Oh Paris, you know
I held on too much .
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2



 

Share
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3  Next
AuthorMessage
Silvana Lourdes Márquez

Posts : 1199
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 OHdOPBP
Silvana Lourdes Márquez

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySat Dec 08, 2018 6:35 pm


Amadeus nežinojo ką reiškia gėdytis savo kūno. Meilė madai reiškė absoliutų pasitikėjimą tuo kaip atrodo, o noras nešioti iššaukiančius ir ekscentriškus rūbus taip pat buvo neatsiejamas nuo apsinuoginimo arba balansavimo ties apsikvailinimo riba. Todėl stypsodamas pusnuogis, tik su brangiais apatiniais, kurių firma buvo aiškiai parašyta ant gumos palei klubus, jis buvo užtikrintas, kad atrodė gerai. Buvo akivaizdu – išvaizdą prisižiūrėjo. Neryškus, tačiau įžiūrimas pilvo presas, dailiai ruda oda, stiprios šlaunys ir blauzdos, bicepsai ir tricepsai, gana netikėtai platūs pečiai – gal net ne itin proporcingai, turint omeny koks smulkutis buvo. Matėsi, kad Amadeus buvo kankinamas nemenko plaukuotumo, tačiau jį bandė suvaldyti peiliuku ir skutimosi mašinėle – tiek ant krūtinės, tiek papilvėje, tiek pažastyse. Apatiniai, tiesa, visa kita pridengė. Jis atrodė kaip stipriai savimi besirūpinantis – kvepėjo puikiai, kūnas buvo kasdien tepamas kremu, kojų pirštai vos prieš kelias dienas liesti rūpestingos pedikiūro specialistės. Jeigu jo vaidinimas ir nebus tikru menu, bent jau jo išvaizda tikrai buvo verta geriausio Renesanso menininko teptuko ar pieštuko. Keista, kaip išskirtiniai, gal net nebūtinai akį traukiantys bruožai buvo susidėlioję į tokį patrauklų paveikslą. Paveikslą, kuris visai nesutriko, kai ir Yurijus nusprendė mesti jam iššūkį. Patenkintas nusišypsojęs, net jeigu ir pabandė šypseną užčiaupti (tiesa, ne itin sėkmingai), Medicci krenkštelėjo ir ėmėsi monologo. –Kaip galėjau būti toks suknistai aklas? Nematyti to, kaip elgeisi? Kaip mane niekinai? Kaip iš manęs šaipeisi? – pradėjo griežtai, vis žvilgtelėdamas į rankoje laikomą knygutę. – Per ilgai dėl tavęs kankinausi. Per ilgai bandžiau tau patikti. Jau supratau, niekaip negalėčiau tau įtikti, tai kam dar stengiuosi? Visada buvau per prastas. – jausmingi žodžiai bėrėsi iš sodriai rausvų lūpų ir Amadeus, rodos, pasikeitė. Veidą perkreipė tokia emocija, kad atrodė, jog jis viską jaučia iš pat širdies gelmių. Sugriebęs Yurijaus ranką, truktelėjo jį į viršų ir padarė vietos ant kėdės. Neįspėjo, neperspėjo. Netikėtumai juos, rodos, sekė kiekviename žingsnyje. Sugriebė vyro liemenį, prilaikydamas, kad jis iš netikėtumo nenukristų. – Atidaviau tau visą save ir to vis tiek nepakako. Vis tiek turėjai su juo permiegoti, mm? Ko tau nebuvo gana? Manęs? To, ką tau daviau? Atidaviau viską, ko dar iš manęs norėjai? Nebeturiu tau ką duoti. – išklykė tiesiai Yurijui į veidą. Tiesa, kiek improvizavo, ypač apsimesdamas, kad moters veikėjas tapo vyru, tačiau buvo įsitikinęs, kad nuo esmės nenuklydo. Staiga pasilenkęs, nusiplėšė apatinius ir sviedė juos į šoną, piktai numesdamas ant režisieriaus stalo. – Štai, aš čia – toks, kokį matai. Neturiu daugiau ką tau pasiūlyti. Nieko neslepiu. Neapsimetinėju. Arba myli mane ar ne. Arba trankaisi su kitais arba ne. – klyksmas užstrigo gerklėje ir Medicci veidas dar kartą persimainė. Iš pikto ir pašėlusio jis tapo pažeidžiamu ir jautriu, blakstienos suvirpėjo, vyras trūkčiojamai įkvėpė. – Tai kaip? Kiek dar leisi man kankintis, kol pagaliau pasakysi ką man jauti?
Back to top Go down
Online
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1734
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySat Dec 08, 2018 7:44 pm


