I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris



 

Share
 

 Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyFri Dec 06, 2019 8:13 pm


Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris VkmmnSj
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris H53Ucyc
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Sz0bSEn
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris PY0J2lx
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyWed Dec 18, 2019 7:38 pm



savaime suprantama, Fabrizio tikrai nelaukė, kol prabėgs dvi jo Versalyje paminėtos savaitės, kad parašytų Frederikui. apskritai niekada nesuprato, kodėl turėtų skaičiuoti dienas ir rašyti tik po mažiausiai trijų, lyg tai būtų priimtinas laikotarpis nebendrauti. kas tai sugalvojo? kodėl? kodėl rašyti anksčiau nėra padoru? kaip visada, daugybė klaustukų atsirasdavo tamsiaplaukio galvoje, vos pagalvojus apie kokį nors amžiną klausimą be teisingo atsakymo. jis nesibodėjo apie save Fredžiui pranešti anksčiau, todėl dar ankstesnio susirašinėjimo metu išsiaiškinęs šio adresą, nusprendė, jog valandos jam turėtų pakakti susipirkti visiems trūkstamiems produktams. o, kaip jis klydo.. sūrį ir kiaušinius radęs dar pirmoje parduotuvėje, reikiamo kumpio ieškojo dar penkiose. galų gale viską gražiai susipakavęs į kuprinę ir užsimetęs šią ant pečių, reikiamą gatvę pasiekia kukliai vėluodamas. itališkais tempais, žinoma. įsukęs į Rousseau kiemą, motociklo nenumeta belekur, kaip yra pratęs, o pasistato kiek toliau nuo namo, šalia Fredžio automobilio. nusiėmęs šalmą užkabina šį ant rankenos ir papurto galvą, leisdamas plaukams sukristi kaip šiems patinka. iškart išsitraukia raudono vyno butelį ir nukeliauja iki durų, telefone patikrindamas laiką. galėtų būti ir blogiau. su ta mintimi paskambina į duris ir ima sukiotis bei žvalgytis aplink, priėjęs arčiau augalo pačiupina jo lapus. žodžiu, adaptuojasi aplinkoje.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyWed Dec 18, 2019 8:20 pm



Frederikas taip pat visiškai nesuprato ir netoleravo kitų žmonių sugalvotų taisyklių, kurios diktavo, kada gali kam nors rašyti ar skambinti. Pats vyras niekuomet jų nepaisė ir elgdavosi kaip pats norėjo, veik iškart susisiekdamas su patinkančiu asmeniu ir nė trupučio to nesureikšmindamas, net jei dėl tokio savo elgesio galėjo pasirodyti pernelyg nekantrus. Todėl šviesiaplaukis džiaugėsi greitai sulaukęs žinių iš Fabrizio ir kad nereikėjo vis užmesti akį į telefoną ir veltui panikuoti, ar apskritai sulauks skambučio arba žinutės. Nors Rousseau tikrai taip nedarytų. Tikrai ne. Kad ir kaip bebūtų, Fredis kaip tik smagiai plepėjo su savo namų tvarkytoja Penelope, kuomet italas pranešė norįs apsilankyti svečiuose, tad jis skubiai išlydėjo moterį pro duris, galėdamas tik džiaugtis, kad ši pačiu laiku spėjo baigti darbus ir Fabrizio nepamatys jokių išmėtytų kojinių... Nors pati moteriškė su tuo nesutiko ir ginčijosi su Oskaru, kad ji dar nespėjo palaistyti gėlių, tačiau Frederikas nesileido į kalbas ir prižadėjo pats pasirūpinti augalais, nors buvo beveik šimtu procentų įsitikinęs, jog apie tai pamirš ir Penelopė nepatenkinta panosėje burbės apie jo neatsakingumą. Visgi, šviesiaplaukiui galiausiai pavyko išprašyti moterį ir jis lengviau atsikvėpė, nusimaudė, persirengė ir pradėjo neramiai vaikštinėti po namus, galvodamas, ką dar turėtų nuveikti iki vyriškio atvykimo. Žvakės? Galbūt jam reikia surasti žvakių? Juk per romantinius filmus būtent jas žmonės uždegdavo valgydami vakarienę... Tad Frederikas ėmė ieškoti ko nors panašaus į žvakes, bet, deja, visiškai nesėkmingai, dėl ko jo pečiai pastebimai nusviro žemyn. Ką gi, kitą kartą reikės pasiruošti iš anksto. Vyras atsiduso ir kaip tik tuo metu nuskambėjo jo durų skambutis, tad Rousseau nužygiavo prie įėjimo ir plačiai jas atvėrė. Išvydus italą, jo veide iškart pasirodė giedra šypsena, o žydros akys smalsiai nužvelgė atvykėlį. – Sveikas. – po trumpos pauzės galiausiai ištarė Fredis ir žengtelėjo arčiau, šįkart labiau užtikrintai pakštelėdamas abu Fabrizio skruostus. – Užeik. – jis netrukus pasitraukė į šalį ir mostelėjo ranka, kad šis ilgai nestoviniuotų lauke, o Querini užėjus, vėl užvėrė duris. – Gal ko nors norėtum? Vandens? Arbatos? Sulčių? – šviesiaplaukis iškart pasiteiravo, o tada įsmeigė savo žvilgsnį į Fabrizio laikomą butelį. – Ar nesikuklinsime ir iškart pradėsime nuo šito? – vyras klausiamai kilstelėjo antakius, pats iš tiesų nė kiek neprieštaraudamas tokiai idėjai.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyWed Dec 18, 2019 9:27 pm



pačiupinėjęs augaliuką, smiliumi patikrina žemės drėgnumą ir išvertęs apatinę lūpą palanksto galvą į šonus, bandydamas nuspėti, ar Frederikas nekankina savo augintinių. na ir kas, kad kieme.. belaukdamas akimirkai nuklysta kiek tolėliau nuo namo, kol per didžiulius langus pastebi durų link artėjantį šviesiaplaukį. iškart susimąsto apie jų praktiškumą ir vėl pasisukioja, įvertindamas gyvatvorės aukštį. pakreipęs galvą kelias akimirkas pasvarsto, kaip sunku būtų ją perlipti ir atsidurti kieme, iš kur atsiveria toks nuostabus vaizdas. nereikia net eiti į svečius, kad galėtum stebėti Fredį. na, bet turbūt jam nereikia žinoti apie tokias.. įdomesnes Fabrizio mintis. tiesą pasakius, ir pats nelabai suvokia, kodėl jos užgimė, nes kad ir kaip mėgtų piešti apie tai nieko nenutuokiančius žmones, tokio stalkinimo lygio dar nepasiekė. susivokęs laike ir erdvėje, vėl palipa tuos kelis laiptelius aukštyn ir sustoja kaip tik tuo metu, kai Rousseau praveria duris. pirmiausia, ką pamato, tai vyro rankas, iki pusės apnuogintas viršun užsmauktos palaidinės. logiška, žinant, kad jo rankos maždaug tame pačiame lygyje kaip Querini akys.. - labas, - pasisveikina labiau su Frederiko raumenimis nei su juo pačiu ir tik tada kilsteli akis aukštyn, kaip tik laiku susivokdamas, nuo kurios pusės pradėti bučiuotis. nes ironiškai, Italijoje viskas prasidėdavo nuo kairio skruosto, kuomet visame likusiame pasaulyje buvo įprasta sveikintis pradedant nuo dešiniojo. pakviestas vidun užeina, nusiauna batus ir, išgirdęs visus klausimus, pasisuka į Oskarą. - šį butelį atsinešiau tikrai ne tam, kad jis taptų tavo namų puošmena, - taip atsakydamas į užduotą klausimą, šypteli ir įteikia butelį Fredžiui. atlaisvinęs rankas, nusiima kuprinę ir nusirengia striukę, šią pakabindamas koridoriuje. kadangi dar būdamas kieme spėjo susipažinti su šviesiaplaukio namų išdėstymu, nekviestas patraukia į virtuvę ir, pasidėjęs kuprinę ant baro kėdės, ima iš jos iškrovinėti produktus, kurių nėra jau tiek daug. - tikiuosi, nesi vegetaras? ar veganas? - tik dabar susimąsto, jog nepasidomėjo tokiais Rousseau gyvenimo pasirinkimais kaip maistas. kas, jei dabar jis pradės pasakoti, kaip jau šešerius metus nevalgo mėsos ir visa vakarienė bus pasmerkta žūčiai.. aišku, Giacomo žino ne vieną receptą, bet norint pagaminti tikrą itališką patiekalą, reikia šiek tiek pasistengti. pavyzdžiui, namuose pasigaminti makaronus, kuriuos kaip tik dabar padeda ant baro gražiame raudoname maišelyje, ar sumalti juoduosius pipirus, kad nereikėtų aiškintis, kur Frederiko namuose yra įrankis jiems malti. ir ar išvis yra. pagaliau viską sudėliojęs, užsega kuprinę ir palieka šią ant kėdės. tuomet ir vėl sutelkia dėmesį ties vyriškiu, tikėdamasis, kad pradėjus gaminti jo smegenys pradės veikti visu pajėgumu, o ne ties minimumo riba, nes, reikia pripažinti, tai jam ne itin patiko.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyWed Dec 18, 2019 10:45 pm



Gaila, kad Frederikas nematė kaip italas sukiojasi jo kieme ir nuodugniai viską apžiūrinėjo, nes vien tas vaizdas būtų prajuokinę šviesiaplaukį, o ką jau kalbėti apie linksmas vyruko mintis. Na, Rousseau akivaizdžiai nebuvo labai uždaras asmuo, kuris norėtų pasislėpti nuo viso jį supančio pasaulio ir nors vertino savo privatumą, tuo pačiu nenorėjo būti suvaržytas ir troško savoje erdvėje jaustis laisvai, todėl rinkdamasis namą, nepabijojo didžiulių langų, kurie kartais nepaliko jokios vietos fantazijai. Tiesa, jis nė nepagalvojo apie tai, kad kas nors iš tiesų stovėtų kieme ir stebėtų viską, ką jis veikia... Vien dėl to, kad anksčiau vyras neturėjo persekiotojų, dar nereiškia, kad jų negali atsirasti. Bet kuriuo atveju, Oskaras nesureikšmino tokių dalykų ir nemanė, kad turi ką slėpti, todėl kam nors užsiminus apie šias baimes, greičiausiai tik numotų ranka ir nusijuoktų. O dabar Fredžiui daug labiau rūpėjo ką tik atvykęs svečias, kurio vizito jis nekantriai laukė, tad buvo sunku nesidžiaugti šiai akimirkai galiausiai atėjus. – O kodėl gi ne? Galėčiau padėti jį kokioje nors ypatingoje vietoje, saugoti, brandinti, o tuomet po kokių trisdešimties metų pagaliau atidaryti ir kažkam pasakoti apie tą kartą, kai svajingai atrodantis italas ruošė man tikrą itališką vakarienę... juk žavinga, ar ne? – šviesiaplaukis iškart sukūrė istoriją apie vyno butelį, kurį laikė apglėbęs delnais, puikiai žinodamas, kad tik laiko klausimas, kol jis bus ištuštintas, bet negalėjo susilaikyti ir trumpam nuklydo į fantazijų šalį. Visgi, palaukęs, kol Fabrizio bus pasiruošęs judėti toliau, Frederikas išsibudino ir jau žiojosi sakyti, kur yra virtuvė, bet taip ir neišleido nė garso, nes ilgaplaukis be jokių problemų pats ją susirado, lyg čia būtų lankęsis daugybę kartų. Vyras tik gūžtelėjo pečiais, supratęs, kad šįkart jis neturės galimybės pabūti gidu, o tuomet nusekė jam iš paskos ir pasidėjo butelį su gėrimu ant stalo. – Tikrai ne. O ką gaminsi? Ar nenori išduoti šios paslapties? – jis pagaliau pasiteiravo ir primerkęs akis stebeilijo į Fabrizio, viso labo tikėdamasis, kad jam nereikės spėlioti, nes kažin, ar jis būtų sėkmingai pataikęs iš pirmojo karto. Nuėjęs prie įrankių stalčiaus, Rousseau susirado vyno butelių atidarytuvą ir ėmėsi atidarinėti jau minėtąjį butelį, pakankamai greitai susitvarkydamas su šia užduotimi, o tuomet abi taures iki pusės pripildė tamsiai raudono gėrimo. Tada vyras nužvelgė visą Querini atsineštą turtą ir galėjo tik pasidžiaugti, kad ilgaplaukis iš anksto apie viską pagalvojo ir atsinešė tai, kas buvo reikalinga, nes šviesiaplaukis galėjo garantuoti, jog savo namuose neturi tinkamos įrangos pagaminti makaronus. – Gal iš pradžių išgerkime. – Fredis netrukus nusprendė ir paėmęs taures, priėjo arčiau Fabrizio, vieną ištiesdamas jam, o kitą pasiliko sau. – Už netikėtas, bet labai malonias pažintis. Už Kanados ir Italijos bičiulystę. Ir už mus, savaime aišku. – vyras lėtai vardino pirmas į galvą šovusias mintis, o tada galiausiai susidaužė su Giacomo, įdėmiai žvelgdamas jam į akis, nes juk sakoma, jog reikia taip daryti keliant taures. Be to, tai toli gražu nebuvo pats blogiausias vaizdas, tad neilgai trukus, vyras nurijo nemenką gurkšnį gėrimo ir pastatė taurę atgal ant stalo, iškart po to suplodamas rankomis. – Gerai, koks tavo planas? Kuo galiu padėti ar ką reikėtų surasti? – jis pradėjo klausinėti, nes nujautė, kad dar ilgiau užsispoksojęs, tikriausiai visai pamirš apie jų vakarienę. – Aš jūsų paslaugoms. – trūko tik to, kad Fredis pradėtų Fabrizio vadinti seru ir lankstytis, lyg jiedu būtų karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, tačiau vyras sustabdė save nuo tokio galantiškumo ir tiesiog leido suprasti, jog dabar priklauso nuo italo valios. Na, o vien tai buvo pakankamai drąsus pareiškimas.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyThu Dec 19, 2019 3:03 pm



