I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2



 

Share
 

 Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3  Next
AuthorMessage
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyTue 24 Dec 2019 - 1:25



Frederikui buvo sunku patikėti, kad jiedu visai neseniai susipažino, kai kartais atrodydavo visiškai priešingai. Vyras nebūtų galėjęs pasakyti, ar Fabrizio mėgsta žiūrėti siaubo filmus ir, jeigu vis dėlto turi tokį pomėgį, yra iš tų žmonių, kurie gali nė nemirktelėdami žiūrėti žiaurias nužudymo scenas ir paskui miegoti lyg kūdikiai, ar vis dėlto išsigąsta garsesnio krebždesio ir lyg skęstantysis įsikimba į bet kurį šalia esantį žmogų, stipriai užmerkdamas ir bijodamas dar kartą netyčia užmesti akį į ekraną. Rousseau taip pat nežinojo, kaip atrodo jo rytai, ar jie tingūs ir ilgaplaukiui prireikia bent trijų žadintuvų, kad pagaliau pakiltų iš lovos, ar vyrukas pabunda sulig pirmaisiais saulės spinduliais ir su plačia šypsena veide pasitinka naujos dienos pradžią. Šviesiaplaukiui vis dar būtų buvę sunku atsakyti į šiuos klausimus ir jis nekantravo sužinoti atsakymus, tačiau jis buvo kantrus ir norėjo pamažu pažinti Fabrizio ir pasimėgauti tuo, kad apskritai turėjo tokią galimybę. Na, o šiuo metu užteko žinoti, kad būdamas šalia jo, Fredis jaučiasi kaip niekad jaukiai, lyg jau pažinotų vyrą daugybę metų. Aišku, kol į jį neįsminga tas, rodos, visa apimantis žydrų it dangus akių žvilgsnis ir Oskaras pradeda elgtis kaip paskutinis kvailys. Kaip ir dabar, jis dar kartą trumpam virto vaiku ir linksmai stebėjo Querini, kai šis juokėsi, galėdamas tik džiaugtis, kad jo vaidyba, regis, visai neatbaidė vyriškio. Ką gali žinoti, galbūt praeitame gyvenime Frederikas buvo aktorius ir seni įpročiai nebuvo taip jau lengvai pamirštami... Tik netrukus išgirdęs naująją Fabrizio teoriją, šviesiaplaukis primerkė akis ir papurtė galvą, lyg negalėdamas patikėti, kad šitaip apsigavo. – Taip ir maniau, kad viskas per gerai, jog būtų tiesa. Tikėjausi, kad būsi mano žavusis princas, o paaiškėjo, jog tu tik piktoji pamotė, kuri nori iš manęs atimti viską, ką turiu. Auč. – jis pridėjo vieną delną prie krūtinės, lyg ramindamas tariamai skaudančią širdį, kuri neatlaikė tokios baisios išdavystės. – Nesitikėjau, kad taip greitai sudaužysi man širdį. – dar pridūrė vyriškis, jau akivaizdžiai įsijautęs į šį naująjį scenarijų, nors iš tiesų ir nemanė, kad tai bent kiek atitinka realybę. Žinoma, Oskaras dar gerai nepažinojo italo ir įsileido jį į savo namus, nė nepagalvojęs apie tikimybę, kad gal Querini iš jųdviejų bendravimo tikėjosi kažko kito nei jis. Vis dėlto, Frederikas buvo linkęs rizikuoti ir galbūt kiek naiviai vylėsi, kad viskas nepasuks tokia linkme, o tada jis liks tik su suskilusia gelda, kaip kad rašė kitoje pasakoje. – Mmm, esu tuo tikras. Šiuo atveju patiekalas yra tik gardus priedas. – šviesiaplaukis linksmai stebėjo Fabrizio, nuoširdžiai mėgaudamasis tokia, galbūt kiek neįprasta, bet labai įdomia vyro minčių seka. Be to, Rousseau tikrai nemelavo sakydamas, kad dabar maistas yra antroje vietoje, nes daug didesnę reikšmę turi šalia esanti kompanija. Būdamas su Giacomo, Fredis apskritai pamiršdavo apie laiko tėkmę ir kartais nė pats nesuprasdavo kaip vos kelias minutes trukęs pokalbis peraugdavo į kelias valandas, kai atrodydavo, kad jie ką tik pasisveikino, o jau tekdavo traukti savais keliais. Tuomet išnykdavo ir kiti žmonės, tarsi trumpam visatoje būtų likę tik jiedu ir visi aplinkinių balsai paslaptingai nutiltų, tarsi uždarius duris. Vyras nebuvo pratęs prie tokių pojūčių, tačiau užuot bėgęs nuo tokių emocijų, pasitiko jas ištiestomis rankomis ir su nekantrumu norėjo sužinoti, ką visa tai gali atnešti. Po kitų šviesiaplaukio lūpas palikusių žodžių buvo galima drąsiai sakyti, kad tai greičiausiai atneš gėdą... Jis mintyse nusikeikė, kad netyčia savo mintis ištarė garsiai, prieš