Kai ji išėjo, paliko jį skęsti klampioje melancholijoje. Ne, neskęsti - plūduriuoti. Agonijoje. Nes tik mūza galėjo nulemti režisieriaus likimą. Bet ji paėmė tušinuką, atvertė tuščią puslapį...ir neužrašiusi nė žodžio išėjo pro duris. Prabėgo trys metai ir bene pusmetis po paskutinio ir tragiškai pasibaigusio jų susitikimo. Vyro kūnas per tą laiką nusilpo. Žalingi įpročiai ir nestabilus gyvenimo būdas atsiliepė sveikatai. Iškilę šonkauliai, ne be toks ryškus pilvo presas, sumažėję rankų ir kojų raumenys - kiekvienas aplaidus jo žingsnis žalojo vaikino kūną, tačiau tam jis nesipriešino. Galbūt jo oda nežvilgėjo ir nekvepėjo brangiais kvepalais, tačiau joje jautėsi puikiai. Karaliui nereikėjo naujų drabužių, kad išlaikytų savo titulą. Na, bent jau ne Yurijui. Jis godžiai nužvelgė šalia stovinčio vyro kūną, negalėdamas nuslėpti akivaizdaus geidulio, pažadinto iš tamsiausių širdies kertelių. Jam kalbant Bialkowski tolygiai kvėpavo. Mintyse kartojo žodžius, kuriuos aštuoniolikos tarė pats, kiekvieną kartą menkai šyptelėdamas, supratęs, jog Amadeus improvizuoja. -Aš tavęs niekad neprašiau atiduoti visko,-po nemenkos pauzės prabilo. Jis atsargiai nuėmė vyro ranką sau nuo liemens, palikdamas ją kaboti šalia klubų. -Nejau ir tu tiki, kad aš juo permiegojau?-užsimerkęs apglėbė save per pečius ir nulipo nuo kėdės. Norėjo juoktis, tačiau būdamas profesionalu tramdė kylantį krizenimą suspaustomis lūpomis ir nusuktu žvilgsniu. Stengėsi prisiminti apie ką ši istorija. Nors tėvas niekad to neakcentavo, tačiau Ignacy puikiai suprato, kad ši pjesė parašyta apie jį ir mamą. Bundančią Ukrainą. Galbūt todėl tie žodžiai taip lengvai nugulė jam į galvą, atrado stalčiuką sieloje, iš kurio nedingo jau keletą metų. Tiesa, šią pjesę parašė ne Bialkowski, o jo draugas, tad technika neprilygo tėvui, tačiau visumoje sudarė nebloga vaizdą. Vertą scenos. -Manai, jog turi teisę ateiti čia, į mano namus ir kaltinti mane neištikimybe? Kiek kartų man reikės kartoti, jog aš tavo?-atsisukęs nusivalė dirbtinai išspaustą ašarą, o tada užvertė galvą į priekį. -Maniau, kartą jau pasakiau, kad tave myliu. Ar abejoji mano žodžiais?-susigūžusi ir gailesčio reikalaujanti žmogysta išsitiesė, o akys ėmė žaibuoti. Jis tyliai nusijuokė, o tada atsisuko į Amadeus. -Jei netiki manimi gali išeiti,-mostelėjo ranka į kabineto duris. -Susirink daiktus ir nešdinkis, nenoriu tavęs matyti,-pasitraukė į šoną, dar kartą mestelėjęs žvilgsnį į Medicci. Atsukęs jam nugarą stovėjo taip akimirką ar dvi, o tada atsisuko ir staigiu judesiu vėl atsidūrė ant kėdės. Uždėjęs delną jam ant veido, pritraukė artyn ir stipriai įsisiurbė į lūpas. Bialkowskiui patiko žaisti tokius žaidimus. Juk galėjo baigti sceną, tačiau jei eiti tai iki galo. Juk vyras pats pradėjo, tad tegu turisi tai, ko užsitarnavęs. Atsitraukęs jis palinko prie kairės ausies ir tyliai sušnabždėjo: -O dabar gali eiti.
Tada lengvai nušoko nuo kėdės ir grįžo atgal į savo vietą.
Back to top Go down
Silvana Lourdes Márquez

Posts : 1199
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 OHdOPBP
Silvana Lourdes Márquez

