasirodyti mažoms liepsnelėms. Bialkowski sukando apatinę lūpą, o kairiąją plaštaką suspaudė į kumštį, kurį paslėpė po stalu. Norėjo atsikirsti, bet pačiu laiku susiprotėjo, kad neverta. Vietoj to giliai įkvėpė, perbraukė pirštais per susivėlusius plaukus ir pirmąkart nusijuokė. -Žinoma, galim pasižiūrėti ką sugebi,-per prievartą iškošė pro sukąstus dantis, o tada nuleido galvą. Jau geriau jis būna to vertas. Keletą akimirkų įtemptai mąstydamas, staigiai pašoka iš vietos ir sparčiu žingsniu nukeliauja prie lentynos. Na, juk pasilinksminti gali ir jis. Juk tai buvo jo teatras, tad taisykles diktavo jis. Pirštais braukdamas per knygų nugarėles, sustoja prie vienos, ieškotosios pjesės, tos, kurioje vaidino pats, tos kurioje užbaigė savo aktoriaus karjerą. Galbūt dabar ji taps karjeros pradžia, o ne pabaiga. Ištiesęs mažą knygutę Amadeus, grįžo į vietą ir atlošė galvą. -Šešiasdešimt aštuntas puslapis. Trečia scena, trys puslapiai. Turi laiko 15 minučių, jei reikia erdvės gali išeiti į koridorių,-įsakmiai nurodė, aiškiai mėgaudamasis sukaupta galia savo rankose. Na, įprastai Ignacy nesielgdavo taip sumautai, tačiau šiandien kažkoks kipšas vedė jį už rankos šiuo klaidžiu keliu. -Tekstas nėra sudėtingas, pagrindinio veikėjo monologas. Pabaigoje įsiterpiančius kitus veikėjus praleisk, jų eilutes pasakysiu aš,-gūžtelėjo pečiais. Mokėjo šią pjesę atmintinai. Tiesą sakant, ji buvo parašyta jo šešiolikto gimtadienio proga, tad turbūt kitaip ir būti negalėjo.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 17:30


Jeigu Amadeus nebūtų turėjęs tiek daug nepakeliamo ir nepalaužiamo užsispyrimo, tikriausiai niekada nebūtų ne tik pasiekęs Paryžiaus, bet ir apskritai tapęs tokiu, kokiu buvo šiandien. Kiekvienas jo žingsnis svajonių link buvo skausmingas ir sudėtingas, tačiau Yves nė akimirkai nenustojo ne tik tikėti, kad gali užsiimti mylima veikla, bet ir šypsotis tiems, kurie juokėsi ne su juo, o iš jo. Žiūrėdamas į tą „aš toks pavargęs ir užsiknisęs, pagailėk manęs Viešpatie“ vaidinimą, kurį demonstravo Yurij, Yves tik palaikomai ir kiek ironiškai šypsojosi. Jeigu tas vaikinas mano, kad yra pavargęs, tegu bando suderinti pilno etato kūrybinį darbą, žmoną, aštuonmetį ir visus jo milijoną būrelių, savo hobius ir pomėgius, šunį ir socialinį gyvenimą. Tačiau nieko panašaus garsiai neišdėstė. Pamatęs kokį siaubą Yurij išdarinėja su kavos tirščiais, aiktelėjo taip, lyg Bialkowski ką tik būtų papasakojęs kokiomis pozomis prieš dešimt minučių dulkino Medicci mamą. – Ar tau kas nors švento gyvenime dar yra? – pasibaisėjo ir praktiškai išplėšė iš Yurijaus rankų puodelį, šliūkštelėdamas jo turinį tiesiai į šiukšlių dėžę. Kažką burbėdamas panosėje taip, tarsi net atsisakytų girdėti bet kokius pasipiktinimo šūksnius, nuėjo prie kriauklės ir išplovė puodelį rūpestingai ir kruopščiai, tuomet pasiekdamas spintelę, kurioje, rodos, buvo laikomas maistas ir gėrimai. Pasirausęs giliau, ištraukė kavą ir pridengdamas procesą nugarą, ėmė skambinti šaukšteliais į metalinius indus, kuriuose buvo laikoma kava, cukrus, keli pagrindiniai prieskoniai, tokie kaip cinamonas. Atbula ranka įjungęs virdulį, kad vanduo užkaistų, pasikuitė kišenėje, kažką išsitraukė, kelias akimirkas čiuženo popierėliais, o tuomet viską ką buvo pridirbęs užpylė vandeniu, paskleisdamas kavos, šokolado ir cinamono aromatą. Pastatęs gėrimą priešais režisierių taip, tarsi ką tik prieš jį būtų nuleidęs mažų mažiausiai Mona Lisa originalą, mostelėjo ranka.
