Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
RŪSYS - Page 2

Share
 

 RŪSYS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2
AuthorMessage
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1646
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptySun Jan 27, 2019 1:44 am


Niekas nemėgsta, kai atskleidžiamos jų paslaptys. Ypač tos, kurias puoselėjai dešimtis metų atokiausiame širdies kamputyje, neleisdamas prasiskverbti net menkiausiai dienos šviesai. Ir tokių paslapčių yra tūkstančiai rūšių. Tik abstrakčiai kalbant visiškai nesvarbu, ką jos apgaubia, nes esmę įgauna tik įsižiūrėjus į vieną pavyzdį. Pavyzdžiui, Yurijų. Kai buvo vaikas šaltas žiemos popietes leisdavo centrinėje bibliotekoje. Klaidžiodamas tarp knygų lentynų kartą užtiko antikinės graikų literatūros skyrių. Išsitraukęs įmantriausiais ornamentais papuoštą knygą, joje rado daugybę iliustracijų, iškarpų ir senų nuotraukų, kuriose puikavosi graikų teatro kaukės. Jos sužavėjo jauną berniuką, jis pamilo jas. Pamilo taip, kad nebegalėjo gyventi be kaukės. Bėgant laikui skirtingos priedangos leido bent kiek palengvinti šią skausmingą egzistenciją, kurios tikslą buvo jau ne kartą pametęs. Tik bėda ta, kad vyras įprato nebenusiimti kaukės – gyveno keisdamas jas, bet niekad neleisdamas atverti paslapties, kurį slėpėsi už jų. Tikrojo savęs. Galbūt nė pats nebežinojo, koks iš tiesų žmogus buvo. Kartą įsileidęs nuodų į veną, leido tam kartotis vėl ir vėl, kol galiausiai nuodai pakeitė kraują ir sukūrė naują žmogų. Tą, kuriuo prisistatinėjo esąs, bet nebuvo. Retas, kuris žinojo apie šį vidinį konfliktą. Tiksliau, niekas. Nes režisierius nemėgo prisipažinti skaudžių tiesų sau, o dar labiau – kitiems. Ir, reikėtų pajausti, kad suprastum, kokią nuostabą ir sumišimą patyrė, supratęs, jog jo kaukės nėra nepermatomos. Kad dogma, kurios tikrumu nė nedrįso abejoti, pasirodo turi išimčių. Amadėjaus žodžiai stipriai paveikė jauną vyrą, tačiau į tai jis nieko neatsakė. Tik susimąstė, bandydamas sutramdyti chaosą, įsižiebusį galvoje. Akimirką atrodė, jog žiojosi kažką sakyti, bet vėl nuleido galvą, panirdamas į vidinį konfliktą, iš kurio pažadino tik tas švelnus klausimas, palikęs Medicci lūpas.
Yurijus nebuvo pavargęs, tačiau jei tik tiek galėjo padėti – tebūnie. Nusiavęs batus padėjo juos kitapus lovos, prie apdulkėjusių dėžių su knygomis, į kurias dar užmetė žvilgsnį, nusistebėdamas, ką jos veikia čia, o ne jo kabinete. Kailinis švarkas taip pat atsidūrė už lovos ribų – pakabintas ant senų kostiumų stovų. Nenorėjo, kad pastarasis voliotųsi ant žemės, juk gavo jį iš Emilio gimtadienio proga, tai bent tiek buvo skolingas kambariokui – pagarbą dovanai. Likęs tik su maikute ir džinsais įsitaiso po lengvu apklotu, apkabindamas vyrą ties liemeniu. Tiesą sakant, nesijautė, jog dabar būtų pati geriausia akimirka imtis veiksmų, tačiau viskas įvyko vedant instinktams ir nesąmoningam troškimui. Iš dalies tikėjosi likti atstumtas. Tarsi tai būtų savotiškai suprantamas likimas, tokiems neapgalvotiems veiksmams, tokioje situacijoje, tokiomis aplinkybėmis. Nenuostabu, kad akyse sužibo nuostaba, kai sulaukė atsako atgal. Bet bent šįkart stengėsi neanalizuoti situacijos ir pasiduoti jausmui, instinktui ir tam, ko labiausiai troško širdis.
