I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2



 

Share
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2
AuthorMessage
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyWed 26 Dec - 22:29


Vyras niekad nesureikšmino amžiaus. Na taip jam tebuvo dvidešimt šešeri, o jau vadovavo teatrui. Galbūt neatrodė labai rimtai, veikiau daugeliui pašalinių bene juokingai, bet taip pat nebebuvo ir hormonų kankinamas paauglys, negalintys suvaldyti kylančių pykčio priepuolių. Už teatro durų jo gyvenimas tebuvo paliava, srauni upė, kurioje jautėsi srovės nešamu šapeliu, tačiau čia, darbe, negalėjau sau leisti plaukti pasroviui ir pasitikėti motina fortūna. Disciplina. Tikėjo ja it viltimi, galinčia atnešti jam šiek tiek stabilumo. Teatre jis buvo griežtas, galbūt kiek egocentriškas ir piktokas, tačiau visa tai tik kitų naudai. Nenuostabu, kad pašaliniams ar naujiems aktoriams jis pasirodydavo mažų mažiausiai šiknius, bet išėjus visiems kartu alaus jie netrukus pakeisdavo nuomonę apie savo vadovą. Ko gero, nė vienas jų yra matęs jį su Emiliu besibastantį kur nors kebabinėse ir rožiniu hello kitty sintezatoriumi, deklamuojančius eiles. Bet ar toks žmogus galėtų suvaldyti trupę? Gerumu pasieksi gerų rezultatų, bet ne stulbinančių. Bialkowskiui reikėjo prisiartinti prie tobulybės, bent kartą lyžtelėti svaiginančio skonio ir galėtų mirti laimingas. Ir jis nesiruošė pakeisti savo bendravimo manieros. Bent jau kol sėdėjo čia, savo kabinete. Amžius. Na ir kas, kad Amadeus už jį buvo bent tuzinu metų vyresnis. Su tokia režisieriaus patirtimi, jie buvo lygiaverčiai partneriai.
-Viešpatie, ar tau taip kliūna, kad aš jaunas? Pabrėždamas šį tariamą amžiaus skirtumą, mano gyvenimo būdą ar pasaulėžiūrą verti tik dar labiau tavęs negerbti. Man nesvarbu kiek tau metų, visiškai nerūpi turi tu darbą, vaikų, žmoną, vyrą, koks skirtumas? Jei atėjai čia, nori būti mano teatro dalimi, turi prisitaikyti prie mano diktuojamų taisyklių. Hierarchija itin paprasta - režisierius, o tada jo aktoriai,-keista, tačiau visą laiką Yurij išliko itin ramus. Ganėtinai monotoniškas ir nuvargęs balso tonas leido suprasti, kad tai ne pirmas kartas, kai jam tenka susidurti su tokiu požiūriu. -Jei manai, kad čia gaiši laiką, tai galbūt tau čia ne vieta?-gūžtelėjo pečiais menkai šyptelėdamas, o tada gurkštelėjo jau atšalti spėjusios kavos. -Jei tau nepatinka mano tonas, bendravimo maniera ar panašūs dalykai - na, tai linkiu mane sutikti ne teatre. Teatre aš bendrauju taip, ir nedarau jokių išimčių,-atsiduso. Kartą nudegęs nesiruošė dar kartą lipti ant to pačio grėblio. Ne, ne, jis liks ištikimas įsitikinimams. Net jei šiam ponui tai nepatinka. Negalėjo meluoti, pastarasis turėjo potencialo, ganėtinai daug. Jam praverstų toks aktorius, tačiau nesiruošė pulti jam pataikauti vien dėl nesėkmingos šiandienos auditorijos.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyThu 27 Dec - 17:32


Amadeus niekada nebuvo vienas tų, kuris, sugniaužtas tvirtoje vadovo rankoje, žydi tarsi lepi gėlė. Nemokėjo augti po priespauda. Nesijautė motyvuojamas rėkimu ar iš akių svaidomais žaibais, nemokėjo paklusti įsakymams kurie buvo pasakyti paniekinamai ar ironiškai. Niekada neturėjo pagarbos įžeidinėtojams ir etatiniams užknisinėtojams, o ir negalėjo pamėgti tų, kurie ieško priekabių net adatos skylutėje. Žinojo kad yra darbuotojų, kuriems būtina priežiūra ir griežtas kumštis, tačiau tokiu vadovu jiems būti negalėjo. Jo virtuvėje, ne taip kaip kitose, nevyko karas. Visuomet grodavo harmoninga klasikinė muzika, o pajutęs pirmuosius nervų pertempimo simptomus mieliau patiekalą paruošdavo vėliau net stebėdavo kaip ašaros kapsi į padažą ir jį papildomai pasūdo. Nesijautė jaukiai kankindamas žmogų, o ir tikėjo, kad bet koks noras kitą kamuoti yra tiesiog keista sadizmo išraiška. Netikėjo žmonių persikūnijimu iš šilkinių į despotus. Kažkuris dalis privalo būti dominuojanti, tarp kraštutinumų balanso ir harmonijos beveik niekada nebūna. Tikriausiai todėl į Yurijų žiūrėjo atidžiai, vis dar jį tirdamas. Duodamas vieną šansą po kito, bet atgal negaudamas nieko, už ko galėtų užsikabinti. Nenorėjo pasirodyti lepus, o toks ir nebuvo, tačiau pagarbos iš režisieriaus ne tik norėjo – laikė ją absoliučiai būtina. Nieko keisto, kad vyrui prašnekus apie pagarbą, išraiškingai kilstelėjo antakius.
- Dar labiau manęs negerbti? Nemanau, kad vien dėl to, kad esu vyresnis, automatiškai nusipelniau neišsenkančio pagarbos šaltinio, bet tikiu, kad nepadariau nieko, dėl ko pasirodyčiau tokios esantis nevertas. Bet turiu užtikrinti, kad su režisieriais nedirbu, jeigu nejaučiu jų pagarbos. Ir visai nesvarbu koks jų amžius ir koks statusas. – gūžtelėjo pečiais. Prie meno pokalbis apie hierarchiją jam neatrodė derantis ar tinkantis. Nenorėjo tokios nuostabios ir įkvepiančios srities paversti dar vienu penių dydžio matavimosi konkursu. Kasdien bandė atrasti balansą tarp buvimo savo darbuotojų draugu ir jų vadovu. Neketino balansuoti dar ir veikloje, kuri turėjo nešti džiaugsmą. O ir šis teatras buvo ne vienintelis jo variantas. Yurijus buvo ne vienintelis jo variantas. – Aktorius ir režisierius nėra priešininkai ir nėra konkurentai. Jie – komanda. Tobuloje poroje nei vienas nebūna aukščiau už kitą. Ir kol to nesuprasi, teatro stogas bus prakiuręs, o prie jo durų rikiuosis tie, kurie vertina nebent nuogą moterišką kūną, o ne dramos meną. – gūžtelėjo pečiais. Pakilęs nuo kėdės, apsuko kaklą šaliku ir kyštelėjo ranką į vidinę palto kišenę. Išsitraukęs dėkliuką panašų į tą, skirtą cigaretėms, iš jo ištraukė mediena ir prieskoniais kvepiančią vizitinę kortelę. Ją padėjo priešais režisierių. – Jei per savaitgalį persigalvotum ir suprastum, kad verta žiūrėti į mane tiesiai, o ne iš aukšto... Paskambink. – linktelėjo. Dar viena valiūkiška šypsena ir Amadeus dingo už durų, nužingsniuodamas koridoriumi ir galiausiai palikdamas pastatą.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyThu 27 Dec - 19:56