– Dabar jau gali gerti. Nors jei būtum protingas, palauktum bent dvi su puse minutės. – gūžtelėjo pečiais. Supratęs, kad šansą gaus, pasimuistė vietoje ir palaimingai išsišiepė. Atrodė toks laimingas, lyg jau būtų gavęs vaidmenį, o tada godžiai čiuptelėjo knygutę. – 15 minučių? Gi ne spektakliui ruošiuos.. – prunkštelėjo, davęs suprasti, kad tiek tikrai neprireiks. Vis dėlto, koridoriuje dingo, tačiau tik tam, kad nusirengtų iki apatinių – tokia mintis dingtelėjo iš karto, absoliučiai natūraliai ir neplanuotai, vos tik Yurij užsiminė apie nuogumą. Visą laiką kol rengėsi, žvairavo į tekstą priešais save, permesdamas jį akimis. Niekur nebuvo parašyta, kad veikėjas turėtų būti apsirengęs, o Amadeus, kaip ir daugelį sau patrauklių žmonių, jį matė pusnuogį. Įsiveržęs atgal į kabinetą, pasigriebė kėdę ant kurios dar neseniai sėdėjo ir ant jos užsiropštė, savo pasididžiavimą įtaisydamas vyro akių lygyje, pakeliui nuo Yurij stalo pagriebdamas stalinę lempą. Pasisekė, kad entuziastingai rūpindamasis tinkamu apšvietimu neišrovė jos su visu laidu, o tada ją pasidėjo ant netoliese buvusios spintos viršaus, nukreipdamas šviesą sau į veidą. Matydamas sutrikusią režisieriaus veido išraišką, Amadeus susiraukė. – Kas? Scenos man nedavei, todėl turiu improvizuoti. Kaip kitaip įsivaizduotum tai, ką matys žiūrovas? – atsiduso, kalbėdamas su niekuo nesumaišoma „duuuuh“ nuotaika balse, tarsi nesuprastų ko jo veiksmuose būtų galima nesuprasti.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 18:17


Režisierius nė nepajuto kaip puodelis netikėtinai dingo nuo stalo paviršiaus, atsidurdamas Medicci rankose. Jau žiojosi kažką sakyti, prieštarauti, tačiau lūpos pačios susiliejo į lygią tiesę, stebint vyro veiksmus. Tiesą sakant keisti ingredientai iš kišenės nekėlė pasitikėjimo, tad Yurij instinktyviai atsargiai nužvelgė prieš jį padėtą puodelį. Na, kvepėjo skaniai, negalėjo ginčytis. Nors įprastai iš taip kavos neišsidirbinėdavo, tačiau darbinėje aplinkoje vyravo keisti ir tik jam pačiam suprantami ritualai, kuriuos turbūt perėmė iš tėvo. Tam lenkui tikrai nebuvo nieko švento - viskas kuo jis tikėjo gulėjo giliai po žeme, papuošta antkapiu su vaikino mamos vardu. Kavos gėrimo kultūros vyriškis neturėjo, tad nenuostabu, kad gerdavo ir tą pigų, šlykštų gėrimą, šventvagiškai vadinama tirpia kava. Atsikraustęs į Paryžių jaunasis Bialkowski intensyviai domėjosi šio gėrimo kultūra ir ritualais. Na, bet čia, teatre, užsimiršdavo esąs Paryžiuje, tad įgimti instinktai prasimušdavo į viršų užpilant antros dienos tirščius ataušusiu vandeniu. Pamaišęs garuojančią kavą šaukšteliu, nustūmė