All love's luxuries
Are here for you and me.
RŪSYS
.



 

Share
 

 RŪSYS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1370
Accounts : clementine pavarotti
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

RŪSYS Empty
PostSubject: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon May 21, 2018 5:39 pm


Back to top Go down
Hawthorne Williams Jr.

What will you do when judgement time has come?
Priority : You're kneeling, squealing, looking for someone to bear witness to your goodness.
Posts : 912
Location : You're dead inside, you're numb, you're hollow and shallow. Your empty life is done.
Accounts : Tatiana, Mylene, Hunter, Jackson, Athena, Nikita, Margo.
Name : Patricija
What will you do when judgement time has come?
Hawthorne Williams Jr.

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyFri Jan 11, 2019 7:23 pm


Amadeus Abigail apie Yurijų pasakė daugiau nei prieš mėnesį. Pokalbis nebuvo lengvas, dievaži, nei vienai dalyvaujančiai pusei. Jie abu verkė, abu bandė aiškintis kas nutiko, tačiau vyras privalėjo būti atviras dėl savo jausmų – net jeigu netikėjo kad jie kažkur galėtų nueiti. Nuoširdžiai manė, kad su Yurijumi kažkas užsimezgė – pats neabejojo jausmais kurie virpėjo širdyje, o ir žinojo, kad visi tie drugeliai pilve ir iš po kojų slystanti žemė pamačius jaunąjį režisierių buvo ne kas kito, o lengvo įsimylėjimo ar bent jau stipraus susižavėjimo pirmieji šaukliai. Vis dėlto, nenorėjo žingsnio žengti pirmasis, kai paskutiniojo judviejų susitikimo metu, vyras ėmė ir tiesiog pabėgo. Amadeus nebuvo kvailas, o ir nebuvo naivus – buvo akivaizdu, jog Bialkowski tik sugalvojo pretekstą, o tada pasišalino, tačiau nesuprasdamas to priežasčių Yves nesijautė turintis jėgų jas aiškintis. Tikriausiai turėjo tai padaryti, nes jaunasis režisierius jam rūpėjo labiau nei būtų norėjęs, tačiau nekilo ranka tiesiog imti ir paskambinti, o tada, savo paties baimei, išgirsti neigiamą atsakymą. Todėl kalbos apie pasimatymą, pirmąjį tikrą pasimatymą, taip ir liko kalbomis, kabančiomis kažkur nežinomybėje, tarp galbūt ir tikrai, dabar ir niekada, šiandien ir rytoj, kol galiausiai Amadeus net nebesitikėjo jog jiedu tikrai praleis vakarą ar popietę drauge. Tikriausiai turėjo tokią inicijuoti, tačiau galbūt problemos šeimoje, o galbūt baimė, stabdė vyrą nuo bet kokių žingsnių į priekį. Ir žvelgiant į tokį Medicci, kokiu jis buvo tapęs, buvo gana akivaizdu, jog vyras nėra savame kailyje. Kažkas buvo negerai. Tačiau Yves užsidarė ir užsisklendė, nebesikalbėdamas net su Merkuriu.
Amadeus repeticijas lankė pavyzdingai. Ir tai reiškė ne vien tik pasirodymą laiku – vyras dirbo sunkiau už visus, pabaigdamas repeticiją šlapias nuo prakaito ir pervargęs, atiduodamas visą save. Vaidmuo pasitaikė tobulas dabartiniam gyvenimo tarpsniui – pilnas skausmo, susikaupimo ir savigraužos, todėl nieko keisto, jog Medicci su užduotimi susitvarkė nepriekaištingai. Artėjant premjeros dienai jis vis daugiau dirbdavo vienas, ateidamas trimis ar keturiomis valandomis anksčiau, neįspėjęs ir nepasakęs, kartais dirbdamas tiesiog patamsyje. Dažnai atsiskirdavo nuo visų ir repetuodavo kitoje scenos pusėje ar praėjimuose tarp kėdžių, nekreipdamas dėmesio nei į kitus aktorius, nei į Yurijų. O po repeticijos nepasilikdavo nei darbo aptarimui, nei taurei vyno ar draugiškai cigaretei. Dažniausiai daiktus nuo kėdės pasigriebdavo pats pirmas, pro duris dingdamas nei režisieriui, nei kitiems nespėjus susiprasti kaip jis sugebėjo taip greitai susiruošti. Vis dėlto, net jei anksčiau ir turėjo kur grįžti, šį ketvirtadienio vakarą nebeturėjo. Rasta žmonos žinutė, viena iš daugelio, kad jai reikia pagalvoti ir norėtų pabūti viena, reiškė tik viena – jis ir vėl nėra laukiamas namuose. Dažnai Abigail nuotaikos varijuodavo nuo apsimestinai gerų iki tragiškai nepakenčiamų, todėl laužtis, kad ir į savo paties namus, Medicci neketino. Viešbutyje per pastarąjį mėnesį buvo nakvojęs bent septynis kartus, todėl nebeturėjo tam pinigų. Tikriausiai todėl, palaukęs po repeticijos lauke, įsitikinęs kad visi išsiskirstė, Medicci grįžo į teatrą. Su savimi visuomet turėjo dantų pastos, šepetuką, šepetį ir pakaitinę porą kojinių, apatinių bei marškinėlių, todėl nesijautė blogai bent jau dėl rytojaus higienos būklės. Paklaidžiojęs po teatrą, ieškodamas kur galėtų sąlyginai sausai ir šiltai prisiglausti, rado sau vietą rūsyje, tarp senų dekoracijų. Sena lova, naudota Makbetui, buvo pakankamai patogi, o ir užklota plėvele, todėl neapdulkėjusi. Įsitaisęs ant jos krašto, iš rankinės išsitraukęs knygą, repetuojamos pjeses sulamdytą, nučiupinėtą ir pribraukytą scenarijų bei telefoną, viską išsidėliojo šalia savęs, tačiau nejautė noro nei skaityti, nei naršyti internete. Vietoje to, prisidegė cigaretę ir įsispoksojo į rūsio tamsą, traukdamas vieną dūmą po kito.
Back to top Go down
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1370
Accounts : clementine pavarotti
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyFri Jan 11, 2019 11:01 pm


