I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
RŪSYS



 

Share
 

 RŪSYS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon May 21, 2018 5:39 pm


Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyFri Jan 11, 2019 7:23 pm


Amadeus Abigail apie Yurijų pasakė daugiau nei prieš mėnesį. Pokalbis nebuvo lengvas, dievaži, nei vienai dalyvaujančiai pusei. Jie abu verkė, abu bandė aiškintis kas nutiko, tačiau vyras privalėjo būti atviras dėl savo jausmų – net jeigu netikėjo kad jie kažkur galėtų nueiti. Nuoširdžiai manė, kad su Yurijumi kažkas užsimezgė – pats neabejojo jausmais kurie virpėjo širdyje, o ir žinojo, kad visi tie drugeliai pilve ir iš po kojų slystanti žemė pamačius jaunąjį režisierių buvo ne kas kito, o lengvo įsimylėjimo ar bent jau stipraus susižavėjimo pirmieji šaukliai. Vis dėlto, nenorėjo žingsnio žengti pirmasis, kai paskutiniojo judviejų susitikimo metu, vyras ėmė ir tiesiog pabėgo. Amadeus nebuvo kvailas, o ir nebuvo naivus – buvo akivaizdu, jog Bialkowski tik sugalvojo pretekstą, o tada pasišalino, tačiau nesuprasdamas to priežasčių Yves nesijautė turintis jėgų jas aiškintis. Tikriausiai turėjo tai padaryti, nes jaunasis režisierius jam rūpėjo labiau nei būtų norėjęs, tačiau nekilo ranka tiesiog imti ir paskambinti, o tada, savo paties baimei, išgirsti neigiamą atsakymą. Todėl kalbos apie pasimatymą, pirmąjį tikrą pasimatymą, taip ir liko kalbomis, kabančiomis kažkur nežinomybėje, tarp galbūt ir tikrai, dabar ir niekada, šiandien ir rytoj, kol galiausiai Amadeus net nebesitikėjo jog jiedu tikrai praleis vakarą ar popietę drauge. Tikriausiai turėjo tokią inicijuoti, tačiau galbūt problemos šeimoje, o galbūt baimė, stabdė vyrą nuo bet kokių žingsnių į priekį. Ir žvelgiant į tokį Medicci, kokiu jis buvo tapęs, buvo gana akivaizdu, jog vyras nėra savame kailyje. Kažkas buvo negerai. Tačiau Yves užsidarė ir užsisklendė, nebesikalbėdamas net su Merkuriu.
Amadeus repeticijas lankė pavyzdingai. Ir tai reiškė ne vien tik pasirodymą laiku – vyras dirbo sunkiau už visus, pabaigdamas repeticiją šlapias nuo prakaito ir pervargęs, atiduodamas visą save. Vaidmuo pasitaikė tobulas dabartiniam gyvenimo tarpsniui – pilnas skausmo, susikaupimo ir savigraužos, todėl nieko keisto, jog Medicci su užduotimi susitvarkė nepriekaištingai. Artėjant premjeros dienai jis vis daugiau dirbdavo vienas, ateidamas trimis ar keturiomis valandomis anksčiau, neįspėjęs ir nepasakęs, kartais dirbdamas tiesiog patamsyje. Dažnai atsiskirdavo nuo visų ir repetuodavo kitoje scenos pusėje ar praėjimuose tarp kėdžių, nekreipdamas dėmesio nei į kitus aktorius, nei į Yurijų. O po repeticijos nepasilikdavo nei darbo aptarimui, nei taurei vyno ar draugiškai cigaretei. Dažniausiai daiktus nuo kėdės pasigriebdavo pats pirmas, pro duris dingdamas nei režisieriui, nei kitiems nespėjus susiprasti kaip jis sugebėjo taip greitai susiruošti. Vis dėlto, net jei anksčiau ir turėjo kur grįžti, šį ketvirtadienio vakarą nebeturėjo. Rasta žmonos žinutė, viena iš daugelio, kad jai reikia pagalvoti ir norėtų pabūti viena, reiškė tik viena – jis ir vėl nėra laukiamas namuose. Dažnai Abigail nuotaikos varijuodavo nuo apsimestinai gerų iki tragiškai nepakenčiamų, todėl laužtis, kad ir į savo paties namus, Medicci neketino. Viešbutyje per pastarąjį mėnesį buvo nakvojęs bent septynis kartus, todėl nebeturėjo tam pinigų. Tikriausiai todėl, palaukęs po repeticijos lauke, įsitikinęs kad visi išsiskirstė, Medicci grįžo į teatrą. Su savimi visuomet turėjo dantų pastos, šepetuką, šepetį ir pakaitinę porą kojinių, apatinių bei marškinėlių, todėl nesijautė blogai bent jau dėl rytojaus higienos būklės. Paklaidžiojęs po teatrą, ieškodamas kur galėtų sąlyginai sausai ir šiltai prisiglausti, rado sau vietą rūsyje, tarp senų dekoracijų. Sena lova, naudota Makbetui, buvo pakankamai patogi, o ir užklota plėvele, todėl neapdulkėjusi. Įsitaisęs ant jos krašto, iš rankinės išsitraukęs knygą, repetuojamos pjeses sulamdytą, nučiupinėtą ir pribraukytą scenarijų bei telefoną, viską išsidėliojo šalia savęs, tačiau nejautė noro nei skaityti, nei naršyti internete. Vietoje to, prisidegė cigaretę ir įsispoksojo į rūsio tamsą, traukdamas vieną dūmą po kito.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyFri Jan 11, 2019 11:01 pm


Vyras bandė pateisinti save. Dėl dievo meilės, tikrai bandė. Atrasti priežasčių, kurios leistų paaiškinti netikėtą jo dingimą vidury pokalbio, atrodė mažų mažiausiai vaikų žaidimai, tačiau nei vienas variantas nepateisino Yurij paties prieš save. Galėjo sakyti Amadeus ką tik nori - tinkamai parengta istorija, veido mimika ir laiku bei vietoje panaudoti kūno kalbos subtilumai būtų padėję išsisukti iš tos nemalonios situacijos, tik bėda buvo ta, kad vaikinas nenorėjo jam meluoti. Nei Yves, nei sau pačiam. Ir dėl to nuoširdžiai troško suprasti, kodėl susikaupė tos ašaros, privertusios jį pasipustyti padus, tačiau, kad ir kiek stengėsi - atsakymas liko kažkur toli, lyg per rūką ir nepasiekiamas. Pastarosios kelios savaitės paliko tikrą sumaištį jauno vyro širdyje, o dar baisiau - galvoje. Vylėsi, kad aktorius paskambins, kad visa tai, ką žadėjo išsipildys nepaisant tos niekingos klaidos. Bet laukimas žudė, o skambučiai, kurių sulaukė tebuvo keletas nereikšmingų pokalbių su kolegomis, aptariant naują projektą, ties kuriuo turėjo pradėti dirbti po premjeros. Tiesa, spektaklio premjera nenumaldomai artėjo. Bialkowski matė Medicci kiekvieną, kiek-vie-ną suknistą dieną. Pernelyg nenustebo, supratęs, kad minėtasis vyras jo vengia, neįsižeidė, pastebėjęs kaip greitai pasišalina po kiekvienos repeticijos. Kažkas buvo negerai, bet Yurijui pritrūko drąsos prieiti arčiau ir paklausti. Uždėti ranką ant peties, nusišypsoti ir išsiaiškinti visą situaciją kaip tai darytų du suaugę žmonės. Užuot daręs tai, ką suvokė turįs, vogčiomis žvilgčiojo į sunerimusį ir darbui atsidavusį tamsiaplaukį, kartais pamiršdamas, kad salėje jie ne vienu du.
Paskutinė repeticija šią savaitę išsunkė visas jėgas iš jauno vaikino kūno. Drebančiomis rankomis, užsigerdamas jau trečią tabletę nuo skausmo, sukosi aktorių būryje, stebėdamas kiekvieną jų judesį, klausydamas menkiausių garsų, kurie palikdavo kiek papūstas lūpas. O gal tai buvo tik jis? Gal visą laiką nesąmoningai akimis sekė tik jį, nenorėdamas suvokti ir matyti, kas vyksta aplinkui? Yurij nežinojo atsakymo - trys tabletes buvo pakankamas kiekis apsvaigti taip, kad imtų abejoti realybe. Prisiminė tik, kad išbėgo pirmas. Tik linktelėjo aktoriams ir šovė pro duris. Tiesiu taikymu į artimiausią kioskelį, kuriame dirbanti Merė iš akių suprato, ko šiam reikia. Ištraukusi du pakelius žydrų camel cigarečių, nusišypso ir įmuša į kasos aparatą 10 eurų. Palyginti mažai, žinant, kokį poveikį jos turės režisieriui jau už poros akimirkų. Sukrapštęs perlenktą banknotą kišenėje padeda jį ant prekystalio, o tada griebia pakelius ir tik pamojęs ranka nukeliauja siaura gatve tolyn. Grįžti namo neturėjo noro. Tiesą sakant jau ir pats neprisiminė, kada lankėsi namuose - miegodavo arba pas draugus, arba savo kabinete teatre. Tik šiandien nesinorėjo dar vieno varginančio vakaro, tuštinant trečią butelį vyno. Grįžo ten, iš kur taip nepagarbiai skubiai pasišalino. Visi aktoriai jau išsiskirstė, o naktin grimztantis Paryžius pasipuošė jaukia šviesų bei šurmulio skraiste. Surūkė dvi prie įėjimo. Neužtruko ilgai, vos keletą minučių. Šiandien kažkoks velnias tempė jį nesėdėti kabinete - traukė pasivaikščioti po teatrą, naujai atrasti iki kaulo gelmių pažįstamus koridorius, paveikslus ant sienų, duris į rūsį. Duris į rūsį. Režisierius netikėtai sustojo ir įsižiūrėjo į pravirų durų tarpą. Jos niekad nebūna praviros - tą žinojo, tuo tikėjo, tai nebuvo haliucinacija. Smalsumas nugalėjo ir netrukus Bialkowski jau leidosi stačiais laiptais žemyn. Įsijungęs žibintuvėlį telefone apšvietė visas senas dekoracijas, kurias žadėjo dar kada panaudoti, tačiau užmiršo. Užmiršti daiktus jam sekėsi puikiai. Gaila, kad su žmonėmis buvo sunkiau. Šviesos skliautui užčiuopus kažkokį objektą Yurij prisimerkė. Bandė geriau įžiūrėti siluetą, kuris pasirodė ganėtinai matytas ir tik po kelių akimirkų, po sulinkusių kelių ir per greitai plakti pradėjusios širdies, lūpas paliko klausimas: -Amadėjau, dėl dievo meilės, ką tu čia darai?
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptySat Jan 12, 2019 11:03 am