Amadeus išėjus vaikinas keletą akimirkų tiesiog spoksojo į padėtą vizitinę kortelę. Įsikišęs ją į kelnių kišenę į rankas vėl paėmė pieštuką ir apsisukęs su kėde ištiesė kojas ant sofos. Taip prasėdėjo iki paryčių, kuomet pavargusios akys merkte merkėsi, reikalaudamos išsiilgto poilsio. Keista, kad neliko nakvoti čia, teatre ant sofos. Traukė namo. Užrakinęs kabineto duris dar apsuko keletą ratų koridoriais, o tada paliko teatro pastatą.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun 6 Jan - 20:01


Žengdamas kiekvieną žingsnį viduje džiūgavo, kad kelias nuo didžiosios salės iki jo kabineto nebuvo toks ilgas, koks galėjo. Užteko dviejų minučių pasiekti įmantrias, išraižytas duris su metaline ir velniškai sunkia rankena. Yurij juto, kaip pyktis kunkuliuoja viduje. Atrodo kraujas užvirė iki šimto laipsnių, o pro ausis tuoj ims rūkti dūmai, kaip kad tiems medžiotojams vaikiškuose filmuose. Atidaręs duris žvilgsniu palydėjo Amadeus į vidų, o tada įžengė pats, užtrenkdamas jas iš paskos. Suktelėjęs raktą į kairę lengvu judesiu užrakino kabinetą. Mažų mažiausiai troško, kad kažkas kitas jį tokį išvystų. -Ar tu suvoki ką darai?-užrėkė ant vyro, nė kiek nebesivaržydamas. Norėjosi jam nusukti sprandą, tačiau kartu ir sukišti liežuvį į burną. Yurij nereikėjo daug jėgų priremti jį prie sienos. Pažvelgti į žydras, paniekos pilnas akis. -Nejau tavo savimeilė tokia didžiulė? Nejau nesugebi jos sutvardyti net ten, kur derėtų? Ką?-ranką uždėjęs jam ant krūtinės spustelėjo tvirčiau. Žinojo, kad nesielgia profesionaliai, na, bet juk nesielgė ir tąkart restorane jį dukart pabučiavęs. -Manai, kad pažeminsi mane? Sutrypsi autoritetą visų aktorių akivaizdoje? Ar tuo maitini savo milžinišką ego?-praktiškai suriaumojo, o tada atsitraukė bandydamas suimti save į nagą. Bent akimirkai. Nuleidęs galvą patylėjo, o tada vėl žvilgtelėjo į Yves. -Aš žinau ko turi nori. Bet nemanai, kad viskam yra laikas ir vieta?-vėl žengė žingsnį į priekį. Šįkart kalbėjo tyliai, veik pašnibždomis, bet žinojo, kad vyras jį girdi. Matė tai. Dar akimirką patylėjęs staiga nusirengė švarką ir marškinėlius. Prigludęs prie Medicci, palinko prie jo ausies. -Juk nori šito, tiesa? Negali valdyti savo suknisto jaudulio, dėl to žemini mane? Vien dėl šito?-švelniai sukando ausies galiuką, o tada keliais bučiniais nuslydo jo kaklu žemyn.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun 6 Jan - 20:50


Amadeus turėjo polinkį į dramatizavimą, ypač įskaudintas. Nemokėjo tiesiog atsukti kito skruosto ar nereaguoti – per dažnai viskas išsivystydavo į dažnai nereikalingą, perdėtai dramatiškai skausminą monologą, pilną didelių žodžių ir skambių frazių, kartais dar kelių filosofų ir romantinių dramų citatų bei užuominų į filmą „Graži moteris“. Dramatizuojant labai tikdavo sulyginti save su prostitute, išties. Veikdavo devynis iš dešimties atvejų. Tačiau dažniausiai Amadeus sulaukdavo vienos iš trijų reakcijų: dažniausios – atsiprašymo. Silpnesnius ir labiau pažeidžiamus Yves skambiais žodžiais nuginkluodavo bene iš karto ir sulaukdavo iškeltos baltos vėliavos. Antroji reakcija – pasimetimas ir bandymas ką nors atsakyti, kuomet Amadeus išsitraukdavo dar rimtesnį arsenalą ir galutinai priešininką sutriuškindavo. Dabar jau cituodamas „Eriną Brokovič“ ar, rimtesniam atvejui pasitaikius, „Legally Blonde“. Trečioji reakcija, gamtoje randama per retai, būdavo priešininko rimtas bandymas kovoti. Būtent su tuo Amadeus ir susidūrė. Tempiamas į kabinetą, puolė priešintis beveik iš karto. – Jeigu tu manai, kad nors truputį tavęs bijau, galvok dar kartą. Esu matęs tokių kaip tu, apakusių nuo per greitai gautos valdžios ir nežinančių ką su ja daryti. – burnojo garsiai ir taip, kad girdėtų net ir tie, kurie pasiliko ant scenos. Net neabejojo, kad nei vienas nesugebės susikaupti repeticijai, o tai reiškė, kad Yves ir toliau bus geriausias aktorius trupėje. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, vyras, tarsi nesusidomėjęs, nugara atsirėmė į sieną. Nemanė kad Yurijus jam gali pasakyti kažką, kas galėtų pakeisti susiklosčiusią situaciją. O pastaroji nebuvo itin smagi – Amadeus, nors ir nuoširdžiai pykdavo retokai, šį kartą nebuvo nusiteikęs maloningai.
- Tai buvo nekaltas žaidimas. Tik flirtas, nieko daugiau. Norėjau parodyti kad neignoruoju to, kas nutiko. Kad neketinu apsimetinėti, jog nieko nebuvo. Būčiau pasakęs tai akis į akį, jeigu būčiau turėjęs progą. – nusivaipė. Tikėjosi, kad to bus gana, tačiau Bialkowski kalbėjo toliau, kol galiausiai peržengė ribą galutinai. Iš tiesų pasijautęs kaip prostitutė iš filmo „Graži moteris“, Amadeus Yurijų atstūmė beveik iš karto, o veidą perkreipė skausmo ir pasipiktinimo pilna grimasa. – Ką čia sugalvojai? Papirksi mano pagarbą kuo? Seksu? Manai man tik tiek reikia? – prunkštelėjo, skėstelėdamas rankomis. Nervingai pirštais persibraukęs kiek suveltus plaukus, Medicci trūkčiojamai įkvėpė. – Nebūtum man padaręs įspūdžio, jei būtum tik gražus veidas ir gražus kūnas. Nepadarei įspūdžio tada šiame kabinete, bandydamas mane išprovokuoti pirmąjį kartą, nebūtum padaręs ir tada virtuvėje. Atsakiau į bučinį ne todėl, kad pasirodei man patrauklus. Ne vien todėl. Atsakiau, nes dėl to, ką man papasakojai, pasirodei... Tikras. – gūžtelėjo pečiais, galiausiai paaiškindamas tiek sau, tiek pašnekovui tikrąją tokios didelės traukos priežastį. Amadeus visuomet traukė asmenybės. Išvaizda buvo tik dailus popierėlis, į kurį buvo įvyniotas saldainis. O Yves mėgo valgyti tik skaniai. Ir tik pasimėgaudamas. Sugavęs Yurijaus rankas, tvirtai suspaudė jo riešus, žiūrėdamas tiesiai vyrui į akis. – Jeigu būčiau norėjęs tik išdulkinti vyrą, dar prieš dvidešimt metų būčiau permiegojęs su George Michael‘u, kai turėjau tam progą. Bet manęs tik pasidulkinimas nedomina. Tu teisus. Neketinu pamiršti savo žmonos ir sūnaus tik dėl to, ką turi tarp kojų ir ką slepi po kostiumu. Dėl kažkokio kvailo vidutinio amžiaus krizės eksperimento. Ir jeigu taip bijai tikros emocijos, kad mieliau mane žeminsi, nei pripažinsi kad manęs nori daugiau nei tik krušamos mėsos... Tuomet mums tikrai nėra pakeliui. – vyptelėjo, galiausiai paleisdamas Yurijaus riešus ir lėtai užsegdamas jo marškinius. Perbraukė delnais per jų priekį, išlygindamas medžiagą, o tuomet sutvarkė apykaklę. Jeigu Yurijui buvo taip svarbu ką aktoriai apie jį pagalvos, kad ir kas tarp judviejų nutiko, Amadeus neketino jam leisti apsikvailinti. Net jeigu pats ant režisieriaus scenos grįžti nebeketino. O ir nemanė kad jam būtų leista.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun 6 Jan - 21:59