tai neapsvarstydamas, kaip tai gali nuskambėti. – Nemanau, jog profesionalumas yra svarbu. Matosi, kad tuo mėgaujiesi ir maisto ruošimas tau yra maloni veikla. Galbūt dėl to ir smagu stebėti tokį... kūrybinį procesą. – Frederikas bandė suktis iš padėties, šįkart galėdamas viso labo tik viltis, kad vėl nepradėjo rausti. Įdomu, kaip vyras reaguotų išgirdęs Fabrizio grojant... labai tikėtina, jog jo vargšė širdis to neatlaikytų, tad galbūt kol kas geriau apie tai nė negalvoti. – Vis dėlto, persigalvojau. Kartais ir aš galėčiau ką nors tau pagaminti. Nesąžininga, kad tik tu galėtum šeimininkauti virtuvėje. – vyras netrukus mestelėjo naują idėją, lyg jie iš tikrųjų dabar kurtų savo būsimo bendro buitinio gyvenimo planus. – Nors drįstu abejoti, ar mane būtų taip smagu stebėti. – šviesiaplaukis suabejojo, nes pats nebuvo užtikrintas, kad Fabrizio jo gebėjimai pasirodytų tokie įstabūs, kaip jam italo. Rousseau pamažu gurkšnojo vyną ir vis dar smalsiai žiūrėjo į gaminantį vyruką, negalėdamas sulaikyti šypsenos ir kartkartėmis ką nors pamaišydamas vien dėl to, jog neatrodytų, kad jis nieko neveikia. Kitomis aplinkybėmis vyras galbūt netgi būtų labiau pagelbėjęs su maisto ruošimu, tačiau šį vakarą jo dėmesį blaškė ilgaplaukis ir jis negalėjo tinkamai susikaupti. Greit sugalvojęs planą desertui ir supratęs, kad dabar Querini darys kažką įdomaus, Fredis nurijo paskutinį vyno gurkšnį ir sužiuro į vyriškį, kuris tokių fokusų greičiausiai buvo išmokęs iš paties Davido Copperfieldo. – Bravo!– šūktelėjo šviesiaplaukis ir keliskart suplojo rankomis, prie to paties dar ir švilptelėdamas. – Įspūdingi triukai. Aš tikriausiai būčiau viską dailiai išmetęs ant grindų ir mes liktume be vakarienės. – jis papurtė galvą, puikiai galėdamas save įsivaizduoti nesėkmingai įvykdant panašų manevrą... Visa laimė, kad šį vakarą gamino Fabrizio, o ne Frederikas. Vyriškis vis dar vaizdavosi, kaip tragiškai visa tai atrodytų, kuomet jį iš svajų pažadino garsiai trinktelėjusi keptuvė. Šviesiaplaukis tankiau sumirksėjo akimis ir priėjęs prie Querini, atsistojo prieš jį ir uždėjo delnus vyrukui ant pečių. – Atrodai įsitempęs. – tyliai ištarė Rousseau ir įdėmiai stebėjo ilgaplaukį, jo veide ieškodamas ženklų, kad kažkas buvo ne taip. Galbūt jį paveikė įtampa paruošti tobulą patiekalą? Gal Fredis pasakė ar padarė ką nors netinkamo, kas visiškai išmušė italą iš vėžių? Šviesiaplaukis galėjo tik spėlioti. O tai darydamas, vyras ir toliau ramiai stebėjo Fabrizio, nejučia prisimindamas savo ankstesnius pamąstymus apie ankstyvus rytus ir siaubo filmus. Jis nė neabejojo, kad būtų vienas malonumas rytais matyti mieguistą vyruko veidą ir galvoti apie įvairius būdus, kaip galėtų jį pažadinti. Taip pat, nebūtų sunku delnu uždengti vyro akis per baisias filmo vietas ir laikyti jo ranką iki pačios pabaigos, kai jau būtų galima lengviau atsikvėpti ir prisiminti, kad tai nebuvo tikra. Frederikas sunkiau nurijo burnoje susikaupusias seiles, kuomet pasklidęs makaronų kvapas priminė jam apie valgį ir jis pagaliau paleido vyro pečius. – Aaa, lėkštės. – jis šiaip taip prisiminė, ką Fabrizio sakė anksčiau ir turėjo atverti kelių spintelių dureles, kol prisiminė, kol jos laikomos, o tada paėmė porą lėkščių. Perdavęs jas italui, vyras pasitraukė į šalį, leisdamas Querini darbuotis, pats nekišdamas savo trigrašio, nes ką gali žinoti, galbūt jo kompanionas turėjo ypatingą viziją ir norėjo maistą sudėti kokiu nors specifiniu būdu.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyMon 30 Dec 2019 - 14:46