Bialkowski pasąmonėje prisiminimai apie glamones su žmogumi, kuriam jaučia kiek daugiau nei tik fizinę trauką, jau buvo pradėję blėsti. Tad svaiginantis malonumas užliejo sielą ir kūną su kiekvienu vyro bučiniu. Galima sakyti, tai it nauja patirtis, galbūt todėl taip mėgavosi kiekvienu prisilietimu, gnybtelėjimu ar suspaudimu. Alsuodamas vis greičiau ir greičiau, su kažkokiu nepaaiškinamu vidiniu įniršiu stengėsi pasiimti kuo daugiau – it tai būtų paskutinis kartas, paskutinė proga pasimėgauti tuo, kas dar nė neprasidėjo. Kūnui riečiantis ir glaudžiantis prie Medicci, rankos atrado savo kelią po baltais vyro marškinėliais. Sekundė, kurios prireikė nuvilti juos, trūko bene amžinybę ir netrukus Ignacy vėl puolė prie vyno kūno, bandydamas pažinti kiekvieną dar nepažintą plotelį, kiekvieną mažiausią detalytę. Kylanti įtampa ir susijaudinimas mušė naują ritmą krūtinėje ir širdis, rodos, nebespėjo pasivyti maršo melodijos. Viena ranka negrabiai atsagstęs savo diržo sagtį, ištraukė jį ir numetė kažkur ant žemės – bent jau kol kas nerūpėjo tolimesnis jo likimas. Pasirūpinęs, kad panašios smulkmenos netrukdytų Amadėjui, rankas vėl panardino į jo plaukus, leisdamas sau dar penkias minutes pasimėgauti glamonėmis.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1187
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
RŪSYS - Page 2 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptySun Jan 27, 2019 6:06 pm


Seksas jau senokai Amadeus nebekaitino kraujo taip, kaip anksčiau. Tikriausiai todėl, kad dešimtį metų praleido miegodamas su viena ir ta pačia moterimi. Žinoma, visuomet stengėsi į miegamąjį neįsileisti rutinos – jie bandė ir persirenginėjimą, žaidimą rolėmis, įvairiausius žaisliukus, neįprastas vietas, persikėlimą į viešbutį ar seksą ne lovoje, o kokioje nors mažiau įprastoje namų vietoje. Vis dėlto, tiesa buvo nepaneigiama – Amadeus žinojo kiekvieną Abigail kūno kertelę, kiekvieną apgamėlį ir kiekvieną linkį, kiekvieną jautresnę vietą. Ir jei pradžioje žmona dar norėjo suteikti Amadeus tokių pojūčių, kokių jis geidė, vėliau tai tapo bene mechaniniu veiksmu, žinojimo, kad kažkada šią savaitę tikriausiai reikėtų pasimylėti išpildymu. Amadeus nekentė planuoti sekso, kaip ir niekada nemokėjo tramdyti ar planuoti savo aistros. Gal dėl to Yurijumi susižavėjo taip greitai, tačiau tuo pačiu šitaip netikėtai – jausmas smogė tarsi cunamio banga, nublokšdama Yves tyrinėti nežinomų, nepažįstamų krantų. Ir dievaži, jis tyrinėjo. Nebuvo tikras ar viską daro tinkamai, o ir ar daro taip, kaip Yurijus mėgsta, tačiau net neabejojo, kad tokioms diskusijoms ir vienas kito norų tenkinimui dar bus nepaprastai daug laiko. O ir nepaprastai daug bandymų. Mintis, kad jiedu galėtų būti nesuderinami net nedingtelėjo – Amadeus dar niekada nejautė kūno, taip tobulai papildantį tą, kuriuo pats buvo apdovanotas, ypač kai buvo bent dalinai nurengtas ir pašalino paties režisieriaus marškinėlius. Atrodė, kad kiekvienas Yurijaus kūno linkis tiko Amadeus kūno įduboms, pirštai patys rado kelius – be nuorodų, be žemėlapių. Lūpos žinojo kaip ir kur bučiuoti ir dievaži, Medicci virpėjo iš susijaudinimo ir nekantravimo – ypač kai Bialkowski parodė, kad norėtų, jog jo kelnės būtų pašalintos. Truktelėjo jas su įsakmia jėga, kartu suspausdamas ir apatinių gumą. Išlaisvino sukietėjusią Bialkowski lytį, net šiek tiek smalsiai nužvelgdamas naujai atsivėrusius horizontus. Veide šviečianti šypsena išdavė nesuvaidintą pasitenkinimą, kurį Amadeus perkėlė ant Bialkowski krūtinės ir pilvo preso, nuberdamas juos bučiniais.
