Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
Vonia (IIa.)

Share | 
 

 Vonia (IIa.)

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Vonia (IIa.)   Mon Oct 29, 2018 7:42 pm




Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Oct 30, 2018 6:18 pm



Tokiomis akimirkomis gailėdamasi, jog nusipirko dviaukštį namą, Ravenna po kurio laiko užlipa laiptais ir jaučia, kaip jai svaigsta galva nuo skausmo. Pakeliui dar spėjusi prigriebti viskio butelį godžiai iš jo atsigeria, nes tai, jos nuomone, veikė kur kas geriau nei bet kokie vaistai, ir pasiekusi vonią iš lėto nusimeta visus drabužius ir apžiūri save veidrodyje. Na, yra buvę ir blogiau, bet vaizdelis tikrai ne iš geriausių, todėl tik nežymiai susiraukia papūsdama lūpas. Adorai nepatiko, kai viskas klostydavosi ne taip, kaip ji buvo suplanavusi. Jai dar labiau nepatiko, kai agentūra ją informuodavo neteisingai, kaip ir buvo nutikę šį kartą. Todėl ji, švelniai pasakius, buvo suirzusi. Palenda po dušu, nusiplaudama visą kraują bei kitą purvą, ir jau pasijausdama daug geriau nei prieš tai. Išsiėmus vaistinėlę tvirtai apsiriša koją, kuri vis dar nežymiai kraujuoja, o susitvarkius su visa ta situacija dar apžiūri kitus sumušimus. Viskas gal ir nebūtų taip blogai, bet moters veidas tikrai atrodė nekaip, todėl visa nepatenkinta, kad turės sėdėti namuose, kol mėlynė nors kažkiek užgis, dar kartą užsiverčia viskio butelį. Susiradusi švarius apatinius juos apsirengia ir užsimeta ploną šilkinį chalatą, kadangi tingėjo vargintis ir rengtis kažką daugiau. Dar kartą žvilgtelėjusi į savo veidą nežymiai susiraukia ir po kelių stiprių rusiškų keiksmažodžių galiausiai nukeliauja koridoriumi nešina viskio butelaičiu.
Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Sun Jan 20, 2019 11:28 pm



Užlipusi laiptais į viršų ir pasiekusi vonios kambario duris, atsisuka patikrinti, ar Emilis seka paskui ją. Įeina į patalpą iškart patraukdama prie spintelės, iš kurios išsitraukia vaistinėlę. Tik ta vaistinėlė nebuvo kaip visų įprastų žmonių. Šioje buvo visokiausių įrankių, skirtų kulkų išėmimui, žaizdų siuvimui ir kitokių rimtų sužeidimų tvarkymui. Radusi reikiamas priemones, Aviana jas dar kartą steriliai išvalo ir pasideda ant spintelės. Viską daro susikaupusi, daugiausiai todėl, kad nenori mąstyti apie visus kitus dalykus šią akimirką, nes tikrai pratrūktų. Atitempusi prie sienos stovinčią kėdę arčiau kriauklės, atsisuka į Markovic,- Sėskis,-mosteli į kėdę ir pati trumpam išeina iš kambario, o grįžta su degtinės buteliu,- Gali prireikti,-priduria paduodama jį vaikinui ir vėl grįždama prie savo smagiosios įrankių kolekcijos. Susikelia plaukus į netvarkingą kuodą, susiranda pirštines, ir jas užsidėjus atsisuka į vaikiną. Dar kartą akimis perbėga jo veidu, o tuomet suvilgo vatos gumulėlį spiritu ir pradeda po truputį valyti visas žaizdas, nes pirmiausiai norėjosi atsikratyti viso to kraujo,- Taip neturėjo atsitikt,-sumurma neištvėrus ir pasiima švarios vatos, ją vėl suvilgydama spiritu, o panaudotą išmesdama,- Ir visa tai mano kaltė. Bet tai nepasikartos,-ištaria tvirtai ir vien iš jos balso galima suprasti, kad tiems, kurie nusprendė taip su ja žaisti, užsibaigs tikrai liūdnai. Nes nors šią akimirką Aviana to nerodė, bet buvo tokia siaubingai įniršusi, kad norėjo tuoj pat ką nors nužudyt savo plikom rankom. Ir planavo būtent tai ir padaryti, vos tik susitvarkys su Emiliu.
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8658
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Vivienne, Elisa, Trevor, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Mon Jan 21, 2019 12:12 am