Vyras bandė pateisinti save. Dėl dievo meilės, tikrai bandė. Atrasti priežasčių, kurios leistų paaiškinti netikėtą jo dingimą vidury pokalbio, atrodė mažų mažiausiai vaikų žaidimai, tačiau nei vienas variantas nepateisino Yurij paties prieš save. Galėjo sakyti Amadeus ką tik nori - tinkamai parengta istorija, veido mimika ir laiku bei vietoje panaudoti kūno kalbos subtilumai būtų padėję išsisukti iš tos nemalonios situacijos, tik bėda buvo ta, kad vaikinas nenorėjo jam meluoti. Nei Yves, nei sau pačiam. Ir dėl to nuoširdžiai troško suprasti, kodėl susikaupė tos ašaros, privertusios jį pasipustyti padus, tačiau, kad ir kiek stengėsi - atsakymas liko kažkur toli, lyg per rūką ir nepasiekiamas. Pastarosios kelios savaitės paliko tikrą sumaištį jauno vyro širdyje, o dar baisiau - galvoje. Vylėsi, kad aktorius paskambins, kad visa tai, ką žadėjo išsipildys nepaisant tos niekingos klaidos. Bet laukimas žudė, o skambučiai, kurių sulaukė tebuvo keletas nereikšmingų pokalbių su kolegomis, aptariant naują projektą, ties kuriuo turėjo pradėti dirbti po premjeros. Tiesa, spektaklio premjera nenumaldomai artėjo. Bialkowski matė Medicci kiekvieną, kiek-vie-ną suknistą dieną. Pernelyg nenustebo, supratęs, kad minėtasis vyras jo vengia, neįsižeidė, pastebėjęs kaip greitai pasišalina po kiekvienos repeticijos. Kažkas buvo negerai, bet Yurijui pritrūko drąsos prieiti arčiau ir paklausti. Uždėti ranką ant peties, nusišypsoti ir išsiaiškinti visą situaciją kaip tai darytų du suaugę žmonės. Užuot daręs tai, ką suvokė turįs, vogčiomis žvilgčiojo į sunerimusį ir darbui atsidavusį tamsiaplaukį, kartais pamiršdamas, kad salėje jie ne vienu du.
Paskutinė repeticija šią savaitę išsunkė visas jėgas iš jauno vaikino kūno. Drebančiomis rankomis, užsigerdamas jau trečią tabletę nuo skausmo, sukosi aktorių būryje, stebėdamas kiekvieną jų judesį, klausydamas menkiausių garsų, kurie palikdavo kiek papūstas lūpas. O gal tai buvo tik jis? Gal visą laiką nesąmoningai akimis sekė tik jį, nenorėdamas suvokti ir matyti, kas vyksta aplinkui? Yurij nežinojo atsakymo - trys tabletes buvo pakankamas kiekis apsvaigti taip, kad imtų abejoti realybe. Prisiminė tik, kad išbėgo pirmas. Tik linktelėjo aktoriams ir šovė pro duris. Tiesiu taikymu į artimiausią kioskelį, kuriame dirbanti Merė iš akių suprato, ko šiam reikia. Ištraukusi du pakelius žydrų camel cigarečių, nusišypso ir įmuša į kasos aparatą 10 eurų. Palyginti mažai, žinant, kokį poveikį jos turės režisieriui jau už poros akimirkų. Sukrapštęs perlenktą banknotą kišenėje padeda jį ant prekystalio, o tada griebia pakelius ir tik pamojęs ranka nukeliauja siaura gatve tolyn. Grįžti namo neturėjo noro. Tiesą sakant jau ir pats neprisiminė, kada lankėsi namuose - miegodavo arba pas draugus, arba savo kabinete teatre. Tik šiandien nesinorėjo dar vieno varginančio vakaro, tuštinant trečią butelį vyno. Grįžo ten, iš kur taip nepagarbiai skubiai pasišalino. Visi aktoriai jau išsiskirstė, o naktin grimztantis Paryžius pasipuošė jaukia šviesų bei šurmulio skraiste. Surūkė dvi prie įėjimo. Neužtruko ilgai, vos keletą minučių. Šiandien kažkoks velnias tempė jį nesėdėti kabinete - traukė pasivaikščioti po teatrą, naujai atrasti iki kaulo gelmių pažįstamus koridorius, paveikslus ant sienų, duris į rūsį. Duris į rūsį. Režisierius netikėtai sustojo ir įsižiūrėjo į pravirų durų tarpą. Jos niekad nebūna praviros - tą žinojo, tuo tikėjo, tai nebuvo haliucinacija. Smalsumas nugalėjo ir netrukus Bialkowski jau leidosi stačiais laiptais žemyn. Įsijungęs žibintuvėlį telefone apšvietė visas senas dekoracijas, kurias žadėjo dar kada panaudoti, tačiau užmiršo. Užmiršti daiktus jam sekėsi puikiai. Gaila, kad su žmonėmis buvo sunkiau. Šviesos skliautui užčiuopus kažkokį objektą Yurij prisimerkė. Bandė geriau įžiūrėti siluetą, kuris pasirodė ganėtinai matytas ir tik po kelių akimirkų, po sulinkusių kelių ir per greitai plakti pradėjusios širdies, lūpas paliko klausimas: -Amadėjau, dėl dievo meilės, ką tu čia darai?
Back to top Go down
Hawthorne Williams Jr.

What will you do when judgement time has come?
Priority : You're kneeling, squealing, looking for someone to bear witness to your goodness.
Posts : 912
Location : You're dead inside, you're numb, you're hollow and shallow. Your empty life is done.
Accounts : Tatiana, Mylene, Hunter, Jackson, Athena, Nikita, Margo.
Name : Patricija
What will you do when judgement time has come?
Hawthorne Williams Jr.