ją kiek į šoną, kad kiek atvėstų. Įdavęs vyrui pjesę į rankas atsainiai pavartė akis. Šiam pasišalinus iš kabineto grįžo prie nebaigtos pjesės skaitymo ir redagavimo. Na, tikrai nesiruošė sudėjęs rankas laukti, kol į kabinetą įsiverš narcizas Amadeus ir pademonstruos jam tikrą meną. Buvo pesimistiškai nuteikęs, tad išvis nedėjo daug vilčių į šį kandidatą. Nors ar buvo galima jį kaltinti? Prabėgusi atranka prilygo Vietnamui - sunaikino jo paskutinius pasitikėjimo žmonija lašelius. Atsargiai gurkštelėjęs paruošto gėrimo akimirkai sustingsta. Na, skonis jį maloniai nustebino, negalėjo to neigti. Apsilaižęs lūpas ištuštino pusę puodelio, tačiau nespėjo jo laiku padėti į vietą, kai į kabinetą įsiveržė pusnuogis Yves. Lūpos pačios prasivėrė iš nuostabos, o rankoje laikomas puodelis pasviro žemyn, leisdamas visam likusiam skysčiui nusileisti tiesiai ant vaikino drabužių. Priblokštas šios situacijos absurdiškumo dar keletą minučių taip ir sėdėjo - išsižiojęs ir kava aplietais drabužiais. Tankiai sumirksėjęs kiek papurtė galvą, tarsi negalėdamas patikėti, kad pastarasis leidžia sau taip elgtis. Na, rodos, rimtasis režisierius čia neveikia - reikėjo įjungti kiek nukvankusio ir kebabinėje eilėraščius deklamuojančio Yurkos režimą. -Na, tiesą pasakius tikėjausi kiek rimtesnių pareiškimų,-sagstydamasis marškinius ramiai ištarė. Nuostaba jau buvo palikusi jo veidą, o ją pakeitė valiūkiška ir nieko rimtą nežadanti šypsenėlė. Netrukus vaikino marškiniai atsidūrė ant žemės, prie jų netrukus prisijungė ir kelnės bei apatiniai. Ne, Ignacy tokiose situacijose neturėjo jokių ribų. Jei reikėtų dabar ir į gatvę išeitų, tik su kojinėmis ir batais, be apatinių. -Jei norėjai padaryti kažkokį įspūdingą pareiškimą, štai tau pirmoji pamoka,-sukryžiavo rankas ties krūtine ir žengė žingsnį pirmyn, atsidurdamas pernelyg arti vyriškio pasididžiavimo. Na, ši situacija jį suintrigavo, ir prireikė nemažai pastangų nepademonstruoti ypatingo palankumo šiam vyriškiui:). Juk viskas buvo ranka pasiekiama. -Na, gali pradėti,-pakėlė galvą į viršų.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 18:35


Amadeus nežinojo ką reiškia gėdytis savo kūno. Meilė madai reiškė absoliutų pasitikėjimą tuo kaip atrodo, o noras nešioti iššaukiančius ir ekscentriškus rūbus taip pat buvo neatsiejamas nuo apsinuoginimo arba balansavimo ties apsikvailinimo riba. Todėl stypsodamas pusnuogis, tik su brangiais apatiniais, kurių firma buvo aiškiai parašyta ant gumos palei klubus, jis buvo užtikrintas, kad atrodė gerai. Buvo akivaizdu – išvaizdą prisižiūrėjo. Neryškus, tačiau įžiūrimas pilvo presas, dailiai ruda