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyTue Dec 25, 2018 10:43 pm


Amadeus sugebėdavo netikėtai greitai įsijausti. Tikriausiai dėl įgimto ir itin išvystyto empatijos jausmo – kiekvieną emociją, net ir svetimą, jausdavo dešimteriopai. Nemokėjo ignoruoti kitų problemų, emocijų, skausmo, nemokėjo ir net nesistengė. Jam rūpėjo kiekviena detalė, kiekviena smulkmena – tikriausiai todėl ir buvo toks puikus aktorius, net jeigu ir tik mėgėjas. Neatiduodavo viso savęs scenoje, nes niekada nereikėdavo dėl vaidmens žudytis – tai ateidavo natūraliai, tarsi čiaudulys ar kvėpavimas, užplūsdavo planuotai ir greitai. Amadeus dažnai nereikėdavo repetuoti, kartoti žodžių vėl ir vėl, nes dažniausiai, jei tai nebūdavo poezija, Medicci tiesiog eksperimentuodavo ir interpretuodavo žodžius savaip. Suteikdavo jiems savito skambesio. Net ir dabar nebandė griežtai sekti rankose spaudžiamo teksto – netikėjo kad vieno žmogaus žodžiai gali būti įklijuoti į kiekvieno lūpas, todėl suteikė jiems kitokio skonio, atspalvio, garso. O ir negalėjo nesidžiaugti, kai Yurijus taip noriai įsitraukė į žaidimą. Net suvirpėjo viduje, lūpų kampučiai vos susilaikė nešoktelėję į neregėtas aukštumas – tokias, kokių dažnai sau Medicci neleisdavo, galvodamas apie visas tas raukšles, kurios gali sudarkyti dar jaunatvišką ir rūpestingai prižiūrimą veidą. – Aš nebežinau kuo man tikėti. Vieną dieną tu myli, kitą dieną jau siunti mane velniop. Žaidi su jausmais taip, tarsi būčiau tau tiesiog pramoga. – atsiduso, nuleisdamas galvą. Dievaži, dėkojo visiems Dievams, kad domėjosi istorija pakankamai, kad žinotų Ukrainos situaciją dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Giliai įkvėpęs, leido sau padramatizuoti dar bent šiek tiek.
– Kaimynas išduoda kaimyną, žmonės bijo pasakyti ką nors daugiau nei paviršutinišką ir idiotišką informaciją. Tikrai gali mane kaltinti, kad netikiu viskuo, ką man sakai? Kodėl turėčiau? Ypač jei savo meilės nesugebi įrodyti darbais? – sudejavo. Rodos, tuo ir planavo savo pasirodymą pabaigti – bent jau buvo tikras, kad tuo pasibaigia jam paskirtas skyrius, tačiau atrodo, kad režisierius mintyje turėjo kiek kitokią pabaigą. Amadeus net nespėjo sureaguoti kai jo lūpas prilietė vyrui priklausančios. Buvo daręs tą anksčiau, dievaži, scenoje, kaip ir gyvenime, ribų nenusibrėždavo, tačiau šis kartas buvo kitoks. Intymesnis. Tikriausiai dar ir dėl to, kad judviejų neskyrė nei vienas sluoksnis drabužių, o širdis, kaip visuomet vaidinant ir įsijaučiant, baladojosi taip, tarsi planuotų išlipti pro burną. Yurijui atsitraukus, Yves krenkštelėjo ir lėtai pirštais persibraukė per lūpas, nusivalydamas savo, o galbūt ir Bialkowski seiles. Drabužiais kūną pridengė greitai, nepaskatintas. Tačiau neketino laukti nuo dviejų iki penkių darbo dienų, kol Yurijus teiksis paruošti atsakymą, todėl sukryžiavo rankas ant krūtinės ir gūžtelėjo pečiais. – Na? Ar tikrai manai, kad bučinys ir nuogas pimpalas, ir staiga tapsiu vienuole pirmą kartą netyčia paspaudusia ant porno filmo? Nagi, buvau geriausia ką šiandien matei, tiesa? – išsišiepė, gal šiek tiek per daug pasitikėdamas savimi, tačiau net neabejodamas, kad padarytas klaidas gali lengvai pridengti ir užglaistyti savo nesuvaidintu žavesiu.
Back to top Go down
Online
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1734
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyWed Dec 26, 2018 12:38 am