toks Frederiko pasirodymas ne tik negalėtų atbaidyti Querini, bet kaip tik priešingai, tik dar labiau sustiprina jo norą geriau pažinti vyrą. Fabrizio, bendraudamas su daugybe skirtingų kultūrų, religijų, įsitikinimų žmonių, buvo pakankamai gerai įvaldęs žmonių perpratimo meną ir žinojo, kada ir kur reikėtų būti santūresniam, o kada galima nepiktai pajuokauti ar papasakoti vieną kitą juokingą istoriją, kurių pats buvo prikaupęs visai nemažai. dėl to tamsiaplaukis pakankamai dažnai sudarydavo rimto vyruko įvaizdį, kai tiesa buvo visiškai kitokia. nepažįstamiems jis dažnai atrodydavo kaip paslaptingas tamsus šešėlis, slampiojantis muziejų koridoriais ir nepratariantis nė žodžio, tačiau tokiais atvejais jis tiesiog būdavo taip įsitraukęs į eksponatų apžiūrą, jog jam mažai rūpėdavo aplinkinis pasaulis. su artimais žmonėmis Giacomo buvo visiškai kitoks ir nevengdavo ne tik pajuokauti, bet ir pasijuokti iš savęs. tad toks Oskaro pasirodymas buvo savotiškai mielas ir tik parodė jam, jog ir šviesiaplaukis nėra baisus rimtuolis ir jame vis dar tebėra užsilikusi ta naivi vaikiška siela, kuri Fabrizio visuomet žavėjo. kartais jis susimąstydavo, kaip būtų buvę smagu gyventi ankstesniais laikais, kuomet žmonės nebuvo tokie susikaustę ir socialiniai tinklai neformavo asmenybės bei garbinimo kulto. pačiam Querini jo nuomonė visada buvo svarbiausia ir jis niekaip negalėjo suprasti, kaip kito žmogaus mąstysena bei komentarai gali paveikti visą tavo gyvenimą. Frederikui prisijungus prie tokio smagaus mini apsikeitimo pasakų žiniomis, Fabrizio dar kartelį lieka sužavėtas tokios nuostabios vyro vaidybos ir kurį laiką lieka be žado. nė pats nebėra tikras, ką jo mintys traktuoja kaip realybę, o ką - kaip dar vieną teatralinę dalį. - tikėjausi, jog prireiks daugiau laiko, kad tavo širdis priklausytų man, bet jei jau šitaip.., - rodos, pagaliau atsikratęs Fredžio kerų (ir kas čia piktoji pamotė..?), bent dalinai, pagaliau prataria ir vėl žaviai nusišypso. - visada maniau, kad jei kada būtų live action filmas, iš manęs išeitų neblogas Flynnas Rideris, - užvertęs akis užsisvajoja ir šiaip ne taip susilaiko nuo noro pakartoti tą nepakartojamą Flynno šyptelėjimą. čia, aišku, atmetus tą faktą, kad šiaip jis nemėgsta visos šitos naujos live action filmų mados, bet tai.. juk ne tame esmė? o galbūt taip subtiliai Fabrizio tik dar kartą užsimena apie savo tikruosius ketinimus? Flynnas juk irgi tenorėjo karūnos ir pinigų.. iš pradžių. turbūt tik laikas parodys, kaip viskas yra iš tiesų, nors pats tamsiaplaukis yra linkęs tikėti, jog neatrodo kaip piktybinis tipelis, o ir ką jis nuskriaustų.. nebent netyčia. Rousseau patikinus, kad patiekalas tėra tik priedas, Giacomo pagauna save šypsantis kiek per stipriai ir sučiaupia lūpas, apsimesdamas, jog jo dėmesį nukreipė gaminami makaronai. tikra tiesa, jog tam reikėjo susikaupimo, nesinorėtų dabar užsiversti ant savęs visos keptuvės ir keliauti į ligoninę, kai alternatyva tokia viliojanti. tačiau Fab galvoje dabar pirmą vietą užėmė tikrai ne spagečiai, toli gražu. net nusisukęs jis galėjo matyti Oskaro akis, jausti jo žvilgsnį, akimis keliauti žemyn jo žandikaulio linija, lūpomis, pačiupinėti rankas.. taip tamsiaplaukis jautėsi tikrai ne kartą, tačiau tuo pačiu, rodos, pirmą kartą? tikrai negalėtų paaiškinti, kas šįkart buvo kitaip nei visus kartus prieš tai, su kitais žmonėmis, tačiau kad KAŽKAS buvo kitaip, niekaip negalėtų nuginčyti. ir turbūt nereikia labai stebėtis, kad tai Querini ne gąsdino, o kaip tik vertė jaudintis dėl ateities ir visų įmanomų galimybių. - ar aš tavo balse girdžiu abejonę? savimi? - vos Oskarui prasitarus apie galimybę jam sukiotis virtuvėje, Fabrizio iškart atsisuka ir kiek susiaurina vokų plyšius, stebėdamas vyrą. ko jau ko, bet abejonių savimi iš šviesiaplaukio tikrai nesitikėjo išgirsti, o ir netikėjo, kad tai galėtų būti tiesa, net jeigu niekada nei matė, nei ragavo Rousseau gaminto maisto. - gaminti visada smagu, o dar smagiau tai valgyti, - pritardamas anksčiau vyro išsakytai minčiai, trumpai dirsteli į makaronus. visada labiau mėgo naminį maistą, o ir dėl tokio komentaro aukštaūgiui tikrai nereikėtų gėdintis. Giacomo kaip tik pasijuto labai smagiai, nes gamindavo tik