oda, stiprios šlaunys ir blauzdos, bicepsai ir tricepsai, gana netikėtai platūs pečiai – gal net ne itin proporcingai, turint omeny koks smulkutis buvo. Matėsi, kad Amadeus buvo kankinamas nemenko plaukuotumo, tačiau jį bandė suvaldyti peiliuku ir skutimosi mašinėle – tiek ant krūtinės, tiek papilvėje, tiek pažastyse. Apatiniai, tiesa, visa kita pridengė. Jis atrodė kaip stipriai savimi besirūpinantis – kvepėjo puikiai, kūnas buvo kasdien tepamas kremu, kojų pirštai vos prieš kelias dienas liesti rūpestingos pedikiūro specialistės. Jeigu jo vaidinimas ir nebus tikru menu, bent jau jo išvaizda tikrai buvo verta geriausio Renesanso menininko teptuko ar pieštuko. Keista, kaip išskirtiniai, gal net nebūtinai akį traukiantys bruožai buvo susidėlioję į tokį patrauklų paveikslą. Paveikslą, kuris visai nesutriko, kai ir Yurijus nusprendė mesti jam iššūkį. Patenkintas nusišypsojęs, net jeigu ir pabandė šypseną užčiaupti (tiesa, ne itin sėkmingai), Medicci krenkštelėjo ir ėmėsi monologo. –Kaip galėjau būti toks suknistai aklas? Nematyti to, kaip elgeisi? Kaip mane niekinai? Kaip iš manęs šaipeisi? – pradėjo griežtai, vis žvilgtelėdamas į rankoje laikomą knygutę. – Per ilgai dėl tavęs kankinausi. Per ilgai bandžiau tau patikti. Jau supratau, niekaip negalėčiau tau įtikti, tai kam dar stengiuosi? Visada buvau per prastas. – jausmingi žodžiai bėrėsi iš sodriai rausvų lūpų ir Amadeus, rodos, pasikeitė. Veidą perkreipė tokia emocija, kad atrodė, jog jis viską jaučia iš pat širdies gelmių. Sugriebęs Yurijaus ranką, truktelėjo jį į viršų ir padarė vietos ant kėdės. Neįspėjo, neperspėjo. Netikėtumai juos, rodos, sekė kiekviename žingsnyje. Sugriebė vyro liemenį, prilaikydamas, kad jis iš netikėtumo nenukristų. – Atidaviau tau visą save ir to vis tiek nepakako. Vis tiek turėjai su juo permiegoti, mm? Ko tau nebuvo gana? Manęs? To, ką tau daviau? Atidaviau viską, ko dar iš manęs norėjai? Nebeturiu tau ką duoti. – išklykė tiesiai Yurijui į veidą. Tiesa, kiek improvizavo, ypač apsimesdamas, kad moters veikėjas tapo vyru, tačiau buvo įsitikinęs, kad nuo esmės nenuklydo. Staiga pasilenkęs, nusiplėšė apatinius ir sviedė juos į šoną, piktai numesdamas ant režisieriaus stalo. – Štai, aš čia – toks, kokį matai. Neturiu daugiau ką tau pasiūlyti. Nieko neslepiu. Neapsimetinėju. Arba myli mane ar ne. Arba trankaisi su kitais arba ne. – klyksmas užstrigo gerklėje ir Medicci veidas dar kartą persimainė. Iš pikto ir pašėlusio jis tapo pažeidžiamu ir jautriu, blakstienos suvirpėjo, vyras trūkčiojamai įkvėpė. – Tai kaip? Kiek dar leisi man kankintis, kol pagaliau pasakysi ką man jauti?