Fabrizio galvoje sukantis šioms smagioms mintims, jis taip ir nesusimąstė, jog Oskaras yra viešas asmuo. galbūt dėl to, jog per mažai bendravo, kad tai labai gerai suvoktų? visgi, yra bendravęs su keliais žymiais žmonėmis, tad žinojo, ką reiškia būti atpažintam gatvėje kaip vieno ar kito žmogaus potencialiai antrai pusei. porą kartų net ir jo paties nuotrauka buvo atsidūrusi vietinės reikšmės laikraščiuose ir, žinoma, internetinėje erdvėje, bet jis vis dar nesuvokė, kad Frederiką gali matyti žymiai dažniau net neišeidamas iš namų. turbūt dėl to, kad televizorius jo namuose buvo labiau dekoracija nei iš tiesų naudojamas prietaisas.. kita vertus, ar Rousseau turi ką slėpti? štai čia yra aukso vertės klausimas. žinoma, dar galėtų būti tas variantas, jog jis namuose mėgsta vaikščioti nuogas, bet Querini kažkodėl nemanė, kad tai būdinga šviesiaplaukio charakteriui. įdėmiai išklausęs vyro samprotavimų, trumpam užsifiksuoja ties savo apibūdinimu, taip maloniai deginančiu ausis, tačiau greitai prisimena, koks faktas jam užkliuvo dar labiau. - nemanau, kad po trisdešimties metų jis vis dar bus tokio paties skonio, - lyg apgailestaujamai cakteli liežuviu, trumpam dirsteldamas į butelį ir vėl pakeldamas akis į Fredį. negali sakyti, vyną jis atsinešė tikrai ne pirmą pasitaikiusį, o ilgai ir atsakingai rinkosi iš savo namų kolekcijos, tačiau visi vynai anksčiau ar vėliau sugenda, net ir laikomi tinkamomis sąlygomis. nebent turi tiek pinigų, jog galėtum nusipirkti butelį, išgyvensiantį kelis dešimtmečius, bet ar Querini panašus į pinigų maišą? taigi.. geriausiu atveju šis butelis galėtų išlaukti dešimtį metų, gal kelis metelius plius, bet vėliau jau tektų išpilti. pats Giacomo visai nesusimąsto, jog elgiasi taip, lyg būtų namuose ar mažiausiai penkis kartus lankęsis pas Frederiką. kaip ir daugeliu kitų atvejų, taip ir dabar viską labai lengvai gali suversti savo itališkai prigimčiai, be to, visada mėgo sakyti, jog visas pasaulis yra jo namai, o Prancūzija - tai tik dar viena stotelė ilgoje jo kelionėje. - phew, akimirką jau buvau išsigandęs, kad baisiai susimoviau su savo pasirinktu patiekalu, - išgirdęs taip lauktą atsakymą, lengviau atsidūsta ir akimis seka kiekvieną Rousseau judesį, šiam atidarinėjant vyną. ir visai ne dėl to, jog vertintų jo gebėjimus, Fabrizio tikrai nebuvo vienas tų italų, kurie išpindėję iki aukščiausio lygio ir įsivaizduoja, kad jie vieninteliai sugeba tinkamai atidaryti vyno butelį. ne, tiesiog Fredžio veiksmai, tokie paprasti ir, rodos, kasdieniai (ar jis tikrai kasdien geria vyną?), buvo beprotiškai patrauklūs ir Fabrizio negalėjo atsisakyti galimybės tai stebėti. - manau, kad tikrai esi girdėjęs apie šį ne itin populiarų patiekalą.. pasta alla carbonara? - paklausia taip lyg pats tikėtų, jog yra šansų, kad šviesiaplaukis nežinos, apie ką eina kalba. kita vertus, Querini mažai susidūręs su žmonėmis iš už Atlanto, o jie tikrai moka stebinti savo "žiniomis" apie Europą. - jau galvojau, kad niekada nepasiūlysi, - žaismingai nusijuokia, labai teigiamai sutikdamas Oskaro pasiūlymą išgerti, nes pats mėgo gaminti su vyno taure ar alaus buteliu rankose, ir paima taurę. išklauso jo minčių ir tik trumpai žybteli akutėmis, tyliai ištardamas 'cheers', bei susidaužia taurėmis, ir pats žvelgdamas į Fredį. nenuleidžia akių net ir gerdamas, net nėra tikras, kad jaučia vyno skonį. visa laimė, jog šviesiaplaukis protingas žmogus ir prisimena Giacomo žadėtą vakarienę, nes dar minutė kita ir jis pamirš, ko atėjęs. - koks entuziazmas, - padėjęs savąją taurę ant stalo, trumpai nusijuokia, o tuomet ir pats sutelkia dėmesį ties maistu. - taip, mums reikės.. puodo, keptuvės.. druskos, - pradeda vardinti ir nori nenori pamažu ima jaustis lyg būtų Beatos šou. - gali supjaustyti šitą? - paėmęs guanciale gabalėlį, dėl kurio aplėkė pusę Paryžiaus parduotuvių, ištiesia jį Frederikui. iš tiesų, pats kaltas, kad nepasirūpino nusipirkti anksčiau savo firminėje itališkoje parduotuvėje, kuri tokiu metu jau nedirba.. bet dabar juk ne apie tai. - arba gali sutarkuoti sūrį? ko labiau norisi, - šypteli, susimąstydamas, kad abejose situacijose įmanoma nusipjauti ar nusitarkuoti pirštus. pats tuo tarpu įpila į Fredžio surastą puodą vandens ir uždeda šį ant viryklės, o tuomet imasi ieškoti dubenėlio.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyThu Dec 19, 2019 6:03 pm



Na, Frederikas toli gražu nebuvo toks žinomas kaip roko grupės vokalistas ar koks nors skandalingai pagarsėjęs politikas, tad dažniausiai jis galėjo džiaugtis savo anonimiškumu ir nesulaukdavo didelio paparacių dėmesio. Šiuo atžvilgiu tikriausiai padėjo ir tai, kad vyras nebuvo linkęs save afišuoti ir dažnai į gatvę išeidavo užsidėjęs kepurę su snapeliu ir akinius nuo saulės, kurie kuo puikiausiai paslėpdavo jo pagrindinius skiriamuosius ženklus – žydras akis ir šviesius plaukus. Aišku, Rousseau tikrai nesiimdavo kokių nors absurdiškų priemonių ir kuo puikiausiai apsieidavo be priklijuojamų ūsų arba peruko, nes suvokė, kad tuomet tik dar labiau apkreiptų aplinkinių dėmesį į save. Iš tiesų, tik geriau, kad Fabrizio dar nespėjo sužinoti, kodėl kartą per kelis mėnesius kas nors sustabdydavo Fredį gatvėje su žodžiais „o, čia tu! Iš kur aš tave pažįstu..?“ ir pradėdavo beprasmiškai spėlioti, kur jiems galėjo būti matytas jo veidas. Būtų pernelyg keista bendrauti su asmeniu, kuris manosi jį pažįstantis vien dėl to, kad kartą per savaitę mato vyrą savo televizoriaus ekrane. O dėl nuogumo italas buvo visiškai teisus, retai pasitaikydavo akimirkų, kuomet jis vaikštinėdavo po namus tik su Adomo kostiumu, tačiau kartkartėmis Oskarą buvo galima išvysti tik su apatiniais ar nevilkint marškinėlių, tad jei jis turėtų stalkerį, šiam tikrai būtų į ką paganyti akis. – Tuomet po penkių metų? – jis pasiteiravo, vis dar bandydamas derėtis, nors kuo puikiausiai žinojo, kad minimo butelio turinio neliks gerokai greičiau ir labai tikėtina, kad jie tuo neapsiribos ir vakaro eigoje pradės tuštinti Fredžio sukauptą gėrimų kolekciją. Vyrui kaip tik patiko tai, kad nuo pat pirmų akimirkų Fabrizio, rodos, jautėsi lyg namie ir buvo galima pamiršti, jog čia jis lankosi pirmą kartą, nes priešingu atveju neabejotinai būtų šiek tiek nejauku, o dabar buvo galima tik džiaugtis tokia lengva, pastangų nereikalaujančia pradžia. – Ne, viskas gerai. Nors jeigu pagaminsi ką nors nelabai vykusio, visuomet išlieka galimybė užsisakyti maisto į namus. Tebūnie tai bus planas B. – jis mirktelėjo viena akimi, akivaizdžiai traukdamas italą per dantį, nes iš tikrųjų abejojo, kad reikalai bus tokie blogi, jog teks pasinaudoti tokiu planu. Frederikas neskubėdamas atidarinėjo vyną ir žvilgtelėjęs į italą, pastebėjo jo įdėmų žvilgsnį, nežinodamas kaip tai interpretuoti, nes niekada nesuprasdavo tokio pobūdžio „signalų“ ir neretai apskritai jų nepastebėdavo, todėl nusprendė, kad ilgaplaukis turbūt tiesiog užsisvajojo ir trumpam nuklydo į fantazijų šalį. – Kas tai? – šviesiaplaukio akys akimirksniu išsiplėtė iš nuostabos, o jis pats susidomėjęs palinko į priekį, svarstydamas, ką reiškia tie ką tik Fabrizio ištarti magiški žodžiai. Žinoma, tai buvo tik mini spektaklis ir Rousseau netrukus nusijuokė, sužlugdydamas savo sukurtą iliuziją. – Aišku, kad girdėjau apie tai ir ne kartą esu šį patiekalą valgęs. Tiesa, nemanau, kad teko ragauti tikro italo paruoštą versiją... bet viskam būna pirmas kartas, ar ne? – jis nusišypsojo ir linksmai stebėjo Querini, galvodamas, kad iš tiesų maistas šioje situacijoje netgi nebuvo be galo svarbus, o pačiam vyriškiui didesnę reikšmę turėjo jo dabartinė kompanija. Visgi, tuo pačiu vyrui buvo gaila veltui švaistyti maistą, ypač, kai Giacomo netgi pasistengė viską atsigabenti, tad Oskaras nutarė pradėti gaminimo procesą, kol jo nespėjo visiškai apsvaiginti geriamas vynas ar intensyvus italo žvilgsnis. – Turbūt aš tiesiog labai išalkęs. – jis ištarė ir dar kurį laiką žiūrėjo į Fabrizio, nė pats negalėdamas patvirtinti ar nepaneigti, kad kalba tik apie maistą ir jo galvoje nesisuka jokios pašalinės mintys. Ilgaplaukiui pradėjus vardinti, ko jam prireiks, vyras iškart nužygiavo prie spintelių ir pradėjo traukti visus išvardytus dalykus, viską dėdamas ant vis besipildančio stalo. Na, o ką, iš Querini tikrai išeitų nebloga Beata, galbūt trūko tik gėlėtos prijuostės, labai apmaudu, kad Frederikas tokios neturėjo... – Galbūt pradėsiu nuo sūrio. – Fredis greitai apsisprendė, išklausęs visas pasirinkimo galimybes ir nusprendė, kad tai bus paprasčiau, o vėliau bus galima pereiti ir prie kumpio. Vyras nusiplovė rankas, susirado tarką, o tada apsidairė aplinkui, vildamasis, kad kur nors pamatys kokį dubenėlį, tačiau nieko panašaus nepastebėjo, tad šviesiaplaukis ketino vienoje iš netoliese esančių spintelių reikiamą indą. Ir lyg tyčia, Fabrizio stovėjo prie jam reikalingos spintelės... Aišku, Frederikas būtų galėjęs mandagiai atsiprašyti ir pasiimti dubenėlį, bet užuot tai padaręs, Rousseau stabtelėjo už Fabrizio nugaros ir ištiesęs vieną ranką į priekį, lengvai apglėbė vyruką per liemenį ir priglaudė arčiau savęs, kol jo nugara atsirėmė į Oskaro krūtinę. – Atsargiai. – jis įspėjo, visai nenorėdamas netyčia užgauti savo svečio, o tada atidarė dureles ir laisvąja ranka paėmė dubenėlį. – Nerandi ko nors? – tyliai pasiteiravo Frederikas, akimirką užsimiršęs ir vis dar laikydamas jį savo glėbyje, nors tam nebuvo jokios būtinybės ar pateisinimo. Na, išskyrus tai, kad vyras neatsispyrė norui prisiliesti prie Fabrizio, kai galimybė buvo taip lengvai pasiekiama, net jeigu vos kelioms sekundėms. Vyras būtų mielai stoviniavęs ilgiau, tačiau kažkokiu paslaptingu būdu vis dar gebėjo išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti pagundai pamiršti apie vakarienę. Tad praėjus dar kelioms sekundėms, Fredis pamažu atsitraukė ir nusinešė savo dubenėlį prie stalo, netrukus imdamas tarkuoti sūrį ir labai stengdamasis nepakelti akių, kad nesusidurtų su Querini žvilgsniu, nes žinojo, jog tuomet juokeliai apie susižalojimą tikrai taps realybe.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyFri Dec 20, 2019 6:36 pm