Nenoriai išlipęs iš mašinos Emilis patraukė Avianos namų link ir nieko nesakęs lėtais žingsniais įėjo į jos namo vidų. Koridoriuje lėtai nusiavė batus ir nusivilko paltą, jį pasikabindamas. Emilis retai kada mažai kalbėdavo, bet šią akimirką jokie žodžiai nepaliko jo lūpų. Viduje tiesiog kovojo su visa emocijų ir jausmų virtine, kuri nedavė ramybės. Kai mergina pasuko laiptų link, Markovic sudvejojo. Nenorėjo čia būti. Visais kitais atvejais jis su malonumu pasiliktų pernakvoti pas ją, bet šiandien jam norėjosi pabūti vienam. Su savo mintimis, su savo jausmais, kurių jis iki galo nespėjo išnarplioti. Ir vargu ar tai padaryti jam pasiseks artimiausiu metu. Po kelių minučių tyliai atsiduso ir pačiupinėjo savo veidą, kuris tiesiog tvinksėjo ir perštėjo iš skausmo. Muštynėse dalyvavo ne kartą, tačiau retai būdavo tas, kuris viską pradėdavo. Jis dažniausiai padėdavo draugams, užgindavo silpnesnį ar apsigindavo pats save. Užlipęs laiptais į viršų, įžengė į vonios kambarį ir jį nužvelgė. Žvilgtelėjo trumpam į save veidrodyje ir nesmagiai pakraipė lūpas. Vaizdelis tikrai netenkino. Plius visas papildomas kraujas nepridėjo žavesio. Atsisėdęs ant kėdės jis įsmeigė savo žvilgsnį į Baudelaire ir nulydėjo merginą žvilgsniu, kai ši trumpam pasišalino iš kambario. Žvilgsnį sutelkė ties jos vaistinėlę ir tyliai caktelėjo liežuviu. Išvydęs grįžusią merginą su degtinės buteliu, Markovic šiek tiek nudžiugo. Alkoholio šią akimirką tikrai neatsisakys. Užsivertęs butelį gurkštelėjo didelį gurkšnį ir net nesusiraukė. Skausmas nuo sumušimų buvo žymiai didesnis, nei tas degtinės stiprumas, jaučiamas gerklėje.
- Ačiū...už pagalbą.- tylesniu, šiek tiek užkimusiu balsu sumurma, nuleisdamas butelį sau prie šono ir šiek tiek susiraukdamas, kai Aviana ima su spiritu valyti jo žaizdas. Velniškai perštėjo. – Laiko neatsuksi atgal, tebūnie,- truktelėjo pečiais, gerokai apsiraminęs. Bent jau taip atrodė iš išorės, nes viduje ugnikalnio lava vis dar kunkuliavo. – Tai ne tavo kaltė,- garsiau pridūrė, pažvelgdamas į jos tamsias akis. – Prižadėk man, kad nieko dėl to nedarysi. Aš nenoriu, kad tu veltumeisi į bereikšmį konfliktą su jais,- uždėjęs savo vieną ranką ant Lilith riešo, jis nuoširdžiai prabilo, viltingai žiūrėdamas į jos akis. – Kerštas tau nepadės pasijusti geriau. Susitvarkysi su vienais, atsiras kiti. Ar ne taip pas jus veikia?- Emilio balsas skambėjo neutraliai, nebebuvo įniršęs, tačiau puikiai galėjo pastebėti merginos dabartinę būseną. – Aš matau, jog tau tai rūpi...,- paskutinį žodį ištarti buvo keistoka, žinant jų situaciją. – Tačiau paleisk tai...Aš pasitrauksiu. Juk to ir norėjai.- pirštų pagalvėlėmis perbraukęs per jos dilbį, nuleido ranką ir tyliai atsiduso, atsigerdamas dar gurkšnį degtinės, tikėdamasis, kad tai bent kiek numalšins visą erzinantį skausmą.
Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Jan 22, 2019 12:15 am