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptySat Jan 12, 2019 11:03 am


Amadeus dar niekada nesijautė taip, kaip jautėsi pastarosiomis savaitėmis. Dievaži, žinojo ką reiškia skausmas. Žinojo ką reiškia atstūmimas, vienišumas, liūdesys, nepasitenkinimas savimi ir viskuo ką tik darai, absoliutus savęs kaltinimas ir norėjimas susisukti į kamuoliuką ir numirti, paspirti patį save, jei tik išeitų. Blogiausia buvo tai, jog įskaudinus žmoną, Medicci nesijautė turintis teisę į savo skausmą. Ypač dėl to, kad situacija namuose jam labiau kėlė įtampą ir nepasitenkinimą, o ne plyštančios širdies ir pastovaus vidinio virpulio jausmus. Dėl jų buvo kaltas vienas vienintelis žmogus ir, deja, ne tas, kuriam Amadeus kažkada užmovė ant piršto žiedą ir prisiekė amžiną meilę – laimėje ir nelaimėje. Tai buvo nelaimė, tačiau Medicci niekada negalvojo, kad ją virš savo šeimos, tarsi tamsius ir sunkius lietaus debesis, užtrauks vienas pats. Pyko ant savęs kiekvieną dieną, kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Pyko ant savęs tuomet, kai pasiimdavo telefoną norėdamas susukti Yurijaus numerį. Pyko ant savęs tuomet, kai priglausdavo telefoną prie ausies ir dar nespėjęs išgirsti sujungimo signalo jau numesdavo ragelį, išvadindamas save kvailu pastumdėliu, dėl kurio niekas niekada nesistengė pakankamai ir kuris bando meilę išsireikalauti. Pyko ant savęs kaskart, kai salėje, per akimirkos pertrauką nuo darbų, žvilgtelėdavo režisieriaus pusėn ir širdį užplūsdavo nesuvokiamas poreikis priglausti jį prie savo kūno. Pyko ir tuomet, kai eidamas gatve pastebėdavo šviesius plaukus ir panašią laikyseną, o širdis nusirisdavo į kulnus, net jeigu tai niekada nebuvo Bialkowski. Jautėsi tarsi įsimylėjęs paauglys, tačiau tuo pat metu tvarkėsi su atsakomybėmis, kurios paaugliui niekada nebūtų išpuolusios. Bandė laviruoti tarp savo poreikių ir noro išsaugoti šeimą, tarp jo nekenčiančios žmonos ir nieko nesuprantančio sūnaus, tarp savo paties sveiko proto ir to, kuris buvo temdomas širdies plyšimo skausmo. Tačiau nesijautė pakankamai grakštus, kad galėtų tarp visų tų niuansų praslysti neapsidaužęs kelių ir alkūnių. Vietoje to jautėsi taip, lyg daužytųsi į kiekvieną kampą, kiekvieną pakelės kliūtį.
Norėjosi išvalyti mintis. Tikėjosi, kad rūsio tyla ir ramybė tokią prabangą leis. Vis dėlto, galvoje sukosi visi neišspręsti klausimai, skaičiai pustuštėje sąskaitoje, bandymas prisiminti ženklus, kurie galbūt reikštų tai, jog Abigail jį palieka. Nors nenorėjo sau to pripažinti, slaptai vis internete ieškodavo skyrybų advokatų, besispecializuojančių bylose, kuriose tėvas bando pasilikti sūnų. Neketino jo prarasti. Ir tai buvo pati didžiausia baimė, neduodanti Amadeus ramybės. Tai, jog jis nemiegojo jau ilgai, buvo akivaizdu. Maišeliai po akimis, didesni nei visad, buvo išskirtinai juodi. Akys, raudonos ir nesveikai blizgančios ir daugiau sidabrinių plaukų nei kada nors anksčiau. Jis žilo akyse. Tačiau net neturėjo jėgų savo gėdą paslėpti. Vietoje to, rūkė vieną cigaretę po kitos, tarsi jos galėtų pakeisti vakarienę. Staiga krūptelėjęs, pasuko galvą balso šaltinio link, nežymiai susiraukdamas, nors iš karto ir žinojo kas į jį kreipiasi. Tarsi nebūtų apie tą balsą ir apie jo rūpestį svajojęs pastarąsias trisdešimt septynias dienas. – Aš... – vyro balsas buvo kiek per silpnas. Krenkštelėjęs, jis vėl įėjo į vaidmenį, plačiai nusišypsodamas. – Man visada rūpėjo kas už šių durų. Aptikau Makbeto lovą ir tiesiog privalėjau ant jos pasėdėti. – nusijuokė, nerūpestingai numodamas ranka. Kaip visuomet anksčiau. Pakilęs greičiau nei visus tuos kartus, kai bėgdavo namo po repeticijos, vyras susirinko daiktus į glėbį ir užgesino cigaretę į grindis. Jau penkta nuorūka jam palei kojas. – Bet aš jau einu. Žinai. Namai. Vaikai. – gūžtelėjo pečiais ir nuskubėjo išėjimo link. Jį dengė Bialkowski kūnas ir Amadeus užvertė galvą į ant laiptų stovintį jauną vyrą. – Jei tik praleisi. – nerūpestingai nusijuokė, džiaugdamasis rūsio prieblanda. Negalėjo matyti to veido, kurį svajodavo bučiuoti, o jis negalėjo matyti to, kuris atrodė suvargęs taip, lyg per mėnesį būtų išgyvenęs karą. Tam tikra prasme – išgyveno.
Back to top Go down
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1370
Accounts : clementine pavarotti
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Jan 15, 2019 10:09 pm