Ko gero, vaikinas per ilgai bijojo pamilti. Saugojosi it nuo gripo ir vos pajutęs pirmuosius simptomus turėjo pasiruošęs arsenalą priemonių, kaip atsikratyti pirmųjų ligos požymių. Bėda buvo ta, kad pradėjo žvelgti į meilę kaip į ligą, o ne vaistą, galėjusį jam padėt. Ilgus metus tenkinęs tik fizines, tačiau ne dvasines aistras įstrigo susikurtame malonumų lauke, nebegalėdamas įvertinti emocinių poreikių svarbos. Ir tą vakarą jam pasirodė, kad Medicci galėtų tapti tuo, kuriam patikėtų sudaužytą širdį. Alkoholis tebuvo priedanga pabučiuoti jį antrą kartą. Prireikė laiko tą suvokti, tačiau šiandien ateidamas į repeticiją juto, kad negali nuslopinti to jausmo širdyje. Tačiau jis buvo uždaras ir atsargus. Nenorėjo flirtuoti visiems matant, kaip ir nenorėjo garsiai prisipažinti, kad ir pats negalėjo pamiršti to vakaro. Tik ne tada, kai į juos žiopsojo bent tuzinas akių. Jis netraktavo to, kaip atstūmimo, tačiau netrukus suvokė, kad Amadeus pasirodė kitaip. O užgautas pats ėmė ir pasidavė emocijų sūkuriui ir šleikščiam pykčiui, užliejusiam krūtinę.
Tikėjosi ir norėjo būti atstumtas. Galbūt taip neatrodė, tačiau netroško iš Yves vien tik fizinio malonumo. Norėjo jį suprasti, bet, viešpatie, tai buvo pernelyg sunku. Beprotiškai, neracionaliai skausminga prisileisti kitą žmogų arčiau, parodyti jam kiek daugiau nei leido įprastos formalios taisyklės ar viena silpnumo akimirka. Tiesa, iš pradžių ne itin suvokė, ko iš jo nori ir pats vyras. Tad šiam sukišus marškinėlius už diržo, išvargęs ir pasimetęs klestelėjo į savo kėdę. Nieko nesakė, tiesiog ranka pasirėmęs stebėjo stalo paviršių, akimis skaičiuodamas prieblandoje šokančias dulkes. -Mano provokacija tau nebuvo niekuo išskirtinė,-pagaliau prabilo, užversdamas akis į viršų, į kadaise baltas, tačiau dabar, nuo cigarečių dūmų aprūkusias lubas,-aš taip bendrauju su visais. Aš toks esu, arogantiškas ir pernelyg šaltas, nepuolantis į nereikalingas manieras,-pridūrė, o tada iš stalčiaus išsitraukė nuotrauką. Ji buvo sulamdyta, perlenkta bent tris kartus. Storas popierius atrodė ganėtinai nutrintas, tačiau Bialkowski laikė ją it kokią relikviją. Lėtai išskleidė nuotrauką, kurioje šypsojosi du jaunuoliai. Šviesiaplaukis vaikinas, kokių dvidešimt trejų ir metais ar dviem už jį jaunesnį, juodų plaukų ir spindinčios šypsenos mergina. Nuotrauka, daryta prieš daugiau nei penketą metų, kai Yurij dar tebuvo laimingas studentas, tikintis meile. -Aštuoniolikos metų važiuodamas traukiniu sutikau merginą. Ir pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo Melanie. Tada tikėjau, kad kiekvienas menininkas privalo atrasti savo mūzą ir ji buvo maniškė. Bet tada ji išdavė mane. Pasakiusi, kad myli kitą, išėjo,-pastūmė nuotrauką stalo paviršiumi, kad vyras galėtų į ją geriau įsižiūrėti,-kartu išsinešė ir mano meilę sau bei apskritai tikėjimą. Penkis metus, supistus penkis metus gėriau gedėdamas jos. Vos netapau savo tėvu,-menkai šyptelėjo. Šią akimirką jis žinojo, kad prieš penketą minučių buvo tikra tėvo kopija - įtūžęs, tik kūno kultu tikintis žmogysta. -Pabučiavau tave ne dėl alkoholio. Akimirką patikėjau, kad galbūt galėsi sugydyti tą daugybę kartu skilusį daiktą, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti širdimi,-atsiduso, o tada iš švarko kišenės išsitraukęs cigaretę prisidegė. -Aš nesuprantu tavęs, o tu, regis, nesistengi suprasti manęs,-įtraukė pirmąjį dūmą. Pervertė ant stalo gulintį scenarijų, su daugybe pastabų, parašytu raudonu tušinuku. -Nejau tikrai manai, kad esu šūdinas rašytojas?-pažvelgė į Yves. Šią akimirką atrodė, jog Yurij vietoje sėdi visiškai kitas žmogus. Nusiėmęs visas kaukes, troško išgirsti nuoširdų aktoriaus atsakymą. Nesvarbu, kad ir teigiamą, tačiau pasakytą nuoširdžiu, pykčio nepersunktu balsu.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun 6 Jan - 22:20