Amadeus dar niekada nesijautė taip, kaip jautėsi pastarosiomis savaitėmis. Dievaži, žinojo ką reiškia skausmas. Žinojo ką reiškia atstūmimas, vienišumas, liūdesys, nepasitenkinimas savimi ir viskuo ką tik darai, absoliutus savęs kaltinimas ir norėjimas susisukti į kamuoliuką ir numirti, paspirti patį save, jei tik išeitų. Blogiausia buvo tai, jog įskaudinus žmoną, Medicci nesijautė turintis teisę į savo skausmą. Ypač dėl to, kad situacija namuose jam labiau kėlė įtampą ir nepasitenkinimą, o ne plyštančios širdies ir pastovaus vidinio virpulio jausmus. Dėl jų buvo kaltas vienas vienintelis žmogus ir, deja, ne tas, kuriam Amadeus kažkada užmovė ant piršto žiedą ir prisiekė amžiną meilę – laimėje ir nelaimėje. Tai buvo nelaimė, tačiau Medicci niekada negalvojo, kad ją virš savo šeimos, tarsi tamsius ir sunkius lietaus debesis, užtrauks vienas pats. Pyko ant savęs kiekvieną dieną, kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Pyko ant savęs tuomet, kai pasiimdavo telefoną norėdamas susukti Yurijaus numerį. Pyko ant savęs tuomet, kai priglausdavo telefoną prie ausies ir dar nespėjęs išgirsti sujungimo signalo jau numesdavo ragelį, išvadindamas save kvailu pastumdėliu, dėl kurio niekas niekada nesistengė pakankamai ir kuris bando meilę išsireikalauti. Pyko ant savęs kaskart, kai salėje, per akimirkos pertrauką nuo darbų, žvilgtelėdavo režisieriaus pusėn ir širdį užplūsdavo nesuvokiamas poreikis priglausti jį prie savo kūno. Pyko ir tuomet, kai eidamas gatve pastebėdavo šviesius plaukus ir panašią laikyseną, o širdis nusirisdavo į kulnus, net jeigu tai niekada nebuvo Bialkowski. Jautėsi tarsi įsimylėjęs paauglys, tačiau tuo pat metu tvarkėsi su atsakomybėmis, kurios paaugliui niekada nebūtų išpuolusios. Bandė laviruoti tarp savo poreikių ir noro išsaugoti šeimą, tarp jo nekenčiančios žmonos ir nieko nesuprantančio sūnaus, tarp savo paties sveiko proto ir to, kuris buvo temdomas širdies plyšimo skausmo. Tačiau nesijautė pakankamai grakštus, kad galėtų tarp visų tų niuansų praslysti neapsidaužęs kelių ir alkūnių. Vietoje to jautėsi taip, lyg daužytųsi į kiekvieną kampą, kiekvieną pakelės kliūtį.
Norėjosi išvalyti mintis. Tikėjosi, kad rūsio tyla ir ramybė tokią prabangą leis. Vis dėlto, galvoje sukosi visi neišspręsti klausimai, skaičiai pustuštėje sąskaitoje, bandymas prisiminti ženklus, kurie galbūt reikštų tai, jog Abigail jį palieka. Nors nenorėjo sau to pripažinti, slaptai vis internete ieškodavo skyrybų advokatų, besispecializuojančių bylose, kuriose tėvas bando pasilikti sūnų. Neketino jo prarasti. Ir tai buvo pati didžiausia baimė, neduodanti Amadeus ramybės. Tai, jog jis nemiegojo jau ilgai, buvo akivaizdu. Maišeliai po akimis, didesni nei visad, buvo išskirtinai juodi. Akys, raudonos ir nesveikai blizgančios ir daugiau sidabrinių plaukų nei kada nors anksčiau. Jis žilo akyse. Tačiau net neturėjo jėgų savo gėdą paslėpti. Vietoje to, rūkė vieną cigaretę po kitos, tarsi jos galėtų pakeisti vakarienę. Staiga krūptelėjęs, pasuko galvą balso šaltinio link, nežymiai susiraukdamas, nors iš karto ir žinojo kas į jį kreipiasi. Tarsi nebūtų apie tą balsą ir apie jo rūpestį svajojęs pastarąsias trisdešimt septynias dienas. – Aš... – vyro balsas buvo kiek per silpnas. Krenkštelėjęs, jis vėl įėjo į vaidmenį, plačiai nusišypsodamas. – Man visada rūpėjo kas už šių durų. Aptikau Makbeto lovą ir tiesiog privalėjau ant jos pasėdėti. – nusijuokė, nerūpestingai numodamas ranka. Kaip visuomet anksčiau. Pakilęs greičiau nei visus tuos kartus, kai bėgdavo namo po repeticijos, vyras susirinko daiktus į glėbį ir užgesino cigaretę į grindis. Jau penkta nuorūka jam palei kojas. – Bet aš jau einu. Žinai. Namai. Vaikai. – gūžtelėjo pečiais ir nuskubėjo išėjimo link. Jį dengė Bialkowski kūnas ir Amadeus užvertė galvą į ant laiptų stovintį jauną vyrą. – Jei tik praleisi. – nerūpestingai nusijuokė, džiaugdamasis rūsio prieblanda. Negalėjo matyti to veido, kurį svajodavo bučiuoti, o jis negalėjo matyti to, kuris atrodė suvargęs taip, lyg per mėnesį būtų išgyvenęs karą. Tam tikra prasme – išgyveno.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Jan 15, 2019 10:09 pm


Filosofas Tomas Hobsas veikale Leviatanas aprašė prigimtinę žmogaus būklę. Būklę, kurioje individas nevaržomas naudojasi laisve, tačiau už tai sumoka nemenką kainą, kartais net gyvybę. Chaosas, karo būsena, tačiau laisva, pančių nepažinusi siela gyveno Yurij ilgai. Nuo pat gimimo, tiesą sakant. Metaforiškai filosofo aprašyta būsena tapo vaikino gyvenimo kredo. Sulaužyti sutartį, susidėti su kitais, kad įveikti kažką stipresnį, nuolat kovoti dėl vietos po saule - vyrui tai buvo rutina. Kasdienės užduotys, kurių net nebesirašydavo į darbo knygą, nes tai tiesiog įprotis, refleksas susiformavęs vos tik išmoko vaikščioti. Pajuto, ką reiškia, kai kitas sulaužo sutartį, pajuto, ką reiškia suvokti, kad jokio susitarimo pasirodo nė nebuvo. Bet štai jam neprašius, atsidūrus prie bedugnės krašto, meiliai žvengiant į pražūtį prarajoje, atsirado jis. Tas, kuris buvo pasiryžęs sudaryti sutartį su kiekvienu, visais iki vieno, kad tik užtikrintų taiką ir saugumą jaunojo režisieriaus širdyje. Ir, kai buvo pasiruošęs, dieve, tikrai pasiryžęs, žengti tą žingsnį, sutikti atiduoti savo laisvę, suvaržyti ją kito žmogaus kūne, dalintis gyvenimu vardan saugumo, taikos ir to širdį virpinančio jausmo, kurį daugelis vadino meile, ėmė ir pabūgo. Pabūgo ir pabėgo. Surūkė tiek daug cigarečių, išgėrė tiek vyno ir nieko - niekas nepadėjo nuplauti to šleikštulio gerklėje, neištarto gerai, aš sutinku. Jokie svaigalai nenuramino klausiančios širdies, nerimo ir nežinios, kas galėjo atsitikti jeigu... Trūko tiek ne daug - tik griovys skiriantis jį nuo pilietinės būsenos. Deja, vaikino gyvenimas nebuvo politinė teorija, toli gražu skyrėsi ir nuo aprašytosios prigimtinės būklės, tačiau, velniai griebtų, jis tikrai jautėsi besibastantys nuolatiniame karo lauke.
Ir būtent tas nerimas, šlykštus, prilipęs kaip kokia pamazga, vedė jį šiandien į rūsį. Bialkowski sunkiai priėmė naujus jausmus, užplūdusius krūtinę. Įpratęs įtarinėti, negalėjo nustoti taip greitai, kaip kad kiti galbūt iš jo tikėjosi. Reikėjo laiko, tinkamų aplinkybių... tinkamų žmonių, kurie galėtų padėti jam pereiti tą pelkę, kurioje įstrigo. Išvydus Amadeus krūtinę iškart užplūdo dvejopi jausmai. Iš dalies, džiaugėsi, nes jis ir buvo tas žmogus, su kuriuo norėjo dalintis savo laisve, tačiau prisiminus paskutinį jų susitikimą akis į akį, ir kaip jis baigėsi, gerklėje vėl pajuto kartų skonį, panašų į gėdą. Apšvietęs vietą žibintuvėliu gėriau įsižiūrėjo į lovą, į įdubimus ant jos, taip pat į daiktus, padėtus šalia jos. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, jog kažkas buvo ne taip. Kad aktorius melavo. Šypsojosi, nusukęs akis, ir melavo, it tai būtų jo kasdienybė. Be jokių skrupulų. Tik Ignacy negalėjo jo sugėdinti, o tuo labiau smerkti. Juk pats - ne iš ką geresnio molio. Tyliai atsidusęs nuleido ranką, taip paskandindamas judviejų kūnus visiškoje tamsoje. -Klausyk, aš matau, jog kažkas negerai. Pastebėjau tai per repeticiją, per kelias, tiesą sakant. Ir dabar, šis įvykis...jis tik patvirtina mano teoriją,-gūžtelėjo pečiais ir suraukė antakius. Žinoma, tamsoje tai matyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau stengėsi nenuleisti akių nuo Medicci. Netroško pamesti jį dar kartą. -Žinau, kad anąkart pasielgiau....am, nežinau, kaip čia išsireikšti,-akimirką nutilo, o tada tyliau pridūrė:-kvailai. Bet aš nenoriu, kad viskas, kas galėjo įvykti užgestų kaip žvakės liepsna, papūtus stipresniam vėjui. Ypač tada, kai tau tikrai reikia žmogaus, į kurį atsiremtum.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Jan 15, 2019 10:31 pm