jeigu kada pasitaikytų tokia proga, jog Fabrizio išgirstų tokius ar panašius vyrui sakomus žodžius iš nepažįstamojo gatvėje, tikrai labai susidomėtų, ką jis yra spėjęs nuveikti gyvenime, nes pripažinkime, bet kuriam eiliniam žmogui kiltų daug įdomių idėjų, o žinant Querini ir jo lakią fantaziją.. galbūt Frederikas laisvalaikiu dalina maisto banko lankstinukus centrinėje Paryžiaus parduotuvėje? dažnai dainuoja karaokės bare ir turi savo kuklią gerbėjų grupelę? yra vienam kitam žmogui užstojęs vaizdą koncerte? o gal kada pozavo aktus tapyti besimokantiems studentams? ech, su kokiu užsidegimu Fabrizio būtų ėjęs į tuos užsiėmimus.. gal ir ne visi variantai labai logiški, bet negali sakyti, jog neįmanomi. va čia tamsiaplaukis visai mielai paprieštarautų. tikrai ne tam, kad pusnuogis Oskaras yra labai gardus kąsnelis, kad ir stebimas iš toli (Fabrizio tikrai laikas susimąstyti apie savo minčių tėkmę), bet jam nuoširdžiai atrodo, jog apsirengęs Fredis yra milijardą kartų įdomesnis. iš dalies ir dėl to, kad šiek tiek mažiau blaško.. bet, jei rimtai, italas visada buvo linkęs matyti ne tik išorinį apvalkalą, bet ir vidų. juk tuo šviesiaplaukis jį ir sužavėjo. aišku, beveik du metrai tikrai padėjo atkreipti į save dėmesį, bet jei jis nebūtų taip atkakliai bandęs Querini įtikinti, jog Mona Lisa nesišypso, kurdamas įvairiausias istorijas, jiedu tikrai niekad nebūtų atsidūrę bare ir Fab vėliau nebūtų prisėdęs šalia jo Versalyje. ką jau kalbėti apie šį jaukų jų susitikimą. jam patiko ne tik Rousseau išvaizda, bet ir jo mintys, gebėjimas sujungti du, rodos, visiškai tarpusavyje nederančius dalykus į vieną ir tas nepalaužiamas noras įrodyti savo tiesą, net jei kartais atrodydavo, jog jis ir pats supranta klystantis. jis priversdavo italą susimąstyti apie dalykus, kurie kitu atveju visiškai jo nedomintų, versdavo iš naujo įvertinti tam tikras situacijas ir pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos. su juo jis viską, ką jau žinojo, atrasdavo iš naujo, o tai jam ir buvo svarbiausia. tai, jog šviesiaplaukis jį vertė jaustis gyvu ir visada sureaguodavo į jo nuomonę, o ne nubraukdavo šią lyg nereikalingą. - penkeri jau panašiau, - pritardamas linkteli galva, ir pats suvokdamas, jog po penkerių metų šio butelio nė vienas iš jų nė neprisimins. o gal? niekas juk nežino, kaip šis vakaras pasisuks, galbūt jį bus verta įrašyti į atmintį? išgirdęs apie planą B, iškart suraukia kaktą, susiaurindamas akių plyšius. - nesitikėjau sulaukti tiek mažai pasitikėjimo.. jaučiu, kad mūsų bendravimas niekur neveda, - dramatiškai papurto galvą ir sučiaupia lūpas, lyg daugiau šį vakarą nesiruoštų kalbėti. planas B.. tik per Fabrizio lavoną. reikia pasakyti, iš Frederiko išeitų visai neblogas aktorius, nes akimirką Querini patiki jo spektakliu ir kelioms sekundėms sustoja viduryje atliekamo veiksmo. tik išgirdęs Rousseau juoką supranta, kad vyras nevykusiai juokauja, ir nepritariamai papurto galvą, labiau pykdamas ant savęs, kad leidosi būti apgautas. - telieka tikėtis, kad šiandienos carbonara bus geresnė už visas, ragautas anksčiau, - pasikuklina pripažinti, jog tai vienas geriausiai jo įvaldytų receptų. na, nes tai vienas lengviausių receptų visame pasaulyje, bent jau jo nuomone.. be to, jis yra linkęs manyti, jog dažniausiai žmonėms šis patiekalas nesigauna visai ne dėl gebėjimų trūkumo, o dėl neteisingo produktų pasirinkimo. - tuomet tau sekasi, nes viskas užtruks.., - atsisukęs į puodą įvertina vandenį ir po šios pauzės pratęsia, - iki dešimties minučių, - užtikrintai linkteli galva. pasisukęs į spinteles jau nori klausti, kurioje iš jų sudėti dubenėliai, nenorėdamas darinėti visų iš eilės, tačiau kaip tik tuo metu pajunta kažkieno ranką ant savo liemens ir taip sutrinka, jog vos susilaiko nepašokęs. kadangi jo atmintyje Fredis stovėjo mažiausiai per porą metrų nuo jo, jaučia nenugalimą norą išsiaiškinti, kas dedasi, todėl pasuka galvą į šoną ir jo akys atsiduria ties šviesiaplaukio kaklu. tą pačią akimirką vyras praneša apie savo buvimą šalia, lyg tas žodis nebūtų ištartas maždaug penkiolika sekundžių per vėlai, ir Fabrizio pajunta, kaip jį visą momentaliai išmuša karštis. nežinodamas, kur dėti rankas, tiesiog atsiremia į spintelę ir vėl pasuka galvą, įsmeigdamas žvilgsnį į vieną tašką priekyje esančioje sienoje. visiškai nesupranta, kas darosi, nes paprastai žmonėms tokias reakcijas keldavo jis? jaučiasi kaip auksinė žuvelė, išmesta į krantą ir niekaip negalinti nušokinėti atgal iki vandens, o dar tas tylus Rousseau balsas netoli jo ausies.. vyras tikrai negali prisiminti, kada paskutinį kartą šitaip nervinosi dėl paprasto prisilietimo. - ne... ne, viskas puiku, - kiek per greit atsako ir, Oskarui pasitraukus, giliau įkvepia. tyloje nusiplauna rankas, kiek per vėlai sureaguodamas, jog tai daro po beveik verdančiu vandeniu, ir trumpai žvilgteli į šviesiaplaukį, kuris taip įsijautęs tarkuoja sūrį lyg nuo to priklausytų jo gyvybė. vis dar jusdamas Fredžio prisilietimą, tam, kad atsipalaiduotų, ima tyliai niūniuoti vieną mėgstamiausių dainų, kuri, ironiškai, yra 'ocean eyes'. iš maišelio ištraukęs makaronus, įdeda šiuos į vandenį ir įberia druskos. greitai supjausto guanciale ir uždėjęs keptuvę ant vidutinės ugnies, sumeta į ją bei palieka kepti, o pats prieina arčiau Frederiko ir, uždėjęs delną ant jo rankos, taip sustabdo jį ir žvilgteli į dubenėlį su sūriu. matyt, noras prisiliesti persidavė ir jam. - manau, jog užteks, - tarsteli, dabar jau pažvelgdamas į Rousseau, ir patraukia ranką. vis dar stovėdamas ten pat, pasiekia kiaušinius ir grakščiu vienos rankos judesiu įmuša porą jų į dubenėlį. šiaip ne taip prisiminęs, kurioje spintelėje yra dubenėliai, paima naują ir, paėmęs dar du kiaušinius, atskiria baltymus nuo trynių, kuriuos sumeta į indą kartu su sūriu. - sumaišyk, - vos girdimai tarsteli Frederikui ir grįžta prie keptuvės patikrinti kumpio, kol dar neįvyko nelaimė, nes pamažu į Querini galvą ima sėlinti mintis, jog taip jam nepatikęs planas B šiuo momentu labai realus.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyFri Dec 20, 2019 10:36 pm