Aviana niekada nebuvo iš tų, kurie veltui aušina burną, o dabar, jausdamasi taip, kaip jautėsi, išvis neturėjo noro kalbėtis. Todėl neketino bandyti kažko išpešti iš Emilio, nes žinojo, kad tai beprasmiška. Be to, nujautė, kad jei ir pradėtų klausinėti, tai tik sulauktų klausimų atgal, o Lilith nebuvo įsitikinusi, ar gali su tuo tvarkytis šį vakarą. Visą situaciją blogino faktas, jog Baudelaire žinojo apie Markovic praeitį ir tai, jog jo vaikystėje buvo be galo daug smurto. Todėl matydama jį tokios būsenos negalėjo nesijausti kalta. Ir būtent šitas jausmas jai buvo toks nepažįstamas ir svetimas, kad ji net nenutuokė, kaip reiktų su juo tvarkytis. Jautėsi nesava, įsiutusi ir įsitempusi, tačiau šią akimirką turėjo vienintelę užduotį – pasirūpinti, kad Emilis būtų saugus,- Neturi apsimest, kad esi ramus. Žinau, kad taip nėra,-tyliai sumurma klausydamasi Lemaro žodžių ir jo ne itin pavykusių bandymų užglaistyti viduje verdančias emocijas. Iš dalies Aviana norėjo, kad jis pratrūktų. Kad išrėktų, kaip jos už visa tai nekenčia, kaip daugiau nenori jos matyti ir kaip visas šitas pasaulis jį verčia šlykštėtis. Juk tuomet viskas būtų kur kas paprasčiau ir Lilith galėtų jį paleisti,- Emili, baik,-nukerta nežymiai papurtydama galvą ir sutikdama jo žvilgsnį,- Tai yra visiškai mano kaltė. Neturėjau leist viskam nueit taip toli ir turėjau geriau tave apsaugot,-nusuka žvilgsnį išmesdama dar vieną vatos gumulėlį ir baiginėja valyti žaizdas. Klausydamasi tolimesnių vaikino žodžių tyliai, kiek pašaipiai nusijuokia ir užsispokso į kažkokį tašką priešais save,- Tu klysti. Tai nėra bereikšmis konfliktas. Niekas neturi teisės man nurodinėt, kaip turiu gyventi ir su kuo bendrauti,-nejučia kumštyje sugniaužia laikomą vatą, tačiau netrukus atsipeikėja ir dar kartą apžiūri vaikino veidą,- Ir kerštas padės. Jis visada padeda. Tu tiesiog nepažįsti manęs, Emili. Bent jau ne taip, kaip tau atrodo. Jei manai, kad galiu ramiai sedėt ir žiūrėt, kaip vyksta tokie dalykai, tai velniškai klysti. Ir manęs perkalbėti tau nepavyks,-atsako ramiai, tvirtai įsitikinusi savo tiesa ir neketindama keisti nuomonės. Juk Aviana didžiąją dalį gyvenimo buvo mokoma keršyti. Ji negalėjo taip paprastai imti to ir išsižadėti, tai buvo jos dalis. Ir dažniausiai ji tiesiog nemokėdavo elgtis kitaip. Markovic prabilus apie rūpestį, keliom sekundėm sustingsta spoksodama jam į akis, pati tiksliai nesuprasdama, kaip turėtų reaguoti į tokius žodžius. Negalėjo jų paneigti, bent jau tikrai ne šį vakarą. Bet kalbėti apie tai garsiai irgi nebuvo lengva,- Išgerk dar, nes tuoj pradėsiu siūti,-tarsteli išimdama specifinę adatą ir siūles. Atsistoja tarp Markovic kojų, priartėdama prie jo tiek, kiek buvo įmanoma, ir palinkusi virš jo veido dar kartą akimis per jį perbėga,- Norėčiau būt savanaudė, bet negaliu tokia būt. Kas yra visai ironiška žinant mane,-nežymiai šypteli, bet tas šypsnis nepasiekia jos akių, kurios vis dar išlieka rimtos,- Juk dabar puikiai suvoki, kodėl tau reikia laikytis toliau nuo manęs. Negaliu tau leist būt viso šito dalimi. Tu tikrai nusipelnei geriau,-vos girdimai priduria ir supratusi, kad pasakė per daug, nutyla ir giliau įkvėpia,- Pasistenk nejudėti,-ištaria ir nieko nelaukdama imasi siūti vaikino antakį, viską darydama atsargiai, kruopščiai ir tiksliai, nes juk tai toli gražu nebuvo pirmas kartas.