Amadeus visur ir visada ieškojo tiesos. Atvirumo. Tikrumo. Jo nedomino santykiai pastatyti ant apsimetinėjimo ar vaidybos – neturėjo laiko vaidinimams kai kalba ėjo apie draugystę ar, tuo labiau, meilę. Tikėjo, kad žodžiai gydo – tiek tave, tiek aplinkinius, todėl stengdavosi nuoskaudų nekaupti viduje ir jomis neužgrūsti širdies bei proto. Išsakydavo kritiką, net ir pačią skausmingiausią, išsakydavo abejones ir dvejones. Dažnai dėl to būdavo palaikomas netaktišku ar nemandagiu, tačiau nuoširdžiai tikėjo tuo, kad tiesa gali išgydyti. Pirmiausia ir sau visuomet norėdavo pripažinti tai, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Kartais pasielgdavo kaip ateivis, žmogus ne iš šios planetos. Drėbdavo kažką skaudaus ir nemalonaus, vienu rankos mostu nutraukdamas draugystes, santykius, pasitikėjimo saitus, taip atsisijodamas žmones, kurie gali susidurti su juo akis į akį. Žmonės tik sako, kad mėgsta tiesą – tuo jau buvo spėjęs ne kartą įsitikinti. Dažniausiai daugelis negali jos pakelti, negali atlaikyti. Net jeigu ją sako tik sau patiems, niekeno negirdimi. Ir dievaži, Amadeus nebūtų susižavėjęs Yurijumi, jeigu jis būtų tik pastoviai sau melavęs. Jeigu būtų bandęs vaidintį tokį kokiu nėra. Tačiau kaukė nukrito ir Amadeus širdis, įskaudinta ir nuliūdinta, suminkštėjo. Žengtelėjęs arčiau stalo, lėtai nuo jo pakėlė nuotrauką, žvilgtelėdamas į du besišypsančius veidus. Galėjo suprasti kodėl mergina patraukė režisieriaus akį – ji buvo nepaprastai daili. Nejučiomis Yves šyptelėjo – nuotraukė kėlė šiltas, teigiamas emocijas. Kitaip nei istorija, kuri sekė po to. Atsidusęs, Medicci gražino fotografiją režisieriui, apeidamas stalą, prie kurio Yurijus sėdėjo. Nugara atsirėmęs į jį, Yves tyliai atsiduso.
- Anksčiau tikriausiai būčiau pasakęs kad tu per jaunas, kad būtum toks liūdnas, bet skausmas... Skausmas neturi amžiaus ribos. – sušnarėjo. Šyptelėjęs, įsitaisė ant sofos Bialkowski kairėje ir timptelėjo jauną vyrą savo pusėn, jį įtaisydamas sau ant kelių. Priglaudė arčiau, apglėbdamas ir smakrą padėdamas jam ant peties. – Neketinu žadėti kad išgydysiu tavo širdį ar išmokysiu tave mylėti iš naujo. Tą, jeigu atvirai, gali padaryti tik tu pats. Bet jeigu leisi... Parodysiu kaip būti laimingam ir save mylėti net tada, kai didelių gabalų viduje trūksta. Žinai, kartais jie visai neblogai užsipildo skaniu maistu. Kurį kartais galima praskiesti vynu. – nusijuokė, bandydamas bent kiek praskaidrinti atmosferą. Nenorėjo pyktis. Atėjo šiandien į teatrą ne tam, kad konfliktuotų. O ir nenorėjo tokios šventos, tokios gerbtinos vietos sieti su neigiamomis emocijomis. Švelniai priglaudęs ranką prie tos, kurioje režisierius laikė cigaretę, giliai įtraukė ir išpūtė dūmus į viršų, išvengdamas Yurijaus veido. – Nemanau, kad esi šūdinas rašytojas. Manau, kad būtum geresnis, jei turėtum daugiau patirčių nei ta viena, kuri įskaudino. Tam, kad suprastum nelaimę, reikia turėti su kuo ją palyginti. Tavo gyvenime buvo per mažai šviesos, kad įtikintum mane tuo, kokia klampi ir baisi buvo tamsa. – sušnarėjo, lėtai lūpas priglausdamas prie Yurijaus peties. Kelias akimirkas galvojęs, priglaudė jį prie savęs stipriau, skruostu prisiglausdamas prie jo krūtinės. – Nesu blogas žmogus, jei taip galvoji. Nenoriu skaudinti savo šeimos. Nelinkiu jiems blogo. Bet linkiu gero sau. Ir bijau kad jeigu to, ką jaučiu, nepatyrinėsiu, gailėsiuosi amžinai. Ar tai... Ar tai daro mane blogu žmogumi? – atsiduso, skausmingai susiraukdamas. Buvo atviras su Yurijumi iki pat galo. Jis buvo vertas būtent to – absoliutaus, apnuoginto, skausmingo ir stingdančio tikrumo.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptySun 6 Jan - 23:40


Kartais režisierius bijojo sustoti. Atsigręžti į tai, kas jau prarasta ir pabandyti surasti tame šviesulį gėrio. Užuot to, bėgo toliau, apsikraudamas krūvomis sudėtingų darbų, palaikydamas šimtus paviršutiniškų pokalbių, bet niekada nepriartėdamas prie to, ko troško iš tikrųjų. Paprasto ir nesuvaidinto artumo, lengvo pokalbio, nebijant pasakyti daugiau nei derėtų. Prieš padėdamas nuotrauką atgal į stalčių, nukišant į giliausią kampą, dar kartą žvilgteli į tuos laimingus veidus. Jau seniai nematė savęs tokio veidrodyje. Linksmo, atsipalaidavusio ir blaivo. Alkoholis, turbūt, padėdavo išlaisvinti dalelę sielos, kuri slėpėsi, tačiau tai vis tiek neprilygo tam, ką prarado. Galimybę džiaugtis.
Cigaretės dūmai nuplovė tą šleikštulį, kurį paliko visas pyktis. Nikotinas ramino jį šioje situacijoje, nors, akivaizdu, kad įprastai rūkė tik dėl pačio proceso, o ne psichologinio ar fizinio poveikio. Nesipriešino pasisodinamas ant kelių - priešingai, tai jam nuoširdžiai patiko ir menka, vos įžiūrima šypsena, įsispaudė veide. Atrėmęs galvą į vyro krūtinę mąstė apie tai, kaip painu ir nesuvokiama viskas buvo. Apie tai, kaip galėjo prarasti dar vieną progą dėl suknisto užsispyrimo ir negebėjimo atsiverti. Tai, ką pasakė. Tam reikėjo daug jėgų ir matyt Medicci ir pats suprato, kad bet kam Bialkowski to nepasakotų.
-Man veik trisdešimt, nesu toks jaunas, kaip tau atrodo,-tyliai pridūrė. Nesijautė toks jaunas, kaip atrodė. Nenuostabu, kad kartais net nepastebėdavo kaip imdavo piktintis, kam nors pabrėžus jo amžių. Tiesa, neneigė, kad su metais įgyjama daugiau patirties, suvokimo, kad pasaulis galbūt nėra toks, koks visą laiką atrodė, tačiau vargu ar koks kitas bendraamžis turėjo sukaupęs tokį pat bagažą, kokį tempė Yurijus. Na, nebent Emilis. Nenuostabu, kad pastarieji taip gerai sutarė.
Klausydamas Amadeus užsimerkė. Nežymiai linktelėjo galva šiam užsiminus apie maistą ir vyną. Atrodė, kad viskas netikra. Jog Yves jau seniai trenkė durimis, palikęs vaikiną ir toliau skęsti beviltiškoje melancholijoje ir pykčio liūne, iš kurio, regis, beviltiška išsikapstyti. Jog surūkė jau visą pakelį cigarečių ir šioji - tik įsivaizduojama, sukurta vaizduotės iš likusių prisiminimų trupinių. Bet jis jautė šilumą, girdėjo vibracijas krūtinėje vyrui kalbant. Norėjo užsimerkti ir tiesiog užmigti, o atsikėlus rasti viską taip pat. Pirmąkart nenorėjo prabusti vienas, Borisui draskant jo veidą, reikalaujant pamaitinti. Tik klausimas privertė Ignacy praverti akis, pakelti galvą ir pažvelgti į vyrą atidžiau. -Ar nemanai, kad jie bus laimingesni jei ir tu būsi laimingas?-nežymiai gūžtelėjo pečiais. Tai skambėjo šabloniškai ir beviltiškai banaliai, tačiau Yurij neabejojo, kad tai buvo tiesa. -Išduoti visada skaudu. Abiems pusėms, tačiau anksčiau ar vėliau tai išeina į gerą. Na, mano atveju tai užtruko ganėtinai ilgai, tačiau aš pats užsidariau nuo galimybių keistis. Ir varge, bijau, kad vėl užsidarysiu. Tad jei gali, nekartok šios klaidos,-slogiai nusijuokė, o tada užgesino cigaretę, nuorūką įmesdamas į stiklainį ant palangės. -Aš nenoriu grįžt atgal į sceną. Tik ne tada kai taip pratrūkau,-užvertė akis į viršų. Jautėsi išties šūdinai. It paminęs viską, kas jam buvo šventa. It nuvylęs tėvą. Nors tai nebūtų pirmas kartas, ir galbūt tai iš dalies gerino bendrą situaciją.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyMon 7 Jan - 0:17