Tikriausiai Fabrizio labai nusiviltų sužinojęs, kad nei viena iš jo sugalvotų priežasčių, kodėl Rousseau galėtų būti atpažintas gatvėje, nė iš tolo neatitiko realybės. Iš tiesų, italui nebūtų sunku išsiaiškinti atsakymą į šią painią mįslę ir reikėtų tik atkreipti didesnį dėmesį į mieste kur ne kur pakabintus reklaminius plakatus, kol viename iš jų išvystų besišypsantį Frederiko veidą ir paslapties šydas akimirksniu prasiskleistų. Visgi, pats vyras dar neskubėjo kalbėti apie šią savo gyvenimo pusę, o ir Querini, rodos, labiau domėjosi juo kaip asmeniu, užuot klausinėjęs standartinių, jau pabodusių klausimų apie tai, ką jis dirba ar kokius mokslus yra baigęs. Fredis nesitikėjo, kad pirminis noras užkalbinti ilgaplaukį ir apsimesti didžiu meno ekspertu prives prie stipraus troškimo tęsti netikėtai pradėtą bendravimą, geriau jį pažinti ir praleisti daugiau laiko kartu, tačiau šviesiaplaukis nė trupučio nesigailėjo tokio savo žingsnio. Fabrizio turėjo kažką savito, galbūt tai buvo jo gebėjimas užčiaupti Oskarą ir įrodyti, kad jis yra teisus, ką galėjo padaryti toli gražu ne kiekvienas, o gal Rousseau labiau patraukė Giacomo pasitikėjimas savimi ir tai, jog vyras negalėjo iš anksto nuspėti, ką jis pasakys ar padarys. Gali būti, kad įtaką padarė italo laisvumas ir neįskaitomas žvilgsnis, kuris vis nejučia išmušdavo Frederiką iš vėžių. Kita vertus, vyriškiui buvo taip lengva bendrauti su juo, lyg jų sielos jau seniai būtų pažįstamos neseniai iš naujo atrado vieną kitą. Visų šių savybių visuma  ir buvo pagrindinė paskata, kuri pažadino šviesiaplaukio susidomėjimą ir paskatino nepaleisti puikios galimybės sužinoti dar daugiau apie Fabrizio, ypač, kai į šį procesą buvo įtraukta ir galimybė paragauti jo pagaminto maisto. O taip, kelias į Fredžio širdį iš tiesų ėjo per skrandį. Pastebėjęs akivaizdų italo nepasitenkinimą, kuomet pasiūlė atsarginį planą jų vakarienei, vyras suprato padaręs didžiulę klaidą su tokiu savo pasiūlymo, todėl pagriebęs vyno butelį, jis vėl papildė jų taures gėrimu. Rousseau paėmė jas ir priėjo prie Fabrizio, vieną iš taurių pakėlęs aukštyn prieš savo veidą, kad ji būtų akių lygyje, o tada labai lėtai ją leido žemyn, atskleisdamas savo gailų akių žvilgsnį ir liūdnai atkištą apatinę lūpą, tikėdamasis, kad tokia veido išraiška suminkštins vyriškio širdį ir jam bus atleista už tokį beatodairišką pasiūlymą. – Atsiprašau. Niekada nedrįsčiau abejoti tavo gebėjimais. – jis pagaliau ištarė ir atkišo taurę ilgaplaukiui, tokį gestą pasirinkdamas vietoj mojavimo balta skepetaite, nes a) tokios neturėjo ir b) buvo smagiau gaminti gurkšnojant vyną. – Net neabejoju, kad tavo patiekalas mane sužavės. – dar patikino vyriškis, nes iš tiesų taip ir galvojo. Galų gale, turbūt Fabrizio jau ne kartą jau buvo gaminęs tokius makaronus, todėl atrodė mažai tikėtina, kad būtent dabar jis kaip nors suklystų. Išgirdęs, kad visas maisto ruošimo procesas užtruks taip trumpai, vyras tik atsigėrė dar daugiau vyno ir palinksėjo galva, šiek tiek nustebdamas, jog tam nereikėjo didesnių pastangų ar ilgesnio laiko tarpo. Iki šiol Frederikas sėkmingai laikėsi bent minimalaus atstumo ir nesinaudodavo progomis prisiliesti prie italo, kad ir kaip pirštai niežėdavo nuo noro taip pasielgti ir bent akimirkai priglusti arčiau. Tačiau šįkart vyras elgėsi nevalingai, galbūt dėl vyno įtakos, dėl to, kad buvo privačioje erdvėje, o gal paprasčiausiai todėl, jog Querini jį traukė it magnetas ir jau darėsi sunku susilaikyti nuo tokių veiksmų. Tad Rousseau apglėbė jį, trumpam leisdamas sau taip pasielgti ir galėdamas tik viltis, kad neverčia italo jaustis nepatogiai, lyg šis būtų virtęs paukšteliu ir staiga būtų uždarytas į narvelį. Vis dėlto, ta akimirka praėjo taip pat greitai kaip ir prasidėjusi, tačiau Oskarui to visiškai pakako, kad užmirštų ką ketino daryti ir išsiblaškytų, pats turėdamas porą kartų įkvėpti giliau, jog vėl sukauptų dėmesį. Jis ėmėsi sūrio tarkavimo, iš pradžių darydamas tai sparčiai, kad užsimirštų, tačiau netrukus sulėtino judesius ir kilstelėjo akis, tylomis stebėdamas kaip Fabrizio sukinėjasi prie puodo ir keptuvės, nejučia imdamas plačiau šypsotis ir atidžiai stebėdamas jo rankų judesius, tarytum stengdamasis įsiminti kiekvieną detalę. Tik ilgaplaukiui atsisukus, Frederikas iškart nuleido akis ir susikoncentravo ties sūriu, nustodamas tarkuoti tik tada, kai Querini atsirado šalia ir vyruko delnas uždengė jam priklausantį. Rousseau įsispoksojo į Fabrizio ranką, kuo puikiausiai jausdamas nuo jos sklindančią šilumą ir tik po kurio laiko krenkštelėjo, pagaliau padėdamas savo įrankius į šalį. – Galėčiau kasdien stebėti, kaip tu gamini. – jis lyg užhipnotizuotas žiūrėjo, kaip lengvais, įgudusiais judesiais italas atskiria kiaušinius, kiek pavėluotai susivokdamas, kad ištarė tai garsiai, nors ir neketino to padaryti. Tai nebuvo labai įspūdingi veiksmai ir pats Fredis galėtų padaryti tą patį be didesnių sunkumų, tačiau, kai tuo užsiėmė Giacomo... viskas buvo truputį kitaip. Tik išgirdęs tolesnius nurodymus, šviesiaplaukis prabudo iš savo mini transo ir susirado šaukštą, imdamas maišyti ingredientus, kol kita ranka prilaikė dubenėlį. – O desertas bus? – dar pasiteiravo Frederikas, jau galvodamas apie kitą vakarienės dalį, nors jie dar nebuvo pasigaminę pagrindinio patiekalo. – Jeigu ką, šaldiklyje turiu ledų, tik ne gelato, tad turbūt jie netiktų prie itališkos tematikos. – jis šyptelėjo ir pažvelgė į Fabrizio, vos neleptelėdamas, kad pats galėtų pabūti italo desertu, jei tik šis to norėtų, nors tokia mintis tikrai sukosi vyro galvoje ir skambėjo labai viliojančiai.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyMon Dec 23, 2019 1:03 am



Querini, vaikščiodamas Paryžiaus gatvėmis, visada didesnį dėmesį teikdavo jį supantiems architektūriniams šedevrams ar praeivių veidams nei reklaminiams stendams, o jei kada ir žvilgteldavo į tą pusę, paprastai jo matomi vaizdai nesužavėdavo. gal lankosi ne tuose kvartaluose? o galbūt Frederiko veidas jam anksčiau nepasirodė simpatiškas ir ėmė asocijuotis su tam tikra šiluma tik po to, kai iš tiesų su juo susipažino? juk niekam ne paslaptis, jog užmezgus stipresnį emocinį ryšį su žmogumi, jo trūkumai nublanksta ir netgi tampa pliusais. nors turbūt šiuo atveju viskas ne taip.. bent jau pats Fabrizio labai abejotų tikimybe, kad, pamatęs Fredžio veidą plakate, nusisuko ir nuėjo toliau, be to, šviesiaplaukis pirmo susitikimo metu jam nepasirodė matytas. Giacomo niekada pokalbio nepradėdavo nuo visiems spėjusių pabosti klausimų ir apskritai jų vengdavo, manydamas, kad jei bus lemta, visa tai galės išsiaiškinti ir vėliau. nemanė, jog tie klausimai kažkuo blogi, visgi, įdomu žinoti, kuo žmogus užsiima ir ar jam tai iš tiesų patinka, kaip sugalvojo to siekti.. tačiau dėl nepaaiškinamos priežasties jis pats jausdavosi taip, lyg stebėtų save iš šono ir aiškintųsi, ar bendravimas su tuo žmogumi jam būtų naudingas. Fabrizio tikėjo, jog egzistuoja daugybė kitų klausimų, kurių atsakymai jam leistų suprasti, ar šis naujai užmegztas ryšys turi kokių nors galimybių išgyventi. juk jeigu su žmogumi neturi nieko bendra ir jūsų bendravimas neuždega bent vienos kitos liepsnelės tavo akyse, nesukuria pakilios bei, sakytum, magiškos nuotaikos ore, kokia to prasmė? turbūt Querini pažįstami sakytų, jog jis pripratęs prie išsiskyrimų ir dėl to negeba sukurti bei išlaikyti ilgesnių santykių, ne tik romantinių, draugiškų taip pat, tačiau jis pats buvo linkęs tikėti, kad, nepaisant to, jog visi jo sutikti žmonės vienaip ar kitaip užsilieka jo širdyje, jis nesutiko tokio, kuris gebėtų pažaboti jo menišką sielą ir priversti jausmus įsiskverbti giliau. kad ir kokia stipri meilė jį būtų užgriuvusi, dabar jis jau ir pats suvokė, kad visi jo turėti santykiai tebuvo būdas geriau pažinti save ir suprasti, kaip iš tiesų veikia jo širdis. pats Fabrizio manė, kad jam paprasčiausiai pasisekė įrodyti savo tiesą Frederikui, nes jiedu diskutavo jam artima tema. žinoma, tai nereiškė, kad jis labai paprastai nusileistų kitose srityse, tačiau jei oponentas pateiktų svarius argumentus, Fab tikrai nebūtų tas kvailys, kuris ir toliau ginčytųsi. visada manė, kad apie dalykus, apie kuriuos nieko nesuvoki, protingiau yra patylėti. Rousseau papildžius jųdviejų taures, kiek prisimerkia, svarstydamas, ar šviesiaplaukio planas yra kuo greičiau nugirdyti Querini ir išgauti iš jo atsakymus į visus rūpimus klausimus, tačiau greitai visos tokios mintys išgaruoja, vos pamačius kitą mini kanadiečio spektaklį. taurei leidžiantis žemyn ir atskleidžiant tokį smagų vaizdą, vyras nesusilaiko ir ima linksmai juoktis. - kartais abejoti yra gerai, ypač kai niekada nesi ragavęs mano gaminto maisto. galbūt iš tiesų aš tenoriu viso šito, - paėmęs taurę, laisvąja ranka mosteli aplink, turėdamas omenyje šį namą ir tai, jog Fredis akivaizdžiai turi sukaupęs turto, - o ši carbonara yra moderni nuodingojo obuolio versija? - retoriškai užklausia, dar pats gerai nesuprasdamas, ką čia ką tik pasakė. disney nerd much? suvokdamas, kiek daug skylių šitoje teorijoje ir kad pirmiausia jiems reikėtų būti susituokus, jog visa tai po vyro mirties atitektų Fab, iškart nugeria pusę vyno taurės bei pastato ją ant stalo. įdomūs jo minčių posūkiai.. - galbūt ne tik patiekalas? - caktelėjęs liežuviu, smagiai pažiūri į Rousseau, pažerdamas dar vieną neįkainojamą mintį, kurių šiandien, akivaizdu, jo galvoje visa galybė. įprastai Giacomo apgalvodavo savo žodžius ir net numatydavo keletą įmanomų reakcijų, tačiau būdamas su Fredžiu, jis taip lengvai užsimiršdavo ir kur esąs, ir kad jiedu nėra taip seniai pažįstami, ir kartais, rodos, netgi pamiršdavo savo vardą. prie šviesiaplaukio jis nebijojo parodyti kiek daugiau skirtingų savo sluoksnių, kurių turėjo kokį tūkstantį. nė vienas žmogus jo gyvenime jo pilnai nepažinojo, paprasčiausiai dėl to, kad Fab nematė reikalo atskleisti per daug savęs. šiek tiek ironiška, kai jo gyvenimas ir asmenybė persismelkdavo jo darbuose. bet vėlgi, tai buvo tik ta dalis, kurią jis pats nuspręsdavo atskleisti, o visa kita.. Giacomo abejojo, kad kada nors atsiras toks žmogus, kuriam jis sugebės parodyti visa, kas slepiasi jo kūne ir sieloje, taip pat ir dėl to, kad pats nebuvo tikras, jog save iki galo pažįsta. tačiau juk tam ir yra gyvenimas? kad išsiaiškintum, kas esi ir kuo nori būti. emocijoms po viso ką tik turėto kontakto vis dar kunkuliuojant, Fabrizio akimirką nuoširdžiai manė, jog Rousseau žodžius pats susigalvojo ir jie nuskambėjo tik jo galvoje, tačiau pakėlęs akis supranta, kad tai nebuvo tik iliuzija. - tokį norą įgyvendinti nėra labai sunku.. tačiau nemanau, jog esu pats geriausias šefas, be to.. ką veiktum tu? - klausdamas kilsteli antakius, lyg mestų Oskarui savotišką iššūkį. vos nepamiršęs, ant stalo susiranda pipirus ir įberia jų į šviesiaplaukio maišomą masę. grįžęs prie keptuvės, įvertina, jog guanciale pakankamai apskrudo ir, susiradęs makaronų žnyples, pasiima šias nuo stalo. šiaip ne taip pasičiupęs vieną iš puodo, paragauja ir įvertina, jog šiek tiek pervirė.. kur čia nepervirs, kai tokie dalykai vyksta. išjungęs ugnį po puodu, padidina ją po keptuve ir žnyplėmis tiesiai iš puodo permeta makaronus prie kumpio. paskirsto po visą indą po lygiai, mentele viską sumaišydamas, jog riebaliukai gražiai prikibtų prie makaronų, ir išjungia ugnį. - kokia vakarienė be deserto.., - pirmiausia ištaria, o tik tada susipranta, jog iš tiesų nepasiruošė antrai daliai. visa laimė, Oskaras jį išgelbėja, pranešdamas apie šaldiklyje esantį lobį. - ledai puikiai tiks, - linkteli galva ir, trumpam pasigriebęs taurę, pabaigia viską, kas joje buvo likę. - šitai tau turėtų patikti, - pasiimdamas dubenėlį iš Fredžio, lengvai patraukia jį per dantį dėl anksčiau ištartų žodžių, pats smagiai šypsodamasis. paėmęs keptuvę į vieną ranką, ima versti spagečius ore, tuo pačiu pildamas sumaišytą masę į keptuvę, kol viskas gražiai pasidengia kreminiu padažiuku. įvertina jo konsistenciją ir net pats negali patikėti, jog taip puikiai pavyko, kai aplink buvo tiek blaškančių objektų. netgi vienas. - kur lėkštės? - paklausia vietoje to, kad imtų pats ieškoti, ir netikėtai į jo atmintį sugrįžta švelnus Rousseau apkabinimas, kai šis ieškojo dubenėlio. pajunta dar vieną karščio bangą ir, dėdamas keptuvę ant viryklės, kiek per stipriai ja trinkteli. persibraukia plaukus ranka ir lyg niekur nieko pakelia akis į Fredį.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyTue Dec 24, 2019 1:25 am