Amadeus manė kad buvo patyręs sunkumų. Nepakankamai mylėtas tėvų, nesijautęs gerai savo paties kailyje, žinojęs ką reiškia skausmingos, dažnai ir fizinės patyčios darželyje, o tada ir mokykloje. Praskelti antakiai ir lūpos, sulaužyti dviračiai ir ranka bei nosis, nudeginti plaukai ir suplėšyti drabužiai. Nesuskaičiuojami kiekiai mėlynių už bet ką – netinkamą žvilgsnį, žodį, šypseną, raudonas kelnes ar keistoką knygą. Ypač jei dar užsienio kalba. Manė kad reiškia jog žino ką reiškia skausmas. Ką reiškia kai plyšta širdis, kai klyki į pagalvę ir nori kad viskas tiesiog pasibaigtų – visai nesvarbu kaip, bet kad tik pasaulis aplink nutiltų. Tačiau niekas neprilygo skausmui, kuris užplūdo tą dieną, kuomet nusprendė pasisakyti žmonai. Galbūt buvo naivus manydamas, jog situacija bus kontroliuojama, tačiau pokalbiui pasisukus prie ginčo apie tai, kam atiteks sūnus, Amadeus ėmė abejoti savo absoliutaus atvirumo politika. Kur gi ji jį nuvedė? Prie skyrybų slenksčio, skaičiuojant paskutinius pinigus, jaučiant kaip Abigail bando padaryti viską, kad tik geresniam advokatui neturėtų nė cento. Jaučiant kaip gali prarasti sūnų, kurį mylėjo labiau už bet ką kitą gyvenime. Ir vardan ko? Vardan vyro, kuris net nenorėjo su juo bendrauti? Kuris pabėgo gavęs pačią pirmąją progą? Amadeus jautėsi įskaudintas. Paniekintas. Tikėjimas tiesa ir jos atnešama šviesa – nesugrįžtamai sumindytas. Tikriausiai todėl dabar veide švietė suvaidinta šypsena. Ką gero jam davė nuoširdumas? Ką davė bandymas pasielgti teisingai? Likęs vienas, Amadeus jautėsi išduotas savo paties įsitikinimų, kurie nesusvyravo daugiau nei keturis dešimtmečius, o atsiradus Yurijui subyrėjo tarsi kortų namelis.
Tamsa suteikė jei ne drąsos, tai bent jau ramybės. Amadeus pečiai nusileido, veidas apsiniaukė. Lūpų kampučiai nusviro žemyn, visai kaip ir rankos palei šonus. Tamsoje jautėsi saugiau. Nenorėjo būti matomas, bent ne iš arti, bent ne tada, kai atrodė šitaip. Kai raukšlės vos per kelias savaites pagilėjo dvigubai, kai skaudėjo kiekvieną kūno milimetrą, kai nebuvo nei laiko, nei noro sportui ar tinkamai mitybai. Nesijautė gražus. Ar patrauklus. Kodėl būtų turėjęs sudominti dešimtmečiu už save jaunesnį, kai net savo amžiui nebeatrodė puikiai? Vyptelėjo. – Įvykis? Mano buvimas rūsyje yra... įvykis? – šyptelėjo, stengdamasis kiekvieno žodžio nepersmelkti pykčiu ar sarkazmu. Buvo sunku neišsilieti ant Yurijaus. Buvo sunku neišsilieti ant kiekvieno sutikto. Bet tikriausiai reikėjo susiprasti, kad kaltas buvo tik pats. Priminė tą sau suleisdamas nagus į delnus, palikdamas kraujuotas pusmėnulio formos žymes. Nebe pirmas šiandien. Žaizdas paslėpti padėjo ilgos palto rankovės. – Jeigu kas ir pasielgė kvailai, tai nebent aš, manydamas kad nutiko kažkas, apie ką turėčiau Abigail pasipasakoti. Abejoju ar keli bučiniai mano gyvenimui padarė tokią reikšmę, kad dėl jų rizikuočiau prarasti Zachariah. Nors tikriausiai nepasižymiu dideliu protu. Neįtikėtina kaip gyvenimas sugeba nuleisti tave ant žemės, net ir po keturiasdešimties metų, ką? – prunkštelėjo. Kiekvienas žodis buvo persmelktas neapykanta ir pagieža, pašaipa ir skausmu. Sau. Tik sau. Visada sau. Seni įpročiai miršta sunkiai. O gal nemiršta visai? Giliai įkvėpęs, tamsiaplaukis šyptelėjo. – Jeigu prieš tai ir galėjau tau ką nors pasiūlyti, nebeturiu nieko. Ji atims ne tik mano vaiką, bet dar ir paskutinius mano marškinius, gali tuo net neabejoti. Per pirmą pasimatymą nenorėčiau tau pademonstruoti, kad santykiai gali ne pasibaigti, o prasidėti tuo gąsdinančiu „ir skausme, ir varge“.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyThu Jan 17, 2019 6:55 pm


Aukso vidurys tapo tikslu. Visų pragmatiškų, tačiau saugumą mėgstančių veltėdžių siekiu. Tik pusiausvyros būsena niekad netenkino jaunojo režisieriaus. Tos būklės jis bijojo it velnio. Žinojo, kad jei atsidurtų pragare tai didžiausia bausmė jam taptų apatiškas kybojimas viduryje, netrokštant nieko - nei daugiau, nei mažiau. Jis stebėtų žmones išgyvenančius emocinius pakylimus ir nuosmukius, o pats liktų vietoje, visada toje pačioje. Auksinėje. Pragaro repeticija tęsėsi kelias dienas. Pilnas nežinios, svarstymų, tačiau nesugebantis pajusti ryškesnės emocijos. Bialkowski šypsojosi, juokėsi, diskutavo su kolegomis. Jautė šilumą, azartą, seksualinę įtampą tvyrančius aplinkui, tačiau nė viena emocija neužjudino aptingusios sielos. Sielos, kuri gedėjo to, ko niekad ir neturėjo, tačiau buvo taip arti. Tetrūko keleto sekundžių ir vieno teisingo ėjimo, kad laimėtų. Bet praradęs karalienę, pasidavė, o to pilnai užteko šachui ir matui paskelbti.
Dabar, pradėjus naują šachmatų partiją jautėsi sutryptas, nežinantis nuo ko pradėti. Nė nenutuokė, kurį pėstininką paaukoti pirmą, kurį pasiteisinimą išbandyti šįkart. Blausaus apšvietimo, patenkančio į patalpą kartas nuo karto gatve pravažiuojant mašinai, užteko, jog suprastų, kad Amadeus gyvenime griūna kaip kortų namelis. Susiglamžę drabužiai, patinęs veidas ir žilos sruogos plaukuose, kurios, tiesą sakant, atrodė visai seksualiai. Tik dabar buvo ne laikas apie tai galvoti. Kiekvienas žodis pabėgęs iš Medicci lūpų ir nutūpęs kažkur šioje patalpoje atsinešė pernelyg daug pagiežos ir skausmo, kad galėtų prasmukti nepastebėtas. Atrodo, kad jie visi pasirinko strategiškai puikią ir patogią vietą - režisieriaus širdį, nes aštrus skausmas persmelkė krūtinę, priversdamas jį susiraukti ir kiek atsitraukti. Jis nieko neatsakė. Galvojo. Galiausiai žengė žingsnį į šoną, leisdamas vyrui praeiti. Nė pats nepastebėjo kaip įsitaisė plėvele paklotoje lovoje. Atsigulė ir įsistebeilijo į tamsą virš galvos. Tamsą ir netolygų judviejų kvėpavimą. -Tai mano vaidmuo tavo gyvenime tiesiog nereikšmingas?-sušnabždėjo. Nesitikėjo, kad vyras išgirs klausimą. Uždavė jį veikiau retoriškai, sau. Negalėjo patikėti, kad buvo pasiryžęs jam atverti širdį, kai tebuvo nereikšmingas bučinys. Net ne žmogus, o suknistas veiksmas, nevertas kovos ar skausmo. Galvoje ėmė ūžti, o mažytė išdavikė ašara nuriedėjo skruostu. Bet niekas jos neišvydo. Vargu, ar vaikinas pats ją pajuto. Troško, kad žemė prasivertų ir jis pranyktų. Čia pat, su visomis viltimis ir lūkesčiai, merdinčiais ant jo rankų. Staiga atsisėdo. Atsikrenkštė. -Žinai, visa tai, kas įvyko tarp mūsų.... nesvarbu. Juk tai neverta rizikos, ha,-skausmingai nusišypsojo ir tyliai nusijuokė. -Bet aš tau galiu padėti. Aš turiu pinigų. Pakankamai daug, kad galėčiau paskolinti. Arba padovanoti, jei priimtum tokią dovaną. Galėtum nusisamdyti gerą advokatą...Ar žinai Theodorus Cort? Girdėjau jis gana žymus šioje srityje. Taip pat galėsi išsinuomoti butą, kad netektų gyventi čia...mano teatro rūsyje. O kai atgausi sūnų ir gyvenimas susitvarkys, galėsi nedėkot,-išbėrė žodžius it į sieną, tačiau kalbėjo rimtai. Buvo pasiruošęs padėti Yves laimėti bylą dėl sūnaus, net jei tai reiškė, kad daugiau niekad jo nebeišvys. Tik šią akimirką ėmė abejoti ar tikrai norėjo jį dar kartą išvysti.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyThu Jan 17, 2019 11:24 pm