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8658
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Vivienne, Elisa, Trevor, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Jan 22, 2019 9:09 pm



Emilis buvo labiau nurimęs, jo veidas nebuvo perkreiptas pykčiu ar įniršiu, tačiau viduje jis degė. Degte degė susikaupusiomis emocijomis ir jausmais. Atrodė, jog nežinojo, kur dėtis. Kad ir kaip Avianos draugija jam patiktų, jis turėjo paprasčiausiai ją paleisti. Ir tai padaryti atrodė kaip velniškai sunki misija šią akimirką. Juk tai turėtų būti taip lengva, žinant, kad jie dažniausiai tik dalindavosi vienas su kitu lovomis, bet viskas buvo sudėtingiau. Susipynę dviprasmiški jausmai šiai rudaplaukei neleido Emiliui taip lengvai pasitraukti, tačiau šiandieninis įvykis restorane paskatino viską. Jis nenorėjo gyventi tokio gyvenimo. Kiekvieną kartą vis daugiau laiko praleidus su Aviana, apsilankytų pas jį neaiškūs tipeliai ir apskaldytų jo kaulus. Neatrodė kaip labai geras pasirinkimas.
- O ką nori, jog daryčiau? Daužyčiau daiktus? Trankyčiau sienas? Rėkčiau ant tavęs? Ar tau tai suteikia kažkokį nepaaiškinamą malonumą?- šiek tiek pamiršęs žodžių filtrą kiek garsiau užklausė, žvilgsnį įsmeigdamas į merginą. Jis nekaltino jos dėl to, kas įvyko, bet dėl visos šitos situacijos jautėsi vis dar suirzęs. Nesuprato, kaip jai iš viso tai turėtų atrodyti kaip normalus gyvenimas. Jų požiūriai skyrėsi kaip diena ir naktis, todėl jis taip ir nesuprato tos nepaaiškinamos traukos, kuri niekaip neapleidžia vaikino. Atrodė, jog su malonumu dabar ragautų jos saldžias lūpas, glausdamas jos laibą kūną šalia savojo, bet tuo pačiu taip neteisinga. Juk ne kartą išgirdo iš pačios Baudelaire, jog neturėtų jis čia būti, tad greit tą ir padarys. Pasišalins. Vardan visų ramybės. Tik vis dar nežinojo, kaip tą geriausiai padaryti ir ar iš viso jis tai sugebės. – Būtent. Kodėl tau reguliuoja, su kuo tu leidi laiką ir su kuo ne? Kodėl tu esi stebima? Kodėl esu sekamas? Ar tai kartosis ir toliau? Ar man jau dabar pradėti nerimauti dėl savo gyvybės?- Emilio balso tonas pakilo dar labiau, o jo skvarbus žvilgsnis niekur nesitraukė. Buvo susikoncentravęs ties mergina ir stengėsi išlikti ramus vietoje, kad Lilith galėtų gerai susiūti jo antakį. Nesinorėtų vėliau komplikacijų ar kreivo antakio. – Jei tau reikia priežasties kažkam išmalti snukius, tai taip ir sakyk, nes kerštauti dėl to aš nežadu.- galiausiai nuleido akis žemyn, atsitraukdamas trumpam, jog galėtų atsigerti dar gurkšnį degtinės. Jau žinojo, kad grįžęs namo jis tiesiog prisigers ir leis pasinerti į transą, taip pamirštant apie visą skausmą ir problemas, netikėtai užpuolusias. – Ir žinoma, kad aš nepažįstu tavęs, nes tu man to net neleidi padaryti,- caktelėjo liežuviu, sumurmėdamas panosėj ir vėl kilstelėdamas galvą, jog Aviana galėtų pabaigti siūti jo antakį. – Aš jau esu to dalimi. Nesimato?- ranka pamosikavo į savo išgražintą veidelį ir užsispoksojo į merginą, bandydamas bent kažką išskaityti iš jos veido.
Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Wed Jan 23, 2019 1:45 pm