Filosofas Tomas Hobsas veikale Leviatanas aprašė prigimtinę žmogaus būklę. Būklę, kurioje individas nevaržomas naudojasi laisve, tačiau už tai sumoka nemenką kainą, kartais net gyvybę. Chaosas, karo būsena, tačiau laisva, pančių nepažinusi siela gyveno Yurij ilgai. Nuo pat gimimo, tiesą sakant. Metaforiškai filosofo aprašyta būsena tapo vaikino gyvenimo kredo. Sulaužyti sutartį, susidėti su kitais, kad įveikti kažką stipresnį, nuolat kovoti dėl vietos po saule - vyrui tai buvo rutina. Kasdienės užduotys, kurių net nebesirašydavo į darbo knygą, nes tai tiesiog įprotis, refleksas susiformavęs vos tik išmoko vaikščioti. Pajuto, ką reiškia, kai kitas sulaužo sutartį, pajuto, ką reiškia suvokti, kad jokio susitarimo pasirodo nė nebuvo. Bet štai jam neprašius, atsidūrus prie bedugnės krašto, meiliai žvengiant į pražūtį prarajoje, atsirado jis. Tas, kuris buvo pasiryžęs sudaryti sutartį su kiekvienu, visais iki vieno, kad tik užtikrintų taiką ir saugumą jaunojo režisieriaus širdyje. Ir, kai buvo pasiruošęs, dieve, tikrai pasiryžęs, žengti tą žingsnį, sutikti atiduoti savo laisvę, suvaržyti ją kito žmogaus kūne, dalintis gyvenimu vardan saugumo, taikos ir to širdį virpinančio jausmo, kurį daugelis vadino meile, ėmė ir pabūgo. Pabūgo ir pabėgo. Surūkė tiek daug cigarečių, išgėrė tiek vyno ir nieko - niekas nepadėjo nuplauti to šleikštulio gerklėje, neištarto gerai, aš sutinku. Jokie svaigalai nenuramino klausiančios širdies, nerimo ir nežinios, kas galėjo atsitikti jeigu... Trūko tiek ne daug - tik griovys skiriantis jį nuo pilietinės būsenos. Deja, vaikino gyvenimas nebuvo politinė teorija, toli gražu skyrėsi ir nuo aprašytosios prigimtinės būklės, tačiau, velniai griebtų, jis tikrai jautėsi besibastantys nuolatiniame karo lauke.
Ir būtent tas nerimas, šlykštus, prilipęs kaip kokia pamazga, vedė jį šiandien į rūsį. Bialkowski sunkiai priėmė naujus jausmus, užplūdusius krūtinę. Įpratęs įtarinėti, negalėjo nustoti taip greitai, kaip kad kiti galbūt iš jo tikėjosi. Reikėjo laiko, tinkamų aplinkybių... tinkamų žmonių, kurie galėtų padėti jam pereiti tą pelkę, kurioje įstrigo. Išvydus Amadeus krūtinę iškart užplūdo dvejopi jausmai. Iš dalies, džiaugėsi, nes jis ir buvo tas žmogus, su kuriuo norėjo dalintis savo laisve, tačiau prisiminus paskutinį jų susitikimą akis į akį, ir kaip jis baigėsi, gerklėje vėl pajuto kartų skonį, panašų į gėdą. Apšvietęs vietą žibintuvėliu gėriau įsižiūrėjo į lovą, į įdubimus ant jos, taip pat į daiktus, padėtus šalia jos. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, jog kažkas buvo ne taip. Kad aktorius melavo. Šypsojosi, nusukęs akis, ir melavo, it tai būtų jo kasdienybė. Be jokių skrupulų. Tik Ignacy negalėjo jo sugėdinti, o tuo labiau smerkti. Juk pats - ne iš ką geresnio molio. Tyliai atsidusęs nuleido ranką, taip paskandindamas judviejų kūnus visiškoje tamsoje. -Klausyk, aš matau, jog kažkas negerai. Pastebėjau tai per repeticiją, per kelias, tiesą sakant. Ir dabar, šis įvykis...jis tik patvirtina mano teoriją,-gūžtelėjo pečiais ir suraukė antakius. Žinoma, tamsoje tai matyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau stengėsi nenuleisti akių nuo Medicci. Netroško pamesti jį dar kartą. -Žinau, kad anąkart pasielgiau....am, nežinau, kaip čia išsireikšti,-akimirką nutilo, o tada tyliau pridūrė:-kvailai. Bet aš nenoriu, kad viskas, kas galėjo įvykti užgestų kaip žvakės liepsna, papūtus stipresniam vėjui. Ypač tada, kai tau tikrai reikia žmogaus, į kurį atsiremtum.
Back to top Go down
Hawthorne Williams Jr.

What will you do when judgement time has come?
Priority : You're kneeling, squealing, looking for someone to bear witness to your goodness.
Posts : 912
Location : You're dead inside, you're numb, you're hollow and shallow. Your empty life is done.
Accounts : Tatiana, Mylene, Hunter, Jackson, Athena, Nikita, Margo.
Name : Patricija
What will you do when judgement time has come?
Hawthorne Williams Jr.