Amadeus visada siekė gyventi kaip teatre. Vaidino tobulai susikurtą vaidmenį jau nuo penkiolikos metų, pats paskirdamas sau naują vardą, susikurdamas naują tapatybę, neturinčią nieko bendro su realybe. Nenorėjo būti egiptiečių imigrantų vaikas, gyvenantis Mančesteryje ir rytą pradedantis, o vakarą pabaigiantis malda. Auksas, jo manymu, priklausė ne ant altoriaus, o vynas turėjo būti geriamas ne po vieną gurkšnį. Maistas turėjo būti skanesnis nei vandens ir miltų paplotėlis. Kūnas turėjo būti skanesnis ir keliantis daugiau malonumo nei ta prie dantų ir liežuvio limpanti masė, kurią priimant reikėjo atgailauti. Jis nenorėjo atgailauti. Tačiau dramą į savo širdį įsileido lengvai ir be didesnių pastangų. Nenorėjo nuobodžių santykių ir neįdomių pokalbių. Nenorėjo rutinos pilno darbo ir kasdienybės, kurią gali nuspėti dar net nepradėjęs dienos. Stebino save pats ir norėjo būti stebinamas. Laukė kol kas nors iš kartu stovinčių ant scenos pamirš žodžius. Arba nukris. Ne dėl to kad būtų džiaugęsis kito nesėkme, tiesiog tokie menki dalykai vertė jį jaustis gyvu. Tačiau dabar, stovėdamas priešais Yurijų, labiau už viską norėjo tingaus nuobodulio. Norėjo keltis ir eiti miegoti apglėbus vieną vienintelį žmogų ir žinoti, kad ryte pabudus vakare jiedu vėl susitiks toje pačioje lovoje. Norėjo žinoti, kad diena bus nuspėjama. Tokia, kurios metu niekas neišplėš tavo širdies. Nepažemins, nesumindys. Neatims visko, ką laikei brangiausia. Norėjo bent šiek tiek pastovumo. Pabodo spėlioti ką jaučia kitas ir kokį vaidmenį pasirinks šiandien.
Yurij pasitraukus, Amadeus liko stypsoti. Kelias buvo atviras, tačiau atrodė, kad Amadeus neturi jėgų lipti laiptais viršun. Vietoje to, klausėsi kaip nutolsta žingsniai, kaip sutraška dulkina plėvelė, ant kurios Bialkowski prigulė. Jeigu būtų galėjęs išgirsti ašarą, tikriausiai būtų pajautęs kaip plyšta širdis. Tačiau galėjo išgirsti mažą, vos jaučiamą lūžį balse. Vienos Richterio skalės lygio žemės drebėjimas. Nejaučiamas, arba jaučiamas tik ypatingai palankiomis sąlygomis. Tačiau širdyje?... Širdyje buvo pats žemės drebėjimo epicentras. Suspaudęs lūpas, vyras apglėbė save rankomis. – Baik. – griežtai nukirto, neleisdamas Yurijui tęsti. Kol vyras kalbėjo, ėjo artyn. Nesiklausė viso to absurdo apie pinigus, kuriuos Bialkowski siūlėsi paskolinti – kurioje visatoje Amadeus būtų ėmęs pinigus iš to, kuris kavos tirščius puodelyje užsipila antrą kartą? Atsargiai prisėdęs ant lovos krašto, Amadeus prikando lūpą. – Pagalvok kaip jaučiausi. Nuėjau pas savo žmoną ir jai pasakiau, kad pabučiavau jauną, dešimtmečiu jaunesnį režisierių. Ji buvo pasiruošusi man atleisti. Tada pasakiau, kad pabučiavau jį dar kartą. Ji vis dar buvo pasiruošusi man atleisti. – balsas užlūžo ir Amadeus net nebandė to nuslėpti. Vietoje to, leido ašaroms sudrėkinti akis. – O tada pasakiau, kad nenoriu tik bučinių. Ir ji pažadėjo padaryti viską, kad atimtų iš manęs sūnų. Tikriausiai jeigu būčiau sulaukęs tavo skambučio, būčiau žinojęs, kad viską padariau ne veltui. Bet tu pabėgai ir nebepasirodei. Nebepakėlei į mane akių. Ir jeigu viskas būtų buvę kitaip, tikriausiai būčiau skyręs laiko įtikinėjimams. Viliojimams. Bet neturėjau jėgų. Nors kartą norėjau, kad manęs kažkas norėtų pakankamai. Pakankamai, kad perliptų principus. – atsiduso, virpančiais pirštais persibraukdamas aštrius skruostus. Buvo pamiršęs nusiskusti. Niekada nepamiršdavo nusiskusti. – Ar galim... – Amadeus vėl nutilo. Tarsi išsigandęs savo paties balso ar pamiršęs žodžius. Tikriausiai rizikavo vien jausdamas ateities žodžių skonį ant liežuvio galo, tačiau nesusilaikė. – Ar galiu tiesiog tave apsikabinti ir praleisti naktį negalvodamas apie visus būdus, kaip sugrioviau savo ir savo vaiko gyvenimą? Jeigu sakyčiau, kad nenoriu būti vienas – meluočiau. Buvimas su tavimi skamba kaip vienintelis dalykas kuris yra geresnis nei buvimas vienam.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon Jan 21, 2019 10:47 pm