laisvalaikiu ir apskritai tik dėl to, kad kažką valgyti reikia.. o čia Oskaras ima pasakoti, kaip estetiškai visa tai atrodo. normalu, jog tamsiaplaukis gali tik džiaugtis tokiu pastebėjimu. - kaip suprantu, susitarėm? kitą kartą vakariene vaišinsi tu? - dar priduria, kad jau Rousseau buvo toks mielas ir pasisiūlė kartais ir jam ką nors pagaminti. Fabrizio juk tikrai nepraleis tokios progos, o ir kai šviesiaplaukis pakankamai atvirai išreiškė savo abejones, jam kaip tik buvo velniškai įdomu pamatyti vyrą veiksme. šiam taip audringai sureagavus į paskutinį gamybos proceso veiksmą, Fab nusijuokia. bepigu dabar apsimesti genijumi, kai viskas taip puikiai pavyko. - deja, negaliu pasigirti įgimtu talentu ir turiu pripažinti, jog kelis pirmus kartus ir aš viską dailiai švystelėjau žemėn, - vis dar smagiai juokdamasis, gūžteli pečiais. kelis kartus teko viską išmesti lauk, už tai dabar, po kelių tokių nevykusių bandymų viskas dažniausiai pasisekdavo puikiai. Frederikui priėjus arčiau ir savotiškai įkalinus Querini tarp savo rankų, šis pakelia akis aukščiau ir pajunta, kaip karštis nukeliauja visu kūnu žemyn iki pat kojų pirštų galiukų. o tada įvyksta baisiausia, kas gali įvykti, ir Fab suvokia, kad apskritai nelabai jaučia tam tikromis kūno dalimis? rankos, rodos, nutirpsta, ir jei jis vis dar tebelaikytų keptuvę, ši tikrai su trenksmu kristų žemėn. įsmeigęs savąsias akis į Fredžio, jis pamažu žvilgsniu ima leistis žemyn ir suvokia, jog kažkas yra sakoma tik todėl, kad pastebi judančias Oskaro lūpas. prireikia keliolikos sekundžių, kol tie žodžiai įgauna prasmę, o tuomet šviesiaplaukis jau ieško lėkščių, keistai darinėdamas visas spinteles. Fab akimirkai suraukia kaktą, tačiau nusprendžia nieko neklausti. vietoje to pats išgirsta save sakant turbūt labiausiai klišinę frazę, kurią kada nors yra ištaręs: - juk žinai, kad sakoma, jog geriausiai įtampą išsklaido bučinys? - smagiai cakteli liežuviu, lyg ką tik nebūtų be fazės spoksojęs į Rousseau akis. paprastai mėgdavo klausinėti protingesnių klausimų, arba tiesiog tiesiai šviesiai paklausti, ar gali pabučiuoti žmogų, bet, akivaizdu, šiandien viskas veikė šiek tiek kitaip. o ir nelabai aišku, ar tai buvo tik dar vienas keistas jo klausimas, ar savotiškas iššūkis Fredžiui. paėmęs lėkštes, Querini per daug neišsidirbinėja, ir paprastai žnyplėmis perkelia spagečius į indus, ant viršaus sumesdamas keptuvėje likusius kumpio gabalėlius. paėmęs tarką greitai patarkuoja dar sūriuko ant viršaus ir užbarsto pipiriukų, o tuomet viską padeda į šoną ir, paėmęs lėkštes, nukeliauja prie stalo bei padeda jas, tikėdamasis, jog šviesiaplaukis pasirūpins įrankiais. - skanaus, - rankomis mosteli į savo šedevrą ir šypsosi, viduje tikėdamasis, jog Frederikui patiks jo carbonara.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyMon 30 Dec 2019 - 18:09



Frederikas nebūtų galėjęs pasakyti, kada paskutinį kartą su kuo nors aptarinėjo pasakas, jų personažus ir kaip visa tai būtų galima pritaikyti sau, tačiau tai nereiškė, kad vyriškiui nepatiko tokios kalbos. Netgi priešingai, šviesiaplaukis visuomet buvo didžiulis fantastinių istorijų mėgėjas ir su milžinišku susidomėjimu žiūrėjo kaip pamėgti veikėjai atgyja televizoriaus ekrane, kovoja su drakonais arba bando išsisukti nuo piktųjų pamočių prakeiksmų. Visgi, vienas dalykas nuo pats mažumės nedavė ramybės mažajam Oskarui: kodėl princesės visada laukia atskubant savo išrinktojo ant baltojo žirgo, bet niekuomet nepagalvoja apie tai, kad galbūt jos išrinktoji galėtų būti visuomet pašonėje buvusi ištikima draugė? Kodėl princo tėvai iškeldavo prašmatnų pokylį ieškodami jam žmonos, tačiau nė neapsvarstė galimybės, kad jį labiau domintųprincas iš kitos karalystės? Kartą Fredis tokius savo klausimus uždavė tėvams, kurie susižvalgė tarpusavyje ir tik gūžtelėjo pečiais, nežinodami, ką atsakyti savo atžalai ir kaip