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyTue Jan 15, 2019 10:31 pm


Amadeus manė kad buvo patyręs sunkumų. Nepakankamai mylėtas tėvų, nesijautęs gerai savo paties kailyje, žinojęs ką reiškia skausmingos, dažnai ir fizinės patyčios darželyje, o tada ir mokykloje. Praskelti antakiai ir lūpos, sulaužyti dviračiai ir ranka bei nosis, nudeginti plaukai ir suplėšyti drabužiai. Nesuskaičiuojami kiekiai mėlynių už bet ką – netinkamą žvilgsnį, žodį, šypseną, raudonas kelnes ar keistoką knygą. Ypač jei dar užsienio kalba. Manė kad reiškia jog žino ką reiškia skausmas. Ką reiškia kai plyšta širdis, kai klyki į pagalvę ir nori kad viskas tiesiog pasibaigtų – visai nesvarbu kaip, bet kad tik pasaulis aplink nutiltų. Tačiau niekas neprilygo skausmui, kuris užplūdo tą dieną, kuomet nusprendė pasisakyti žmonai. Galbūt buvo naivus manydamas, jog situacija bus kontroliuojama, tačiau pokalbiui pasisukus prie ginčo apie tai, kam atiteks sūnus, Amadeus ėmė abejoti savo absoliutaus atvirumo politika. Kur gi ji jį nuvedė? Prie skyrybų slenksčio, skaičiuojant paskutinius pinigus, jaučiant kaip Abigail bando padaryti viską, kad tik geresniam advokatui neturėtų nė cento. Jaučiant kaip gali prarasti sūnų, kurį mylėjo labiau už bet ką kitą gyvenime. Ir vardan ko? Vardan vyro, kuris net nenorėjo su juo bendrauti? Kuris pabėgo gavęs pačią pirmąją progą? Amadeus jautėsi įskaudintas. Paniekintas. Tikėjimas tiesa ir jos atnešama šviesa – nesugrįžtamai sumindytas. Tikriausiai todėl dabar veide švietė suvaidinta šypsena. Ką gero jam davė nuoširdumas? Ką davė bandymas pasielgti teisingai? Likęs vienas, Amadeus jautėsi išduotas savo paties įsitikinimų, kurie nesusvyravo daugiau nei keturis dešimtmečius, o atsiradus Yurijui subyrėjo tarsi kortų namelis.
Tamsa suteikė jei ne drąsos, tai bent jau ramybės. Amadeus pečiai nusileido, veidas apsiniaukė. Lūpų kampučiai nusviro žemyn, visai kaip ir rankos palei šonus. Tamsoje jautėsi saugiau. Nenorėjo būti matomas, bent ne iš arti, bent ne tada, kai atrodė šitaip. Kai raukšlės vos per kelias savaites pagilėjo dvigubai, kai skaudėjo kiekvieną kūno milimetrą, kai nebuvo nei laiko, nei noro sportui ar tinkamai mitybai. Nesijautė gražus. Ar patrauklus. Kodėl būtų turėjęs sudominti dešimtmečiu už save jaunesnį, kai net savo amžiui nebeatrodė puikiai? Vyptelėjo. – Įvykis? Mano buvimas rūsyje yra... įvykis? – šyptelėjo, stengdamasis kiekvieno žodžio nepersmelkti pykčiu ar sarkazmu. Buvo sunku neišsilieti ant Yurijaus. Buvo sunku neišsilieti ant kiekvieno sutikto. Bet tikriausiai reikėjo susiprasti, kad kaltas buvo tik pats. Priminė tą sau suleisdamas nagus į delnus, palikdamas kraujuotas pusmėnulio formos žymes. Nebe pirmas šiandien. Žaizdas paslėpti padėjo ilgos palto rankovės. – Jeigu kas ir pasielgė kvailai, tai nebent aš, manydamas kad nutiko kažkas, apie ką turėčiau Abigail pasipasakoti. Abejoju ar keli bučiniai mano gyvenimui padarė tokią reikšmę, kad dėl jų rizikuočiau prarasti Zachariah. Nors tikriausiai nepasižymiu dideliu protu. Neįtikėtina kaip gyvenimas sugeba nuleisti tave ant žemės, net ir po keturiasdešimties metų, ką? – prunkštelėjo. Kiekvienas žodis buvo persmelktas neapykanta ir pagieža, pašaipa ir skausmu. Sau. Tik sau. Visada sau. Seni įpročiai miršta sunkiai. O gal nemiršta visai? Giliai įkvėpęs, tamsiaplaukis šyptelėjo. – Jeigu prieš tai ir galėjau tau ką nors pasiūlyti, nebeturiu nieko. Ji atims ne tik mano vaiką, bet dar ir paskutinius mano marškinius, gali tuo net neabejoti. Per pirmą pasimatymą nenorėčiau tau pademonstruoti, kad santykiai gali ne pasibaigti, o prasidėti tuo gąsdinančiu „ir skausme, ir varge“.
Back to top Go down
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1370
Accounts : clementine pavarotti
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyThu Jan 17, 2019 6:55 pm


Aukso vidurys tapo tikslu. Visų pragmatiškų, tačiau saugumą mėgstančių veltėdžių siekiu. Tik pusiausvyros būsena niekad netenkino jaunojo režisieriaus. Tos būklės jis bijojo it velnio. Žinojo, kad jei atsidurtų pragare tai didžiausia bausmė jam taptų apatiškas kybojimas viduryje, netrokštant nieko - nei daugiau, nei mažiau. Jis stebėtų žmones išgyvenančius emocinius pakylimus ir nuosmukius, o pats liktų vietoje, visada toje pačioje. Auksinėje. Pragaro repeticija tęsėsi kelias dienas. Pilnas nežinios, svarstymų, tačiau nesugebantis pajusti ryškesnės emocijos. Bialkowski šypsojosi, juokėsi, diskutavo su kolegomis. Jautė šilumą, azartą, seksualinę įtampą tvyrančius aplinkui, tačiau nė viena emocija neužjudino aptingusios sielos. Sielos, kuri gedėjo to, ko niekad ir neturėjo, tačiau buvo taip arti. Tetrūko keleto sekundžių ir vieno teisingo ėjimo, kad laimėtų. Bet praradęs karalienę, pasidavė, o to pilnai užteko šachui ir matui paskelbti.
Dabar, pradėjus naują šachmatų partiją jautėsi sutryptas, nežinantis nuo ko pradėti. Nė nenutuokė, kurį pėstininką paaukoti pirmą, kurį pasiteisinimą išbandyti šįkart. Blausaus apšvietimo, patenkančio į patalpą kartas nuo karto gatve pravažiuojant mašinai, užteko, jog suprastų, kad Amadeus gyvenime griūna kaip kortų namelis. Susiglamžę drabužiai, patinęs veidas ir žilos sruogos plaukuose, kurios, tiesą sakant, atrodė visai seksualiai. Tik dabar buvo ne laikas apie tai galvoti. Kiekvienas žodis pabėgęs iš Medicci lūpų ir nutūpęs kažkur šioje patalpoje atsinešė pernelyg daug pagiežos ir skausmo, kad galėtų prasmukti nepastebėtas. Atrodo, kad jie visi pasirinko strategiškai puikią ir patogią vietą - režisieriaus širdį, nes aštrus skausmas persmelkė krūtinę, priversdamas jį susiraukti ir kiek atsitraukti. Jis nieko neatsakė. Galvojo. Galiausiai žengė žingsnį į šoną, leisdamas vyrui praeiti. Nė pats nepastebėjo kaip įsitaisė plėvele paklotoje lovoje. Atsigulė ir įsistebeilijo į tamsą virš galvos. Tamsą ir netolygų judviejų kvėpavimą. -Tai mano vaidmuo tavo gyvenime tiesiog nereikšmingas?-sušnabždėjo. Nesitikėjo, kad vyras išgirs klausimą. Uždavė jį veikiau retoriškai, sau. Negalėjo patikėti, kad buvo pasiryžęs jam atverti širdį, kai tebuvo nereikšmingas bučinys. Net ne žmogus, o suknistas veiksmas, nevertas kovos ar skausmo. Galvoje ėmė ūžti, o mažytė išdavikė ašara nuriedėjo skruostu. Bet niekas jos neišvydo. Vargu, ar vaikinas pats ją pajuto. Troško, kad žemė prasivertų ir jis pranyktų. Čia pat, su visomis viltimis ir lūkesčiai, merdinčiais ant jo rankų. Staiga atsisėdo. Atsikrenkštė. -Žinai, visa tai, kas įvyko tarp mūsų.... nesvarbu. Juk tai neverta rizikos, ha,-skausmingai nusišypsojo ir tyliai nusijuokė. -Bet aš tau galiu padėti. Aš turiu pinigų. Pakankamai daug, kad galėčiau paskolinti. Arba padovanoti, jei priimtum tokią dovaną. Galėtum nusisamdyti gerą advokatą...Ar žinai Theodorus Cort? Girdėjau jis gana žymus šioje srityje. Taip pat galėsi išsinuomoti butą, kad netektų gyventi čia...mano teatro rūsyje. O kai atgausi sūnų ir gyvenimas susitvarkys, galėsi nedėkot,-išbėrė žodžius it į sieną, tačiau kalbėjo rimtai. Buvo pasiruošęs padėti Yves laimėti bylą dėl sūnaus, net jei tai reiškė, kad daugiau niekad jo nebeišvys. Tik šią akimirką ėmė abejoti ar tikrai norėjo jį dar kartą išvysti.
Back to top Go down
Hawthorne Williams Jr.