Amadeus savyje turėjo tiek džiaugsmo gyventi, kad negalėjo jo viso širdyje sutalpinti. Galvodamas apie savo vaikystę ir paauglystę suprato, kad toli gražu negyveno, veikiau jau slankiojo nuo dienos prie dienos, laukdamas kada vėl eis miegoti, kada pasislėps savo kambario tyloje ir ramybėje, galėdamas būti savimi, per ausines klausytis nuostabiausių muzikos įrašo ir svajoti apie vietas į kurias nori nukeliauti, žmones su kuriais nori susitikti. Tiek laiko laukęs ir fantazavęs, pabėgęs iš namų jautėsi tarsi ištrūkęs iš narvo, o ir niekas iki šiol nesugebėjo jo įkišti atgal. Tikriausiai daugelis pavydėjo tokio nekantrumo ir ekstazės, su kuriais Amadeus ragavo gyvenimą, tačiau net nenutuokė kokia kaina Yves įgavo savybes, kuriomis dabar žavėjo žmones. Neįsivaizdavo vienatvės kurią teko pergyventi, smūgių kuriuos reikėjo iškęsti, smerkimo kurį reikėjo atlaikyti. Vis dėlto, nebuvo linkęs analizuoti praeities ir nagrinėti kiekvieną smulkiausią jos detalę. Tikėjo savirefleksijos nauda, tačiau nemanė, kad murkdydamasis skausmo jūroje galėtų iš ten pasisemti ką nors teigiamo. Ir žinoma, liūdesys įkvepia, o nepasitenkinimas yra dažnas kiekvieno menininko palydovas, tačiau Amadeus niekada nesižavėjo skausmo romantizavimu. O ėmė atrodyti, kad savo liūdesį, gyvenimo pilkumą ir apatiją Yurijus buvo keistai įsimylėjęs. Tarsi įsikibęs savo paties skausmo, kuris, tarsi inkaras, tik traukė ji gilyn į vandenyną.
- Laikas sustojo, kai ji išėjo. Praradai penkis metus save skandindamas. Todėl sveikinu. Tau vėl dvidešimt penkeri. Pats metas pradėti gyventi toliau. Ir sakydamas „gyventi“, turiu omenyje... Gerą maistą, gerą muziką, gerus filmus, gerus žmones, gerą seksą, gerą kavą, gerą vyną, gerus spektaklius ir geras knygas. Tu esi vertas daugiau nei antrą kartą užpiltos pamazgos ir bandymas gaudyti malonumo trupinius vadovaujant žmonėms, kuriems tavo autoritetas nė kiek nerūpi. – nusišypsojo, šį kartą visai nebandydamas Yurijaus nei įskaudinti, nei pašiepti. Norėjo jam gero. Ir visai ne taip, kaip norėjo gero visiems kitiems, neseniai sutiktiems. Norėjo parodyti jam gėrį. Tokį, kokį jautė kiekvieną dieną, pasiimdamas jį iš menkiausių detalių. Nebuvo naivus. Nebuvo kvailas. Žinojo, kad žmogaus negalima pakeisti, o keisti ir neketino. Yurijus jam patiko net ir toks – melancholiškai liūdnas, susimąstęs, kartais piktokas. Tačiau linkėjo jam šio to daugiau nei viską nuodijančio pykčio, kurį jaunas vyras vis dar nešiojosi savyje. Glausdamas vyrą prie savęs, švelniai dviem pirštais žaidė su jo plaukų sruogomis, sukdamas jas aplink pirštus, žvelgdamas į uždarytas duris. Būtų norėjęs taip sėdėti amžinai. Vis dėlto, Yurijaus pastebėjimas privertė Yves kiek pasukti galvą. – Kiek... Žiauru. Nemanai? Skatinti neištikimybę, kai pats buvai jos taip įskaudintas. – caktelėjo liežuviu. Viso labo tik pastebėjimas, tačiau jo taiklumas stebino net patį Medicci. – Esu laimingas. Daugeliu prasmių. Bet ne visomis. Ir tikriausiai vis galvoju, kad esu nusipelnęs pilno pasitenkinimo. Pilnos... pilnatvės. – šyptelėjo, gūžtelėdamas pečiais. Kiek pasukęs galvą, kad galėtų matyti režisieriaus akis, švelniai pirštų galiukais perbraukė jo skruostą. – O tu gali man tai pažadėti? Visapusišką laimę? – švelniai metė iššūkį. Labiau suvaidintą nei tikrą, galiausiai viską vainikuodamas šypsena. Vis dėlto, Yurijui išreiškus slogias emocijas, apniuko ir atsiduso, paglostydamas vyro nugarą. – Galiu rasti priežastį juos išvaryti taip, kad nekiltų įtarimų. Arba... jų kiltų mažiau. Ar norėtum? – sušnarėjo. Net nepagalvojo kaip erotiškai tai nuskambės, todėl suskubo patikslinti. – Kad juos išvaryčiau?
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyTue 8 Jan - 21:34