Teatras neturėjo jokių aiškiai nubrėžtų ribų. Jo nevaržė vienas pastatas, grupė aktorių ar aptarnaujančio personalo. Tai veikiau priminė sklandančią aurą, apimančią visus, kurie įsileidžią teatrą į savo širdį. Yurijus niekad nevertino perdėtai prašmatnių salių, grandioziškų scenos dekoracijų ar įmantrių freskų ant lubų. Jam tiek pat miela buvo ir mažoji salė Lvive, tėčio teatre - trupantis tinkas ir kiek palūžusios kėdės netrukdė sukurti stebuklą tarp žmonių. Režisieriaus gyvenimas ir buvo teatras. Amžinas spektaklis, užsisukę ir nustoti neketinantys veiksmai, remarkos, palikusios jo lūpas, ir svaiginantis nepastovumas, karūnuotas valdovas. Visi nuotykiai, tapo savotiška rutina, kiek neįprasta, tačiau neapleidžiančia, nepaisant kur žengtų koją. Teatras buvo saugus namų prieglobstis. Neapribotas viena vieta, leido susikurti komforto zoną bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet gyventi nenutrūkstančiu ir kiek monotonišku ritmu galiausiai atsibosta net didžiausiems rutinos mylėtojams. Vis dažnesni pamąstymai apie naujus horizontus, mistinį pastovumą, namus ir darbą po vienu stogu, sukūrė vidinį konfliktą, kurio režisierius nepajėgė išspręsti vienas. Nebyliai vylėsi, kad kas nors jam padės. Tik štai, kai pagaliau rado tą žmogų, pastarasis, ko gero, net pats to nenorėdamas, pastūmėjo jį bent keliais žingsniais atgal. Privertė atsigręžti į tai, ką turėjo ir dar kartą apsvarstyti ar tikrai norėjo tai paaukoti. Vardan ko? Atiduoti laisvę į visišką nežinomybę, išmainyti tūkstančius merginų ir vaikinų lūpų į vienas vieninteles? Ir galiausiai vis tiek likti įskaudintam. Ir vienišam, pražuvusiam nakty su buteliu vyno ir slogia melancholija širdyje.
Bialkowskio pasiūlymas buvo rimtas. Jis nuoširdžiai norėjo padėti Amadėjui, net jei tai ir reikštų, kad jų keliai vis tiek pasuks į skirtingas puses. Nesinorėjo tikėti, kad tai tebuvo dar viena kryžkelė, lemtingas posūkis, tačiau visgi tik dar viena stotelė galutinio tikslo link. Vaikinas troško, kad tai būtų paskutinis sustojimas, bet motužė fortūna retai kada išklausydavo jo maldų.
-Aš negaliu pakeisti to, kas esu. Savanaudis šiknius. Net ir su didžiausiomis pastangomis tam prireiktų daugiau laiko. Išsigandau, nežinojau, ar man to tikrai reikia,-atsiduso, perbraukdamas delnais skruostus,-bet aš čia. Galėjau palikti tave ramybė, nesirūpinti, nesiūlyti jokios pagalbos. Ko gero, prieš kelias savaites taip būčiau padaręs. Bet tai, jog guliu Makbeto lovoje, aklinoje tamsoje ir...nuoširdžiai siūlau pagalbą rodo progresą. Mažą, bet vis šis tas,-dusliai išdėstė mintis. Kiekvienas žodis siurbė energiją it koks išbadėjęs vampyras. Liežuvis sunkiai vertėsi, versdamas sakinius skambėti nerišliai, padrikai. Rūsyje buvo šalta. Vyras susisuko į kailinį švarką. Nenorėjo, kad Medicci išgirstų kaip tyliai kalena dantimis. Nesuprato kodėl, tačiau paprasčiausiai netroško pasirodyti silpnas. Lyg bandytų pastatyti senį besmegenį iš ištežusio sniego balos. Yves klausimas privertė jį giliau įkvėpti. Jis nesąmoningai linktelėjo galva, o tada tyliai sušnabždėjo - "galim". Priglaudęs jo kūną prie saviškio suvirpėjo it lengvas lapelis pagautas atšiauraus rudens vėjo. Užsimerkęs bandė mėgautis akimirka, kurioje dabar abu paskendo, nė pats nepajusdamas kaip palinksta tyrinėti neskustos Amadėjaus žandikaulio linijos, galiausiai baigdamas trumpą kelionę ties jo lūpomis.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon Jan 21, 2019 11:22 pm


Amadeus niekada neprašydavo pagalbos ir beveik niekada jos nepriimdavo. Buvo įpratęs viską daryti pats, problemų sprendimų ieškoti pats. Drąsiai stodavo akis į akį su savo paties klaidomis, niekada nepermesdamas atsakomybės kam nors kitam. Nepermetė ir dabar. Buvo neteisinga priversti Yurijų kentėti, kai kaltas šioje situacijoje buvo tik vienas. Yurijus nusižengė nebent moraliniams įsitikinimams, kol Amadeus leido sau paminti šeimą, santuoką, mylimos moters pasitikėjimą. Amadeus nesijautė vertas jokios pagalbos. Ne tik iš Bialkowski – tikriausiai būtų save baudęs nepriimdamas jos iš nieko ir nei vieno. Veidas išdavė, kad ketina dar kartą paliepti jaunajam režisieriui užsičiaupti. – Savanaudžiai šikniai dažniausiai menkai pažįstamiems vyrams nesiūlo savo santaupų ir tikrai nevadina jų dovanomis. Beveik galėčiau lažintis, kad pabėgai ne tam, kad ką nors įrodytum man, tačiau tik tam, kad kažką įrodytum sau. Pavyzdžiui tai, kad vis dar esi tuo, kuo save buvai įpratęs laikyti. Savanaudžiu šikniumi. Norėjai kad pamatyčiau tave taip, kaip pats matei save. Norėjai parodyti kodėl tavęs neverta mylėti, tiesa? Taip, kaip nemyli tu pats. Norėjai mano akyse pamatyti tai, ką matai kiekvieną kartą žvelgdamas į veidrodį. – vyptelėjo. Papurtė galvą jau tyloje, caktelėdamas liežuviu, tarsi keldamas klausimą pats sau. Prieš atsiguldamas šalimais Yurijaus, lėtai nutraukė nuo lovos celofaną, jį numesdamas ant grindų ir sukeldamas dulkių debesį. Užsikosėjo tyliai, tarsi pačiam netikėtai, tačiau sudirgę plaučiai nurimo kartu su dulkėmis aplink. Lėtai nutraukęs ir aukso siūlais siuvinėtą užtiesalą, tvarkingai jį sulankstė ir padėjo ant netoliese buvusio sosto, tikriausiai irgi naudoto Makbetui. Tikėjosi, kad pats pasitiks kur kas malonesnį likimą nei tas, kuris palydėjo nelaimingąjį Škotijos karalių. Pats sau nusišypsojo pagalvojęs, jog to, kas nutiko vos per mėnesį, nebūtų sugebėjusios numatyti nei trys raganos, nei Ledi Makbet.
Nusispyręs batus, o tada ir nusimetęs paltą, kaip ir priklauso lipant į lovą, įsitaisė tiesiai po antklode, priglausdamas Yurijų artyn iš karto, vos tik čiužinys prisitaikė prie naujai prigulusio kūno. Miego nesinorėjo, dievaži, tačiau švelnūs ir šilti patalai priėmė taip pat svetingai kaip ir režisieriaus glėbys. Pajutęs jo virpesius, nuleido akis patikrinti ar viskas gerai. Šildė jį tvirtomis rankomis, permesdamas ir koją jam per klubą, o tada, vos tik Yurijus parodė iniciatyvą, šildė ir lūpomis. Delnais apglėbė švelnius jo skruostus, prisitraukdamas vyrą dar arčiau, jeigu tik tai buvo įmanoma. Bučiavo noriai, netgi šiek tiek nekantriai, nors pirmą kartą iš visų, kuomet jį bučiavo, jautė visiškai neturintis kur skubėti. Ragavo jo lūpų tarsi pirmąjį kartą, tarsi jau būtų pamiršęs koks jų skonis, net jeigu apie jį sapnuodavo naktimis. Tobulame scenarijuje viską įsivaizdavo ne taip. Mažiau dulkių, daugiau centrinio šildymo, švaresnė patalynė ir kur kas mažiau drabužių. Tačiau nepaisant judviejų abiejų nepažabojamos meilės teatrui, veikiausiai jiems abiems reikėjo nustoti vaikystės siekio kiekvienai situacijai pritaikyti tobulą scenarijų. Pakako tobulo bučinio, kuriame Amadeus pagavo save skęstantį.
Kabinosi į Yurijaus kūną taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Vienos rankos pirštai patys susirado šviesius jo plaukus, kol kita šildėsi po jo marškiniais. Nė pats nepajuto kaip atsidūrė viršuje, apžergdamas Bialkowski klubus, keliais priversdamas seną čiužinį aimanuoti. Dejonės prasprūdo ir pro Yves lūpas, į tarpus tarp bučinių. Nedidelė rūsio erdvė įkaito stebėtinai greitai, visai kaip kūnas, kurį Medicci taip įsakmiai laikė prispaudęs prie lovos. Lipo į šią lovą su intencija jei ne miegoti, tai bent jau atrasti ramybę tyloje ir Yurijaus glėbyje, tačiau staiga nebesinorėjo tiesiog gulėti, net jeigu to pats pasiprašė visai nuoširdžiai, be jokių paslėptų ketinimų. Kelnės rodėsi kankinančiai per ankštos ir susierzinimą dėl susiklosčiusių ir nepaisant ilgametės patirties nesukontroliuotų aplinkybių Amadeus išliejo ant Yurijaus žandikaulio. Tada ir kaklo, palikdamas bučinių žymių taką link jo krūtinės, kiekvieną jų paglostydamas karšto ir trūksmingo jo lūpas paliekančio oro gūsiais. Sustabdė save pačiu laiku, susigriebęs kad iki šiol klaidžiojusios rankos jau keletą ilgų akimirkų nerimastingai laukė prie Yurijaus kelnių sagties. Atsiplėšė sunkiai, bene priverstinai, žvilgtelėdamas į blizgančias Bialkowski akis. Neprašė leidimo. Tačiau ieškojo pritarimo. Tobuliausiu atveju – nekantravimo.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptySun Jan 27, 2019 1:44 am