What will you do when judgement time has come?
Priority : You're kneeling, squealing, looking for someone to bear witness to your goodness.
Posts : 912
Location : You're dead inside, you're numb, you're hollow and shallow. Your empty life is done.
Accounts : Tatiana, Mylene, Hunter, Jackson, Athena, Nikita, Margo.
Name : Patricija
What will you do when judgement time has come?
Hawthorne Williams Jr.

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyThu Jan 17, 2019 11:24 pm


Amadeus visada siekė gyventi kaip teatre. Vaidino tobulai susikurtą vaidmenį jau nuo penkiolikos metų, pats paskirdamas sau naują vardą, susikurdamas naują tapatybę, neturinčią nieko bendro su realybe. Nenorėjo būti egiptiečių imigrantų vaikas, gyvenantis Mančesteryje ir rytą pradedantis, o vakarą pabaigiantis malda. Auksas, jo manymu, priklausė ne ant altoriaus, o vynas turėjo būti geriamas ne po vieną gurkšnį. Maistas turėjo būti skanesnis nei vandens ir miltų paplotėlis. Kūnas turėjo būti skanesnis ir keliantis daugiau malonumo nei ta prie dantų ir liežuvio limpanti masė, kurią priimant reikėjo atgailauti. Jis nenorėjo atgailauti. Tačiau dramą į savo širdį įsileido lengvai ir be didesnių pastangų. Nenorėjo nuobodžių santykių ir neįdomių pokalbių. Nenorėjo rutinos pilno darbo ir kasdienybės, kurią gali nuspėti dar net nepradėjęs dienos. Stebino save pats ir norėjo būti stebinamas. Laukė kol kas nors iš kartu stovinčių ant scenos pamirš žodžius. Arba nukris. Ne dėl to kad būtų džiaugęsis kito nesėkme, tiesiog tokie menki dalykai vertė jį jaustis gyvu. Tačiau dabar, stovėdamas priešais Yurijų, labiau už viską norėjo tingaus nuobodulio. Norėjo keltis ir eiti miegoti apglėbus vieną vienintelį žmogų ir žinoti, kad ryte pabudus vakare jiedu vėl susitiks toje pačioje lovoje. Norėjo žinoti, kad diena bus nuspėjama. Tokia, kurios metu niekas neišplėš tavo širdies. Nepažemins, nesumindys. Neatims visko, ką laikei brangiausia. Norėjo bent šiek tiek pastovumo. Pabodo spėlioti ką jaučia kitas ir kokį vaidmenį pasirinks šiandien.
Yurij pasitraukus, Amadeus liko stypsoti. Kelias buvo atviras, tačiau atrodė, kad Amadeus neturi jėgų lipti laiptais viršun. Vietoje to, klausėsi kaip nutolsta žingsniai, kaip sutraška dulkina plėvelė, ant kurios Bialkowski prigulė. Jeigu būtų galėjęs išgirsti ašarą, tikriausiai būtų pajautęs kaip plyšta širdis. Tačiau galėjo išgirsti mažą, vos jaučiamą lūžį balse. Vienos Richterio skalės lygio žemės drebėjimas. Nejaučiamas, arba jaučiamas tik ypatingai palankiomis sąlygomis. Tačiau širdyje?... Širdyje buvo pats žemės drebėjimo epicentras. Suspaudęs lūpas, vyras apglėbė save rankomis. – Baik. – griežtai nukirto, neleisdamas Yurijui tęsti. Kol vyras kalbėjo, ėjo artyn. Nesiklausė viso to absurdo apie pinigus, kuriuos Bialkowski siūlėsi paskolinti – kurioje visatoje Amadeus būtų ėmęs pinigus iš to, kuris kavos tirščius puodelyje užsipila antrą kartą? Atsargiai prisėdęs ant lovos krašto, Amadeus prikando lūpą. – Pagalvok kaip jaučiausi. Nuėjau pas savo žmoną ir jai pasakiau, kad pabučiavau jauną, dešimtmečiu jaunesnį režisierių. Ji buvo pasiruošusi man atleisti. Tada pasakiau, kad pabučiavau jį dar kartą. Ji vis dar buvo pasiruošusi man atleisti. – balsas užlūžo ir Amadeus net nebandė to nuslėpti. Vietoje to, leido ašaroms sudrėkinti akis. – O tada pasakiau, kad nenoriu tik bučinių. Ir ji pažadėjo padaryti viską, kad atimtų iš manęs sūnų. Tikriausiai jeigu būčiau sulaukęs tavo skambučio, būčiau žinojęs, kad viską padariau ne veltui. Bet tu pabėgai ir nebepasirodei. Nebepakėlei į mane akių. Ir jeigu viskas būtų buvę kitaip, tikriausiai būčiau skyręs laiko įtikinėjimams. Viliojimams. Bet neturėjau jėgų. Nors kartą norėjau, kad manęs kažkas norėtų pakankamai. Pakankamai, kad perliptų principus. – atsiduso, virpančiais pirštais persibraukdamas aštrius skruostus. Buvo pamiršęs nusiskusti. Niekada nepamiršdavo nusiskusti. – Ar galim... – Amadeus vėl nutilo. Tarsi išsigandęs savo paties balso ar pamiršęs žodžius. Tikriausiai rizikavo vien jausdamas ateities žodžių skonį ant liežuvio galo, tačiau nesusilaikė. – Ar galiu tiesiog tave apsikabinti ir praleisti naktį negalvodamas apie visus būdus, kaip sugrioviau savo ir savo vaiko gyvenimą? Jeigu sakyčiau, kad nenoriu būti vienas – meluočiau. Buvimas su tavimi skamba kaip vienintelis dalykas kuris yra geresnis nei buvimas vienam.
Back to top Go down
Felix Miles Gallagher