Kartais santykiai tampa toksiški. Periferijose gyvenančių žmonių istorijos, kai primušta žmona dievagojasi policijai, kad vyras tikrai geras ir myli, tik silpnų nervų, buvo puikus to pavyzdys. Pati kalta, kad ją sudaužė it kokią bokso kriaušę. Režisierius negyveno po akmeniu jūros dugne, kad negirdėtų kartas nuo karto žiniasklaidoje suspindinčių istorijų. Tokios žinios vaikystėje buvo niūri realybė, sovietmečio paveiktų žmonių kasdienybė, vargstant su nespręstais ir giliai įsišaknijusiais kompleksais ar psichologinėmis problemomis. Laikui bėgant vis ironiškai pašiepdavo skaudžią visuomenės ydą, nuoširdžiai nesuvokdamas, kaip galima taip gyventi. Kaip galima skęsti niūriame ir rūgšties pilname dirvožemyje, nebėgant nuo raižančio botago? Ir, ech, kaip ironiška, jog ir pats iš dalies priminė tuos vietos laikraščių ar pramoginių, iq mažinančių laidų herojus. Kai paties situacija buvo kur kas tragiškesnė nei jų - toksiški santykiai paties su savimi. Turėdamas daugybę jį žemyn tempiančių problemų, kompleksų neturėjo nė minties paleisti, išmesti juos į šiukšlyną ir atverti naują puslapį. Neneigė, jog jam reikalinga pagalba, tačiau niekad jos nesikreipė - laukė. Laukė, kol našta, kurią nešė nusitemps jį tiek, kad net ir ištiesus pagalbos ranką būtų per vėlu. Yurij žaidė šį žaidimą su savimi, it koks sociopatas. Galbūt todėl dabar jam buvo taip sunku prisipažinti Amadeus, ir galbūt todėl elgėsi it paskutinis šūdžius. Nes paprasčiausiai bijojo pats savęs. Bijojo sužinoti, ką nemeilė sau gali padaryti. Kas atsitiks jei peržengsi tą ribą ir pareikši, jog nusibodo gyventi rutinoje?
Bet štai jis sėdėjo šiltame vyro glėbyje. Tai tebuvo mažytis žingsnis į priekį, net ne mūšis, kurį reikėjo žūtbūt laimėti. Ir negalėjo kartoti, kad jautėsi tvirtai ir pasitikinčiai - ne, širdyje drebėjo it mažas vaikas, išgirdęs baisiausią siaubo istoriją stovyklaujant miške. Tik kažkas jį traukė eiti toliau, išbandyti, kas nutiks jei neapsisuks ir negrįš ten, kur pradėjo. Neabejojo, kad Medicci privalėjo būti su tuo susijęs. -Žinai, tiesą sakant, aš kiek savanaudis,-atsiliepė į vyro pastabą apie šį ironišką paradoksą. Užklaustas apie laimę, žvilgsnis nukrypo pro langą. Ar galėjo prižadėti tai, ko pats jau seniai nebuvo patyręs? Tai, ko ragavo tik per stiklą, tai, kieno skonio pėdsakai jau spėjo ištirpti. -Galiu pažadėti, jog bandysiu siekti to kartu,-pustoniu atsakė. Buvo keista žadėti tokius dalykui veik nepažįstamam žmogui. Visa tai priminė klasišką šekspyrišką siužetą, meilę iš pirmo žvilgsnio. Ir įprastai skeptiškasis režisierius būtų pradėjęs jaustis netikras, it uždarytas iškraipytų veidrodžių kambaryje. Bet šįkart žodžiai skambėjo nuoširdžiai, o ir pats jautėsi užtikrintas jų validumu. -Ne, nereikia. Jie patys išeis. Praeis koks pusvalandis ir jie supras, kad nebegrįšiu. Manau suprato dar man tebestovint ant scenos,-nežymiai linktelėjo galva, o tada padėjo ją Yves ant peties. Ar tokia buvo ta laisvė? Nesuvaržyta harmonija, kurią juto su žmogumi, kurį pažinojo vos pusantros savaitės. -Ar tau nekeista, kad tai tik trečias kartas, kada matome vienas kitą, o jau žadame vienas kitam tokius dalykus?-kilstelėjo antakius viršun. Tai nebuvo bandymas sugėdinti ar sugriauti šios akimirkos atmosferą. Tiesiog vaikiškas ir smalsumo vedamas klausimas, gimęs šioje terpėje kiek atsigavusioje ir vidinį vaiką išlaisvinti pradėjusiose sieloje.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyTue 8 Jan - 22:11


Amadeus per daug gerai save pažinojo ir kartais tai buvo tikrasis prakeiksmas. Jau dabar, sėdėdamas su Yurijumi sau ant kelių, glausdamas vyrą prie savęs ir jau dabar norėdamas jam visko, ką geriausio gali pasiūlyti, vyras sprendė vieną sunkiausių savo gyvenimo dilemų, nors tai toli gražu nebuvo pirmoji problema, su kuria buvo tekę susidurti. Žinodamas kad niekada nesugebėtų slėpti santykius nuo žmonos, žinodamas, kad negalėtų jos apgaudinėti, kaip ir žinodamas, kad tai, ką turi su Yurijumi, kad ir kas tai bebūtų, puoselėti ir auginti nori, vyras svarstė kaip reikėtų pasielgti – tiek su moterimi kurią mylėjo, tiek su vyru, kurį manėsi galintis pamilti. Norėjo būti atviras tiek su jais, tiek su pačiu savimi, todėl bet kokį slapstymąsi nurašė iš karto, atmesdamas kaip netinkamą, žeidžiantį, skaudinantį variantą. Tikriausiai protingiausia būtų pasisakyti žmonai, tačiau nebuvo tikras kur toji riba, kurią pasiekus jau verta viską išrėžti ir laukti griūvančio dangaus. Kada verta ardyti šeimą. Neketino iš balos išlipti sausas. Nebuvo naivus. Suvokė kur įsivėlė, į kokią problemą buvo patekęs, todėl suprato jos neišvengiamai ką nors įskaudins. Tačiau būdamas per daug savanaudišku, nenorėjo įskaudinti paties savęs. Iššvaistęs pirmuosius penkiolika savo gyvenimo metų, neketino gaišti daugiau nei akimirkos. Tačiau kaip tą reikėjo pasakyti žmogui, kurio iš savo glėbio paleisti nebesinorėjo, jo neatbaidant, neišgąsdinant ir nebandant per stipriai skubėti?
Buvo keisti leisti laiką su tuo, kuris leidosi apkabinamas. Priglaudžiamas. Visuomet meilę ir prisirišimą mėgęs demonstruoti Amadeus buvo pasmerktas gyventi su dviemis žmonėmis kurie nekentė fizinės meilės išraiškos ir šunimi, kuris vienintelis Medicci prisileisdavo, priimdamas jo bučinius ir paniurkymus. Pagaliau radęs būdą išlieti visą viduje kaupiamą meilę, Amadeus sėdėjo laimingas, stengdamasis per stipriai nesišypsoti. Tačiau jausti šiltą kūną šalia buvo beprotiškai malonu. Tiesa, norėdamas įsitikinti kaip pats Yurijus žiūri į susiklosčiusią situaciją, perdėtai rimtą miną nutaisė meistriškai greitai ir įtikinimai. – Ir tau būtų nieko? Būti tuo, kurį turėčiau slėpti, su kuriuo reikėtų planuoti slaptus susitikimus tada, kada turiu laiko, o ne tada, kada norėtum su manimi būti? Buvimas paslaptimi neskamba kaip tobula plano save pamilti dalis. Skamba kaip dar vienas būdas savęs nekęsti dar stipriau, kaip reali ir aiški priežastis save bausti. Ar to sieki, būdamas su manimi? Rasti dar vieną pretekstą neapykantai sau pačiam? – sušnarėjo. Balsas nebuvo kaltinantis ar piktas, o Amadeus pirštai vis dar žaidė su režisieriaus plaukais. Nežinojo ar vyras bus su juo nuoširdus, tačiau buvo įdomu kaip bet kokią ateitį įsivaizduoja pats Bialkowski. O ir kokios to priežastys. Visgi, būdamas jo amžiaus ir jo vietoje, tikriausiai būtų pasijautęs pažemintas, jei kas nors būtų jį patį norėjęs laikyti paslaptimi. Nuo žmonos, nuo vaiko. Nuo visuomenės. Nusijuokęs, tyliai ir dusliai, Amadeus papurtė galvą. – Ar norėtum? Kad tau ką nors pažadėčiau? – šyptelėjo, tam tikra prasme išvengdamas klausimo. Vis dėlto, nusprendęs kad taip elgtis neteisinga, surimtėjo ir krenkštelėjo, akimirkai įsižiūrėdamas režisieriui į akis. – Tik nuo tavęs priklausys kiek daug ar kiek mažai galėsiu tau pasiūlyti. – švelniai patikino. Kartais kalbėdavo mįslėmis, išties, ypač suerzindamas tuos, kurie nori tiesaus ir aiškaus atsakymo, tačiau buvo tikras, kad jo žodžiuose užkoduota viskas, ką Yurijui reikia žinoti. Neketino nieko pažadėti, jeigu Yurijus nebuvo pasiruošęs bent ką nors priimti. Tačiau galėjo pažadėti daug, o ištęsėti dar daugiau, jei tik būtų žinojęs, kad žadės ne veltui. Nors ar kažkas iš tiesų gali ką nors tokio žinoti?..
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyWed 9 Jan - 22:03