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptySat 8 Dec - 19:44


Kai ji išėjo, paliko jį skęsti klampioje melancholijoje. Ne, neskęsti - plūduriuoti. Agonijoje. Nes tik mūza galėjo nulemti režisieriaus likimą. Bet ji paėmė tušinuką, atvertė tuščią puslapį...ir neužrašiusi nė žodžio išėjo pro duris. Prabėgo trys metai ir bene pusmetis po paskutinio ir tragiškai pasibaigusio jų susitikimo. Vyro kūnas per tą laiką nusilpo. Žalingi įpročiai ir nestabilus gyvenimo būdas atsiliepė sveikatai. Iškilę šonkauliai, ne be toks ryškus pilvo presas, sumažėję rankų ir kojų raumenys - kiekvienas aplaidus jo žingsnis žalojo vaikino kūną, tačiau tam jis nesipriešino. Galbūt jo oda nežvilgėjo ir nekvepėjo brangiais kvepalais, tačiau joje jautėsi puikiai. Karaliui nereikėjo naujų drabužių, kad išlaikytų savo titulą. Na, bent jau ne Yurijui. Jis godžiai nužvelgė šalia stovinčio vyro kūną, negalėdamas nuslėpti akivaizdaus geidulio, pažadinto iš tamsiausių širdies kertelių. Jam kalbant Bialkowski tolygiai kvėpavo. Mintyse kartojo žodžius, kuriuos aštuoniolikos tarė pats, kiekvieną kartą menkai šyptelėdamas, supratęs, jog Amadeus improvizuoja. -Aš tavęs niekad neprašiau atiduoti visko,-po nemenkos pauzės prabilo. Jis atsargiai nuėmė vyro ranką sau nuo liemens, palikdamas ją kaboti šalia klubų. -Nejau ir tu tiki, kad aš juo permiegojau?-užsimerkęs apglėbė save per pečius ir nulipo nuo kėdės. Norėjo juoktis, tačiau būdamas profesionalu tramdė kylantį krizenimą suspaustomis lūpomis ir nusuktu žvilgsniu. Stengėsi prisiminti apie ką ši istorija. Nors tėvas niekad to neakcentavo, tačiau Ignacy puikiai suprato, kad ši pjesė parašyta apie jį ir mamą. Bundančią Ukrainą. Galbūt todėl tie žodžiai taip lengvai nugulė jam į galvą, atrado stalčiuką sieloje, iš kurio nedingo jau keletą metų. Tiesa, šią pjesę parašė ne Bialkowski, o jo draugas, tad technika neprilygo tėvui, tačiau visumoje sudarė nebloga vaizdą. Vertą scenos. -Manai, jog turi teisę ateiti čia, į mano namus ir kaltinti mane neištikimybe? Kiek kartų man reikės kartoti, jog aš tavo?-atsisukęs nusivalė dirbtinai išspaustą ašarą, o tada užvertė galvą į priekį. -Maniau, kartą jau pasakiau, kad tave myliu. Ar abejoji mano žodžiais?-susigūžusi ir gailesčio reikalaujanti žmogysta išsitiesė, o akys ėmė žaibuoti. Jis tyliai nusijuokė, o tada atsisuko į Amadeus. -Jei netiki manimi gali išeiti,-mostelėjo ranka į kabineto duris. -Susirink daiktus ir nešdinkis, nenoriu tavęs matyti,-pasitraukė į šoną, dar kartą mestelėjęs žvilgsnį į Medicci. Atsukęs jam nugarą stovėjo taip akimirką ar dvi, o tada atsisuko ir staigiu judesiu vėl atsidūrė ant kėdės. Uždėjęs delną jam ant veido, pritraukė artyn ir stipriai įsisiurbė į lūpas. Bialkowskiui patiko žaisti tokius žaidimus. Juk galėjo baigti sceną, tačiau jei eiti tai iki galo. Juk vyras pats pradėjo, tad tegu turisi tai, ko užsitarnavęs. Atsitraukęs jis palinko prie kairės ausies ir tyliai sušnabždėjo: -O dabar gali eiti.