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : the loss of love is the loss of all rights, even though one had them all
Posts : 1370
Accounts : clementine pavarotti
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Felix Miles Gallagher

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon Jan 21, 2019 10:47 pm


Teatras neturėjo jokių aiškiai nubrėžtų ribų. Jo nevaržė vienas pastatas, grupė aktorių ar aptarnaujančio personalo. Tai veikiau priminė sklandančią aurą, apimančią visus, kurie įsileidžią teatrą į savo širdį. Yurijus niekad nevertino perdėtai prašmatnių salių, grandioziškų scenos dekoracijų ar įmantrių freskų ant lubų. Jam tiek pat miela buvo ir mažoji salė Lvive, tėčio teatre - trupantis tinkas ir kiek palūžusios kėdės netrukdė sukurti stebuklą tarp žmonių. Režisieriaus gyvenimas ir buvo teatras. Amžinas spektaklis, užsisukę ir nustoti neketinantys veiksmai, remarkos, palikusios jo lūpas, ir svaiginantis nepastovumas, karūnuotas valdovas. Visi nuotykiai, tapo savotiška rutina, kiek neįprasta, tačiau neapleidžiančia, nepaisant kur žengtų koją. Teatras buvo saugus namų prieglobstis. Neapribotas viena vieta, leido susikurti komforto zoną bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet gyventi nenutrūkstančiu ir kiek monotonišku ritmu galiausiai atsibosta net didžiausiems rutinos mylėtojams. Vis dažnesni pamąstymai apie naujus horizontus, mistinį pastovumą, namus ir darbą po vienu stogu, sukūrė vidinį konfliktą, kurio režisierius nepajėgė išspręsti vienas. Nebyliai vylėsi, kad kas nors jam padės. Tik štai, kai pagaliau rado tą žmogų, pastarasis, ko gero, net pats to nenorėdamas, pastūmėjo jį bent keliais žingsniais atgal. Privertė atsigręžti į tai, ką turėjo ir dar kartą apsvarstyti ar tikrai norėjo tai paaukoti. Vardan ko? Atiduoti laisvę į visišką nežinomybę, išmainyti tūkstančius merginų ir vaikinų lūpų į vienas vieninteles? Ir galiausiai vis tiek likti įskaudintam. Ir vienišam, pražuvusiam nakty su buteliu vyno ir slogia melancholija širdyje.
Bialkowskio pasiūlymas buvo rimtas. Jis nuoširdžiai norėjo padėti Amadėjui, net jei tai ir reikštų, kad jų keliai vis tiek pasuks į skirtingas puses. Nesinorėjo tikėti, kad tai tebuvo dar viena kryžkelė, lemtingas posūkis, tačiau visgi tik dar viena stotelė galutinio tikslo link. Vaikinas troško, kad tai būtų paskutinis sustojimas, bet motužė fortūna retai kada išklausydavo jo maldų.
-Aš negaliu pakeisti to, kas esu. Savanaudis šiknius. Net ir su didžiausiomis pastangomis tam prireiktų daugiau laiko. Išsigandau, nežinojau, ar man to tikrai reikia,-atsiduso, perbraukdamas delnais skruostus,-bet aš čia. Galėjau palikti tave ramybė, nesirūpinti, nesiūlyti jokios pagalbos. Ko gero, prieš kelias savaites taip būčiau padaręs. Bet tai, jog guliu Makbeto lovoje, aklinoje tamsoje ir...nuoširdžiai siūlau pagalbą rodo progresą. Mažą, bet vis šis tas,-dusliai išdėstė mintis. Kiekvienas žodis siurbė energiją it koks išbadėjęs vampyras. Liežuvis sunkiai vertėsi, versdamas sakinius skambėti nerišliai, padrikai. Rūsyje buvo šalta. Vyras susisuko į kailinį švarką. Nenorėjo, kad Medicci išgirstų kaip tyliai kalena dantimis. Nesuprato kodėl, tačiau paprasčiausiai netroško pasirodyti silpnas. Lyg bandytų pastatyti senį besmegenį iš ištežusio sniego balos. Yves klausimas privertė jį giliau įkvėpti. Jis nesąmoningai linktelėjo galva, o tada tyliai sušnabždėjo - "galim". Priglaudęs jo kūną prie saviškio suvirpėjo it lengvas lapelis pagautas atšiauraus rudens vėjo. Užsimerkęs bandė mėgautis akimirka, kurioje dabar abu paskendo, nė pats nepajusdamas kaip palinksta tyrinėti neskustos Amadėjaus žandikaulio linijos, galiausiai baigdamas trumpą kelionę ties jo lūpomis.
Back to top Go down
Hawthorne Williams Jr.

What will you do when judgement time has come?
Priority : You're kneeling, squealing, looking for someone to bear witness to your goodness.
Posts : 912
Location : You're dead inside, you're numb, you're hollow and shallow. Your empty life is done.
Accounts : Tatiana, Mylene, Hunter, Jackson, Athena, Nikita, Margo.
Name : Patricija
What will you do when judgement time has come?
Hawthorne Williams Jr.