Palyginus su režisieriumi, pats pasijautė per daug apsirengęs. Žinojo, kad tokioje pozicijoje Yurijui jį nurengti būtų sudėtinga, tačiau neturėjo jokių problemų pabūti savarankišku. Atsisegęs diržą, o tada ir sagą bei užtrauktuką, nusitraukė kelnes ir apatinius, kartu su kojinėmis. Nutėškė drabužius ant žemės, ten pat numesdamas ir apklotą. Nors rūsyje buvo prieblanda, norėjo matyti kiekvieną Yurijaus kūno centimetrą, kiekvieną detalę – žvelgė į jį tarsi menininkas pasiruošęs piešti. O ir abejojo, ar kuriam nors iš jų galėtų būti šalta. Bučiniais Yurijaus kūnu slydo lėtai. Kankinamai lėtai. Vis žvilgtelėdavo į šviesiaplaukio veidą, norėdamas pamatyti jo išraiškų pasikeitimus, tačiau akis užmerkė tuomet, kai pasiekė tarpkojį ir paėmęs penį į rankas jį apžiojo lūpomis. Negalvojo apie technikos tobulumą ar galimas klaidas – žinojo ką mėgsta pats ir bandė tai pritaikyti pačiam režisieriui. Tačiau turbūt per daug mėgavosi tuo, kas vyksta, kad norėtų viską per greitai užbaigti. Po kelių intensyvių minučių atsitraukęs, giliai kvėpuodamas ir gaudydamas orą, kiek įraudęs ir susivėlęs, nuo prakaito lašelių blizgančia kakta, atsistojo ant virpančių kojų, pažvelgdamas į gulintį ir giliai alsuojantį Bialkowski iš viršaus. Tarsi spręstų ką su juo daryti. Žinojo ką daryti norėtų. Bet neskubėjo. Lėtai apėjęs lovą iš krašto, kuriame Yurijus buvo įsitaisęs, sučiupo jį už kojų įsakmiai, truktelėdamas į save. Pakėlė jį stebėtinai lengvai, tarsi režisierius būtų pūkelis, pastatydamas jį ant kojų ir jo nugarą priglausdamas prie savo krūtinės. Sugriebęs vyro riešus, Yurijaus plaštakas atrėmė į sieną, pats bučiniais, kartais paliekančiais žymes, nusėdamas Yurijaus nugarą, kad šioji kiek išsiriestų. Vieną savo delną pakėlęs prie lūpų, perbraukė liežuviu visą jo ilgį, tuomet sudrėkindamas savo pulsuojančią lytį. Nekantravimas susimaišė su nerimu, tačiau neleido baimei savęs sustabdyti. Žengtelėjęs į priekį, vieną koją padėjęs ant lovos krašto, lėtai surado tinkamą tašką, iš pradžių vos vos stimuliuodamas pačią penio galvutę. Neskubėjo. Ne tik dėl Yurijaus komforto – norėjo pasimėgauti akimirka. Kita ranka apglėbęs vyro liemenį, sugavo jo lytį, imdamas ją lėtai, kankinančiai lėtai liesti – iš pradžių tik pirštų galiukais. Dirbdamas tiek klubais, tiek ranka, vis dar leisdamas Yurijui apsiprasti prie naujų pokyčių, neskubėdamas, laisva ranka sugavo Bialkowski skruostą, pasukdamas jo veidą į save. Vienu metu sugebėjo sujungti jų lūpas bučiniui ir sutalpinti save visą, nepamiršdamas stimuliuoti ir Bialkowski susijaudinimo. Įsitikinęs, kad vyrui neskauda, keitė įsiskverbimų gylį ir greitį reaguodamas į vyro atodūsius ir aimanas. Jie galėjo rėkauti kiek tik norėjo – tuščias teatras neabejotinai turėjo savų privalumų. Vis dėlto, po kelių mėnesio įtempto galvojimo apie būtent šį aistros momentą, ilga trukme pasigirti nebūtų galėjęs. Dar penkios minutės greitų dūrių, visai tokių, kokiais Amadeus mėgavosi labiausiai, papildomų ryžtinga ir tokia pat greita stimuliacija ranka, privedančia režisierių prie orgazmo, ir vyras išsiliejo, malonumo viršūnę palydėdamas dusliu atodūsiu – garsesniu nei tie, kuriuos skyrė Yurijui prieš tai. Atsitraukė ne iš karto. Neskubėjo. Norėjo dar nors akimirką juo pasimėgauti. Galiausiai lėtai apsukęs Bialkowski į save, įsižiūrėjo jam į akis ir priglaudė drėgnas, nuo prakaito kiek sūrias lūpas prie jam priklausančių, išsireikšdamas ne žodžiais.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1646