Jausmų pasaulis priminė didžiulę, romaninio stiliaus pilį, tvirtomis sienomis, mažyčiais langais bei įvairiausiais įtvirtinimais. Stovėjo ji ant kalno, o priėjimą blokavo srauni upė. Vienintelis kelias - nuleidžiamas tiltas. Vaikinas visada stovėjo kitoje kranto pusėje. Niekas nesiruošė suteikti jam priėjimo prie grožybių, kurios slėpėsi viduje. O ir pats ne itin prašėsi - jam užteko ir masyvios architektūros ir minimalios gamtos, supančios tvirtovę. Ir todėl Yurij niekad nesuprato elementarių dalykų. Pavyzdžiui, kaip žmonės pamilsta vienas kitą. Nesuprato ir saldžiai banalių frazių apie tai, kaip nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Ir net pajutęs nesugebėdavo įvardinti jausmo, situacijos, kurią dabar išgyvena. Tai tiesiog egzistavo, kunkuliavo viduje, kartais pasirodant it drugeliams skrandyje, o kartais negailestingai draskant žarnas ir širdį į mažyčius gabalėlius. Galbūt todėl jam sunkiai sekėsi rašyti pjeses - paprasčiausiai nemokėjo perteikti, ką jaučia žodžiais. Ir jam pasisekė, kad kiekvienas aktorius, kurį pastatydavo ant scenos, atsinešdavo savo suvokimą, mažytį jausmų pasaulį, kurį Yurijui tereikėjo pakreipti tinkama linkme. Tačiau nerimas neapleido jauno vaikino krūtinės. Puikiai suvokė, kad anksčiau ar vėliau ta diena ateis - turės šaukti, maldauti, kad tiltas nusileistų ir galėtų įžengti į vidų. Turės pažinti naują pasaulį, kad judėtų tolyn. Ir, regis, jis jau įkvėpė pirmajam smūgiui.
Visgi, jo ir Amadeus situaciją vis dar gaubė nežinios rūkas. Ignacy nesuprato, kaip neracionali neapykanta, ilgai statytos sienos ėmė ir sugriuvo, atnešdamos jam visiškai naujus pojūčius per tokį trumpą laiką. Negalėjo, nors ir troško, suvokti kaip pats vyras taip greitai pasidavė instinktui. Matė, jog jį plėšė kontraversiški jausmai, dvejonės ar tai bus verta, tačiau vis dėl to, sėdėjo čia. Apsikabinęs režisierių ir, rodos, pasiruošęs likti, kad ir nakčiai. -Na, žinai tai mūsų trečias susitikimas. Gana sunku pasakyti, kaip įsivaizduoju ateitį, tačiau manau trumpuoju laikotarpiu pabūti mažyte paslaptimi nebūtų baisi tragedija,-kiek susimąstęs ištarė, o tada išsitraukė dar vieną cigaretę. Nors buvo gera sėdėti šiltame glėby, tačiau kojos dėl ne itin įprastos pozicijos ėmė tirpti. Atsargiai išsilaisvinęs iš Yves "gniaužtų" užsidegė cigaretę. -Tačiau jei nori sužinoti ar įsivaizduoju santykius su žmogumi, kuriam tebūčiau atsarginis žaisliukas, lėlytė, kurią laikytų uždarytą kokiame prašmatniame name ant jūros kranto, tai ne. Nors ir mintis apie namą pajūry skamba viliojančiai. Anksčiau ar vėliau turėtum pasakyti žmonai, bet nėra ko skubėti - juk nenori padaryti klaidos, a?-kilstelėjo antakius atsiremdamas į knygų lentynos sienelę. Yurij buvo savanaudis, tačiau ne toks akiplėša, kad sugadintų krūvą gyvenimo dėl trumpalaikio malonumo. Galbūt neatrodė, tačiau ir šiam reikėjo šiokio tokio stabilumo - atramos, kuri padėtų sudėlioti taškus ant i. Keli blankūs dūmai paliko pravertas lūpas, o nuorūkos nukrito čia pat - ant grindų. Bialkowski pernelyg nesivargino - užmynė jas kulnu. -Manau, kad mums reikėtų bent kartą susitikti be nereikalingų scenų ir dramų. Nors matyt abu širdyje esame queen B,-menkai šyptelėjo. Iš tiesų, pastarieji trys susitikimai tebuvo emocinė karuselė, kurios pakilimai ir nuolydžiai susuko galvą. -Galbūt norėtum susitikti....am, tiesiog kavos?-kiek pasukęs galvą nekaltai užklausė ir šyptelėjo. -Galėtume tai pavadinti pasimatymu. Arba tiesiog verslo pietumis. Kaip tau labiau patinka,-gūžtelėjo pečiais.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyThu 10 Jan - 11:51