- Aš noriu, kad tu neapsimestum, jog nieko nenutiko. Noriu, kad nesistengtum manęs neįžeisti ar kaip nors užgauti, o tiesiog pripažintum, kad visa tai yra nesąžininga, neteisinga, ir tu nenori turėti su tuo nieko bendro,-kiek pakėlus balsą atsako Emiliui spoksodama jam tiesiai į akis ir šį kartą pati nefiltruodama nieko, ką sako. Tvardytis darėsi vis sunkiau, nes Avianos viduje virė be galo daug emocijų ir jas sulaikyti atrodė neįmanoma. Ypač kai žinojo, kad tie vyrai, sumušę Emilį, dabar vis dar vaikšto sau patenkinti žemės paviršiumi. Aišku, tai nesitęs ilgai, bet kiekviena sekundė ją vertė vis labiau širsti. Vaikinui pradėjus atakuoti ją klausimais, kilsteli antakius nežymiai atsitraukdama ir giliau įkvėpia oro,- Tai nesikartos,-ištaria tvirtai ir ramiai, visiškai įsitikinusi savo tiesa. Ji tikrai nesiruošė leisti, kad kažkas panašaus atsitiktų dar kartą,- Jei reikės, aš išvyksiu iš Paryžiaus, bet galiu tau pažadėt, kad tai tikrai nesikartos. Bet tau vis vien reikia būti atsargesniam. Pasirūpinsiu tavo saugumu kiek tik įmanoma, bet turi būti budrus,-sumurma kalbėdama tarsi apie visiškai įprastus dalykus, nes, pačiai Lilith tai ir buvo įprasta. Ji buvo pratusi ilgai neužsibūti vienoje vietoje ir išnykti būtent tada, kai reikalai pradėdavo blogėti. Galbūt tai ir buvo geriausia išeitis šitoje situacijoje – išvykti neatsigręžiant ir palikti visa tai praeityje. Bėda buvo ta, kad Aviana nenorėjo to daryti. Anksčiau visko palikimas ir naujo gyvenimo pradėjimas ją žavėjo, bet šį kartą ji nesijautė tam pasiruošusi, ir dėl to tik dar labiau pyko ant savęs,- Tau ir nereikės kerštauti, Emili. Ir tai nėra šiaip noras kažkam išmalti snukius. Tie žmonės to nusipelnė, ar nesupranti?-kiek griežtesniu balso tonu užklausia, tačiau jos rankos išlieka tvirtos ir ji toliau tęsia savo darbą ties Markovic antakiu, kol vaikinas nenusprendžia sujudėti. Tyliai atsidūsta atsitraukdama su adata rankoje ir trumpam užsimerkia,- Nori mane pažinti? Puiku,-gūžteli pečiais neįskaitomu žvilgsniu spoksodama į Lemarą ir jam vėl kilstelėjus galvą tyloje baigia susiūti jo antakį. Pasitraukia prie kriauklės, kur išvalo visus įrankius ir pradeda tvarkytis, vis dar neištardama nė žodžio. Nusiima pirštines, kurias iškart išmeta į šiukšliadėžę, ir galiausiai atsisuka į Emilį,- Nori sužinoti, kas aš tokia? Aš žudikė, Emili. Man moka už tai, kad atimčiau žmonių gyvybes. Pavojingų ir galingų žmonių. Ir ne, aš nesijaučiu blogai tai darydama. Atvirkščiai, man tai patinka. Atlieku savo darbą nepriekaištingai ir nepalieku jokių pėdsakų,-gūžteli pečiais stiklinėmis akimis spoksodama į Markovic ir kalbėdama ramiai, nors žinojo, kad jos žodžiai bus lemtingi ir tik padės tašką šiuose santykiuose, nes juk Emilis pagaliau supras, apie ką ji kalbėjo visomis tomis užuominomis. Supras, kad ji tikrai nėra geras žmogus ir kad jam reikia laikytis kuo toliau nuo jos. Ir nors Aviana siaubingai nelaukė to pasikeitusio vaikino žvilgsnio, kuris jai nieko nereikšdavo, jei tai būdavo bet koks kitas žmogus, ji žinojo, kad turi tai padaryti. Galbūt todėl, kad dėl jai sunkiai paaiškinamos priežasties ji nenorėjo meluoti Markovic. O gal tiesiog suvokė, kad jis turi į ją žiūrėti kaip ir visi kiti – kaip į pavojingą, žmogiškų emocijų nesugebančią jausti šaltakrauję žudikę. Juk ji tokia ir buvo. Ir nors šalia Emilio tokia nesijausdavo, juk visa tai buvo tik iliuzija,- Tam tikriems žmonėms atrodo, kad mano santykiai su tavimi kelią pavojų mano misijoms. Taip nėra, bet jie iš dalies teisūs. Neturėčiau priartėti prie jokio žmogaus taip arti. Ir nesu priartėjusi, bet tu tapai išimtimi. Žinau, kad turėjau būt atsargesnė, turėjau neprisileisti tavęs taip arti, bet dabar jau tam per vėlu. Bet kokiu atveju, dabar tu viską žinai ir galim tai užbaigti. Nebent turi dar kokių nors klausimų,-ironiškai šypteli pakreipdama galvą, maskuodama viską, ką dabar jautė ir tą jai nepažįstamą sunkumą krūtinėje, kuris atsirado vos supratus, jog dabar ji tikrai nebegalės susigrąžinti to, ką turėjo kartu su Markovic. Ir nors buvo treniruojama tokioms situacijoms visam gyvenimui, šį kartą ji nesijautė pasirengusi. Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino, kadangi žiūrėti į jį darėsi sunku, susideda visus savo įrankius į reikiamą spintelę ir ją užrakina, o atsitiesusi abiem rankom pasiremia į kriauklę ir nuleidžia galvą,- Puikiai supranti, kad jei bandysi apie tai kam nors papasakoti, gyvas neliksi. Ir tikrai nenorėčiau, kad taip atsitiktų, todėl turi būti atsargus,-sumurma suspausdama rankas į kumščius ir vis dar negalėdama suvokti, kokį sprendimą tik ką priėmė. Bet kelio atgal nebebuvo ir dabar Aviana tiesiog norėjo, jog viskas pasibaigtų. Nes nebuvo įsitikinus, kiek ilgai ji dar gali čia stovėti,- Gali pernakvoti čia, aš nesipainiosiu tavo kelyje ir taip būtų saugiausia. Arba mano vairuotojas parveš tave namo,-pasukus galvą į Emilį ištaria ir keliom sekundėm, vos pastebimai sugeba nuleisti tam tikrą uždangą ir žvilgsniu pasakyti vaikinui pakankamai nemažai, jei tik jis sugeba tai įžvelgti. Bet taip pat staigiai, kaip tai atsitiko, tai ir užsibaigia, ir Aviana vėl tampa visiškai neįskaitoma.  
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8658
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Vivienne, Elisa, Trevor, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Fri Jan 25, 2019 9:00 pm