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptyTue Feb 05, 2019 12:03 am


Kalbėti apie intymų gyvenimą režisieriui niekad nebuvo lengva. Tiesa, niekad to pernelyg nesureikšmino, ir žinant gyvenimo būdą, kurį pasirinko, šis faktas neturėtų stebinti. Vargu ar prisiminė su kuo ir kada prarado nekaltybę – tai įvyko per daug seniai arba buvo pernelyg apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų, kurių įsigyti ne itin saugioje vargingoje bohemiškoje aplinkoje nepilnamečiui buvo vieni niekai. Niekad nemėgo lėkštų pokalbių apie tai, kiek merginų ar vaikinų pavyko įsiversti į lovą per tam tikrą laiko tarpą. Seksas po Melanie tebuvo būdas išlieti susikaupusią energiją, atsipalaiduoti. Tik biologinių poreikių tenkinimas ir nieko daugiau. Varge, miegodavo net su ištekėjusiomis moterimis, o paryčiais sprukdavo nė nespėjęs susisagstyti kelnių diržo, nes vakaro kompanionės antrosios pusės taksi jau stovėjo prie įėjimo. Viskas, ką patyrė per pastaruosius keletą metų tebuvo paviršutinis malonumas, nesusietas jokiu gilesniu emociniu ryšiu. Bet to Yurij netrūko. Jis nesigailėjo dėl nei vienos nakties, dėl sudaužytos širdies ar iširusios santuokos. Nežaidė žaidimų, maitinančių lengvabūdžių savanaudžių ego milisekundę trunkančia aistra. Visa tai tebuvo gyvenimas, susiklosčiusios aplinkybės, išnaudotos galimybės. Žengęs į priekį neatsisukdavo atgal apsvarstyti ar pajuto kažką daugiau, ar norėtų patikėti savo gyvenimą ir valią į to žmogaus rankas. Sudužusi širdis leido jam gailėtis tik savęs ir nieko kito, užsidarant tamsiame kambaryje, dūstant, bet neatveriant lango. Amadeus įžengus į jo kabinetą, neturėjo nė minties, kad šis vyras gali išspirti duris ir prasiskinti kelią į vidų taip lengvai. Tik šypsena ir nepaaiškinamu žavesiu, rūpesčiu, kurio niekad nejautė, o pasirodo, būtent jo jam visada ir trūko. Tik paprasčiausio apkabinimo, leidimo nusiimti kaukę ir pailsėti nuo rutinos, kurioje įstrigęs jau ištisą amžinybę. Jei egzistavo pragaras, tai Bialkowski jį išgyveno iki šios akimirkos. Tik švelnūs vyro bučiniai privertė jį patikėti, kad yra vertas geriau, kad gali gyventi geriau. Ir gyvens.
Jautė neapsakomą malonumą nusimetęs iniciatyvos jungą. Kontrolė, nuolatiniai bandymai apsimesti, jog yra patenkintas role, kurią nešė jau ne vienerius metus, gimdė įniršį ir pyktį, kurį spausdamas savyje užsivėrė nuo pasaulio. Bent kartą džiaugėsi galėdamas atsipalaiduoti, tiesiog atsiduoti ir stebėti, kokia kryptimi viskas pasisuks. Nusimesti kapitono kepurę. Todėl užsimerkęs mėgavosi kiekvienu švelniu prisilietimu, stipresniu pirštų įsirėžimu į odą – visa tai priėmė it didžiausią dovaną, vienintelę, kurios troško šitiek laiko. Nors giliai širdyje šiek tiek nerimavo, tačiau atrodė, kad viskas išeina savaime, be didelių pastangų. Tarsi būtų gimęs mylėtis su šiuo, o ne bet kuriuo kitu, žmogumi. Galbūt dėl to leido savo pasitenkinimą reikšti garsiau nei niekad, nelaikydamas savyje nė lašo santūrumo, išliedamas viską, ką jau seniai norėjo išreikšti aimanų pavidalu. Nebuvo pratęs būti apačioje, tad nauji patyrimai tik sustiprino akimirkos intensyvumą. Nors rankos ir lūpos nė akimirkai