Tada lengvai nušoko nuo kėdės ir grįžo atgal į savo vietą.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyTue 25 Dec - 22:43


Amadeus sugebėdavo netikėtai greitai įsijausti. Tikriausiai dėl įgimto ir itin išvystyto empatijos jausmo – kiekvieną emociją, net ir svetimą, jausdavo dešimteriopai. Nemokėjo ignoruoti kitų problemų, emocijų, skausmo, nemokėjo ir net nesistengė. Jam rūpėjo kiekviena detalė, kiekviena smulkmena – tikriausiai todėl ir buvo toks puikus aktorius, net jeigu ir tik mėgėjas. Neatiduodavo viso savęs scenoje, nes niekada nereikėdavo dėl vaidmens žudytis – tai ateidavo natūraliai, tarsi čiaudulys ar kvėpavimas, užplūsdavo planuotai ir greitai. Amadeus dažnai nereikėdavo repetuoti, kartoti žodžių vėl ir vėl, nes dažniausiai, jei tai nebūdavo poezija, Medicci tiesiog eksperimentuodavo ir interpretuodavo žodžius savaip. Suteikdavo jiems savito skambesio. Net ir dabar nebandė griežtai sekti rankose spaudžiamo teksto – netikėjo kad vieno žmogaus žodžiai gali būti įklijuoti į kiekvieno lūpas, todėl suteikė jiems kitokio skonio, atspalvio, garso. O ir negalėjo nesidžiaugti, kai Yurijus taip noriai įsitraukė į žaidimą. Net suvirpėjo viduje, lūpų kampučiai vos susilaikė nešoktelėję į neregėtas aukštumas – tokias, kokių dažnai sau Medicci neleisdavo, galvodamas apie visas tas raukšles, kurios gali sudarkyti dar jaunatvišką ir rūpestingai prižiūrimą veidą. – Aš nebežinau kuo man tikėti. Vieną dieną tu myli, kitą dieną jau siunti mane velniop. Žaidi su jausmais taip, tarsi būčiau tau tiesiog pramoga. – atsiduso, nuleisdamas galvą. Dievaži, dėkojo visiems Dievams, kad domėjosi istorija pakankamai, kad žinotų Ukrainos situaciją dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Giliai įkvėpęs, leido sau padramatizuoti dar bent šiek tiek.
– Kaimynas išduoda kaimyną, žmonės bijo pasakyti ką nors daugiau nei paviršutinišką ir idiotišką informaciją. Tikrai gali mane kaltinti, kad netikiu viskuo, ką man sakai? Kodėl turėčiau? Ypač jei savo meilės nesugebi įrodyti darbais? – sudejavo. Rodos, tuo ir planavo savo pasirodymą pabaigti – bent jau buvo tikras, kad tuo pasibaigia jam paskirtas skyrius, tačiau atrodo, kad režisierius mintyje turėjo kiek kitokią pabaigą. Amadeus net nespėjo sureaguoti kai jo lūpas prilietė vyrui priklausančios. Buvo daręs tą anksčiau, dievaži, scenoje, kaip ir gyvenime, ribų nenusibrėždavo, tačiau šis kartas buvo kitoks. Intymesnis. Tikriausiai dar ir dėl to, kad judviejų neskyrė nei vienas sluoksnis drabužių, o širdis, kaip visuomet vaidinant ir įsijaučiant, baladojosi taip, tarsi planuotų išlipti pro burną. Yurijui atsitraukus, Yves krenkštelėjo ir lėtai pirštais persibraukė per lūpas, nusivalydamas savo, o galbūt ir Bialkowski seiles. Drabužiais kūną pridengė greitai, nepaskatintas. Tačiau neketino