Niekas nemėgsta, kai atskleidžiamos jų paslaptys. Ypač tos, kurias puoselėjai dešimtis metų atokiausiame širdies kamputyje, neleisdamas prasiskverbti net menkiausiai dienos šviesai. Ir tokių paslapčių yra tūkstančiai rūšių. Tik abstrakčiai kalbant visiškai nesvarbu, ką jos apgaubia, nes esmę įgauna tik įsižiūrėjus į vieną pavyzdį. Pavyzdžiui, Yurijų. Kai buvo vaikas šaltas žiemos popietes leisdavo centrinėje bibliotekoje. Klaidžiodamas tarp knygų lentynų kartą užtiko antikinės graikų literatūros skyrių. Išsitraukęs įmantriausiais ornamentais papuoštą knygą, joje rado daugybę iliustracijų, iškarpų ir senų nuotraukų, kuriose puikavosi graikų teatro kaukės. Jos sužavėjo jauną berniuką, jis pamilo jas. Pamilo taip, kad nebegalėjo gyventi be kaukės. Bėgant laikui skirtingos priedangos leido bent kiek palengvinti šią skausmingą egzistenciją, kurios tikslą buvo jau ne kartą pametęs. Tik bėda ta, kad vyras įprato nebenusiimti kaukės – gyveno keisdamas jas, bet niekad neleisdamas atverti paslapties, kurį slėpėsi už jų. Tikrojo savęs. Galbūt nė pats nebežinojo, koks iš tiesų žmogus buvo. Kartą įsileidęs nuodų į veną, leido tam kartotis vėl ir vėl, kol galiausiai nuodai pakeitė kraują ir sukūrė naują žmogų. Tą, kuriuo prisistatinėjo esąs, bet nebuvo. Retas, kuris žinojo apie šį vidinį konfliktą. Tiksliau, niekas. Nes režisierius nemėgo prisipažinti skaudžių tiesų sau, o dar labiau – kitiems. Ir, reikėtų pajausti, kad suprastum, kokią nuostabą ir sumišimą patyrė, supratęs, jog jo kaukės nėra nepermatomos. Kad dogma, kurios tikrumu nė nedrįso abejoti, pasirodo turi išimčių. Amadėjaus žodžiai stipriai paveikė jauną vyrą, tačiau į tai jis nieko neatsakė. Tik susimąstė, bandydamas sutramdyti chaosą, įsižiebusį galvoje. Akimirką atrodė, jog žiojosi kažką sakyti, bet vėl nuleido galvą, panirdamas į vidinį konfliktą, iš kurio pažadino tik tas švelnus klausimas, palikęs Medicci lūpas.
Yurijus nebuvo pavargęs, tačiau jei tik tiek galėjo padėti – tebūnie. Nusiavęs batus padėjo juos kitapus lovos, prie apdulkėjusių dėžių su knygomis, į kurias dar užmetė žvilgsnį, nusistebėdamas, ką jos veikia čia, o ne jo kabinete. Kailinis švarkas taip pat atsidūrė už lovos ribų – pakabintas ant senų kostiumų stovų. Nenorėjo, kad pastarasis voliotųsi ant žemės, juk gavo jį iš Emilio gimtadienio proga, tai bent tiek buvo skolingas kambariokui – pagarbą dovanai. Likęs tik su maikute ir džinsais įsitaiso po lengvu apklotu, apkabindamas vyrą ties liemeniu. Tiesą sakant, nesijautė, jog dabar būtų pati geriausia akimirka imtis veiksmų, tačiau viskas įvyko vedant instinktams ir nesąmoningam troškimui. Iš dalies tikėjosi likti atstumtas. Tarsi tai būtų savotiškai suprantamas likimas, tokiems neapgalvotiems veiksmams, tokioje situacijoje, tokiomis aplinkybėmis. Nenuostabu, kad akyse sužibo nuostaba, kai sulaukė atsako atgal. Bet bent šįkart stengėsi neanalizuoti situacijos ir pasiduoti jausmui, instinktui ir tam, ko labiausiai troško širdis.
Bialkowski pasąmonėje prisiminimai apie glamones su žmogumi, kuriam jaučia kiek daugiau nei tik fizinę trauką, jau buvo pradėję blėsti. Tad svaiginantis malonumas užliejo sielą ir kūną su kiekvienu vyro bučiniu. Galima sakyti, tai it nauja patirtis, galbūt todėl taip mėgavosi kiekvienu prisilietimu, gnybtelėjimu ar suspaudimu. Alsuodamas vis greičiau ir greičiau, su kažkokiu nepaaiškinamu vidiniu įniršiu stengėsi pasiimti kuo daugiau – it tai būtų paskutinis kartas, paskutinė proga pasimėgauti tuo, kas dar nė neprasidėjo. Kūnui riečiantis ir glaudžiantis prie Medicci, rankos atrado savo kelią po baltais vyro marškinėliais. Sekundė, kurios prireikė nuvilti juos, trūko bene amžinybę ir netrukus Ignacy vėl puolė prie vyno kūno, bandydamas pažinti kiekvieną dar nepažintą plotelį, kiekvieną mažiausią detalytę. Kylanti įtampa ir susijaudinimas mušė naują ritmą krūtinėje ir širdis, rodos, nebespėjo pasivyti maršo melodijos. Viena ranka negrabiai atsagstęs savo diržo sagtį, ištraukė jį ir numetė kažkur ant žemės – bent jau kol kas nerūpėjo tolimesnis jo likimas. Pasirūpinęs, kad panašios smulkmenos netrukdytų Amadėjui, rankas vėl panardino į jo plaukus, leisdamas sau dar penkias minutes pasimėgauti glamonėmis.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptySun Jan 27, 2019 6:06 pm


Seksas jau senokai Amadeus nebekaitino kraujo taip, kaip anksčiau. Tikriausiai todėl, kad dešimtį metų praleido miegodamas su viena ir ta pačia moterimi. Žinoma, visuomet stengėsi į miegamąjį neįsileisti rutinos – jie bandė ir persirenginėjimą, žaidimą rolėmis, įvairiausius žaisliukus, neįprastas vietas, persikėlimą į viešbutį ar seksą ne lovoje, o kokioje nors mažiau įprastoje namų vietoje. Vis dėlto, tiesa buvo nepaneigiama – Amadeus žinojo kiekvieną Abigail kūno kertelę, kiekvieną apgamėlį ir kiekvieną linkį, kiekvieną jautresnę vietą. Ir jei pradžioje žmona dar norėjo suteikti Amadeus tokių pojūčių, kokių jis geidė, vėliau tai tapo bene mechaniniu veiksmu, žinojimo, kad kažkada šią savaitę tikriausiai reikėtų pasimylėti išpildymu. Amadeus nekentė planuoti sekso, kaip ir niekada nemokėjo tramdyti ar planuoti savo aistros. Gal dėl to Yurijumi susižavėjo taip greitai, tačiau tuo pačiu šitaip netikėtai – jausmas smogė tarsi cunamio banga, nublokšdama Yves tyrinėti nežinomų, nepažįstamų krantų. Ir dievaži, jis tyrinėjo. Nebuvo tikras ar viską daro tinkamai, o ir ar daro taip, kaip Yurijus mėgsta, tačiau net neabejojo, kad tokioms diskusijoms ir vienas kito norų tenkinimui dar bus nepaprastai daug laiko. O ir nepaprastai daug bandymų. Mintis, kad jiedu galėtų būti nesuderinami net nedingtelėjo – Amadeus dar niekada nejautė kūno, taip tobulai papildantį tą, kuriuo pats buvo apdovanotas, ypač kai buvo bent dalinai nurengtas ir pašalino paties režisieriaus marškinėlius. Atrodė, kad kiekvienas Yurijaus kūno linkis tiko Amadeus kūno įduboms, pirštai patys rado kelius – be nuorodų, be žemėlapių. Lūpos žinojo kaip ir kur bučiuoti ir dievaži, Medicci virpėjo iš susijaudinimo ir nekantravimo – ypač kai Bialkowski parodė, kad norėtų, jog jo kelnės būtų pašalintos. Truktelėjo jas su įsakmia jėga, kartu suspausdamas ir apatinių gumą. Išlaisvino sukietėjusią Bialkowski lytį, net šiek tiek smalsiai nužvelgdamas naujai atsivėrusius horizontus. Veide šviečianti šypsena išdavė nesuvaidintą pasitenkinimą, kurį Amadeus perkėlė ant Bialkowski krūtinės ir pilvo preso, nuberdamas juos bučiniais.
Palyginus su režisieriumi, pats pasijautė per daug apsirengęs. Žinojo, kad tokioje pozicijoje Yurijui jį nurengti būtų sudėtinga, tačiau neturėjo jokių problemų pabūti savarankišku. Atsisegęs diržą, o tada ir sagą bei užtrauktuką, nusitraukė kelnes ir apatinius, kartu su kojinėmis. Nutėškė drabužius ant žemės, ten pat numesdamas ir apklotą. Nors rūsyje buvo prieblanda, norėjo matyti kiekvieną Yurijaus kūno centimetrą, kiekvieną detalę – žvelgė į jį tarsi menininkas pasiruošęs piešti. O ir abejojo, ar kuriam nors iš jų galėtų būti šalta. Bučiniais Yurijaus kūnu slydo lėtai. Kankinamai lėtai. Vis žvilgtelėdavo į šviesiaplaukio veidą, norėdamas pamatyti jo išraiškų pasikeitimus, tačiau akis užmerkė tuomet, kai pasiekė tarpkojį ir paėmęs penį į rankas jį apžiojo lūpomis. Negalvojo apie technikos tobulumą ar galimas klaidas – žinojo ką mėgsta pats ir bandė tai pritaikyti pačiam režisieriui. Tačiau turbūt per daug mėgavosi tuo, kas vyksta, kad norėtų viską per greitai užbaigti. Po kelių intensyvių minučių atsitraukęs, giliai kvėpuodamas ir gaudydamas orą, kiek įraudęs ir susivėlęs, nuo prakaito lašelių blizgančia kakta, atsistojo ant virpančių kojų, pažvelgdamas į gulintį ir giliai alsuojantį Bialkowski iš viršaus. Tarsi spręstų ką su juo daryti. Žinojo ką daryti norėtų. Bet neskubėjo. Lėtai apėjęs lovą iš krašto, kuriame Yurijus buvo įsitaisęs, sučiupo jį už kojų įsakmiai, truktelėdamas į save. Pakėlė jį stebėtinai lengvai, tarsi režisierius būtų pūkelis, pastatydamas jį ant kojų ir jo nugarą priglausdamas prie savo krūtinės. Sugriebęs vyro riešus, Yurijaus plaštakas atrėmė į sieną, pats bučiniais, kartais paliekančiais žymes, nusėdamas Yurijaus nugarą, kad šioji kiek išsiriestų. Vieną savo delną pakėlęs prie lūpų, perbraukė liežuviu visą jo ilgį, tuomet sudrėkindamas savo pulsuojančią lytį. Nekantravimas susimaišė su nerimu, tačiau neleido baimei savęs sustabdyti. Žengtelėjęs į priekį, vieną koją padėjęs ant lovos krašto, lėtai surado tinkamą tašką, iš pradžių vos vos stimuliuodamas pačią penio galvutę. Neskubėjo. Ne tik dėl Yurijaus komforto – norėjo pasimėgauti akimirka. Kita ranka apglėbęs vyro liemenį, sugavo jo lytį, imdamas ją lėtai, kankinančiai lėtai liesti – iš pradžių tik pirštų galiukais. Dirbdamas tiek klubais, tiek ranka, vis dar leisdamas Yurijui apsiprasti prie naujų pokyčių, neskubėdamas, laisva ranka sugavo Bialkowski skruostą, pasukdamas jo veidą į save. Vienu metu sugebėjo sujungti jų lūpas bučiniui ir sutalpinti save visą, nepamiršdamas stimuliuoti ir Bialkowski susijaudinimo. Įsitikinęs, kad vyrui neskauda, keitė įsiskverbimų gylį ir greitį reaguodamas į vyro atodūsius ir aimanas. Jie galėjo rėkauti kiek tik norėjo – tuščias teatras neabejotinai turėjo savų privalumų. Vis dėlto, po kelių mėnesio įtempto galvojimo apie būtent šį aistros momentą, ilga trukme pasigirti nebūtų galėjęs. Dar penkios minutės greitų dūrių, visai tokių, kokiais Amadeus mėgavosi labiausiai, papildomų ryžtinga ir tokia pat greita stimuliacija ranka, privedančia režisierių prie orgazmo, ir vyras išsiliejo, malonumo viršūnę palydėdamas dusliu atodūsiu – garsesniu nei tie, kuriuos skyrė Yurijui prieš tai. Atsitraukė ne iš karto. Neskubėjo. Norėjo dar nors akimirką juo pasimėgauti. Galiausiai lėtai apsukęs Bialkowski į save, įsižiūrėjo jam į akis ir priglaudė drėgnas, nuo prakaito kiek sūrias lūpas prie jam priklausančių, išsireikšdamas ne žodžiais.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Feb 05, 2019 12:03 am