nesustojo, ieškojo dar neišbandytų, neatrastų horizontų, tačiau pats paskendo pasąmonėje apimtoje ekstazės. Tik garsus Medicci atodūsis grąžino į realybę ir leido suprasti, kad viskas baigėsi. Rodos visi geri dalykai turi savo pabaigą. Ir net labai to nenorėdamas, turėjo susitaikyti su šia mintimi, akimirką pasimėgaudamas saldžiu bučiniu. Gal dar kelias akimirkas stovėjo. Tiesiog atrėmęs galvą į vyro krūtinę ir tolygiai kvėpuodamas. Nieko nesakė. Nenorėjo nieko sakyti. Jam buvo sunku reikšti jausmus. Ypač žodžiais. Bet teatro rūsys nepasižymėjo kurortinėmis sąlygomis, tad netrukus per kūną perbėgus kelioms šalčio bangoms, pastūmė Yves arčiau lovos ir apsigaubė užklotu. Įprastai tokią akimirką būtų užsirūkęs, tačiau šįkart nematė reikalo gadinti akimirką. Keistą, bet intymią, su daugybe klausimų ir mažai atsakymų. Klausimų, į kuriuos nenorėjo atsakyti, ir atsakymų, kurių nesinorėjo analizuoti. Tiesiog sėdėti. Sėdėti, atrėmus galvą ir laukti. Nežinia ko.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1187
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
RŪSYS - Page 2 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptyWed Feb 06, 2019 2:14 pm


Amadeus niekada nemokėjo gerai priimti tylos. Tyla jo paties pasaulyje nereiškė nieko gero. Tyla kėlė stresą ir vertė jausti tuštumą – keistą ir nerimastingą, tokią visiškai nereikalingą po to, kai ką tik manėsi glėbyje turintis viską, ko kada nors galėtų reikėti. Vis dėlto, tuo pat metu geisdamas išsireiškimo žodžiais, bet ir nenorėdamas visko sugadinti nereikalingu plepėjimu, pasilenkė prie lovos krašto, susirasdamas savo kelnes, o jų kišenėje – metalinę dėžutę su cigaretėmis ir prie jos derantį graviruotą žiebtuvėlį. Prisidegęs nuodingą pagaliuką sau, savęs nuodijimo įrankius mestelėjo ant lovos į tarpą tarp savo ir jo kūnų, suteikdamas galimybę užsirūkyti ir Yurijui, jeigu tik jis norėtų. Perfekcionistas Amadeus viduje nerimo ir daužėsi į sienas, bandydamas ištrūkti klausimų pavidalu. Žinojo, kad šioje srityje, savo aistros ir geismo išraiškos vyrui srityje, Yurijus turėjo kur kas daugiau patirties nei pats Medicci, nepaisant ženklaus amžiaus skirtumo. Nebuvo tikras ar lietė ten, kur turėjo liesti, ar bučiavo taip, kaip turėjo bučiuoti, ar jam neskaudėjo – o gal buvo toks įpratęs prie skausmo, kad net nepajautė pokyčio? Amadeus turėjo milijoną klausimų, kunkuliuojančių ir verdančių, milijoną ar, bet, tačiau, kodėl, kaip, kur, kas, kada, tačiau sekdamas Bialkowski pavyzdžiu, sau neįprastai kukliai tylėjo, net nepasukdamas akių į šalia gulintį vyrą. Ne dėl to, kad nebūtų norėjęs jo matyti – per daug bijojo, kad jį, ir taip skaudintą ir mėtytą kaip papuola, galėjo bent akimirkai įskaudinti ir pats. Galvai pačiai nuslydus ant ne pačios patogiausios pagalvės, Amadeus toliau rūkė tyloje, užmerkdamas akis. Galvojo apie artimiausią ateitį – skausmingą teismo procesą ir visas galimas jo baigtis. Visi scenarijai, nepriklausomai nuo pabaigos, savyje nešė nepaprastai daug kančios. Amadeus bijojo, kad nors lašą tos kančios, jei tik Yurijus egzistuos kur nors šalimais, neišvengiamai išlies ir ant jo. Nenorėjo jo skaudinti – nei dabar, nei kada nors. Bet dabartinė jo kasdienybė neišvengiamai buvo skausminga. Ir jeigu Yurijus panorėtų būti jos dalimi, Amadeus žinojo, kad nesugebėtų jo apsaugoti.