- Tai iš manęs nori išgirsti, tai ką pati nori girdėti? - tyliai nusijuokė, papurtydamas galvą ir negalėdamas kartais tikrai suprasti Avianos mąstysenos. – Aš ne toks kaip tu. Man nereikia daužyti daiktų, išsilieti ant kitų rėkiant, jog man pasidarytų geriau,- piktu balsu tėškė merginai tiesiai į veidą, nes buvo itin arti vienas kito. Taip, jis siuto ir siuto labai, tačiau nematė prasmės viską išlieti ant Baudelaire. – Ir niekas kitas apart manęs čia nėra kaltas. Būčiau anksčiau paklausęs tavo žodžių – seniausiai manęs čia nebūtų,- tyliau sumurmėjo, nuleisdamas žvilgsnį kažkur į degtinės butelį, kurį turėjo rankoje. Buvo kvailas, jog to nepadarė anksčiau, nes ir taip buvo aišku, jog Lilith netrokšta rūpintis papildomu žmogumi ir saugoti, jog jis po kiekvieno jų susitikimų kas kartą nenukentėtų. – Tau nereikia niekur išvykti, neprieik prie tokių kraštutinumų. To tikrai neprireiks,- suraukęs kaktą, kilstelėjo žvilgsnį aukščiau, kad pažvelgtų į rudaplaukės veidą. Dar to betrūko, jog jai reiktų dėl to išsikraustyti iš miesto. Na jau ne. – Išlikti budriam tokiose situacijose kaip ši tikrai nepadės. Nežinau kaip iš viso tavo manymu turėjau laimėti kovą prieš du puikiai ištreniruotus ir ginkluotus vyrus,- nepatenkintas suburbėjo, pridėdamas degtinės butelį prie lūpų ir vėl užsiversdamas. Visiškai nestabdė savęs ir dėl to nepergyveno. Žinoma, rytoj išsiblaivius galvos visiškai kitaip, bet dabar jį valdė visos iškilusios į paviršių emocijos. Galva po lėto svaigo ir Emilis dėl to velniškai džiaugėsi. Norėjo, kad skausmas bent kažkiek nuslūgtų, nes visas veidas tiesiog degė ir tvinkčiojo. Visa laimė, jog nieko nesulaužė, nes gulėti ligoninėje neturėjo jokio noro. – Tai ką tu žadi su jais daryti? Tiesiog nužudyti?- nepasitenkinimo gaidele užklausė Avianos, gražindamas savo akis jos link ir ten sukoncentruodamas savo visą dėmesį. Lilith monologo klausėsi jos nepertraukdamas. Su kiekvienu sakiniu Lemaras juto, kaip širdis krūtinėje pradeda dar labiau daužytis. Sukandęs dantis taip stipriai, jog išsiryškintų žandikaulis, jis giliai šnopavo pro nosį, sunkiai patikėdamas, jog būtent tokia yra realybė. Neįsivaizdavo, kaip jai gali patikti toks darbas. Kaip gali teikti malonumą žudant kitus žmones. Tai skambėjo tiesiog...netinkamai. Greit pakilęs nuo kėdės, kai ji baigė siūti jo antakį, Markovic tiesiog pradėjo nervingai vaikštinėti pirmyn atgal, nudelbęs žvilgsnį į žemę ir toliau virškindamas visą išgirstą informaciją. – Ir būtent tą akimirką, kai kažkur giliai viduje man sukliba tokios mintys, jog su tavim galėčiau kažką sieti daugiau, sužinau, jog tu esi žudikė...Tiesiog nuostabu..,- ironiškai šypteli, pakeldamas akis į Baudelaire ir užsiverčia vėl degtinę, nes kas daugiau jam ir belieka. Slėpti jausmus jau ir prasmės nebematė, nes ir taip visko galas buvo. – Tikrai? Ar tu man dar ir grasini? Nužudysi mane taip pat kaip vieną iš savo aukų?- priėjęs prie pat merginos nepatenkintu ir pasityčiojančiu balso tonu ištarė jai tiesiai į veidą ir išspaudė dirbtinę šypseną. Emilis buvo piktas. Velniškai piktas. Ant viso suknisto pasaulio, jog būtent šitaip turėjo viskas susiklostyti. – Pasilikti čia nežadu. Išsikviesiu taksi, nesivargink,- greit leptelėjo ir išsitraukęs telefoną per programėlę išsikvietė uberį, dar kelias minutes bandydamas prisiminti Aviano adresą. Galiausiai suvedęs žvilgtelėjo į laiką, kiek reiks laukti ir paskutinį kartą atsigėrė degtinės. – Tikiuosi, jog nesuteiksiu tau daugiau problemų, panele Baudelaire,- saldžiu balsu sučiauškėjo, nenustodamas ir toliau tęsti viso spektaklio. Susiradęs kamštelį užsuko degtinės butelį ir pastatė ant spintelės.
Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33994
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Sat Jan 26, 2019 10:11 pm