Kalbėti apie intymų gyvenimą režisieriui niekad nebuvo lengva. Tiesa, niekad to pernelyg nesureikšmino, ir žinant gyvenimo būdą, kurį pasirinko, šis faktas neturėtų stebinti. Vargu ar prisiminė su kuo ir kada prarado nekaltybę – tai įvyko per daug seniai arba buvo pernelyg apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų, kurių įsigyti ne itin saugioje vargingoje bohemiškoje aplinkoje nepilnamečiui buvo vieni niekai. Niekad nemėgo lėkštų pokalbių apie tai, kiek merginų ar vaikinų pavyko įsiversti į lovą per tam tikrą laiko tarpą. Seksas po Melanie tebuvo būdas išlieti susikaupusią energiją, atsipalaiduoti. Tik biologinių poreikių tenkinimas ir nieko daugiau. Varge, miegodavo net su ištekėjusiomis moterimis, o paryčiais sprukdavo nė nespėjęs susisagstyti kelnių diržo, nes vakaro kompanionės antrosios pusės taksi jau stovėjo prie įėjimo. Viskas, ką patyrė per pastaruosius keletą metų tebuvo paviršutinis malonumas, nesusietas jokiu gilesniu emociniu ryšiu. Bet to Yurij netrūko. Jis nesigailėjo dėl nei vienos nakties, dėl sudaužytos širdies ar iširusios santuokos. Nežaidė žaidimų, maitinančių lengvabūdžių savanaudžių ego milisekundę trunkančia aistra. Visa tai tebuvo gyvenimas, susiklosčiusios aplinkybės, išnaudotos galimybės. Žengęs į priekį neatsisukdavo atgal apsvarstyti ar pajuto kažką daugiau, ar norėtų patikėti savo gyvenimą ir valią į to žmogaus rankas. Sudužusi širdis leido jam gailėtis tik savęs ir nieko kito, užsidarant tamsiame kambaryje, dūstant, bet neatveriant lango. Amadeus įžengus į jo kabinetą, neturėjo nė minties, kad šis vyras gali išspirti duris ir prasiskinti kelią į vidų taip lengvai. Tik šypsena ir nepaaiškinamu žavesiu, rūpesčiu, kurio niekad nejautė, o pasirodo, būtent jo jam visada ir trūko. Tik paprasčiausio apkabinimo, leidimo nusiimti kaukę ir pailsėti nuo rutinos, kurioje įstrigęs jau ištisą amžinybę. Jei egzistavo pragaras, tai Bialkowski jį išgyveno iki šios akimirkos. Tik švelnūs vyro bučiniai privertė jį patikėti, kad yra vertas geriau, kad gali gyventi geriau. Ir gyvens.
Jautė neapsakomą malonumą nusimetęs iniciatyvos jungą. Kontrolė, nuolatiniai bandymai apsimesti, jog yra patenkintas role, kurią nešė jau ne vienerius metus, gimdė įniršį ir pyktį, kurį spausdamas savyje užsivėrė nuo pasaulio. Bent kartą džiaugėsi galėdamas atsipalaiduoti, tiesiog atsiduoti ir stebėti, kokia kryptimi viskas pasisuks. Nusimesti kapitono kepurę. Todėl užsimerkęs mėgavosi kiekvienu švelniu prisilietimu, stipresniu pirštų įsirėžimu į odą – visa tai priėmė it didžiausią dovaną, vienintelę, kurios troško šitiek laiko. Nors giliai širdyje šiek tiek nerimavo, tačiau atrodė, kad viskas išeina savaime, be didelių pastangų. Tarsi būtų gimęs mylėtis su šiuo, o ne bet kuriuo kitu, žmogumi. Galbūt dėl to leido savo pasitenkinimą reikšti garsiau nei niekad, nelaikydamas savyje nė lašo santūrumo, išliedamas viską, ką jau seniai norėjo išreikšti aimanų pavidalu. Nebuvo pratęs būti apačioje, tad nauji patyrimai tik sustiprino akimirkos intensyvumą. Nors rankos ir lūpos nė akimirkai nesustojo, ieškojo dar neišbandytų, neatrastų horizontų, tačiau pats paskendo pasąmonėje apimtoje ekstazės. Tik garsus Medicci atodūsis grąžino į realybę ir leido suprasti, kad viskas baigėsi. Rodos visi geri dalykai turi savo pabaigą. Ir net labai to nenorėdamas, turėjo susitaikyti su šia mintimi, akimirką pasimėgaudamas saldžiu bučiniu. Gal dar kelias akimirkas stovėjo. Tiesiog atrėmęs galvą į vyro krūtinę ir tolygiai kvėpuodamas. Nieko nesakė. Nenorėjo nieko sakyti. Jam buvo sunku reikšti jausmus. Ypač žodžiais. Bet teatro rūsys nepasižymėjo kurortinėmis sąlygomis, tad netrukus per kūną perbėgus kelioms šalčio bangoms, pastūmė Yves arčiau lovos ir apsigaubė užklotu. Įprastai tokią akimirką būtų užsirūkęs, tačiau šįkart nematė reikalo gadinti akimirką. Keistą, bet intymią, su daugybe klausimų ir mažai atsakymų. Klausimų, į kuriuos nenorėjo atsakyti, ir atsakymų, kurių nesinorėjo analizuoti. Tiesiog sėdėti. Sėdėti, atrėmus galvą ir laukti. Nežinia ko.
Back to top Go down
Anonymous