Užgesinęs cigaretę į nelygias šaltas grindis, Amadeus truktelėjo paklodę viršun, šiek tiek pridengdamas savo nuogą kūną, o tuo pačiu ir labiau užklodamas Bialkowski. Galvą pasirėmęs ranka, atsigulęs ant dešiniojo šono, kad geriau vyrą matytų, laisvąja rankas švelniai perbraukė jo skruostą išorine delno puse, blausiai šyptelėdamas. – Tu nesi mano trofėjus. Žinai tą, tiesa? – pradėjo, tyliai, vos girdimai, taip nebūdingai sau pačiam. Įprastai toks skambus balsas buvo pritemdytas iki blausiausio įmanomo varianto. – Neketinu tavęs demonstruoti kaip vidutinio amžiaus krizės ištikti vyrai demonstruoja jaunas meilužes, kaip ir neketinu su tavim elgtis kaip su meiluže. – šyptelėjo, pirštais lėtai leisdamasis jo kaklu, apsistodamas ant krūtinės. Atsigulęs kiek arčiau ir aukščiau, kad galėtų apglėbti Yurijų ir priglausti arčiau, nosimi perbraukė jo skruostą, ant smilkinio nutupdydamas bučinį. – Laukiu, kol kitą savaitę iš mano buto išsikraustys nuomininkai. Nebegaliu likti dabartiniame bute dėl akivaizdžių priežasčių ir nors pusė jo teisiškai priklauso man, geriau pralaimėsiu šitą mūšį, negu visą karą. – giliai įkvėpė. Pačiam sau nebūdingai, kalbėti pradėjo iš labai toli, tačiau tikėjosi, kad Yurijui pakaks kantrybės sulaukti esmės. Jautėsi turintis prie jos prieiti iš kiek toliau nei įprastai, ypač dabartinių jautrių įvykių kontekste. – Tas butas mažas. Ir bus dar mažesnis, kai susivešiu viską, kas man priklauso ir jį apkrausiu vinilinėmis plokštelėmis, drabužiais, šunimi, knygomis ir paveikslais. Bet jame būtų vietos tau, jeigu tik norėtum. Norėčiau, kad norėtum. – atsiduso. Apnuogino savo sielą po truputį, lėtais žingsniais, kol galiausiai giliai, trūkčiojamai įkvėpė. – Neapsimesiu kad žinau, ar mums kažkas išeitų. Bet tai, ką tau jaučiu, yra vienintelis dalykas gyvenime, dėl kurio šiomis dienomis esu užtikrintas.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1646
Accounts : tristan dupont, emmet cassius
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptyTue Feb 19, 2019 12:08 am


Smilkstanti cigaretė natūraliai atrado savo vietą pirštuose. Vien tik duslus iškvėpimas sudrumsdavo įsigalėjusią tylą, kurią režisierius mylėjo. Chaosas ir triukšmas buvo natūrali būsena, iš kurios siela, vedama tikslo, siekė išsivaduoti. Negalėjo amžiams likti ten, kur kiekvieną akimirką troško dingti skradžiai žemių. Jis ilgai mąstė, nė nežvilgtelėdamas į vyrą, gulintį šalia. Atrodė savaime suprantama, kad šie santykiai sumaišties atnešė ne tik į aktoriaus, bet ir į paties režisieriaus širdį. Galbūt jis neturėjo tiek daug, ką galėjo prarasti, tačiau krūva minčių nedavė ramiai sudėti bluosto ir mėgautis šiltu glėbiu taip, kaip derėtų. Jis nebuvo žmogus, sutvertas tokio lygio santykiams. Arba bent jau nemanė esantis. Įpratęs prie beatodairiškos laisvės, tiesa, tos pačios, kuri taip negailestingai žudė jo jauną sielą, ėmė neįsivaizduoti esybės be jos. Papildomos atsakomybės, kitokia moralės determinacija skambėjo ganėtinai baugiai. Jis nematė problemos Medicci - viskas buvo tik nesibaigianti kova prieš save ir mintis, nuodijančias sąmonę ir laimę, kurią pasiekti buvo galima vienu piršto krustelėjimu. Kaip dažnai jis nusukdavo, vos tik reikalai imdavo klostytis kiek palankiau. Fortūnai nusišypsojus, Yurij nusisukdavo, užsigaubdavo gaubtuvu ir vėl tramplynu vėl pasileisdavo žemyn į begalinio skausmo ir liūdesio liūną, kurį laikė savo namais. Jį gąsdino tik tai, jog turėjo ypatingai toksiškus santykius su savimi, o tai gimdė klausimą: ar jis pajėgs išlaikyti santykius su kitu žmogumi? Ar niekad nekils noras naktį atsikelti ir grįžti į senąjį butą, susikrauti daiktus ir išvykti į kitą šalį, negrįžti ir neskambinti visą mėnesį. Ar seni įpročiai nesutrukdys naujai rutinai. Visos abejonės truko tik tol, kol užgesinta cigaretė atsidūrė ant grindų. Jis nenorėjo skaudinti Amadeus, bet taip pat negalėjo likti, tuo, kas manė esąs. Turėjo rinktis, ir tą sprendimą priimti teko čia ir dabar.