Scenarijaus laikymasis ir improvizacija - du įrankiai, atradę vietas jauno režisieriaus rankose. Jis nesmerkė aktorių už žodžių iškraipymą ar kitokią nei repetuotą įvykių eigą premjeros metu. Nepykdavo ir nesmerkė jei tik tai skoninga ir neišdarko pagrindinės pasirodymo minties. Galbūt jei ne improvizacija ir paties čia dabar nebūtų. Ne, ne kaip režisieriaus, o apskritai gyvo, žinant, kad alkoholikas tėvas dažnai tūnodavo užsidaręs palėpėje, pamiršęs paties atžalą. Bet štai jis čia, gyvenimo improvizatorius, apibėgęs mirtį iš visų skirtingų pusių. Turbūt todėl dabar buvo sunku pasakyti - instinktyvus ar planuotas bučinys tai buvo. Viskas, ką suprato, jog jis atnešė daugiau jausmų nei tikėtasi, tačiau nė menkiausias akies žybsnis to neparodė. Yurij pratęs flirtuoti su daugybe vyrų ir moterų, tad dar vienas pakštelėjimas į lūpas tikrai nėra kažkas stebuklingo ir nepaprasto. Lėtai nusiropštęs nuo kėdės nesuskubo prie netvarkingai sumestų drabužių. Tiesiog įsitaisė kėdėje, susikeldamas kojas ant stalo - taip, kaip buvo pratęs. Akimirką atrodė susimąstęs, tačiau netrukus jo žvilgsnį patraukė prabilęs žmogysta. Yurij lėtai sumirksėjo. Žvilgtelėjo į apatinius ir lėtai pakėlė juos nuo žemės. Neskubėdamas apsirengė, nebesivargindamas susikišti marškinių į kelnes. Grįžęs į vietą pagriebė scenarijų, kurį braukė prieš pasirodant Amadeus. Atsainiai pervertė puslapius, grįždamas prie to, kuriame baigė rašyti pastabas.
-Manau kai kurios vienuolės matė daugiau pimpalų nei tu, tad kitą kartą kai bandysi nuspėti mano mintis - nebūk toks banalus,-gūžtelėjo pečiais, o tada pasirėmė galvą alkūne. Atidžiai nužvelgė kandidatą nuo galvos iki kojų. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Na, taip pašokinėti jis norėtų ne tik žvilgsniu. -Negaliu meluoti - nebuvau toks prastas kaip tikėjausi. Bet ar geresnis už kitus?-susimąstęs suraukė antakius. -Dar pamatysim. Pirmadienį, devintą. Dabar nešdinkis iš mano kabineto, jei nenori prarasti darbo,-sužaibavo akimis ir pagriebęs pieštuką apsisuko kėdėje. Atsukęs atlošą į Medicci, aiškiai parodė, jog trokšta vienatvės. Reikėjo laiko susidėlioti mintis, šią keistą perklausą ir dar kelias tragiškas, bet dar viltį išlaikiusias perklausas kiek anksčiau.
Keletą minučių tiesiog sėdėjo įsistebeilijęs į kiek suglamžytą popierių, į pieštuku išraitytus vingius, kilpeles ir įdubas, susidedančius į žodžius. Bandė prisiminti ar girdėjo žingsnius, durų girgždėjimą. Galbūt per daug susikoncentravęs į savo mintis nė nepajuto kaip Yves išėjo. Viena dalelė troško, kad pastarasis nebūtų išėjęs ir to sveiku protu vaikinas paaiškinti negalėjo. Simpatija kotui iš pirmo žvilgsnio? Ko gero. Kiek pasisukęs jis palenkė galvą ir pasisuko į vietą, kurioje galimai turėjo stovėti žmogus. Supratęs, kad pastarasis niekur nedingo, susiraukė. -Ko lauki brangusis? Kūčių? O galbūt neturi kur gyventi? Deja, reikės susirasti kitą kambarį teatre, šis užimtas.
Back to top Go down
Silvana Lourdes Márquez

Posts : 1199
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 OHdOPBP
Silvana Lourdes Márquez