Guest
Svečias

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyWed Feb 06, 2019 2:14 pm


Amadeus niekada nemokėjo gerai priimti tylos. Tyla jo paties pasaulyje nereiškė nieko gero. Tyla kėlė stresą ir vertė jausti tuštumą – keistą ir nerimastingą, tokią visiškai nereikalingą po to, kai ką tik manėsi glėbyje turintis viską, ko kada nors galėtų reikėti. Vis dėlto, tuo pat metu geisdamas išsireiškimo žodžiais, bet ir nenorėdamas visko sugadinti nereikalingu plepėjimu, pasilenkė prie lovos krašto, susirasdamas savo kelnes, o jų kišenėje – metalinę dėžutę su cigaretėmis ir prie jos derantį graviruotą žiebtuvėlį. Prisidegęs nuodingą pagaliuką sau, savęs nuodijimo įrankius mestelėjo ant lovos į tarpą tarp savo ir jo kūnų, suteikdamas galimybę užsirūkyti ir Yurijui, jeigu tik jis norėtų. Perfekcionistas Amadeus viduje nerimo ir daužėsi į sienas, bandydamas ištrūkti klausimų pavidalu. Žinojo, kad šioje srityje, savo aistros ir geismo išraiškos vyrui srityje, Yurijus turėjo kur kas daugiau patirties nei pats Medicci, nepaisant ženklaus amžiaus skirtumo. Nebuvo tikras ar lietė ten, kur turėjo liesti, ar bučiavo taip, kaip turėjo bučiuoti, ar jam neskaudėjo – o gal buvo toks įpratęs prie skausmo, kad net nepajautė pokyčio? Amadeus turėjo milijoną klausimų, kunkuliuojančių ir verdančių, milijoną ar, bet, tačiau, kodėl, kaip, kur, kas, kada, tačiau sekdamas Bialkowski pavyzdžiu, sau neįprastai kukliai tylėjo, net nepasukdamas akių į šalia gulintį vyrą. Ne dėl to, kad nebūtų norėjęs jo matyti – per daug bijojo, kad jį, ir taip skaudintą ir mėtytą kaip papuola, galėjo bent akimirkai įskaudinti ir pats. Galvai pačiai nuslydus ant ne pačios patogiausios pagalvės, Amadeus toliau rūkė tyloje, užmerkdamas akis. Galvojo apie artimiausią ateitį – skausmingą teismo procesą ir visas galimas jo baigtis. Visi scenarijai, nepriklausomai nuo pabaigos, savyje nešė nepaprastai daug kančios. Amadeus bijojo, kad nors lašą tos kančios, jei tik Yurijus egzistuos kur nors šalimais, neišvengiamai išlies ir ant jo. Nenorėjo jo skaudinti – nei dabar, nei kada nors. Bet dabartinė jo kasdienybė neišvengiamai buvo skausminga. Ir jeigu Yurijus panorėtų būti jos dalimi, Amadeus žinojo, kad nesugebėtų jo apsaugoti.
Užgesinęs cigaretę į nelygias šaltas grindis, Amadeus truktelėjo paklodę viršun, šiek tiek pridengdamas savo nuogą kūną, o tuo pačiu ir labiau užklodamas Bialkowski. Galvą pasirėmęs ranka, atsigulęs ant dešiniojo šono, kad geriau vyrą matytų, laisvąja rankas švelniai perbraukė jo skruostą išorine delno puse, blausiai šyptelėdamas. – Tu nesi mano trofėjus. Žinai tą, tiesa? – pradėjo, tyliai, vos girdimai, taip nebūdingai sau pačiam. Įprastai toks skambus balsas buvo pritemdytas iki blausiausio įmanomo varianto. – Neketinu tavęs demonstruoti kaip vidutinio amžiaus krizės ištikti vyrai demonstruoja jaunas meilužes, kaip ir neketinu su tavim elgtis kaip su meiluže. – šyptelėjo, pirštais lėtai leisdamasis jo kaklu, apsistodamas ant krūtinės. Atsigulęs kiek arčiau ir aukščiau, kad galėtų apglėbti Yurijų ir priglausti arčiau, nosimi perbraukė jo skruostą, ant smilkinio nutupdydamas bučinį. – Laukiu, kol kitą savaitę iš mano buto išsikraustys nuomininkai. Nebegaliu likti dabartiniame bute dėl akivaizdžių priežasčių ir nors pusė jo teisiškai priklauso man, geriau pralaimėsiu šitą mūšį, negu visą karą. – giliai įkvėpė. Pačiam sau nebūdingai, kalbėti pradėjo iš labai toli, tačiau tikėjosi, kad Yurijui pakaks kantrybės sulaukti esmės. Jautėsi turintis prie jos prieiti iš kiek toliau nei įprastai, ypač dabartinių jautrių įvykių kontekste. – Tas butas mažas. Ir bus dar mažesnis, kai susivešiu viską, kas man priklauso ir jį apkrausiu vinilinėmis plokštelėmis, drabužiais, šunimi, knygomis ir paveikslais. Bet jame būtų vietos tau, jeigu tik norėtum. Norėčiau, kad norėtum. – atsiduso. Apnuogino savo sielą po truputį, lėtais žingsniais, kol galiausiai giliai, trūkčiojamai įkvėpė. – Neapsimesiu kad žinau, ar mums kažkas išeitų. Bet tai, ką tau jaučiu, yra vienintelis dalykas gyvenime, dėl kurio šiomis dienomis esu užtikrintas.
Back to top Go down
Gregory Lukacs Riley

how could you rise anew if you have not first become ashes?
Credit : beautifulchaos, starboy
how could you rise anew if you have not first become ashes?
Gregory Lukacs Riley

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Feb 19, 2019 12:08 am


Smilkstanti cigaretė natūraliai atrado savo vietą pirštuose. Vien tik duslus iškvėpimas sudrumsdavo įsigalėjusią tylą, kurią režisierius mylėjo. Chaosas ir triukšmas buvo natūrali būsena, iš kurios siela, vedama tikslo, siekė išsivaduoti. Negalėjo amžiams likti ten, kur kiekvieną akimirką troško dingti skradžiai žemių. Jis ilgai mąstė, nė nežvilgtelėdamas į vyrą, gulintį šalia. Atrodė savaime suprantama, kad šie santykiai sumaišties atnešė ne tik į aktoriaus, bet ir į paties režisieriaus širdį. Galbūt jis neturėjo tiek daug, ką galėjo prarasti, tačiau krūva minčių nedavė ramiai sudėti bluosto ir mėgautis šiltu glėbiu taip, kaip derėtų. Jis nebuvo žmogus, sutvertas tokio lygio santykiams. Arba bent jau nemanė esantis. Įpratęs prie beatodairiškos laisvės, tiesa, tos pačios, kuri taip negailestingai žudė jo jauną sielą, ėmė neįsivaizduoti esybės be jos. Papildomos atsakomybės, kitokia moralės determinacija skambėjo ganėtinai baugiai. Jis nematė problemos Medicci - viskas buvo tik nesibaigianti kova prieš save ir mintis, nuodijančias sąmonę ir laimę, kurią pasiekti buvo galima vienu piršto krustelėjimu. Kaip dažnai jis nusukdavo, vos tik reikalai imdavo klostytis kiek palankiau. Fortūnai nusišypsojus, Yurij nusisukdavo, užsigaubdavo gaubtuvu ir vėl tramplynu vėl pasileisdavo žemyn į begalinio skausmo ir liūdesio liūną, kurį laikė savo namais. Jį gąsdino tik tai, jog turėjo ypatingai toksiškus santykius su savimi, o tai gimdė klausimą: ar jis pajėgs išlaikyti santykius su kitu žmogumi? Ar niekad nekils noras naktį atsikelti ir grįžti į senąjį butą, susikrauti daiktus ir išvykti į kitą šalį, negrįžti ir neskambinti visą mėnesį. Ar seni įpročiai nesutrukdys naujai rutinai. Visos abejonės truko tik tol, kol užgesinta cigaretė atsidūrė ant grindų. Jis nenorėjo skaudinti Amadeus, bet taip pat negalėjo likti, tuo, kas manė esąs. Turėjo rinktis, ir tą sprendimą priimti teko čia ir dabar.
Padėjęs galvą ant suplotos ir dulkių pilnos pagalvės tyliai atsiduso. Jautėsi bjauriai. Nenorėjo, kad šią akimirką jį kankintų tokios mintys, tačiau šios nenaudėlės visada pasirodydavo ne laiku ir ne vietoje. Kai kuriuos dalykus nugalėti buvo per silpnas. Pagaliau akies krašteliu žvilgtelėjęs į vyrą, kiek šyptelėjo, išgirdęs šio žodžius. -Net jei būčiau trofėjus, tai nelabai toks, kuriuo būtų verta didžiuotis,-pabandė pajuokauti caktelėdamas liežuvio galiuku. -Vidurio amžiaus krizė dažniau renkasi naujus sportinius automobilius. Jaunas ir seksualias meilužes mėgsta senatvė,-gūžtelėjo pečiais, kiek suraukdamas antakius. Stengėsi neišsiduoti, jog mintyse vyravo chaosas, nuožmi kova tarp senosios santvarkos ir nuožmių reformų. Tiesa, po to sekę žodžiai privertė jį atsisėsti. Nuostabą veide buvo sunku nuslėpti. Jis tikrai nesitikėjo tokio pasiūlymo taip greitai, tokioje vietoje. Tai galutinai sujaukė viską, ką buvo nusprendęs. Žinojo, kad atsakymas turi būti greitas ir jog jis nulems daugiau nei gali iš pradžių pasirodyti. Velnias, staiga rūsyje atšalo. Pagriebęs nuo žemės džinsus ir marškinėlius, tylėdamas apsivilko, tačiau vėl grįžo į lovą. Vis dar tylėdamas atsirėmė į lovos atlošą ir užvertė galvą į viršų. Nuoširdžiai netroško skaudinti vyro, esančio šalia. Trys, du, vienas...Turėjo pateikti atsakymą dabar. Jau per ilgai tylėjo, tuoj viską sugadins. Kaip ir viską savo gyvenime. -Žinoma. Norėčiau,-su netikėtu užtikrintumu išrėžė tik du žodžius, o tada akimirką pagalvojęs pridūrė: -Vis tiek mano katinas manęs nekenčia, tad atneščiau tam piktam padarėliui bent kiek džiaugsmo.
Žinoma, klasiškas Bialkowski. Bandymas pajuokauti, po tokio svarbaus pareiškimo, buvo neatsiejama jo esybės dalis. Galbūt vienintelė, dėl kurios neturėjo priekaištų ir viena iš nedaugelio, kurios nebuvo pasiryžęs pakeisti dėl vyro.
Back to top Go down


Sponsored content

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS Empty


Back to top Go down
 

RŪSYS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Taxi, Restaurant :: Théâtre Édouard VII-