Padėjęs galvą ant suplotos ir dulkių pilnos pagalvės tyliai atsiduso. Jautėsi bjauriai. Nenorėjo, kad šią akimirką jį kankintų tokios mintys, tačiau šios nenaudėlės visada pasirodydavo ne laiku ir ne vietoje. Kai kuriuos dalykus nugalėti buvo per silpnas. Pagaliau akies krašteliu žvilgtelėjęs į vyrą, kiek šyptelėjo, išgirdęs šio žodžius. -Net jei būčiau trofėjus, tai nelabai toks, kuriuo būtų verta didžiuotis,-pabandė pajuokauti caktelėdamas liežuvio galiuku. -Vidurio amžiaus krizė dažniau renkasi naujus sportinius automobilius. Jaunas ir seksualias meilužes mėgsta senatvė,-gūžtelėjo pečiais, kiek suraukdamas antakius. Stengėsi neišsiduoti, jog mintyse vyravo chaosas, nuožmi kova tarp senosios santvarkos ir nuožmių reformų. Tiesa, po to sekę žodžiai privertė jį atsisėsti. Nuostabą veide buvo sunku nuslėpti. Jis tikrai nesitikėjo tokio pasiūlymo taip greitai, tokioje vietoje. Tai galutinai sujaukė viską, ką buvo nusprendęs. Žinojo, kad atsakymas turi būti greitas ir jog jis nulems daugiau nei gali iš pradžių pasirodyti. Velnias, staiga rūsyje atšalo. Pagriebęs nuo žemės džinsus ir marškinėlius, tylėdamas apsivilko, tačiau vėl grįžo į lovą. Vis dar tylėdamas atsirėmė į lovos atlošą ir užvertė galvą į viršų. Nuoširdžiai netroško skaudinti vyro, esančio šalia. Trys, du, vienas...Turėjo pateikti atsakymą dabar. Jau per ilgai tylėjo, tuoj viską sugadins. Kaip ir viską savo gyvenime. -Žinoma. Norėčiau,-su netikėtu užtikrintumu išrėžė tik du žodžius, o tada akimirką pagalvojęs pridūrė: -Vis tiek mano katinas manęs nekenčia, tad atneščiau tam piktam padarėliui bent kiek džiaugsmo.
Žinoma, klasiškas Bialkowski. Bandymas pajuokauti, po tokio svarbaus pareiškimo, buvo neatsiejama jo esybės dalis. Galbūt vienintelė, dėl kurios neturėjo priekaištų ir viena iš nedaugelio, kurios nebuvo pasiryžęs pakeisti dėl vyro.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1187
Accounts : Jackson, Donatella, Mylene, Nikita, Hunter, Athena.
Name : Patricija.
RŪSYS - Page 2 ObHBvQ5
Amadeus Yves Medicci

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 EmptySat Feb 23, 2019 1:09 pm


Amadeus žinojo ką reiškia, kai tavęs nenori. Prisiminė tą jausmą dar iš vaikystės, kuomet tiek mama, tiek tėvas, į savo vienintelį sūnų žiūrėjo kreivai. Jo nemušė, iš jo nesišaipė ir nesityčiojo, tačiau žinojo, kad vaikas yra kitoks ir dėl to jį mylėjo šiek tiek mažiau nei dukras. Niekada to neištarė garsiai – tikriausiai bijojo Dievo rūstybės, kurią neabejotinai būtų užsitraukę, tačiau Amadeus jau nuo mažens išmoko skaityti tarp eilučių – net tarp tų sakinių, kurie visuomet lieka kabėti tik virš galvų – tarp liežuvio galiuko ir nežinomybės, tarp širdies skausmo ir gumulo gerklėje. Amadeus mokėjo atpažinti veidą to, kuris tiesiog nenori įskaudinti – atskirdavo jį iš milijono kitų veidų ir visuomet žinodavo ko galėtų tikėtis. Žinodavo ko reikėtų laukti. Visos armijos: „taip, bet..“; „suprantu, tačiau....“; „nesuprask manęs neteisingai, prašau..