paaiškinti, kodėl viskas buvo vaizduojama laikantis vieno stereotipo. Tik žymiai vėliau šviesiaplaukis suprato, kad disnėjaus filmai yra problemiški ir kūrėjai stengiasi vaizduoti rožinį pasaulį, kuriame nebūtų nieko, kas galėtų iššaukti kontraversiškas žiūrovų reakcijas. Tai šiek tiek liūdino vyrą, kuris tikriausiai būtų greičiau susivokęs ir pripažinęs, kad jį traukia tiek moterys, tiek vyrai, jei būtų matęs tokį pavyzdį didžiajame ekrane. Vis dėlto, tai netrukdė Rousseau mėgautis animaciniais filmais ar dainuoti kartu su krabu Sebastianu apie tai, kaip gera gyventi po vandeniu. Suvokęs, kad galbūt kiek perlenkė lazdą su savo vaidyba, Frederikas prikando apatinę lūpą ir papurtė galvą, šią akimirką kaltindamas išgertą vyną dėl to, jog per daug įsijautė į fiktyvų scenarijų. – Mmm, visai nesunkiai galėčiau tave įsivaizduoti tokiame vaidmenyje. Turi jam būdingo žavesio, o ir išvaizda panaši. – vyras ištiesė vienos rankos pirštus ir timptelėjo palaidą Fabrizio plaukų sruogą, pats sau nusišypsodamas, nes šiandien akivaizdžiai nesugebėjo sulaikyti savo rankų ir vis rasdavo pretekstą kokiu nors būdu prisiliesti prie tamsiaplaukio, net jei tik kelioms sekundėms. Tačiau nederėjo pamiršti, kodėl jie abu dabar stoviniavo virtuvėje, todėl italui grįžus prie carbonaros gaminimo, Fredis taip pat ėmėsi jam paskirtų užduočių, stengdamasis bent kuriam laikui susikaupti, net jei tai padaryti darėsi vis sunkiau, kai šalia buvo jo susižavėjimo objektas. Kita vertus, gerai, kad vyras turėjo kuo užsiimti, nes kitu atveju turbūt tiesiog stebėtų kiekvieną Querini veiksmą ir kalbėtų visiškas nesąmones... tarytum jis dabar to nedarė. – Galbūt. Supranti, aš visada gaminu tik sau ir tai darau ne itin dažnai, todėl nežinau, kaip man sektųsi kažką paruošti tau. – atvirai pripažino Oskaras, nes žinojo, kad tuomet pats būtų įsitempęs ir norėtų viską atlikti tobulai, tad galimybė, jog kas nors neabejotinai iškristų ant grindų, tik padidėjo, ypač, jei jį atidžiai sektų tas įdėmus Giacomo žvilgsnis. Nors tai viso labo buvo tik spėlionės ir viskas galėjo pasisukti priešinga linkme, kur Frederikas gamintų su tokiu pasiryžimu ir pasitikėjimu, lyg būtų profesionalus virtuvės šefas. Buvo tik vienas būdas išsiaiškinti, kuri teorija yra teisinga. – Sutinku. Todėl šį vakarą jaučiuosi lepinamas, kai tu man gamini, o aš tik palaikau tau kompaniją. – jis papurtė galvą, pats visus laurus priskirdamas Fabrizio, nes pats jautėsi mažai ką nuveikęs, kai didžiąją dalį laiko tik plepėjo ir užtikrino, kad jų vyno taurės nebūtų tuščios. – Sutarėm. – jau labiau užtikrintai ištarė vyras, nes nuo kada jis bijojo naujų iššūkių ir nepasitiki savimi? Fredis papurtė galvą, nes negalėjo patikėti, kad išdrįso taip galvoti, nes paprastai jam nebuvo būdingas toks elgesys. Akivaizdu, kad jo šio vakaro kompanionas visiškai išmušė vyrą iš vėžių ir šis elgėsi priešingai nei jam buvo įprasta. – Na, juk niekas negimsta viską mokėdamas. Tad natūralu, kad praktika padėjo pagerinti kulinarinius gebėjimus. O tai tikrai įspūdinga ir verta plojimų. – Rousseau pažėrė kelis išminties perlus ir nusijuokė, nė neketindamas dabar nuvertinti vyro gabumų, verčiau jau priešingai, nuoširdžiai jais žavėjosi. Šviesiaplaukis dar kartą prisiartino prie Fabrizio, jau nepajėgdamas laikytis atokiai, lyg italas būtų Saturnas, o Fredis – vienas iš daugelio jo palydovų, besisukančių vyriškio orbitoje. Prigludęs arčiau ir pats Oskaras kelioms akimirkoms užmiršo, ką ketino daryti ar ko iš jo buvo prašoma ir tiesiog žvelgė į Querini, kol galvoje viena mintis nuolat keitė kitą, gerklė staiga išdžiūvo, o širdis nejučia suspurdėjo krūtinėje. Tik po kurio laiko vyras galiausiai pabudo iš transo ir paėmė lėkštes, tačiau vėliau sekę ilgaplaukio žodžiai privertė jį patį įsitempti ir abiejų rankų pirštais įsikibti į priešais esančios spintelės kraštą. – Rodos, nesu girdėjęs šios