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS EmptyMon Jan 21, 2019 11:22 pm


Amadeus niekada neprašydavo pagalbos ir beveik niekada jos nepriimdavo. Buvo įpratęs viską daryti pats, problemų sprendimų ieškoti pats. Drąsiai stodavo akis į akį su savo paties klaidomis, niekada nepermesdamas atsakomybės kam nors kitam. Nepermetė ir dabar. Buvo neteisinga priversti Yurijų kentėti, kai kaltas šioje situacijoje buvo tik vienas. Yurijus nusižengė nebent moraliniams įsitikinimams, kol Amadeus leido sau paminti šeimą, santuoką, mylimos moters pasitikėjimą. Amadeus nesijautė vertas jokios pagalbos. Ne tik iš Bialkowski – tikriausiai būtų save baudęs nepriimdamas jos iš nieko ir nei vieno. Veidas išdavė, kad ketina dar kartą paliepti jaunajam režisieriui užsičiaupti. – Savanaudžiai šikniai dažniausiai menkai pažįstamiems vyrams nesiūlo savo santaupų ir tikrai nevadina jų dovanomis. Beveik galėčiau lažintis, kad pabėgai ne tam, kad ką nors įrodytum man, tačiau tik tam, kad kažką įrodytum sau. Pavyzdžiui tai, kad vis dar esi tuo, kuo save buvai įpratęs laikyti. Savanaudžiu šikniumi. Norėjai kad pamatyčiau tave taip, kaip pats matei save. Norėjai parodyti kodėl tavęs neverta mylėti, tiesa? Taip, kaip nemyli tu pats. Norėjai mano akyse pamatyti tai, ką matai kiekvieną kartą žvelgdamas į veidrodį. – vyptelėjo. Papurtė galvą jau tyloje, caktelėdamas liežuviu, tarsi keldamas klausimą pats sau. Prieš atsiguldamas šalimais Yurijaus, lėtai nutraukė nuo lovos celofaną, jį numesdamas ant grindų ir sukeldamas dulkių debesį. Užsikosėjo tyliai, tarsi pačiam netikėtai, tačiau sudirgę plaučiai nurimo kartu su dulkėmis aplink. Lėtai nutraukęs ir aukso siūlais siuvinėtą užtiesalą, tvarkingai jį sulankstė ir padėjo ant netoliese buvusio sosto, tikriausiai irgi naudoto Makbetui. Tikėjosi, kad pats pasitiks kur kas malonesnį likimą nei tas, kuris palydėjo nelaimingąjį Škotijos karalių. Pats sau nusišypsojo pagalvojęs, jog to, kas nutiko vos per mėnesį, nebūtų sugebėjusios numatyti nei trys raganos, nei Ledi Makbet.
Nusispyręs batus, o tada ir nusimetęs paltą, kaip ir priklauso lipant į lovą, įsitaisė tiesiai po antklode, priglausdamas Yurijų artyn iš karto, vos tik čiužinys prisitaikė prie naujai prigulusio kūno. Miego nesinorėjo, dievaži, tačiau švelnūs ir šilti patalai priėmė taip pat svetingai kaip ir režisieriaus glėbys. Pajutęs jo virpesius, nuleido akis patikrinti ar viskas gerai. Šildė jį tvirtomis rankomis, permesdamas ir koją jam per klubą, o tada, vos tik Yurijus parodė iniciatyvą, šildė ir lūpomis. Delnais apglėbė švelnius jo skruostus, prisitraukdamas vyrą dar arčiau, jeigu tik tai buvo įmanoma. Bučiavo noriai, netgi šiek tiek nekantriai, nors pirmą kartą iš visų, kuomet jį bučiavo, jautė visiškai neturintis kur skubėti. Ragavo jo lūpų tarsi pirmąjį kartą, tarsi jau būtų pamiršęs koks jų skonis, net jeigu apie jį sapnuodavo naktimis. Tobulame scenarijuje viską įsivaizdavo ne taip. Mažiau dulkių, daugiau centrinio šildymo, švaresnė patalynė ir kur kas mažiau drabužių. Tačiau nepaisant judviejų abiejų nepažabojamos meilės teatrui, veikiausiai jiems abiems reikėjo nustoti vaikystės siekio kiekvienai situacijai pritaikyti tobulą scenarijų. Pakako tobulo bučinio, kuriame Amadeus pagavo save skęstantį.
Kabinosi į Yurijaus kūną taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Vienos rankos pirštai patys susirado šviesius jo plaukus, kol kita šildėsi po jo marškiniais. Nė pats nepajuto kaip atsidūrė viršuje, apžergdamas Bialkowski klubus, keliais priversdamas seną čiužinį aimanuoti. Dejonės prasprūdo ir pro Yves lūpas, į tarpus tarp bučinių. Nedidelė rūsio erdvė įkaito stebėtinai greitai, visai kaip kūnas, kurį Medicci taip įsakmiai laikė prispaudęs prie lovos. Lipo į šią lovą su intencija jei ne miegoti, tai bent jau atrasti ramybę tyloje ir Yurijaus glėbyje, tačiau staiga nebesinorėjo tiesiog gulėti, net jeigu to pats pasiprašė visai nuoširdžiai, be jokių paslėptų ketinimų. Kelnės rodėsi kankinančiai per ankštos ir susierzinimą dėl susiklosčiusių ir nepaisant ilgametės patirties nesukontroliuotų aplinkybių Amadeus išliejo ant Yurijaus žandikaulio. Tada ir kaklo, palikdamas bučinių žymių taką link jo krūtinės, kiekvieną jų paglostydamas karšto ir trūksmingo jo lūpas paliekančio oro gūsiais. Sustabdė save pačiu laiku, susigriebęs kad iki šiol klaidžiojusios rankos jau keletą ilgų akimirkų nerimastingai laukė prie Yurijaus kelnių sagties. Atsiplėšė sunkiai, bene priverstinai, žvilgtelėdamas į blizgančias Bialkowski akis. Neprašė leidimo. Tačiau ieškojo pritarimo. Tobuliausiu atveju – nekantravimo.
Back to top Go down


Sponsored content

RŪSYS Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS Empty


Back to top Go down
 

RŪSYS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-