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyWed Dec 26, 2018 11:00 am


Amadeus niekada nepuldavo žmonių smerkti, tačiau nuomonę susidaryti galėdavo greitai. Perprasdavo pašnekovus nedėdamas į tai didelių pastangų – dažnai žinodavo ar žmogus yra pajėgus jį ir jo ekscentriškumą suprasti ar tiesiog apsimeta mandagiu. Tačiau dėl Yurijaus nesugebėjo prieiti vienos ir vieningos išvados pačiam su savimi. Žiūrėjo į vyrą iš visų pusių ir įvairiausių kampų, tačiau širdį plėšė visiškai skirtingos emocijos, paneigiančios ir supriešinančios viena kitą. Viena Amadeus dalis sakė, kad pažinus režisierių jis galėtų pasirodyti kaip labai įdomus ir intriguojantis žmogus. Vis dėlto, kita jo pusė atitarė, kad Yurijus tikriausiai ne be priežasties apsistatęs tokiomis aukštomis nepasitenkinimo ir vaidybos prieš aplinkinius sienomis. Tačiau Yves nebuvo jaunuolis ir iš gyvenimo šio to išmokęs. Prisiminė save tokių metų, kaip ir prisiminė norą ką nors aplinkiniams įrodyti – net jeigu ir nemandagumu, atžagarumu, pasikėlimu. Nežinojo kodėl jaunajam režisieriui reikalinga tokia atstumianti povyza, tačiau jeigu ką ir žinojo, tai nebent tai, kad dažniausiai sienos reikalingos tam, jog apsaugotų kažką, kas yra viduje. Visi turėjo ką saugoti. Visi laikė kažką, ką norėjo paslėpti nuo aplinkinių akių. Todėl Medicci nepuolė teisti ir Yurijui davė dar kelis šansus, į jo nemandagumą neatsakydamas tuo pačiu. Net jeigu ir labai norėjosi pakviesti pašnekovą į žodžių karą. Neabejojo, kad amžiaus pranašumas būtų leidęs laimėti bent keletą raundų.
- Nebūsiu toks banalus, jeigu tavo noras šokiruoti nebus tiesiog mano šokiravimo atkartojamas. – mestelėjo, vis dar iš veido nepaleisdamas savo firminės šypsenos. Atrodė, kad Yurijus negali pasakyti nieko dėl ko Yves nustotų šypsotis, tačiau tai nebuvo iki galo tiesa. Amadeus kantrybė po truputį seko, tačiau jis nepuolė to demonstruoti. Vietoje to, apsirengęs ir vėl įsitaisė kėdėje priešais režisierių, susikeldamas koją ant kojos ir pasidėdamas rankas sau ant kelių. Laukė kol Bialkowski išsilies, o tuomet krenkštelėjo. – Žinau kad būnant tavo amžiaus teatras yra gyvenimas ir gali gerti pigią kavą ir valgyti batoną ir tikėti, kad menas išgelbės pasaulį. Bet aš turiu darbą. Ir vaiką. Ir žmoną. Ir tam, kad teatre būčiau pirmadienį devintą ryto, turiu žinoti kad man ten bus verta ateiti. Jeigu ateisiu ir sužinosiu kad vaidinsiu medį, būsiu sugaišęs brangų savo ir savo mylimų žmonių laiką. O ir sugaišinsiu tave. Todėl jeigu negali man pasiūlyti bent jau antraplanio vaidmens, aš negaliu pažadėti kad pirmadienį galėsiu skirti tau laiko. – gūžtelėjo pečiais. Nevaidino. Neapsimetinėjo, bent jau ne dabar. Kalbėjo nuoširdžiai. Teatras buvo mylimiausias ir daugiausiai laiko pareikalaujantis hobis, tačiau Medicci buvo nebe paauglys. Turėjo per daug įsipareigojimų, kad būtų galėjęs sau leisti dirbti naktį ir vaidinti dieną. Ir neketino vaidinti, kad dėl krūmo vaidmens ketina plėšytis ir žudytis.
Back to top Go down
Online
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1734
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyWed Dec 26, 2018 10:29 pm


Vyras niekad nesureikšmino amžiaus. Na taip jam tebuvo dvidešimt šešeri, o jau vadovavo teatrui. Galbūt neatrodė labai rimtai, veikiau daugeliui pašalinių bene juokingai, bet taip pat nebebuvo ir hormonų kankinamas paauglys, negalintys suvaldyti kylančių pykčio priepuolių. Už teatro durų jo gyvenimas tebuvo paliava, srauni upė, kurioje jautėsi srovės nešamu šapeliu, tačiau čia, darbe, negalėjau sau leisti plaukti pasroviui ir pasitikėti motina fortūna. Disciplina. Tikėjo ja it viltimi, galinčia atnešti jam šiek tiek stabilumo. Teatre jis buvo griežtas, galbūt kiek egocentriškas ir piktokas, tačiau visa tai tik kitų naudai. Nenuostabu, kad pašaliniams ar naujiems aktoriams jis pasirodydavo mažų mažiausiai šiknius, bet išėjus visiems kartu alaus jie netrukus pakeisdavo nuomonę apie savo vadovą. Ko gero, nė vienas jų yra matęs jį su Emiliu besibastantį kur nors kebabinėse ir rožiniu hello kitty sintezatoriumi, deklamuojančius eiles. Bet ar toks žmogus galėtų suvaldyti trupę? Gerumu pasieksi gerų rezultatų, bet ne stulbinančių. Bialkowskiui reikėjo prisiartinti prie tobulybės, bent kartą lyžtelėti svaiginančio skonio ir galėtų mirti laimingas. Ir jis nesiruošė pakeisti savo bendravimo manieros. Bent jau kol sėdėjo čia, savo kabinete. Amžius. Na ir kas, kad Amadeus už jį buvo bent tuzinu metų vyresnis. Su tokia režisieriaus patirtimi, jie buvo lygiaverčiai partneriai.
-Viešpatie, ar tau taip kliūna, kad aš jaunas? Pabrėždamas šį tariamą amžiaus skirtumą, mano gyvenimo būdą ar pasaulėžiūrą verti tik dar labiau tavęs negerbti. Man nesvarbu kiek tau metų, visiškai nerūpi turi tu darbą, vaikų, žmoną, vyrą, koks skirtumas? Jei atėjai čia, nori būti mano teatro dalimi, turi prisitaikyti prie mano diktuojamų taisyklių. Hierarchija itin paprasta - režisierius, o tada jo aktoriai,-keista, tačiau visą laiką Yurij išliko itin ramus. Ganėtinai monotoniškas ir nuvargęs balso tonas leido suprasti, kad tai ne pirmas kartas, kai jam tenka susidurti su tokiu požiūriu. -Jei manai, kad čia gaiši laiką, tai galbūt tau čia ne vieta?-gūžtelėjo pečiais menkai šyptelėdamas, o tada gurkštelėjo jau atšalti spėjusios kavos. -Jei tau nepatinka mano tonas, bendravimo maniera ar panašūs dalykai - na, tai linkiu mane sutikti ne teatre. Teatre aš bendrauju taip, ir nedarau jokių išimčių,-atsiduso. Kartą nudegęs nesiruošė dar kartą lipti ant to pačio grėblio. Ne, ne, jis liks ištikimas įsitikinimams. Net jei šiam ponui tai nepatinka. Negalėjo meluoti, pastarasis turėjo potencialo, ganėtinai daug. Jam praverstų toks aktorius, tačiau nesiruošė pulti jam pataikauti vien dėl nesėkmingos šiandienos auditorijos.
Back to top Go down
Silvana Lourdes Márquez