frazės. – Frederikas pasuko galvą į šalį ir vėl atidžiai stebėjo Fabrizio, tik šįkart žvilgsnis nesutiko jo žydrų akių, o nuklydo žemiau ir užstrigo ties rausvomis tamsiaplaukio lūpomis. Vis dėl to, pamatęs, kad vyriškio dėmesį pasiglemžė maistas, šviesiaplaukis atsidarė stalčių ir iš jo pagriebė porą šakučių, dar pagriebė vyną ir taures, netrukus nusekdamas iš paskos ir padėdamas viską ant stalo, tam tinkamose vietose. – Kvepia nuostabiai. – jis pripažino vos tik nosį pakuteno fantastiškas patiekalo aromatas, paskatinęs vyrą dar kartą plačiai nusišypsoti. Bet Oskaras visai neskubėjo sėsti prie stalo ir skanauti Fabrizio pagaminto šedevro, nes jo galvoje vis dar sukosi anksčiau tamsiaplaukio ištarti žodžiai, kurių jis dar nenorėjo užmiršti ar nustumti į tolimiausią atminties kertelę. Fredžio kantrybės taurė jau buvo perpildyta, todėl jis nebenorėjo tempti gumos, žaisti žaidimų ar nuolat žengti vieną žingsnį į priekį, o tada du atgal ir apsimetinėti, kad nuo pat pirmos akimirkos, kai išvydo italą, nenorėjo jo pabučiuoti. Tas troškimas su kiekvienu kartu praleistu momentu tik augo ir vyriškis galiausiai žengė tuos kelis lemiamus žingsnius link Querini, suėmė jo veidą delnais, dar uždelsdamas kelias sekundes ir suteikdamas šansą išsilaisvinti iš jo glėbio, jei tik italas to norėjo. – Ačiū, tau taip pat. – Frederikas atsakė į ankstesnį Giacomo palinkėjimą, nors ir buvo pakankamai aišku, kad kalba jau nesisuka apie maistą, o tada palenkė galvą ir sugavo jo lūpas savosiomis. Vyras bučiavo Fabrizio švelniai, bet užtikrintai, jausdamas didžiulį palengvėjimą, kad pagaliau žengė šį žingsnį, nes manė, jog jį pribaigs pernelyg ilgai užsitęsusi įtampa. Tad tikrai buvo verta išmėginti tamsiaplaukio išsakytą teoriją. Visgi, neilgai trukus vyras atsitraukė, kol bučiniai nepasidarė reiklesni ir jie neužmiršo jau vėstančios vakarienės. – Nenoriu, kad tavo carbonara nueitų perniek. – tarstelėjo šviesiaplaukis ir rankomis tvirtai apsivijo Querini liemenį, priglausdamas jį arčiau savęs ir tokiu būdu tarsi prieštaraudamas savo paties žodžiams, nes vis dar nepajudėjo iš vietos, o vietoj to tik dar kartą prigludo prie jo lūpų.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyMon 30 Dec 2019 - 22:53



Fabrizio turėjo pakankamai aiškų atsakymą į visus šiuos mažojo Oskaro klausimus, tačiau tai, jog pats supranti, kodėl tai vyksta, nereiškia, kad tai labai lengva paaiškinti vaikui. pats tamsiaplaukis pakankamai anksti pradėjo rodyti įvairius ženklus, kuriuos jo mama suprato bene iškart ir nebandė jų paneigti ar kaip nors subtiliai palenkti Fabrizio į "teisingą" pusę. nepaisant to, kad augo šiuo klausimu labai netolerantiškoje valstybėje, berniukas visada buvo apsuptas šilumos ir supratimo, o ir motinos profesija bei jam perduota meilė menui nemenkai padėjo jam susivokti savyje. ne vieną amžių menantys paveikslai bei skulptūros, priešingai nei kino industrija, nebuvo pririšti prie vieno tam tikro stereotipo, o ir pašalinis stebėtojas dažnai galėdavo susidaryti savo asmeninę nuomonę, net jei ji ir buvo nutolusi nuo tikrosios minties. o kur dar Iliada ir iki šiol daugybę diskusijų keliantys Achilo bei Patroklo santykiai.. kiek vakarų Querini praleido su tėvais diskutuodamas šia tema ir keldamas įvairiausius klausimus.. tiesa, tai, jog tamsiaplaukis anksti suvokė jaučiantis trauką ne tik moterims, bet ir vyrams, jam anaiptol nepadėjo. paauglystėje jis vargiai rodydavo dėmesį tos pačios lyties atstovams, bijodamas ne tik likti nesuprastas, bet ir prarasti draugus. deja, tačiau jo aplinkoje tokie santykiai nebuvo priimami teigiamai. o ir pirmoji mergina jo gyvenime pasimaišė labai laiku ir vietoje, leisdama bent trumpam pamiršti visas jį kamuojančias dvejones. galbūt dėl to dabar, išsilaisvinęs iš šių, galima sakyti, paties sau užsidėtų pančių, Fab mėgo gyventi laisvai ir nekreipti dėmesio į aplinkinių kalbas. jam