Po piktų Emilio žodžių nežymiai kilsteli antakius pakreipdama galvą,- O tai ką dabar darai? Neišsilieji ant manęs? Neneigiu, kad esi geresnis žmogus nei aš, Emili, bet kartais mes ne taip jau ir skiriamės,-karčiai šypteli akimis perbėgdama vaikino veidu. Taip, Aviana buvo impulsyvi, dažnai agresyvi ir mėgdavo provokuoti žmones, bet juk jiems būnant kartu Emilis būdavo toks pat užsispyręs ir nepalaužiamas kaip ir ji pati. Juk kitu atveju jie net nebūtų atsidūrę panašioje situacijoje,- Užteks ieškoti kaltų,-nežymiai papurto galvą trumpam nusukdama žvilgsnį,- Jei būčiau su tavimi elgusis taip, kaip elgiausi su visais kitais savo vienadieniais romanais, tu nebūtum turėjęs noro kažką tęsti. Bet pasakyti tau 'ne' man buvo velniškai sunku,-ironiškai šypteli keliom sekundėm sugaudama Markovic žvilgsnį. Lilith nebuvo pratusi, kad koks kitas žmogus jai darytų tokį stiprų poveikį, nes tai jos gyvenime prieš tai yra įvykę turbūt tik kartą. Bet Emilis tikrai buvo išskirtinis, tik jos pasaulyje tai nebuvo labai geras ženklas,- Nesakau, kad turėjai prieš juos kovoti, ir taip aišku, kad tie vyrai buvo kur kas labiau pasiruošę. Tiesiog jeigu bent kažkas tavo aplinkoje atrodo įtartina, turėtum būti atsargus,-priduria kiek tyliau, puikiai žinodama, kad nuo šiol Markovic prižiūrės jos nusamdyti žmonės, aišku taip, kad pats vaikinas to nepastebėtų. Juk Aviana gali tik įsivaizduoti, kokia būtų jo reakcija,- Nesvarbu, ką aš su jais darysiu. Čia jau mano reikalas, pats sakei, kad su tuo nieko bendro turėti nenori. Taip ir turėtų būti,-gūžteli pečiais atsakydama į Lemaro klausimą. Žinoma, kad ji tų vyrų gyvų palikti neketino. Tik iš pradžių planavo išsiaiškinti, kas juos siuntė, ir tai padaryti bet kokia kaina. Kalbėdama Aviana nenuleidžia akių nuo Emilio, norėdama matyti jo reakciją į savo žodžius. Žinojo, kad neturėtų to daryti, bet nebematė prasmės meluoti ir vaikščioti aplink tiesą. Be to, taip tikriausiai bus tik paprasčiau. Ji ir nesitikėjo, kad Emilis reaguos ramiai ar kad suvoks, ką ji sako. Juk normaliam žmogui tokie dalykai ir neturėjo būt suvokiami ir priimtini, bet nuo to lengviau Avianai nepasidarė. O kai vaikinas vėl pradeda kalbėti, ir dar ne apie bet ką, o apie savo jausmus, Lilith įsitempia ir nusuka žvilgsnį lėtai papurtydama galvą,- Neturėjau leist viskam užsitęst taip ilgai. Bet dabar bent jau suvoki, kad kalbėjau tiesą visus tuos kartus tau kartodama, kad nesu geras žmogus ir tau ne vieta su manimi,-atsisukusi į Markovic ištaria vis dar neblogai tvardydamasi, tačiau puikiai suvokia, kad ilgai šito spektaklio palaikyti negalės. Tačiau tolimesni Emilio žodžiai ją išmuša iš vėžių ir tik paskatina pratrūkti, nes ji negalėjo patikėti tuo, ką girdi,- Nužudysiu? Ką tu šneki, Emili. Kuo tu mane laikai?? Jei būčiau norėjusi tavęs negyvo, tu jau seniai toks būtum. Bet tu net neįsivaizduoji, su kuo turėjau tartis ir kiek padaryti, kad tave apsaugočiau. Po velnių, aš tokių dalykų nedarau, niekada,-išspjauna jam į veidą jiems vis dar būnant labai arti vienas kito ir delnus įrėmusi į jo krūtinę nežymiai stumteli vaikiną,- Gali apie mane galvoti ką tik nori, gali mane keikti, gailėtis, kad su manimi susipažinai, bet žinok vieną dalyką – aš tau nemelavau. Dėl absoliučiai nieko,-nežymiai virpančiu iš pykčio ir daugybės kitų emocijų balsu ištaria spoksodama Markovic į akis ir giliai kvėpuodama. Galbūt tai ir buvo savanaudiška, bet Aviana nesigailėjo nieko. Su Emiliu praleistas laikas jai iš tiesų reiškė kur kas daugiau, nei ji pati suprato, ir atsiprašinėti už nieką ji neketino, net jei ir suvokė, kad tai nėra teisinga vaikino atžvilgiu. Bet ji juk niekada ir nesakė, kad yra gera ar teisinga. Atsidususi stebi, kaip Lemaras išsikviečia taksi, ir cakteli liežuviu,- Galėtum šią akimirką neapsimesti didvyriu ir tiesiog priimti tai, ką siūlau. Su mano vairuotoju važiuoti būtų kur kas saugiau,-sumurma lėtai nužingsniavusi į kitą vonios kambario galą ir vėl pakelia žvilgsnį į Markovic. Po jo sarkastiškos replikos atsako į ją ironiška šypsena,- Kas čia per atsisveikinimas, Emili.. Negi turi būti toks dramatiškas,-pakreipia galvą ir lėtais žingsniais vėl priartėja prie jo. Akimis lėtai nuslysta jo veidu, apsistodama ties lūpomis, ir nežymiai pasistiebusi dėl ūgių skirtumo, visiškai nepaisydama to, kad tikrai neturėtų to daryti ir kad prieš kelias minutes prisipažino esanti samdoma žudikė, pabučiuoja Emilį. Lėtai, bet su daug geismo, kaip ir pridera atsisveikinimo bučiniui. Žino, kad tikriausiai bus atstumta, bet įžūlumo Avianai niekada netrūko, be to, neketino praleisti paskutinės progos,- Va taip reikia tinkamai atsisveikinti,-atsitraukusi liežuvio galiuku perbraukia sau per apatinę lūpą ir nenuleidžia akių nuo Markovic. Lilith nenorėjo, kad viskas užsibaigtų. Seniai buvo patyrusi kažką panašaus. Tačiau tuo pat metu suprato, kad taip yra teisingiausia, ir tikriausiai nors kartą jos gyvenime jai reikėjo pasirinkti tinkamai.
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8658
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Vivienne, Elisa, Trevor, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Sun Jan 27, 2019 10:53 pm