Posts : 1199
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 OHdOPBP
Silvana Lourdes Márquez

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyThu Dec 27, 2018 5:32 pm


Amadeus niekada nebuvo vienas tų, kuris, sugniaužtas tvirtoje vadovo rankoje, žydi tarsi lepi gėlė. Nemokėjo augti po priespauda. Nesijautė motyvuojamas rėkimu ar iš akių svaidomais žaibais, nemokėjo paklusti įsakymams kurie buvo pasakyti paniekinamai ar ironiškai. Niekada neturėjo pagarbos įžeidinėtojams ir etatiniams užknisinėtojams, o ir negalėjo pamėgti tų, kurie ieško priekabių net adatos skylutėje. Žinojo kad yra darbuotojų, kuriems būtina priežiūra ir griežtas kumštis, tačiau tokiu vadovu jiems būti negalėjo. Jo virtuvėje, ne taip kaip kitose, nevyko karas. Visuomet grodavo harmoninga klasikinė muzika, o pajutęs pirmuosius nervų pertempimo simptomus mieliau patiekalą paruošdavo vėliau net stebėdavo kaip ašaros kapsi į padažą ir jį papildomai pasūdo. Nesijautė jaukiai kankindamas žmogų, o ir tikėjo, kad bet koks noras kitą kamuoti yra tiesiog keista sadizmo išraiška. Netikėjo žmonių persikūnijimu iš šilkinių į despotus. Kažkuris dalis privalo būti dominuojanti, tarp kraštutinumų balanso ir harmonijos beveik niekada nebūna. Tikriausiai todėl į Yurijų žiūrėjo atidžiai, vis dar jį tirdamas. Duodamas vieną šansą po kito, bet atgal negaudamas nieko, už ko galėtų užsikabinti. Nenorėjo pasirodyti lepus, o toks ir nebuvo, tačiau pagarbos iš režisieriaus ne tik norėjo – laikė ją absoliučiai būtina. Nieko keisto, kad vyrui prašnekus apie pagarbą, išraiškingai kilstelėjo antakius.
- Dar labiau manęs negerbti? Nemanau, kad vien dėl to, kad esu vyresnis, automatiškai nusipelniau neišsenkančio pagarbos šaltinio, bet tikiu, kad nepadariau nieko, dėl ko pasirodyčiau tokios esantis nevertas. Bet turiu užtikrinti, kad su režisieriais nedirbu, jeigu nejaučiu jų pagarbos. Ir visai nesvarbu koks jų amžius ir koks statusas. – gūžtelėjo pečiais. Prie meno pokalbis apie hierarchiją jam neatrodė derantis ar tinkantis. Nenorėjo tokios nuostabios ir įkvepiančios srities paversti dar vienu penių dydžio matavimosi konkursu. Kasdien bandė atrasti balansą tarp buvimo savo darbuotojų draugu ir jų vadovu. Neketino balansuoti dar ir veikloje, kuri turėjo nešti džiaugsmą. O ir šis teatras buvo ne vienintelis jo variantas. Yurijus buvo ne vienintelis jo variantas. – Aktorius ir režisierius nėra priešininkai ir nėra konkurentai. Jie – komanda. Tobuloje poroje nei vienas nebūna aukščiau už kitą. Ir kol to nesuprasi, teatro stogas bus prakiuręs, o prie jo durų rikiuosis tie, kurie vertina nebent nuogą moterišką kūną, o ne dramos meną. – gūžtelėjo pečiais. Pakilęs nuo kėdės, apsuko kaklą šaliku ir kyštelėjo ranką į vidinę palto kišenę. Išsitraukęs dėkliuką panašų į tą, skirtą cigaretėms, iš jo ištraukė mediena ir prieskoniais kvepiančią vizitinę kortelę. Ją padėjo priešais režisierių. – Jei per savaitgalį persigalvotum ir suprastum, kad verta žiūrėti į mane tiesiai, o ne iš aukšto... Paskambink. – linktelėjo. Dar viena valiūkiška šypsena ir Amadeus dingo už durų, nužingsniuodamas koridoriumi ir galiausiai palikdamas pastatą.
Back to top Go down
Online
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1734
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyThu Dec 27, 2018 7:56 pm