Frederikui buvo sunku patikėti, kad jiedu visai neseniai susipažino, kai kartais atrodydavo visiškai priešingai. Vyras nebūtų galėjęs pasakyti, ar Fabrizio mėgsta žiūrėti siaubo filmus ir, jeigu vis dėlto turi tokį pomėgį, yra iš tų žmonių, kurie gali nė nemirktelėdami žiūrėti žiaurias nužudymo scenas ir paskui miegoti lyg kūdikiai, ar vis dėlto išsigąsta garsesnio krebždesio ir lyg skęstantysis įsikimba į bet kurį šalia esantį žmogų, stipriai užmerkdamas ir bijodamas dar kartą netyčia užmesti akį į ekraną. Rousseau taip pat nežinojo, kaip atrodo jo rytai, ar jie tingūs ir ilgaplaukiui prireikia bent trijų žadintuvų, kad pagaliau pakiltų iš lovos, ar vyrukas pabunda sulig pirmaisiais saulės spinduliais ir su plačia šypsena veide pasitinka naujos dienos pradžią. Šviesiaplaukiui vis dar būtų buvę sunku atsakyti į šiuos klausimus ir jis nekantravo sužinoti atsakymus, tačiau jis buvo kantrus ir norėjo pamažu pažinti Fabrizio ir pasimėgauti tuo, kad apskritai turėjo tokią galimybę. Na, o šiuo metu užteko žinoti, kad būdamas šalia jo, Fredis jaučiasi kaip niekad jaukiai, lyg jau pažinotų vyrą daugybę metų. Aišku, kol į jį neįsminga tas, rodos, visa apimantis žydrų it dangus akių žvilgsnis ir Oskaras pradeda elgtis kaip paskutinis kvailys. Kaip ir dabar, jis dar kartą trumpam virto vaiku ir linksmai stebėjo Querini, kai šis juokėsi, galėdamas tik džiaugtis, kad jo vaidyba, regis, visai neatbaidė vyriškio. Ką gali žinoti, galbūt praeitame gyvenime Frederikas buvo aktorius ir seni įpročiai nebuvo taip jau lengvai pamirštami... Tik netrukus išgirdęs naująją Fabrizio teoriją, šviesiaplaukis primerkė akis ir papurtė galvą, lyg negalėdamas patikėti, kad šitaip apsigavo. – Taip ir maniau, kad viskas per gerai, jog būtų tiesa. Tikėjausi, kad būsi mano žavusis princas, o paaiškėjo, jog tu tik piktoji pamotė, kuri nori iš manęs atimti viską, ką turiu. Auč. – jis pridėjo vieną delną prie krūtinės, lyg ramindamas tariamai skaudančią širdį, kuri neatlaikė tokios baisios išdavystės. – Nesitikėjau, kad taip greitai sudaužysi man širdį. – dar pridūrė vyriškis, jau akivaizdžiai įsijautęs į šį naująjį scenarijų, nors iš tiesų ir nemanė, kad tai bent kiek atitinka realybę. Žinoma, Oskaras dar gerai nepažinojo italo ir įsileido jį į savo namus, nė nepagalvojęs apie tikimybę, kad gal Querini iš jųdviejų bendravimo tikėjosi kažko kito nei jis. Vis dėlto, Frederikas buvo linkęs rizikuoti ir galbūt kiek naiviai vylėsi, kad viskas nepasuks tokia linkme, o tada jis liks tik su suskilusia gelda, kaip kad rašė kitoje pasakoje. – Mmm, esu tuo tikras. Šiuo atveju patiekalas yra tik gardus priedas. – šviesiaplaukis linksmai stebėjo Fabrizio, nuoširdžiai mėgaudamasis tokia, galbūt kiek neįprasta, bet labai įdomia vyro minčių seka. Be to, Rousseau tikrai nemelavo sakydamas, kad dabar maistas yra antroje vietoje, nes daug didesnę reikšmę turi šalia esanti kompanija. Būdamas su Giacomo, Fredis apskritai pamiršdavo apie laiko tėkmę ir kartais nė pats nesuprasdavo kaip vos kelias minutes trukęs pokalbis peraugdavo į kelias valandas, kai atrodydavo, kad jie ką tik pasisveikino, o jau tekdavo traukti savais keliais. Tuomet išnykdavo ir kiti žmonės, tarsi trumpam visatoje būtų likę tik jiedu ir visi aplinkinių balsai paslaptingai nutiltų, tarsi uždarius duris. Vyras nebuvo pratęs prie tokių pojūčių, tačiau užuot bėgęs nuo tokių emocijų, pasitiko jas ištiestomis rankomis ir su nekantrumu norėjo sužinoti, ką visa tai gali atnešti. Po kitų šviesiaplaukio lūpas palikusių žodžių buvo galima drąsiai sakyti, kad tai greičiausiai atneš gėdą... Jis mintyse nusikeikė, kad netyčia savo mintis ištarė garsiai, prieš tai neapsvarstydamas, kaip tai gali nuskambėti. – Nemanau, jog profesionalumas yra svarbu. Matosi, kad tuo mėgaujiesi ir maisto ruošimas tau yra maloni veikla. Galbūt dėl to ir smagu stebėti tokį... kūrybinį procesą. – Frederikas bandė suktis iš padėties, šįkart galėdamas viso labo tik viltis, kad vėl nepradėjo rausti. Įdomu, kaip vyras reaguotų išgirdęs Fabrizio grojant... labai tikėtina, jog jo vargšė širdis to neatlaikytų, tad galbūt kol kas geriau apie tai nė negalvoti. – Vis dėlto, persigalvojau. Kartais ir aš galėčiau ką nors tau pagaminti. Nesąžininga, kad tik tu galėtum šeimininkauti virtuvėje. – vyras netrukus mestelėjo naują idėją, lyg jie iš tikrųjų dabar kurtų savo būsimo bendro buitinio gyvenimo planus. – Nors drįstu abejoti, ar mane būtų taip smagu stebėti. – šviesiaplaukis suabejojo, nes pats nebuvo užtikrintas, kad Fabrizio jo gebėjimai pasirodytų tokie įstabūs, kaip jam italo. Rousseau pamažu gurkšnojo vyną ir vis dar smalsiai žiūrėjo į gaminantį vyruką, negalėdamas sulaikyti šypsenos ir kartkartėmis ką nors pamaišydamas vien dėl to, jog neatrodytų, kad jis nieko neveikia. Kitomis aplinkybėmis vyras galbūt netgi būtų labiau pagelbėjęs su maisto ruošimu, tačiau šį vakarą jo dėmesį blaškė ilgaplaukis ir jis negalėjo tinkamai susikaupti. Greit sugalvojęs planą desertui ir supratęs, kad dabar Querini darys kažką įdomaus, Fredis nurijo paskutinį vyno gurkšnį ir sužiuro į vyriškį, kuris tokių fokusų greičiausiai buvo išmokęs iš paties Davido Copperfieldo. – Bravo!– šūktelėjo šviesiaplaukis ir keliskart suplojo rankomis, prie to paties dar ir švilptelėdamas. – Įspūdingi triukai. Aš tikriausiai būčiau viską dailiai išmetęs ant grindų ir mes liktume be vakarienės. – jis papurtė galvą, puikiai galėdamas save įsivaizduoti nesėkmingai įvykdant panašų manevrą... Visa laimė, kad šį vakarą gamino Fabrizio, o ne Frederikas. Vyriškis vis dar vaizdavosi, kaip tragiškai visa tai atrodytų, kuomet jį iš svajų pažadino garsiai trinktelėjusi keptuvė. Šviesiaplaukis tankiau sumirksėjo akimis ir priėjęs prie Querini, atsistojo prieš jį ir uždėjo delnus vyrukui ant pečių. – Atrodai įsitempęs. – tyliai ištarė Rousseau ir įdėmiai stebėjo ilgaplaukį, jo veide ieškodamas ženklų, kad kažkas buvo ne taip. Galbūt jį paveikė įtampa paruošti tobulą patiekalą? Gal Fredis pasakė ar padarė ką nors netinkamo, kas visiškai išmušė italą iš vėžių? Šviesiaplaukis galėjo tik spėlioti. O tai darydamas, vyras ir toliau ramiai stebėjo Fabrizio, nejučia prisimindamas savo ankstesnius pamąstymus apie ankstyvus rytus ir siaubo filmus. Jis nė neabejojo, kad būtų vienas malonumas rytais matyti mieguistą vyruko veidą ir galvoti apie įvairius būdus, kaip galėtų jį pažadinti. Taip pat, nebūtų sunku delnu uždengti vyro akis per baisias filmo vietas ir laikyti jo ranką iki pačios pabaigos, kai jau būtų galima lengviau atsikvėpti ir prisiminti, kad tai nebuvo tikra. Frederikas sunkiau nurijo burnoje susikaupusias seiles, kuomet pasklidęs makaronų kvapas priminė jam apie valgį ir jis pagaliau paleido vyro pečius. – Aaa, lėkštės. – jis šiaip taip prisiminė, ką Fabrizio sakė anksčiau ir turėjo atverti kelių spintelių dureles, kol prisiminė, kol jos laikomos, o tada paėmė porą lėkščių. Perdavęs jas italui, vyras pasitraukė į šalį, leisdamas Querini darbuotis, pats nekišdamas savo trigrašio, nes ką gali žinoti, galbūt jo kompanionas turėjo ypatingą viziją ir norėjo maistą sudėti kokiu nors specifiniu būdu.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyMon Dec 30, 2019 2:46 pm