pačiam atrodė, kad ir taip užtektinai laiko leido kitiems diktuoti savo gyvenimą, todėl palikęs Siciliją, nusprendė labiau pasikliauti savo balsu ir leisti sau siekti to, ko trokšta, kad ir kas tai būtų. ir, reikia paminėti, šio sprendimo dar niekada nesigailėjo. - oo, tu dar nematei viso mano žavesio, - nė pats nepajaučia, kaip šie žodžiai išsprūsta pro jo lūpas, o jo veidą papuošia plati šypsena. tiesa, skruostai kiek parausta, supratus, kad turbūt nederėtų šitaip savęs girti Frederikui.. niekada negali žinoti, kada vyras nuspręs, jog Giacomo, visgi, nėra jo skonio vyrukas ir antrojo jų susitikimo laikas taip ir neišauš. kita vertus, tamsiaplaukis vis dar pasitikėjo savo gebėjimais skaityti žmones ir Rousseau veiksmai jam beveik neleido suabejoti, jog kažką jis daro tinkamai. nebuvo tikras ką, bet.. galbūt visi tie gražūs pasakojimai apie dvi sielos puseles yra tikri ir jiedu pagaliau rado vienas kitą? juk Querini visada mėgo graikų mitus.. - naa.. visada yra pirmas kartas? neabejoju, kad gyvenime yra pasitaikę kartų, kai tavo gamintą maistą valgė kas nors kitas? tėvai? draugai? - savaime suprantama, Fabrizio lieka prie savo nuomonės, o ir paprasčiausiai negali patikėti, kad Fredžiui virtuvėje galėtų prastai sektis. net ir matydamas nuotraukas, kaip žmonės sugeba padegti spagečių galus, kyšančius iš puodo, ar supjaustyti pjaustymo lentelę, niekada netikėjo, kad tai tikra. o jei ir tikra, visiems juk pasitaiko? kaip pats Fredis teisingai pasakė, niekas negimė mokėdamas. - ar dažnai užsisakai maistą į namus? - reaguodamas į tai, jog šviesiaplaukis gamina ne dažnai, pasiteirauja. kartais ir pats mėgsta užsisakyti ką nors įmantresnio, tačiau negalėtų pakelti minties, jog Oskaras dažniau valgo restoranų maistą nei naminį. - juk žinai, kad kompanija čia yra vienas svarbiausių dalykų? turbūt pats svarbiausias, - pažvelgdamas į Fredį, trumpai nusišypso, - be to, juk vakarienę žadėjau aš. natūralu, jog nesinori tavęs apkrauti papildomais darbais, - vos gūžteli pečiais, paprasčiausiai ignoruodamas tai, jog gaminant carbonarą apskritai nėra tiek jau daug darbo kaip galėtų pasirodyti iš pirmo karto. ne veltui juk ir išsirinko tokį receptą. kiek ilgesnė gamyba ir kažin, ar ji išvis būtų pasibaigusi. Rousseau patikinus, jog kitą kartą maistu rūpinsis jis, Fab nesusilaiko dar kartą neapdovanojęs vyro šypsena. akivaizdu, net ir daug ką slėpdamas po devyniais užraktais, kartais jis vis tiek nesugebėdavo nuslėpti savo emocijų ir spinduliuodavo jas visu pajėgumu, visai kaip dabar. o ir kam slėptis? Frederikas kaip tik buvo tas žmogus, kuriam norėjosi demonstruoti tikrus jausmus, o ne tai, ko jis galbūt tikėtųsi. - jei norėtum, galiu išmokyti ir tave. pirmi keli kartai bus nekokie, bet vėliau tikrai galėsi pasigirti draugams, jog žinai tikrą itališką receptą, - trumpai žvilgtelėjęs į vyrą, žaismingai nusišypso, jau dabar galėdamas įsivaizduoti visus kartu praleistus vakarus. jei jie būtų bent maža dalele panašūs į šį, Fab turbūt nemažai už tai atiduotų. juk vien ką reiškia šalia kito žmogaus pilnai jaustis savimi.. Giacomo buvo tikras, jog dažnai tokio jausmo nepatirsi. o galbūt Frederikas turi kitų, kur kas svarbesnių reikalų nei carbonaros mokymasis? na, pasvajoti juk galima. lygindamas save su vienu iš Saturno palydovų, Oskaras buvo kaip niekad teisus, nes šiuo metu Querini matė tik jį, aplinka tebuvo vienas didelis blynas, kuriame jis praktiškai nieko negalėjo išskirti. galbūt kontūrus, bet visa kita.. na, ir kam jam visa kita, kai priešais lyg iš olimpo nužengęs graikų dievas? o graikų dievų skulptūrų Fabrizio matė daug ir, reikia paminėti, nė viena jų neprilygo Fredžiui.. nepaisant to, jog pats buvo sutelkęs dėmesį į maistą bei jo kelią iki stalo, tamsiaplaukis aiškiai juto deginantį Rousseau žvilgsnį, tad visai nenustebo, kai atsisukęs išvydo šį visai netoliese. - palauk, kol paragausi, - tikru