laukti nuo dviejų iki penkių darbo dienų, kol Yurijus teiksis paruošti atsakymą, todėl sukryžiavo rankas ant krūtinės ir gūžtelėjo pečiais. – Na? Ar tikrai manai, kad bučinys ir nuogas pimpalas, ir staiga tapsiu vienuole pirmą kartą netyčia paspaudusia ant porno filmo? Nagi, buvau geriausia ką šiandien matei, tiesa? – išsišiepė, gal šiek tiek per daug pasitikėdamas savimi, tačiau net neabejodamas, kad padarytas klaidas gali lengvai pridengti ir užglaistyti savo nesuvaidintu žavesiu.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyWed 26 Dec - 0:38


Scenarijaus laikymasis ir improvizacija - du įrankiai, atradę vietas jauno režisieriaus rankose. Jis nesmerkė aktorių už žodžių iškraipymą ar kitokią nei repetuotą įvykių eigą premjeros metu. Nepykdavo ir nesmerkė jei tik tai skoninga ir neišdarko pagrindinės pasirodymo minties. Galbūt jei ne improvizacija ir paties čia dabar nebūtų. Ne, ne kaip režisieriaus, o apskritai gyvo, žinant, kad alkoholikas tėvas dažnai tūnodavo užsidaręs palėpėje, pamiršęs paties atžalą. Bet štai jis čia, gyvenimo improvizatorius, apibėgęs mirtį iš visų skirtingų pusių. Turbūt todėl dabar buvo sunku pasakyti - instinktyvus ar planuotas bučinys tai buvo. Viskas, ką suprato, jog jis atnešė daugiau jausmų nei tikėtasi, tačiau nė menkiausias akies žybsnis to neparodė. Yurij pratęs flirtuoti su daugybe vyrų ir moterų, tad dar vienas pakštelėjimas į lūpas tikrai nėra kažkas stebuklingo ir nepaprasto. Lėtai nusiropštęs nuo kėdės nesuskubo prie netvarkingai sumestų drabužių. Tiesiog įsitaisė kėdėje, susikeldamas kojas ant stalo - taip, kaip buvo pratęs. Akimirką atrodė susimąstęs, tačiau netrukus jo žvilgsnį patraukė prabilęs žmogysta. Yurij lėtai sumirksėjo. Žvilgtelėjo į apatinius ir lėtai pakėlė juos nuo žemės. Neskubėdamas apsirengė, nebesivargindamas susikišti marškinių į kelnes. Grįžęs į vietą pagriebė scenarijų, kurį braukė prieš pasirodant Amadeus. Atsainiai pervertė puslapius, grįždamas prie to, kuriame baigė rašyti pastabas.
-Manau kai kurios vienuolės matė daugiau pimpalų nei tu, tad kitą kartą kai bandysi nuspėti mano mintis - nebūk toks banalus,-gūžtelėjo pečiais, o tada pasirėmė galvą alkūne. Atidžiai nužvelgė kandidatą nuo galvos iki kojų. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Na, taip pašokinėti jis norėtų ne tik žvilgsniu. -Negaliu meluoti - nebuvau toks prastas kaip tikėjausi. Bet ar geresnis už kitus?-susimąstęs suraukė antakius. -Dar pamatysim. Pirmadienį, devintą. Dabar nešdinkis iš mano kabineto, jei nenori prarasti darbo,-sužaibavo akimis ir pagriebęs pieštuką apsisuko kėdėje. Atsukęs atlošą į Medicci, aiškiai parodė, jog trokšta vienatvės. Reikėjo laiko susidėlioti mintis, šią keistą perklausą ir dar kelias tragiškas, bet dar viltį išlaikiusias perklausas kiek anksčiau.