“ ir panašių, kuriuos jau žinojo mintinai – kaip ir tai, kas po tokių klišinių įžangų jo laukia. Ir dievaži, nujautė, kad į nejaukią padėtį pastatys ir Yurijų, tačiau tikriausiai kažkur giliai širdyje net šiek tiek norėjo jį įstumti į kampą. Ne tam, kad pakankintų, o ir ne tam, kad įskaudintų, tiesiog tam, kad jautėsi nusipelnęs bent šiek tiek aiškumo gyvenime, kuriame visiškai nebesusigaudė jokioje srityje, kurią anksčiau laikė pačia aiškiausia. Jam pabodo spėlioti, svarstyti, analizuoti. Norėjo tiesiog žinoti – bent kažką. Nežinojo ar Zachariah liks su juo, nežinojo ar po skyrybų proceso tebeturės darbą, kur gyventi ar net už ką pavalgyti, nebežinojo ar jam liks nors vienas daiktas, kurį laikė neįkainojamu, nežinojo kuria puse pasisuks jo gyvenimas, nežinojo ar bus laimingas ar tiesiog sugriaus sau gyvenimą, todėl norėjo žinoti bent kažką. Kur kas lengviau laikytis vieno vienintelio aiškaus dalyko, nei plūduriuoti absoliučioje nežinomybėje. Amadeus jautė, kad ima skęsti. Bet kaip naivu buvo galvoti, kad Bialkowski galėtų norėti sušlapti ir jį ištraukti iš gelmių.
- Aš nenoriu tavęs skubinti. – staiga užbėgo bet kokiam Yurijaus sprendimui už akių, pakildamas iš lovos. Tikriausiai nenorėjo matyti jo veido, kuris reikštų neigiamą atsakymą, kurio tiesiog neabejojo sulauksiantis. Susiradęs drabužius, jausdamasis keistai purvinas ir kaltas, lyg visą šį vakarą būtų vertęs režisierių daryti tai, ko daryti jis nenorėjo, Amadeus pridengė kūną – iš pradžių tik apatiniais ir kojinėmis, o tuomet papildė ir kelnėmis, marškiniais, batais. Pakėlė ir paltą, tačiau kol kas jį padėjo ant lovos krašto, ten pat prisėsdamas ir pats. Išgirdęs tą žodžių variantą, apie kurį net nebuvo susimąstęs, Amadeus išplėtė natūraliai dideles akis ir pasisuko į vyrą, kurį dabar laikė bene aštuntuoju Pasaulio stebuklu. Kelias akimirkas tylėjo, o tada perkėlė kojas per lovą, greitai atsidurdamas toje pusėje, kurioje sėdėjo pats Bialkowski. – Žinau, kad tai sudėtingas sprendimas ir noriu, kad turėtum laiko pagalvoti. Galiausiai, kad turėtum laiko pasikalbėti su savo kambarioku, kad jis turėtų laiko surasti kažką vietoje tavęs, kad nepaliktum jo nemalonioje situacijoje. Tiesiog žinok, kad kalbu visiškai rimtai, mm? – nusišypsojo. Pirštais spustelėjęs Yurijaus kelį, Amadeus kelias akimirkas galvojo. – Po savaitės persikraustau. Noriu paversti tą vietą namais, noriu šiek tiek jį pakeisti. Nupirkti naują lovą. – nusišypsojo, tačiau jo veide nesimatė jokios seksualinės užuominos. Jautė kaip tai Yurijui nejauku, todėl nenorėjo, kad jis pagalvotų kažką, kas priverstų jaustis blogai. – Sekmadienį važiuosiu apsipirkti. Visokiausių smulkmenų, tokių kaip patalynė ir visa kita. Jeigu iki to laiko nepersigalvosi, susitinkam prie Ikėjos, 18 valandą. Jeigu nuspręstum, kad nesi pasiruošęs... Tiesiog nueisim suvalgyti kukulių su bulvių koše, mm? – nusišypsojo, delnu prisiglausdamas prie Ignacy skruosto. Palinkęs į priekį, lėtai sujungė judviejų lūpas bučiniui, o tada atsitraukė, pamerkdamas vyrui akį. Žinojo, kad režisieriui reikia laiko pagalvoti, todėl pakilo nuo lovos, susirinko savo daiktus ir dingo iš rūsio, galiausiai dingdamas ir iš paties teatro.
Back to top Go down


Sponsored content

RŪSYS - Page 2 Empty
PostSubject: Re: RŪSYS   RŪSYS - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

RŪSYS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 2Go to page : Previous  1, 2

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-