toks Frederiko pasirodymas ne tik negalėtų atbaidyti Querini, bet kaip tik priešingai, tik dar labiau sustiprina jo norą geriau pažinti vyrą. Fabrizio, bendraudamas su daugybe skirtingų kultūrų, religijų, įsitikinimų žmonių, buvo pakankamai gerai įvaldęs žmonių perpratimo meną ir žinojo, kada ir kur reikėtų būti santūresniam, o kada galima nepiktai pajuokauti ar papasakoti vieną kitą juokingą istoriją, kurių pats buvo prikaupęs visai nemažai. dėl to tamsiaplaukis pakankamai dažnai sudarydavo rimto vyruko įvaizdį, kai tiesa buvo visiškai kitokia. nepažįstamiems jis dažnai atrodydavo kaip paslaptingas tamsus šešėlis, slampiojantis muziejų koridoriais ir nepratariantis nė žodžio, tačiau tokiais atvejais jis tiesiog būdavo taip įsitraukęs į eksponatų apžiūrą, jog jam mažai rūpėdavo aplinkinis pasaulis. su artimais žmonėmis Giacomo buvo visiškai kitoks ir nevengdavo ne tik pajuokauti, bet ir pasijuokti iš savęs. tad toks Oskaro pasirodymas buvo savotiškai mielas ir tik parodė jam, jog ir šviesiaplaukis nėra baisus rimtuolis ir jame vis dar tebėra užsilikusi ta naivi vaikiška siela, kuri Fabrizio visuomet žavėjo. kartais jis susimąstydavo, kaip būtų buvę smagu gyventi ankstesniais laikais, kuomet žmonės nebuvo tokie susikaustę ir socialiniai tinklai neformavo asmenybės bei garbinimo kulto. pačiam Querini jo nuomonė visada buvo svarbiausia ir jis niekaip negalėjo suprasti, kaip kito žmogaus mąstysena bei komentarai gali paveikti visą tavo gyvenimą. Frederikui prisijungus prie tokio smagaus mini apsikeitimo pasakų žiniomis, Fabrizio dar kartelį lieka sužavėtas tokios nuostabios vyro vaidybos ir kurį laiką lieka be žado. nė pats nebėra tikras, ką jo mintys traktuoja kaip realybę, o ką - kaip dar vieną teatralinę dalį. - tikėjausi, jog prireiks daugiau laiko, kad tavo širdis priklausytų man, bet jei jau šitaip.., - rodos, pagaliau atsikratęs Fredžio kerų (ir kas čia piktoji pamotė..?), bent dalinai, pagaliau prataria ir vėl žaviai nusišypso. - visada maniau, kad jei kada būtų live action filmas, iš manęs išeitų neblogas Flynnas Rideris, - užvertęs akis užsisvajoja ir šiaip ne taip susilaiko nuo noro pakartoti tą nepakartojamą Flynno šyptelėjimą. čia, aišku, atmetus tą faktą, kad šiaip jis nemėgsta visos šitos naujos live action filmų mados, bet tai.. juk ne tame esmė? o galbūt taip subtiliai Fabrizio tik dar kartą užsimena apie savo tikruosius ketinimus? Flynnas juk irgi tenorėjo karūnos ir pinigų.. iš pradžių. turbūt tik laikas parodys, kaip viskas yra iš tiesų, nors pats tamsiaplaukis yra linkęs tikėti, jog neatrodo kaip piktybinis tipelis, o ir ką jis nuskriaustų.. nebent netyčia. Rousseau patikinus, kad patiekalas tėra tik priedas, Giacomo pagauna save šypsantis kiek per stipriai ir sučiaupia lūpas, apsimesdamas, jog jo dėmesį nukreipė gaminami makaronai. tikra tiesa, jog tam reikėjo susikaupimo, nesinorėtų dabar užsiversti ant savęs visos keptuvės ir keliauti į ligoninę, kai alternatyva tokia viliojanti. tačiau Fab galvoje dabar pirmą vietą užėmė tikrai ne spagečiai, toli gražu. net nusisukęs jis galėjo matyti Oskaro akis, jausti jo žvilgsnį, akimis keliauti žemyn jo žandikaulio linija, lūpomis, pačiupinėti rankas.. taip tamsiaplaukis jautėsi tikrai ne kartą, tačiau tuo pačiu, rodos, pirmą kartą? tikrai negalėtų paaiškinti, kas šįkart buvo kitaip nei visus kartus prieš tai, su kitais žmonėmis, tačiau kad KAŽKAS buvo kitaip, niekaip negalėtų nuginčyti. ir turbūt nereikia labai stebėtis, kad tai Querini ne gąsdino, o kaip tik vertė jaudintis dėl ateities ir visų įmanomų galimybių. - ar aš tavo balse girdžiu abejonę? savimi? - vos Oskarui prasitarus apie galimybę jam sukiotis virtuvėje, Fabrizio iškart atsisuka ir kiek susiaurina vokų plyšius, stebėdamas vyrą. ko jau ko, bet abejonių savimi iš šviesiaplaukio tikrai nesitikėjo išgirsti, o ir netikėjo, kad tai galėtų būti tiesa, net jeigu niekada nei matė, nei ragavo Rousseau gaminto maisto. - gaminti visada smagu, o dar smagiau tai valgyti, - pritardamas anksčiau vyro išsakytai minčiai, trumpai dirsteli į makaronus. visada labiau mėgo naminį maistą, o ir dėl tokio komentaro aukštaūgiui tikrai nereikėtų gėdintis. Giacomo kaip tik pasijuto labai smagiai, nes gamindavo tik laisvalaikiu ir apskritai tik dėl to, kad kažką valgyti reikia.. o čia Oskaras ima pasakoti, kaip estetiškai visa tai atrodo. normalu, jog tamsiaplaukis gali tik džiaugtis tokiu pastebėjimu. - kaip suprantu, susitarėm? kitą kartą vakariene vaišinsi tu? - dar priduria, kad jau Rousseau buvo toks mielas ir pasisiūlė kartais ir jam ką nors pagaminti. Fabrizio juk tikrai nepraleis tokios progos, o ir kai šviesiaplaukis pakankamai atvirai išreiškė savo abejones, jam kaip tik buvo velniškai įdomu pamatyti vyrą veiksme. šiam taip audringai sureagavus į paskutinį gamybos proceso veiksmą, Fab nusijuokia. bepigu dabar apsimesti genijumi, kai viskas taip puikiai pavyko. - deja, negaliu pasigirti įgimtu talentu ir turiu pripažinti, jog kelis pirmus kartus ir aš viską dailiai švystelėjau žemėn, - vis dar smagiai juokdamasis, gūžteli pečiais. kelis kartus teko viską išmesti lauk, už tai dabar, po kelių tokių nevykusių bandymų viskas dažniausiai pasisekdavo puikiai. Frederikui priėjus arčiau ir savotiškai įkalinus Querini tarp savo rankų, šis pakelia akis aukščiau ir pajunta, kaip karštis nukeliauja visu kūnu žemyn iki pat kojų pirštų galiukų. o tada įvyksta baisiausia, kas gali įvykti, ir Fab suvokia, kad apskritai nelabai jaučia tam tikromis kūno dalimis? rankos, rodos, nutirpsta, ir jei jis vis dar tebelaikytų keptuvę, ši tikrai su trenksmu kristų žemėn. įsmeigęs savąsias akis į Fredžio, jis pamažu žvilgsniu ima leistis žemyn ir suvokia, jog kažkas yra sakoma tik todėl, kad pastebi judančias Oskaro lūpas. prireikia keliolikos sekundžių, kol tie žodžiai įgauna prasmę, o tuomet šviesiaplaukis jau ieško lėkščių, keistai darinėdamas visas spinteles. Fab akimirkai suraukia kaktą, tačiau nusprendžia nieko neklausti. vietoje to pats išgirsta save sakant turbūt labiausiai klišinę frazę, kurią kada nors yra ištaręs: - juk žinai, kad sakoma, jog geriausiai įtampą išsklaido bučinys? - smagiai cakteli liežuviu, lyg ką tik nebūtų be fazės spoksojęs į Rousseau akis. paprastai mėgdavo klausinėti protingesnių klausimų, arba tiesiog tiesiai šviesiai paklausti, ar gali pabučiuoti žmogų, bet, akivaizdu, šiandien viskas veikė šiek tiek kitaip. o ir nelabai aišku, ar tai buvo tik dar vienas keistas jo klausimas, ar savotiškas iššūkis Fredžiui. paėmęs lėkštes, Querini per daug neišsidirbinėja, ir paprastai žnyplėmis perkelia spagečius į indus, ant viršaus sumesdamas keptuvėje likusius kumpio gabalėlius. paėmęs tarką greitai patarkuoja dar sūriuko ant viršaus ir užbarsto pipiriukų, o tuomet viską padeda į šoną ir, paėmęs lėkštes, nukeliauja prie stalo bei padeda jas, tikėdamasis, jog šviesiaplaukis pasirūpins įrankiais. - skanaus, - rankomis mosteli į savo šedevrą ir šypsosi, viduje tikėdamasis, jog Frederikui patiks jo carbonara.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyMon Dec 30, 2019 6:09 pm