Amadeus išėjus vaikinas keletą akimirkų tiesiog spoksojo į padėtą vizitinę kortelę. Įsikišęs ją į kelnių kišenę į rankas vėl paėmė pieštuką ir apsisukęs su kėde ištiesė kojas ant sofos. Taip prasėdėjo iki paryčių, kuomet pavargusios akys merkte merkėsi, reikalaudamos išsiilgto poilsio. Keista, kad neliko nakvoti čia, teatre ant sofos. Traukė namo. Užrakinęs kabineto duris dar apsuko keletą ratų koridoriais, o tada paliko teatro pastatą.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : i want to make a simple point about peace and love but in a sexy way where it’s not obvious; friendship
Posts : 1734
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun Jan 06, 2019 8:01 pm


Žengdamas kiekvieną žingsnį viduje džiūgavo, kad kelias nuo didžiosios salės iki jo kabineto nebuvo toks ilgas, koks galėjo. Užteko dviejų minučių pasiekti įmantrias, išraižytas duris su metaline ir velniškai sunkia rankena. Yurij juto, kaip pyktis kunkuliuoja viduje. Atrodo kraujas užvirė iki šimto laipsnių, o pro ausis tuoj ims rūkti dūmai, kaip kad tiems medžiotojams vaikiškuose filmuose. Atidaręs duris žvilgsniu palydėjo Amadeus į vidų, o tada įžengė pats, užtrenkdamas jas iš paskos. Suktelėjęs raktą į kairę lengvu judesiu užrakino kabinetą. Mažų mažiausiai troško, kad kažkas kitas jį tokį išvystų. -Ar tu suvoki ką darai?-užrėkė ant vyro, nė kiek nebesivaržydamas. Norėjosi jam nusukti sprandą, tačiau kartu ir sukišti liežuvį į burną. Yurij nereikėjo daug jėgų priremti jį prie sienos. Pažvelgti į žydras, paniekos pilnas akis. -Nejau tavo savimeilė tokia didžiulė? Nejau nesugebi jos sutvardyti net ten, kur derėtų? Ką?-ranką uždėjęs jam ant krūtinės spustelėjo tvirčiau. Žinojo, kad nesielgia profesionaliai, na, bet juk nesielgė ir tąkart restorane jį dukart pabučiavęs. -Manai, kad pažeminsi mane? Sutrypsi autoritetą visų aktorių akivaizdoje? Ar tuo maitini savo milžinišką ego?-praktiškai suriaumojo, o tada atsitraukė bandydamas suimti save į nagą. Bent akimirkai. Nuleidęs galvą patylėjo, o tada vėl žvilgtelėjo į Yves. -Aš žinau ko turi nori. Bet nemanai, kad viskam yra laikas ir vieta?-vėl žengė žingsnį į priekį. Šįkart kalbėjo tyliai, veik pašnibždomis, bet žinojo, kad vyras jį girdi. Matė tai. Dar akimirką patylėjęs staiga nusirengė švarką ir marškinėlius. Prigludęs prie Medicci, palinko prie jo ausies. -Juk nori šito, tiesa? Negali valdyti savo suknisto jaudulio, dėl to žemini mane? Vien dėl šito?-švelniai sukando ausies galiuką, o tada keliais bučiniais nuslydo jo kaklu žemyn.
Back to top Go down
Silvana Lourdes Márquez

Posts : 1199
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 OHdOPBP
Silvana Lourdes Márquez