- Taip, aš pykstu ant tavęs. Pykstu ant savęs, jog nepaisant visko vis vien lindau ir nėriau stačia galva į visa tai. Turėjo to nebūti, viskas turėjo nenusitęsti, bet taip jau gavosi. Gyvenimas dažnai mėgta mus pralinksminti su staigmenomis, bet kartais jos tiesiog būna ne tokios jau ir malonios,- garsiai pridūrė, skėstelėdamas rankomis, tačiau kad ir kaip stengėsi nurimti – tą padaryti atrodė velniškai sunku šią akimirką. Emilis retai būdavo pykčio būsenoje ir visa tai jam buvo tikrai nemiela, tačiau šią akimirką kažką pakeisti neįstengė. Tiesiog reikėjo laukti, kol nuslūgs visa įniršio būsena ir jis pagaliau praregės. – Ir taip šimtą kartų kartojai man, jog tai, ką darom nėra teisinga, tad kodėl dar stengiesi man aiškindama viską? Viskas ir taip jau baigta.- jis kalbėjo kaip tikras šunsnukis, elgdamasis taip šūdinai ir netausodamas ironijos bei sarkazmo, bet kitaip šią akimirką jis nefunkcionavo. Buvo skaudu. Jis jautėsi tikrai kažkiek įskaudintas, nors to jausti net neturėtų. Žinoma, jog nenorėjo Markovic visko tarp jų užbaigti, kai atrodė, jog būtent neseniai pajuto, kad su Aviana nori veikti vis daugiau, susimatyti dažniau. Viskas atrodė per daug neteisinga, bet jis neturėjo jokio kitokio pasirinkimo. – Kad ir ką bedarysi, tikiuosi tai paglostys tavo savimeilę ir galėsi pasijausti ir vėl laiminga,- kandūs žodžiai paliko Emilio lūpas, pasilenkus arčiau merginos veido. Iškreipta šypsena tik paprieskonavo visą šitą situaciją tarp jų. Lemaras elgėsi kaip nesavas, tačiau nežinojo, kaip kitas turėtų reaguoti jo vietoje. Išlikti ramiam eikvojo per daug jėgų ir susikaupimo, ko dabar vaikinas neturėjo. – Sakei, jog neliksiu gyvas, jei kažką prasitarsiu, tad ar tave pasiųs tą padaryti, jei nenulaikysiu liežuvio už dantų ar kokią tavo draugę?- ir vėl pamiršęs apie tokį dalyką kaip žodžio filtrą, Emilis ir toliau pylė benziną į įsiplieskusią ugnį tarp judviejų. Kadangi atrodė, jog blogiau ir būti negali, todėl ir nesivargino dar gelbėti visko. Nors ir buvo dar vietos ant Jackui ant Rouzės plausto, bet ką ten jau ir besistengti, kai ir taip atrodė, jog baigia susitaikyti su šia užbaigimo mintimi. – Kad mane apsaugotum? Su kuo tu dėl to turėjai tartis? Kodėl iškart nepasakei, kad tave statau į kažkokią nemalonią padėtį?- nepatenkintas suraukė kaktą, nepaleisdamas iš akių Avianos. – Bent jau dabar galėsi pailsėti nuo problemų,- išspaudė ne tokią jau ir draugišką šypseną, užsiversdamas degtinę. – Taip, tu nemelavai, o tiesiog daug ką nuslėpei. Du skirtingi dalykai, Aviana,- vaikino balsas skambėjo nebe taip garsiai kaip prieš tai, tačiau nepasitenkinimo gaidelė niekur nedingo ir dabar jie labiau priminė ilgai santuokoje gyvenančią porą, nei kelis bergždžiai pažįstamus, kurie mėgsta reguliariai pasidalinti lova. – Uberis pasitarnaus taip pat kaip tavo vairuotojas,- vis dar besilaikydamas savo nuomonės, išspaudė šypsnį ir žvilgtelėjo trumpai į telefono ekraną, pasitikrindamas, kiek laiko dar liko iki vairuotojo atvažiavimo. Staiga kilstelėjus galvą pajaučia, kaip Lilith lūpos priglunda prie jam priklausančių ir jis...nesipriešina. Priešingai – su dideliu užsidegimu, kuriuo šią akimirką degte degė, uždeda delnus ant Baudelaire skruostų ir su dideliu geismu atsako į jos bučinį, taip pratęsdamas kiek įmanoma ilgiau. Lūpoms atsiplėšus, Emilis lėtai atmerkė savo akis, pajutęs, kaip per kūną pereina malonūs šiurpuliukai, o viduje pasidaro daug šilčiau nei nuo suvartotos degtinės. Po Baudelaire žodžių Markovic nieko nelaukdamas pasigavo lūpomis merginos lūpas, norėdamas pasisavinti dar daugiau. Šią akimirką juto dviprasmiškus jausmus Avianai ir nežinojo, kaip geriau turėtų elgtis, bet tikrai neatsisakys dar kartą jos pabučiuoti. Rankomis nuslydęs Baudelaire klubais, kilstelėjo merginą į viršų, ir nukeliavo spintelių link, kur pasisodino tamsiaplaukę, toliau tęsdamas visą geismingą ir audringą bučinį.
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   


Back to top Go down
 

Vonia (IIa.)

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Aviana Baudelaire-