Frederikas nebūtų galėjęs pasakyti, kada paskutinį kartą su kuo nors aptarinėjo pasakas, jų personažus ir kaip visa tai būtų galima pritaikyti sau, tačiau tai nereiškė, kad vyriškiui nepatiko tokios kalbos. Netgi priešingai, šviesiaplaukis visuomet buvo didžiulis fantastinių istorijų mėgėjas ir su milžinišku susidomėjimu žiūrėjo kaip pamėgti veikėjai atgyja televizoriaus ekrane, kovoja su drakonais arba bando išsisukti nuo piktųjų pamočių prakeiksmų. Visgi, vienas dalykas nuo pats mažumės nedavė ramybės mažajam Oskarui: kodėl princesės visada laukia atskubant savo išrinktojo ant baltojo žirgo, bet niekuomet nepagalvoja apie tai, kad galbūt jos išrinktoji galėtų būti visuomet pašonėje buvusi ištikima draugė? Kodėl princo tėvai iškeldavo prašmatnų pokylį ieškodami jam žmonos, tačiau nė neapsvarstė galimybės, kad jį labiau domintųprincas iš kitos karalystės? Kartą Fredis tokius savo klausimus uždavė tėvams, kurie susižvalgė tarpusavyje ir tik gūžtelėjo pečiais, nežinodami, ką atsakyti savo atžalai ir kaip paaiškinti, kodėl viskas buvo vaizduojama laikantis vieno stereotipo. Tik žymiai vėliau šviesiaplaukis suprato, kad disnėjaus filmai yra problemiški ir kūrėjai stengiasi vaizduoti rožinį pasaulį, kuriame nebūtų nieko, kas galėtų iššaukti kontraversiškas žiūrovų reakcijas. Tai šiek tiek liūdino vyrą, kuris tikriausiai būtų greičiau susivokęs ir pripažinęs, kad jį traukia tiek moterys, tiek vyrai, jei būtų matęs tokį pavyzdį didžiajame ekrane. Vis dėlto, tai netrukdė Rousseau mėgautis animaciniais filmais ar dainuoti kartu su krabu Sebastianu apie tai, kaip gera gyventi po vandeniu. Suvokęs, kad galbūt kiek perlenkė lazdą su savo vaidyba, Frederikas prikando apatinę lūpą ir papurtė galvą, šią akimirką kaltindamas išgertą vyną dėl to, jog per daug įsijautė į fiktyvų scenarijų. – Mmm, visai nesunkiai galėčiau tave įsivaizduoti tokiame vaidmenyje. Turi jam būdingo žavesio, o ir išvaizda panaši. – vyras ištiesė vienos rankos pirštus ir timptelėjo palaidą Fabrizio plaukų sruogą, pats sau nusišypsodamas, nes šiandien akivaizdžiai nesugebėjo sulaikyti savo rankų ir vis rasdavo pretekstą kokiu nors būdu prisiliesti prie tamsiaplaukio, net jei tik kelioms sekundėms. Tačiau nederėjo pamiršti, kodėl jie abu dabar stoviniavo virtuvėje, todėl italui grįžus prie carbonaros gaminimo, Fredis taip pat ėmėsi jam paskirtų užduočių, stengdamasis bent kuriam laikui susikaupti, net jei tai padaryti darėsi vis sunkiau, kai šalia buvo jo susižavėjimo objektas. Kita vertus, gerai, kad vyras turėjo kuo užsiimti, nes kitu atveju turbūt tiesiog stebėtų kiekvieną Querini veiksmą ir kalbėtų visiškas nesąmones... tarytum jis dabar to nedarė. – Galbūt. Supranti, aš visada gaminu tik sau ir tai darau ne itin dažnai, todėl nežinau, kaip man sektųsi kažką paruošti tau. – atvirai pripažino Oskaras, nes žinojo, kad tuomet pats būtų įsitempęs ir norėtų viską atlikti tobulai, tad galimybė, jog kas nors neabejotinai iškristų ant grindų, tik padidėjo, ypač, jei jį atidžiai sektų tas įdėmus Giacomo žvilgsnis. Nors tai viso labo buvo tik spėlionės ir viskas galėjo pasisukti priešinga linkme, kur Frederikas gamintų su tokiu pasiryžimu ir pasitikėjimu, lyg būtų profesionalus virtuvės šefas. Buvo tik vienas būdas išsiaiškinti, kuri teorija yra teisinga. – Sutinku. Todėl šį vakarą jaučiuosi lepinamas, kai tu man gamini, o aš tik palaikau tau kompaniją. – jis papurtė galvą, pats visus laurus priskirdamas Fabrizio, nes pats jautėsi mažai ką nuveikęs, kai didžiąją dalį laiko tik plepėjo ir užtikrino, kad jų vyno taurės nebūtų tuščios. – Sutarėm. – jau labiau užtikrintai ištarė vyras, nes nuo kada jis bijojo naujų iššūkių ir nepasitiki savimi? Fredis papurtė galvą, nes negalėjo patikėti, kad išdrįso taip galvoti, nes paprastai jam nebuvo būdingas toks elgesys. Akivaizdu, kad jo šio vakaro kompanionas visiškai išmušė vyrą iš vėžių ir šis elgėsi priešingai nei jam buvo įprasta. – Na, juk niekas negimsta viską mokėdamas. Tad natūralu, kad praktika padėjo pagerinti kulinarinius gebėjimus. O tai tikrai įspūdinga ir verta plojimų. – Rousseau pažėrė kelis išminties perlus ir nusijuokė, nė neketindamas dabar nuvertinti vyro gabumų, verčiau jau priešingai, nuoširdžiai jais žavėjosi. Šviesiaplaukis dar kartą prisiartino prie Fabrizio, jau nepajėgdamas laikytis atokiai, lyg italas būtų Saturnas, o Fredis – vienas iš daugelio jo palydovų, besisukančių vyriškio orbitoje. Prigludęs arčiau ir pats Oskaras kelioms akimirkoms užmiršo, ką ketino daryti ar ko iš jo buvo prašoma ir tiesiog žvelgė į Querini, kol galvoje viena mintis nuolat keitė kitą, gerklė staiga išdžiūvo, o širdis nejučia suspurdėjo krūtinėje. Tik po kurio laiko vyras galiausiai pabudo iš transo ir paėmė lėkštes, tačiau vėliau sekę ilgaplaukio žodžiai privertė jį patį įsitempti ir abiejų rankų pirštais įsikibti į priešais esančios spintelės kraštą. – Rodos, nesu girdėjęs šios frazės. – Frederikas pasuko galvą į šalį ir vėl atidžiai stebėjo Fabrizio, tik šįkart žvilgsnis nesutiko jo žydrų akių, o nuklydo žemiau ir užstrigo ties rausvomis tamsiaplaukio lūpomis. Vis dėl to, pamatęs, kad vyriškio dėmesį pasiglemžė maistas, šviesiaplaukis atsidarė stalčių ir iš jo pagriebė porą šakučių, dar pagriebė vyną ir taures, netrukus nusekdamas iš paskos ir padėdamas viską ant stalo, tam tinkamose vietose. – Kvepia nuostabiai. – jis pripažino vos tik nosį pakuteno fantastiškas patiekalo aromatas, paskatinęs vyrą dar kartą plačiai nusišypsoti. Bet Oskaras visai neskubėjo sėsti prie stalo ir skanauti Fabrizio pagaminto šedevro, nes jo galvoje vis dar sukosi anksčiau tamsiaplaukio ištarti žodžiai, kurių jis dar nenorėjo užmiršti ar nustumti į tolimiausią atminties kertelę. Fredžio kantrybės taurė jau buvo perpildyta, todėl jis nebenorėjo tempti gumos, žaisti žaidimų ar nuolat žengti vieną žingsnį į priekį, o tada du atgal ir apsimetinėti, kad nuo pat pirmos akimirkos, kai išvydo italą, nenorėjo jo pabučiuoti. Tas troškimas su kiekvienu kartu praleistu momentu tik augo ir vyriškis galiausiai žengė tuos kelis lemiamus žingsnius link Querini, suėmė jo veidą delnais, dar uždelsdamas kelias sekundes ir suteikdamas šansą išsilaisvinti iš jo glėbio, jei tik italas to norėjo. – Ačiū, tau taip pat. – Frederikas atsakė į ankstesnį Giacomo palinkėjimą, nors ir buvo pakankamai aišku, kad kalba jau nesisuka apie maistą, o tada palenkė galvą ir sugavo jo lūpas savosiomis. Vyras bučiavo Fabrizio švelniai, bet užtikrintai, jausdamas didžiulį palengvėjimą, kad pagaliau žengė šį žingsnį, nes manė, jog jį pribaigs pernelyg ilgai užsitęsusi įtampa. Tad tikrai buvo verta išmėginti tamsiaplaukio išsakytą teoriją. Visgi, neilgai trukus vyras atsitraukė, kol bučiniai nepasidarė reiklesni ir jie neužmiršo jau vėstančios vakarienės. – Nenoriu, kad tavo carbonara nueitų perniek. – tarstelėjo šviesiaplaukis ir rankomis tvirtai apsivijo Querini liemenį, priglausdamas jį arčiau savęs ir tokiu būdu tarsi prieštaraudamas savo paties žodžiams, nes vis dar nepajudėjo iš vietos, o vietoj to tik dar kartą prigludo prie jo lūpų.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris CYSjZye
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyMon Dec 30, 2019 10:53 pm



Fabrizio turėjo pakankamai aiškų atsakymą į visus šiuos mažojo Oskaro klausimus, tačiau tai, jog pats supranti, kodėl tai vyksta, nereiškia, kad tai labai lengva paaiškinti vaikui. pats tamsiaplaukis pakankamai anksti pradėjo rodyti įvairius ženklus, kuriuos jo mama suprato bene iškart ir nebandė jų paneigti ar kaip nors subtiliai palenkti Fabrizio į "teisingą" pusę. nepaisant to, kad augo šiuo klausimu labai netolerantiškoje valstybėje, berniukas visada buvo apsuptas šilumos ir supratimo, o ir motinos profesija bei jam perduota meilė menui nemenkai padėjo jam susivokti savyje. ne vieną amžių menantys paveikslai bei skulptūros, priešingai nei kino industrija, nebuvo pririšti prie vieno tam tikro stereotipo, o ir pašalinis stebėtojas dažnai galėdavo susidaryti savo asmeninę nuomonę, net jei ji ir buvo nutolusi nuo tikrosios minties. o kur dar Iliada ir iki šiol daugybę diskusijų keliantys Achilo bei Patroklo santykiai.. kiek vakarų Querini praleido su tėvais diskutuodamas šia tema ir keldamas įvairiausius klausimus.. tiesa, tai, jog tamsiaplaukis anksti suvokė jaučiantis trauką ne tik moterims, bet ir vyrams, jam anaiptol nepadėjo. paauglystėje jis vargiai rodydavo dėmesį tos pačios lyties atstovams, bijodamas ne tik likti nesuprastas, bet ir prarasti draugus. deja, tačiau jo aplinkoje tokie santykiai nebuvo priimami teigiamai. o ir pirmoji mergina jo gyvenime pasimaišė labai laiku ir vietoje, leisdama bent trumpam pamiršti visas jį kamuojančias dvejones. galbūt dėl to dabar, išsilaisvinęs iš šių, galima sakyti, paties sau užsidėtų pančių, Fab mėgo gyventi laisvai ir nekreipti dėmesio į aplinkinių kalbas. jam pačiam atrodė, kad ir taip užtektinai laiko leido kitiems diktuoti savo gyvenimą, todėl palikęs Siciliją, nusprendė labiau pasikliauti savo balsu ir leisti sau siekti to, ko trokšta, kad ir kas tai būtų. ir, reikia paminėti, šio sprendimo dar niekada nesigailėjo. - oo, tu dar nematei viso mano žavesio, - nė pats nepajaučia, kaip šie žodžiai išsprūsta pro jo lūpas, o jo veidą papuošia plati šypsena. tiesa, skruostai kiek parausta, supratus, kad turbūt nederėtų šitaip savęs girti Frederikui.. niekada negali žinoti, kada vyras nuspręs, jog Giacomo, visgi, nėra jo skonio vyrukas ir antrojo jų susitikimo laikas taip ir neišauš. kita vertus, tamsiaplaukis vis dar pasitikėjo savo gebėjimais skaityti žmones ir Rousseau veiksmai jam beveik neleido suabejoti, jog kažką jis daro tinkamai. nebuvo tikras ką, bet.. galbūt visi tie gražūs pasakojimai apie dvi sielos puseles yra tikri ir jiedu pagaliau rado vienas kitą? juk Querini visada mėgo graikų mitus.. - naa.. visada yra pirmas kartas? neabejoju, kad gyvenime yra pasitaikę kartų, kai tavo gamintą maistą valgė kas nors kitas? tėvai? draugai? - savaime suprantama, Fabrizio lieka prie savo nuomonės, o ir paprasčiausiai negali patikėti, kad Fredžiui virtuvėje galėtų prastai sektis. net ir matydamas nuotraukas, kaip žmonės sugeba padegti spagečių galus, kyšančius iš puodo, ar supjaustyti pjaustymo lentelę, niekada netikėjo, kad tai tikra. o jei ir tikra, visiems juk pasitaiko? kaip pats Fredis teisingai pasakė, niekas negimė mokėdamas. - ar dažnai užsisakai maistą į namus? - reaguodamas į tai, jog šviesiaplaukis gamina ne dažnai, pasiteirauja. kartais ir pats mėgsta užsisakyti ką nors įmantresnio, tačiau negalėtų pakelti minties, jog Oskaras dažniau valgo restoranų maistą nei naminį. - juk žinai, kad kompanija čia yra vienas svarbiausių dalykų? turbūt pats svarbiausias, - pažvelgdamas į Fredį, trumpai nusišypso, - be to, juk vakarienę žadėjau aš. natūralu, jog nesinori tavęs apkrauti papildomais darbais, - vos gūžteli pečiais, paprasčiausiai ignoruodamas tai, jog gaminant carbonarą apskritai nėra tiek jau daug darbo kaip galėtų pasirodyti iš pirmo karto. ne veltui juk ir išsirinko tokį receptą. kiek ilgesnė gamyba ir kažin, ar ji išvis būtų pasibaigusi. Rousseau patikinus, jog kitą kartą maistu rūpinsis jis, Fab nesusilaiko dar kartą neapdovanojęs vyro šypsena. akivaizdu, net ir daug ką slėpdamas po devyniais užraktais, kartais jis vis tiek nesugebėdavo nuslėpti savo emocijų ir spinduliuodavo jas visu pajėgumu, visai kaip dabar. o ir kam slėptis? Frederikas kaip tik buvo tas žmogus, kuriam norėjosi demonstruoti tikrus jausmus, o ne tai, ko jis galbūt tikėtųsi. - jei norėtum, galiu išmokyti ir tave. pirmi keli kartai bus nekokie, bet vėliau tikrai galėsi pasigirti draugams, jog žinai tikrą itališką receptą, - trumpai žvilgtelėjęs į vyrą, žaismingai nusišypso, jau dabar galėdamas įsivaizduoti visus kartu praleistus vakarus. jei jie būtų bent maža dalele panašūs į šį, Fab turbūt nemažai už tai atiduotų. juk vien ką reiškia šalia kito žmogaus pilnai jaustis savimi.. Giacomo buvo tikras, jog dažnai tokio jausmo nepatirsi. o galbūt Frederikas turi kitų, kur kas svarbesnių reikalų nei carbonaros mokymasis? na, pasvajoti juk galima. lygindamas save su vienu iš Saturno palydovų, Oskaras buvo kaip niekad teisus, nes šiuo metu Querini matė tik jį, aplinka tebuvo vienas didelis blynas, kuriame jis praktiškai nieko negalėjo išskirti. galbūt kontūrus, bet visa kita.. na, ir kam jam visa kita, kai priešais lyg iš olimpo nužengęs graikų dievas? o graikų dievų skulptūrų Fabrizio matė daug ir, reikia paminėti, nė viena jų neprilygo Fredžiui.. nepaisant to, jog pats buvo sutelkęs dėmesį į maistą bei jo kelią iki stalo, tamsiaplaukis aiškiai juto deginantį Rousseau žvilgsnį, tad visai nenustebo, kai atsisukęs išvydo šį visai netoliese. - palauk, kol paragausi, - tikru žinovo balsu tarsteli, nekantraudamas išgirsti, ar gaus dar kada progą pagaminti ką nors panašaus, ar, visgi, Oskaro skonio receptoriai nepriims šio patiekalo. tik po kelių sekundžių susivokia, jog šviesiaplaukis nesėda prie stalo, ir, jam priartėjus bei suėmus Fab veidą delnais, kurį laiką jis nuoširdžiai mano, jog visa tai tik įsivaizduoja ir sumirksėjus visa ši nuostabi haliucinacija išnyks. tik Fredžiui prabilus ir jo paties akių vokams nusileidus ir vėl pakilus, jis suvokia, kad visa tai iš tiesų vyksta. negalėdamas daugiau savęs kontroliuoti, Querini ir pats pasistiebia, taip pagreitindamas jų lūpų susijungimą. viena ranka susiradęs Rousseau liemenį, kitos delną uždeda ties vyro kaklu, nykščiu užkabindamas žandikaulį. laikas, rodos, pagreitėja, nes vos spėjus susivokti, kad jis tikrai bučiuoja Oskarą, šis netikėtai atsitraukia ir Fab vos palinksta į priekį, nenorėdamas, kad tai nutrūktų. - mano kas? - nė akimirkai nepažvelgdamas į ant stalo garuojančius makaronus, suvokia, kad girdi garsus, bet dabar tikrai negalėtų pasakyti, apie ką yra kalbama. šypsenai pamažu iškreipiant jo veidą, nykščiu perbraukia Fredžio barzdelę, o tuomet ir vėl pasineria į visą naujai atrastą spalvų gamą, kuri sukasi jo mintyse, vos pajutus šviesiaplaukio lūpų skonį. priglunda arčiau jo kūno ir šįkart kiek reikliau įsikabina į Oskaro lūpas, liežuvio galiuku perbraukdamas viršutiniąją. lyg ir pajunta, kaip kažkur ties pilvu netikėtai atgyja visas zoologijos sodas, kadaise lankytas Italijoje, ir tą akimirką, apimtas gausybės jausmų, kurių dabar tiesiog per daug, kad visus juos išjaustų, atsitraukia pats. nenuleisdamas akių nuo Rousseau, liežuviu suvilgo išsausėjusias lūpas ir pirštais užkabina vyro ausį, keliaudamas iš nugarinės jos pusės į priekinę.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris EmptyWed Jan 01, 2020 4:31 pm