Keletą minučių tiesiog sėdėjo įsistebeilijęs į kiek suglamžytą popierių, į pieštuku išraitytus vingius, kilpeles ir įdubas, susidedančius į žodžius. Bandė prisiminti ar girdėjo žingsnius, durų girgždėjimą. Galbūt per daug susikoncentravęs į savo mintis nė nepajuto kaip Yves išėjo. Viena dalelė troško, kad pastarasis nebūtų išėjęs ir to sveiku protu vaikinas paaiškinti negalėjo. Simpatija kotui iš pirmo žvilgsnio? Ko gero. Kiek pasisukęs jis palenkė galvą ir pasisuko į vietą, kurioje galimai turėjo stovėti žmogus. Supratęs, kad pastarasis niekur nedingo, susiraukė. -Ko lauki brangusis? Kūčių? O galbūt neturi kur gyventi? Deja, reikės susirasti kitą kambarį teatre, šis užimtas.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS EmptyWed 26 Dec - 11:00


Amadeus niekada nepuldavo žmonių smerkti, tačiau nuomonę susidaryti galėdavo greitai. Perprasdavo pašnekovus nedėdamas į tai didelių pastangų – dažnai žinodavo ar žmogus yra pajėgus jį ir jo ekscentriškumą suprasti ar tiesiog apsimeta mandagiu. Tačiau dėl Yurijaus nesugebėjo prieiti vienos ir vieningos išvados pačiam su savimi. Žiūrėjo į vyrą iš visų pusių ir įvairiausių kampų, tačiau širdį plėšė visiškai skirtingos emocijos, paneigiančios ir supriešinančios viena kitą. Viena Amadeus dalis sakė, kad pažinus režisierių jis galėtų pasirodyti kaip labai įdomus ir intriguojantis žmogus. Vis dėlto, kita jo pusė atitarė, kad Yurijus tikriausiai ne be priežasties apsistatęs tokiomis aukštomis nepasitenkinimo ir vaidybos prieš aplinkinius sienomis. Tačiau Yves nebuvo jaunuolis ir iš gyvenimo šio to išmokęs. Prisiminė save tokių metų, kaip ir prisiminė norą ką nors aplinkiniams įrodyti – net jeigu ir nemandagumu, atžagarumu, pasikėlimu. Nežinojo kodėl jaunajam režisieriui reikalinga tokia atstumianti povyza, tačiau jeigu ką ir žinojo, tai nebent tai, kad dažniausiai sienos reikalingos tam, jog apsaugotų kažką, kas yra viduje. Visi turėjo ką saugoti. Visi laikė kažką, ką norėjo paslėpti nuo aplinkinių akių. Todėl Medicci nepuolė teisti ir Yurijui davė dar kelis šansus, į jo nemandagumą neatsakydamas tuo pačiu. Net jeigu ir labai norėjosi pakviesti pašnekovą į žodžių karą. Neabejojo, kad amžiaus pranašumas būtų leidęs laimėti bent keletą raundų.
- Nebūsiu toks banalus, jeigu tavo noras šokiruoti nebus tiesiog mano šokiravimo atkartojamas. – mestelėjo, vis dar iš veido nepaleisdamas savo firminės šypsenos. Atrodė, kad Yurijus negali pasakyti nieko dėl ko Yves nustotų šypsotis, tačiau tai nebuvo iki galo tiesa. Amadeus kantrybė po truputį seko, tačiau jis nepuolė to demonstruoti. Vietoje to, apsirengęs ir vėl įsitaisė kėdėje priešais režisierių, susikeldamas koją ant kojos ir pasidėdamas rankas sau ant kelių. Laukė kol Bialkowski išsilies, o tuomet krenkštelėjo. – Žinau kad būnant tavo amžiaus teatras yra gyvenimas ir gali gerti pigią kavą ir valgyti batoną ir tikėti, kad menas išgelbės pasaulį. Bet aš turiu darbą. Ir vaiką. Ir žmoną. Ir tam, kad teatre būčiau pirmadienį devintą ryto, turiu žinoti kad man ten bus verta ateiti. Jeigu ateisiu ir sužinosiu kad vaidinsiu medį, būsiu sugaišęs brangų savo ir savo mylimų žmonių laiką. O ir sugaišinsiu tave. Todėl jeigu negali man pasiūlyti bent jau antraplanio vaidmens, aš negaliu pažadėti kad pirmadienį galėsiu skirti tau laiko. – gūžtelėjo pečiais. Nevaidino. Neapsimetinėjo, bent jau ne dabar. Kalbėjo nuoširdžiai. Teatras buvo mylimiausias ir daugiausiai laiko pareikalaujantis hobis, tačiau Medicci buvo nebe paauglys. Turėjo per daug įsipareigojimų, kad būtų galėjęs sau leisti dirbti naktį ir vaidinti dieną. Ir neketino vaidinti, kad dėl krūmo vaidmens ketina plėšytis ir žudytis.
Back to top Go down


Sponsored content

REŽISIERIAUS KABINETAS Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS Empty


Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Taxi, Restaurant :: Théâtre Édouard VII-