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun Jan 06, 2019 8:50 pm


Amadeus turėjo polinkį į dramatizavimą, ypač įskaudintas. Nemokėjo tiesiog atsukti kito skruosto ar nereaguoti – per dažnai viskas išsivystydavo į dažnai nereikalingą, perdėtai dramatiškai skausminą monologą, pilną didelių žodžių ir skambių frazių, kartais dar kelių filosofų ir romantinių dramų citatų bei užuominų į filmą „Graži moteris“. Dramatizuojant labai tikdavo sulyginti save su prostitute, išties. Veikdavo devynis iš dešimties atvejų. Tačiau dažniausiai Amadeus sulaukdavo vienos iš trijų reakcijų: dažniausios – atsiprašymo. Silpnesnius ir labiau pažeidžiamus Yves skambiais žodžiais nuginkluodavo bene iš karto ir sulaukdavo iškeltos baltos vėliavos. Antroji reakcija – pasimetimas ir bandymas ką nors atsakyti, kuomet Amadeus išsitraukdavo dar rimtesnį arsenalą ir galutinai priešininką sutriuškindavo. Dabar jau cituodamas „Eriną Brokovič“ ar, rimtesniam atvejui pasitaikius, „Legally Blonde“. Trečioji reakcija, gamtoje randama per retai, būdavo priešininko rimtas bandymas kovoti. Būtent su tuo Amadeus ir susidūrė. Tempiamas į kabinetą, puolė priešintis beveik iš karto. – Jeigu tu manai, kad nors truputį tavęs bijau, galvok dar kartą. Esu matęs tokių kaip tu, apakusių nuo per greitai gautos valdžios ir nežinančių ką su ja daryti. – burnojo garsiai ir taip, kad girdėtų net ir tie, kurie pasiliko ant scenos. Net neabejojo, kad nei vienas nesugebės susikaupti repeticijai, o tai reiškė, kad Yves ir toliau bus geriausias aktorius trupėje. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, vyras, tarsi nesusidomėjęs, nugara atsirėmė į sieną. Nemanė kad Yurijus jam gali pasakyti kažką, kas galėtų pakeisti susiklosčiusią situaciją. O pastaroji nebuvo itin smagi – Amadeus, nors ir nuoširdžiai pykdavo retokai, šį kartą nebuvo nusiteikęs maloningai.
- Tai buvo nekaltas žaidimas. Tik flirtas, nieko daugiau. Norėjau parodyti kad neignoruoju to, kas nutiko. Kad neketinu apsimetinėti, jog nieko nebuvo. Būčiau pasakęs tai akis į akį, jeigu būčiau turėjęs progą. – nusivaipė. Tikėjosi, kad to bus gana, tačiau Bialkowski kalbėjo toliau, kol galiausiai peržengė ribą galutinai. Iš tiesų pasijautęs kaip prostitutė iš filmo „Graži moteris“, Amadeus Yurijų atstūmė beveik iš karto, o veidą perkreipė skausmo ir pasipiktinimo pilna grimasa. – Ką čia sugalvojai? Papirksi mano pagarbą kuo? Seksu? Manai man tik tiek reikia? – prunkštelėjo, skėstelėdamas rankomis. Nervingai pirštais persibraukęs kiek suveltus plaukus, Medicci trūkčiojamai įkvėpė. – Nebūtum man padaręs įspūdžio, jei būtum tik gražus veidas ir gražus kūnas. Nepadarei įspūdžio tada šiame kabinete, bandydamas mane išprovokuoti pirmąjį kartą, nebūtum padaręs ir tada virtuvėje. Atsakiau į bučinį ne todėl, kad pasirodei man patrauklus. Ne vien todėl. Atsakiau, nes dėl to, ką man papasakojai, pasirodei... Tikras. – gūžtelėjo pečiais, galiausiai paaiškindamas tiek sau, tiek pašnekovui tikrąją tokios didelės traukos priežastį. Amadeus visuomet traukė asmenybės. Išvaizda buvo tik dailus popierėlis, į kurį buvo įvyniotas saldainis. O Yves mėgo valgyti tik skaniai. Ir tik pasimėgaudamas. Sugavęs Yurijaus rankas, tvirtai suspaudė jo riešus, žiūrėdamas tiesiai vyrui į akis. – Jeigu būčiau norėjęs tik išdulkinti vyrą, dar prieš dvidešimt metų būčiau permiegojęs su George Michael‘u, kai turėjau tam progą. Bet manęs tik pasidulkinimas nedomina. Tu teisus. Neketinu pamiršti savo žmonos ir sūnaus tik dėl to, ką turi tarp kojų ir ką slepi po kostiumu. Dėl kažkokio kvailo vidutinio amžiaus krizės eksperimento. Ir jeigu taip bijai tikros emocijos, kad mieliau mane žeminsi, nei pripažinsi kad manęs nori daugiau nei tik krušamos mėsos... Tuomet mums tikrai nėra pakeliui. – vyptelėjo, galiausiai paleisdamas Yurijaus riešus ir lėtai užsegdamas jo marškinius. Perbraukė delnais per jų priekį, išlygindamas medžiagą, o tuomet sutvarkė apykaklę. Jeigu Yurijui buvo taip svarbu ką aktoriai apie jį pagalvos, kad ir kas tarp judviejų nutiko, Amadeus neketino jam leisti apsikvailinti. Net jeigu pats ant režisieriaus scenos grįžti nebeketino. O ir nemanė kad jam būtų leista.
Back to top Go down
Online


Sponsored content

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 3Go to page : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-