Frederikas labai aiškiai prisiminė dieną, kai sušaukė šeimos surinkimą, palaukė, kol tėvai atsisės ant jų senutės sofos, o tada pagaliau supažindino su ta savo dalimi, kurią iki tol slėpė ne tik nuo jų, bet iš dalies ir nuo paties savęs. Saulė įkyriai spigino pro langą ir kaitri saulės šviesa tik dar labiau išryškino raukšleles tėvų veiduose ir dvi poras akių, kurios įdėmiai žvelgė į jį ir laukė paaiškinimo. Šviesiaplaukis dar kurį laiką tylėjo, vis nedrįsdamas ko nors pasakyti, o tada giliai įkvėpė ir galiausiai pirmą kartą garsiai pripažino, kad jam patinka tiek merginos, tiek vaikinai, netrukus stipriai užmerkdamas akis, lyg tikėtųsi, kad tuoj prasidės žemės drebėjimas, po jais atsivers bedugnė ir tada jaunasis Rousseau nugarmės į pragarą. Tačiau kambaryje tvyrojo tyla, tad Oskaras nedrąsiai atmerkė vieną akį, tada kitą, bandydamas suprasti, kas vyksta ir kodėl jo žodžiai nesulaukė jokios reakcijos, o tuomet abu tėvai tiesiog pradėjo skardžiai juoktis, taip tik dar labiau sutrikdydami savo atžalą. Fredis suraukė kaktą ir nieko nesuprasdamas spoksojo į juos, kol galiausiai mama vėl susikaupė ir pasakė, kad jiems tiesiog palengvėjo, nes jie manė, jog šviesiaplaukis užtaisė vaiką savo tuometinei merginai. Tuo momentu Rousseau tikriausiai savo noru būtų sutikęs keliauti į pragarą, ypač, kai tėtis pradėjo vardinti naujas taisykles apie berniukus jo kambaryje ir nutarė priminti savo pamokėlę apie kontracepciją, kol sūnus tiesiog spoksojo į grindis ir su kiekvienu žodžiu vis labiau raudo. Kad ir kaip gėdinga visa tai buvo, vyras vėliau jautėsi dėkingas dėl to, jog nusimetė šią sunkią naštą nuo pečių ir jo šeima priėmė savo sūnų tokį, koks jis buvo, nemėgindami Frederiko sprausti į rėmus ir suprasdami, kad jis pats sugebės priimti sprendimą, su kuo nori susitikinėti. – Nejaugi? O kada turėsiu galimybę išvysti visą tavo žavesį? – vyriškis iškart labai susidomėjo ir klausiamai kilstelėjo antakius, visgi, galvodamas, kad jei tamsiaplaukis sako tiesą ir iki šiol jis matė tik nedidelę dalį italo žavesio, tuomet jam grėsė didžiulis pavojus. Juk jau dabar Fredis jautėsi taip, lyg su kiekviena akimirka klimptų vis giliau, o galimybė atsiriboti jau būtų tapusi tolimu praeities šešėliu, todėl reikėjo tikėtis, kad Querini savo užantyje iš tiesų neslėpė jokių gudrybių. – Na, taip, esu vaišinęs kitus. Rodos, niekas netgi neapsinuodijo maistu ir nemirė. Bent man taip atrodo. – šviesiaplaukis primerkė akis, bandydamas prisiminti visus tuos kartus, kai kažką gamino kitiems žmonėms ir galiausiai papurtė galvą, nutaręs, kad vis dėlto buvo teisus, sakydamas, jog visi išgyveno po jo ruoštų vakarienių. Tiesiog vyras nenorėjo susimauti, ypač Fabrizio akivaizdoje, kuomet šis virtuvėje sukiojosi lyg būtų profesionalus šefas. Tačiau Frederikas vis vien buvo linkęs pamėginti ir nutarė, kad jei labai nesiseks ir jis ką nors sugadins, jie bent jau turės iš ko smagiai prisijuokti ir galės pridėti dar vieną bendrą prisiminimą prie sparčiai didėjančios kolekcijos. – Kartais. – pripažino vyras ir atsiduso, nes labai norėjo atsikratyti šio įpročio. Galbūt tai galėjo būti jo naujametinis pažadas naujai dekadai? – Dažniausiai vėlai grįžtu namo, todėl nevakarieniauju. Mano namų tvarkytoja kartkartėmis ką nors pagamina ir palieka man, nes jai atrodo, kad aš visai nieko nevalgau. – jis nusijuokė ir papurtė galvą, prisiminęs, kaip moteriškė kartą pradėjo smiliumi baksnoti jo šoną ir piktai burbėti graikiškai, vėliau prancūziškai paaiškindama, kad net pro marškinius gali matyti visus Frederiko šonkaulius ir nuo tada pradėjo jam palikinėti dėžutes su šviežiu naminiu maistu. Savaime aišku, moteris gerokai perdėjo ir situacija tikrai nebuvo tokia bloga, tačiau vyrui savotiškai patiko tas motiniškas rūpestis, todėl jis nesiginčijo su moterimi. – Žinoma, be mano pagalbos turbūt nebūtum nieko pagaminęs. – šviesiaplaukis dar kartą nusijuokė, iškart pakeisdamas strategiją ir visus laurus priskirdamas sau, nors ir žinojo, kad šiuo atžvilgiu iš jo buvo mažai naudos ir kanadietis tiesiog vis maišėsi Fabrizio po kojomis ir blaškė jo dėmesį. Na, bet Fredis tikėjosi, kad jis vis dar turės ne vieną progą atsilyginti jam tuo pačiu ir pademonstruoti savo kulinarinius gabumus, tad tikrai nebuvo prasmės nerimauti. Dabar Rousseau paprasčiausiai džiaugėsi, kad vis dažniau pastebi kaip Querini veide pasirodo platus šypsnis, kuris buvo užkrečiamas ir jį patį skatino nenustoti šypsotis, net jei paskaustų skruostai. Tai nebuvo labai svarbu, kuomet būti šalia tamsiaplaukio buvo taip gera. – Mielai užsirašyčiau į Fabrizio kulinarinius kursus apie Italijos virtuvę. Manau, būtų verta sudalyvauti vien dėl mokytojo, girdėjau apie jį gerų atsiliepimų. – Fredis dar plačiau išsišiepė, iškart sutikdamas su tokiu pasiūlymu, ypač, jei tai reiškė, kad tuomet galėtų dar dažniau matyti tamsiaplaukį, o ir gardus maistas taip pat buvo nemenkas pliusas, tad kodėl gi ne? Aišku, nežinia, ar jo carbonara atrodytų taip pat nepriekaištingai kaip ta, kurią ką tik paruošė Giacomo, tačiau nepaisant to, vis tiek vertėjo pabandyti. Juk nesėkmė reiškė, kad tuomet jam prireiktų daugiau pamokėlių... Vis dėlto, neilgai trukus, šviesiaplaukio dėmesys grįžo prie Fabrizio ir vyras susitelkė tik ties juo vienu. Jiedu jau buvo nutolę nuo karštų puodų, sunkių keptuvių ir kitų pavojingų virtuvės įrankių, todėl dabar atrodė saugiau prieiti prie vyro ir parodyti savo tikrąsias intencijas. Iki pat tos akimirkos Frederikas baiminosi, kad galbūt klaidingai suprato visus siunčiamus signalus ir matė tai, ką norėjo matyti, galimai įsivaizduodamas, jog tik jis vienas šalia vyro jaučiasi lyg sutrikęs, hormonų valdomas paauglys, tačiau pajutus kaip noriai Querini atsako į bučinį, visos abejonės akimirksniu išsisklaidė it rūkas. Jam gerokai palengvėjo po tokio suvokimo, tad Rousseau su mielu noru pamiršo visas anksčiau nusibrėžtas ribas ir mėgavosi akimirka. Tik atsitraukus ir pastebėjus pasimetimą ilgaplaukio veide, Oskaras nusijuokė ir pakštelėjo jo nosies galiuką. – Tu esi beprotiškai mielas. – jis sukuždėjo ir vėl grįžo prie Fabrizio lūpų, nes dar nebuvo pasiruošęs nuo jų pasitraukti ilgesniam laikui. Kaip sakoma, paragavęs negali sustoti. Be to, juk nieko blogo nenutiks, jei maistas šiek tiek pravės. Dabar buvo Fredžio eilė geisti daugiau, todėl Giacomo nutarus atsitraukti, šviesiaplaukis veik suinkštė ir kurį laiką tiesiog mirksėjo akimis, mėgindamas sugrįžti į realybę, net jei šiuo metu tai padaryti buvo be galo sunku. Jis atitraukė vieną ranką nuo Fabrizio liemens ir kilstelėjęs aukštyn, nykščiu apvedė vyriškio lūpas ir užkliudė apatinę, lengvai ją timptelėdamas. – Galbūt grįžkim prie vakarienės? Bučiniams dar turėsim daug laiko. Pažadu. – Rousseau nė nebandė slėpti plačios šypsenos ir netrukus susirado italo ranką, sunerdamas jųdviejų pirštus kartu ir trumpam priglaudė lūpas prie jo pirštų. Šviesiaplaukis atitraukė vieną kėdę, skatindamas Fabrizio prisėsti, o tuomet, pagaliau paleidęs jį, pats atsisėdo greta, stalo gale, ir pagriebęs šakutę, ėmė ant jos sukti spagečius. Sėkmingai tai padaręs, Frederikas pagaliau paragavo patiekalo ir užmerkęs akis, ėmė linguoti galvą į šalis, tokiu būdu be žodžių išreikšdamas savo pasimėgavimą tokiu maistu ir pagalvodamas, kad jiems būtinai reikės surengti daugiau tokių vakarienių.
Back to top Go down


Sponsored content

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris Empty


Back to top Go down
 

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Taxi, Restaurant :: Frédéric Rousseau-