Amadeus tyrinėjo Yurijaus veidą akimis. Nieko nenorėjo žadėti. Kol kas neturėjo ką pažadėti. Vis dėlto, tikėjosi kad vyro žodžiai padės apsispręsti ir susiprasti, susidėlioti mintis. Yurijaus nerūpestingumas Yves neišmušė iš vėžių, tačiau kiek nustebino. Nemanė, kad vyras būtų toks, kuris sutiktų būti laikomas paslaptyje, tačiau atrodė, kad režisierius nedegė noru praeiti pagrindinėmis Paryžiaus gatvėmis susikibęs su Medicci rankomis. Galbūt taip ir geriausia. Amadeus visuomet norėjo būti atviras, kartais net skausmingai – su savimi pačiu, savo aplinka, mylimais ir sau svarbiais žmonėmis, o galiausiai net ir su nepažįstamaisiais. Tikriausiai tam tikra prasme Bialkowski buvo naudingas inkaras, traukiantis Amadeus gilyn. Prie žemės, prie realybės. Realybės, kurioje nebuvo verta visko, ką vyras buvo susikūręs, gadinti vardan ramios sąžinės. Tikriausiai sąžinė ir taip negalėjo būti rami, kai Amadeus buvo apsisprendęs pasmerkti savo šeimą skausmui. – Tu teisus. Tikrai nėra baisi tragedija. – šyptelėjo, akis nuleisdamas į grindis. Nenorėjo pripažinti kaip iš tiesų jautėsi, ne dabar. Šiluma ir jaukumas, gaubęs Yves pastarąsias dešimt minučių, pagaliau pasitraukė užleisdamas vietą realybei. Trūkčiojamai įkvėpęs, vyras ir pats pakilo nuo sofos, išsitraukdamas iš kišenės metalinį cigarečių dėklą. Prisidegęs vieną nuodingą pagaliuką, priėjo prie lango, atsiremdamas į sieną ir stebėdamas vakarinį Paryžių. Kelias akimirkas rūkęs tylomis, nekalbėdamas ir netgi neparodydamas kad režisierių išgirdo, Amadeus išpūtė dūmus ir atsiduso.
– Būtų lengviau, jeigu mokėčiau ką nors slėpti. Bet net jeigu eičiau į pasimatymą, nesijausčiau galintis ignoruoti faktą, kad taip elgtis neturėčiau. Pasakysiu jai, kad ir kaip bebūtų. Ir jeigu ji nuspręs mane palikti... Vadinais taip turi būti. Tačiau nenoriu meluoti, net jeigu tai bus tik puodelis kavos. Tačiau tikriausiai neapsiribosime tik kava, tiesa? – šyptelėjo, net jeigu Yurijus jo šypsenos matyti ir negalėjo. Galiausiai atsisukęs į Bialkowski, užgesino cigaretę į peleninę ant stalo ir paliko dar smilkstančią nuorūką gulėti tarp visų kitų. Lėtai persibraukė liežuviu lūpas, o tuomet krenkštelėjo. – Turiu butą. Na, nuomoju butą. Nusipirkau jį labai anksti ir jis yra tiesiog mažas, miniatiūrinis loftukas, bet labai jaukus. Iš jo nuomininkai išsikraustė ir dar neradau kitų. Tai ne namas pajūryje ir neketinu tavęs jame uždaryti, bet mielai pagaminčiau tau pietus. Arba vakarienę. – pasiūlė, kiek viltingai žvilgtelėdamas į pašnekovą. Tik tuomet suprato kaip galėjo nuskambėti toks variantas. Kaip bandymas Yurijų paslėpti, kaip bandymas susitikti kažkur, kur nebūtų galimybės sutikti jokių pažįstamų. Atsidusęs, Medicci papurtė galvą. – Nepagalvok, kad bijau išeiti su tavimi į viešumą. Galime susitikti kur tik nori, jeigu nori kavinės ar restorano. Tiesiog pagalvojau, kad neįpareigojanti aplinka būtų naudinga mums abiems. Mūsų... Pasimatymui. – šyptelėjo. Suprato, kad jo glėbyje Yurijus nesijautė jaukiai, todėl laikėsi atstumo. O kad įtikintų, jog neketina kaip nors pažeisti asmeninės režisieriaus erdvės, dar ir apglėbė save rankomis, kukliai, sau netipiškai šyptelėdamas. Kažko akyse nebebuvo. Jos nebežibėjo taip, kaip prieš tai. – Be to, nenoriu, kad jaustumeis įpareigotas. Kad galvotum, jog tai, kad apie tai pasikalbėjome, įstumia tave į padėtį, kurioje turi su manimi būti vien dėl to, kad ketinu apie kad ir ką, kas nutiks, pasipasakoti žmonai. Ne aš vienas turiu ką prarasti. Jeigu niekas mūsų nepamatys, galėsi tiesiog apsimesti, kad nieko nenutiko.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 EmptyFri 11 Jan - 18:01


Spontaniškumas, ypač išgėrus, buvo vienas iš Yurij Ignacy Bialkowski vidurinių vardų. Dažnai nė pats nespėdavo sugriebti momento, kai nuspręsdavo stačia galva šokti į visišką nežinomybę ar dar vieną kvailą ir turbūt ne itin gerai pasibaigsiantį nuotykį. Bet vyras nenuvertino ir gerai apgalvotų, apskaičiuotų veiksmų - todėl netraukė kitų už rankos, jei šiems reikėdavo kiek daugiau laiko pagalvoti. Jis tiesiog tai padarydavo už kitus. Dėl dievo meilės, įprastai jau būtų iškrėtęs kažką neįtikėtinai kvailo. Pavyzdžiui, sužinojęs Abigail numerį, o tada nusiuntęs nuotrauką kaip bučiuojasi su jos vyru. Ar tiesiog pasirodęs prie jos durų kurį nors rytą. Nes pagautas savanaudiškų instinktų Yurij nebuvo geras žmogus. Bet taip elgdavosi tik tada, kai nujautė, kad viskas baigsis maždaug trijų minučių bėgy - nekaltas seksas tualete, merginai baigus greičiau nei spės suskaičiuoti iki dešimties. Šįkart jis nenorėjo, kad tai būtų tik dar vienas nuotykis, nežinomybės šydu apgaubta scena, kurioje vaikinui tektų užsidėti vieną iš šlykščiausių turimų kaukių. Todėl net negalėjo abejoti sprendimu suteikti Amadeus daugiau laiko - apsvarstyti, susidėlioti prioritetus. Nenorėjo būti vienkartiniu orgazmu, atsitiktiniu prašalaičiu gatvėje, atsidūsiu ne laiku ir ne vietoje. Dėl to ir pats nesiruošė nieko daryti - atmetė visas spontaniškas idėjas, šovusias į galvą. Bent kartą norėjo pamatyti kaip visata viską sudėlios jam nespėjus to sugriauti kvailais pasirinkimais. -Aš nenoriu, kad tu manytum, jog jaučiuosi nejaukiai. Ar manytum, jog turiu abejonių dėl to, kas iš viso šito gali išeiti,-po ilgesnės pauzės kambaryje prabilo, užgesindamas cigaretę į medinę lentyną, kuri šį skausmą patyrė jau ne pirmą kartą - apie tai bylojo ryškios pelėnų žymės ant paviršiaus. -Tiesiog, aš žinau, kad nesu pats emociškiausias žmogus, kurį tu turbūt sutikai ar dar sutiksi. Bet aš nenoriu viso to paversti tik dar vienu nevykusiu mano eksperimentu - neapgalvotu ir kuriozišku, vedančiu į pražūtį. Tu turi sūnų...ir žmoną...Aš tiesiog noriu, kad būtum užtikrintas, kai ateis laikas rinktis tolimesnį scenarijų. Netrokštu būti žmogumi sugriovusiu šeimą dėl nieko - dėl nepavykusio bandymo,-kiek tyliau pridūrė, o tada užvertė akis į viršų. -Ir vienintelis dalykas dėl kurio jaučiuosi įpareigotas - tai atvesti žmogų į teisingą kelią. Į tą, kuriame jam reikia būti. Ir patikėk, jei tik būtų įmanoma - tai neturėtų nieko bendro su tavo žmona,-ganėtinai ramiai išdėstė mintis, tačiau ašaros susikaupusios akių krašteliuose išdavikiškai rėkė, jog galbūt viskas nėra taip gerai, kaip jis tikėtųsi. Šiuo metu jam reikėjo laiko pabūti vienam. Su savim, savyje. Atsisukti į mintis, kurias ignoravo, nes tiesiog neturėjo laiko. -Am, vakarienė ar pietūs skamba puikiai,-išspaudė menką šypseną, o tada apsisuko ant kulno. -Bet man reikėtų bėgti. Uh,-pasitrynė kaktą delnu. Išsidavė, kad meluoja, bet Amadėjus nepažinojo jo taip, kad suprastų šią mažą užuominą,-turiu susitikimą, su kolega nekomercinių filmų režisieriumi. Turi mano numerį, manau galėsim susitarti dėl visko telefonu,-paskutinį kartą žvilgtelėjo į vyrą, o tada greitesniu nei įprasta žingsniu patraukė durų link. Greitai atrakinęs spyną, nuleido žemyn durų rankeną ir patraukė masyvų konstruktą artyn. -Tiesa, nesirūpink dėl kabineto. Valytoja užrakins jį, tai įprasta,-greitai pridūrė, o tada pasileido teatro koridoriais bėgti. Bėgti nuo nežinia ko - savęs, jo ar kankinančios nežinios ir baimės, kad jam atidavus visą save, visgi liks atstumtas.
Back to top Go down


Sponsored content

REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 2Go to page : Previous  1, 2

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Taxi, Restaurant :: Théâtre Édouard VII-