žinovo balsu tarsteli, nekantraudamas išgirsti, ar gaus dar kada progą pagaminti ką nors panašaus, ar, visgi, Oskaro skonio receptoriai nepriims šio patiekalo. tik po kelių sekundžių susivokia, jog šviesiaplaukis nesėda prie stalo, ir, jam priartėjus bei suėmus Fab veidą delnais, kurį laiką jis nuoširdžiai mano, jog visa tai tik įsivaizduoja ir sumirksėjus visa ši nuostabi haliucinacija išnyks. tik Fredžiui prabilus ir jo paties akių vokams nusileidus ir vėl pakilus, jis suvokia, kad visa tai iš tiesų vyksta. negalėdamas daugiau savęs kontroliuoti, Querini ir pats pasistiebia, taip pagreitindamas jų lūpų susijungimą. viena ranka susiradęs Rousseau liemenį, kitos delną uždeda ties vyro kaklu, nykščiu užkabindamas žandikaulį. laikas, rodos, pagreitėja, nes vos spėjus susivokti, kad jis tikrai bučiuoja Oskarą, šis netikėtai atsitraukia ir Fab vos palinksta į priekį, nenorėdamas, kad tai nutrūktų. - mano kas? - nė akimirkai nepažvelgdamas į ant stalo garuojančius makaronus, suvokia, kad girdi garsus, bet dabar tikrai negalėtų pasakyti, apie ką yra kalbama. šypsenai pamažu iškreipiant jo veidą, nykščiu perbraukia Fredžio barzdelę, o tuomet ir vėl pasineria į visą naujai atrastą spalvų gamą, kuri sukasi jo mintyse, vos pajutus šviesiaplaukio lūpų skonį. priglunda arčiau jo kūno ir šįkart kiek reikliau įsikabina į Oskaro lūpas, liežuvio galiuku perbraukdamas viršutiniąją. lyg ir pajunta, kaip kažkur ties pilvu netikėtai atgyja visas zoologijos sodas, kadaise lankytas Italijoje, ir tą akimirką, apimtas gausybės jausmų, kurių dabar tiesiog per daug, kad visus juos išjaustų, atsitraukia pats. nenuleisdamas akių nuo Rousseau, liežuviu suvilgo išsausėjusias lūpas ir pirštais užkabina vyro ausį, keliaudamas iš nugarinės jos pusės į priekinę.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyWed 1 Jan 2020 - 16:31



Frederikas labai aiškiai prisiminė dieną, kai sušaukė šeimos surinkimą, palaukė, kol tėvai atsisės ant jų senutės sofos, o tada pagaliau supažindino su ta savo dalimi, kurią iki tol slėpė ne tik nuo jų, bet iš dalies ir nuo paties savęs. Saulė įkyriai spigino pro langą ir kaitri saulės šviesa tik dar labiau išryškino raukšleles tėvų veiduose ir dvi poras akių, kurios įdėmiai žvelgė į jį ir laukė paaiškinimo. Šviesiaplaukis dar kurį laiką tylėjo, vis nedrįsdamas ko nors pasakyti, o tada giliai įkvėpė ir galiausiai pirmą kartą garsiai pripažino, kad jam patinka tiek merginos, tiek vaikinai, netrukus stipriai užmerkdamas akis, lyg tikėtųsi, kad tuoj prasidės žemės drebėjimas, po jais atsivers bedugnė ir tada jaunasis Rousseau nugarmės į pragarą. Tačiau kambaryje tvyrojo tyla, tad Oskaras nedrąsiai atmerkė vieną akį, tada kitą, bandydamas suprasti, kas vyksta ir kodėl jo žodžiai nesulaukė jokios reakcijos, o tuomet abu tėvai tiesiog pradėjo skardžiai juoktis, taip tik dar labiau sutrikdydami savo atžalą. Fredis suraukė kaktą ir nieko nesuprasdamas spoksojo į juos, kol galiausiai mama vėl susikaupė ir pasakė, kad jiems tiesiog palengvėjo, nes jie manė, jog šviesiaplaukis užtaisė vaiką savo tuometinei merginai. Tuo momentu Rousseau tikriausiai savo noru būtų sutikęs keliauti į pragarą, ypač, kai tėtis pradėjo vardinti naujas taisykles apie berniukus jo kambaryje ir nutarė priminti savo pamokėlę apie kontracepciją, kol sūnus tiesiog spoksojo į grindis ir su kiekvienu žodžiu vis labiau raudo. Kad ir kaip gėdinga visa tai buvo, vyras vėliau jautėsi dėkingas dėl to, jog nusimetė šią sunkią naštą nuo pečių ir jo šeima priėmė savo sūnų tokį, koks jis buvo, nemėgindami Frederiko sprausti į rėmus ir suprasdami, kad jis pats sugebės priimti sprendimą, su kuo nori susitikinėti. – Nejaugi? O kada turėsiu galimybę išvysti visą tavo žavesį? – vyriškis iškart labai susidomėjo ir klausiamai kilstelėjo antakius, visgi, galvodamas, kad jei tamsiaplaukis sako tiesą ir iki šiol jis matė tik nedidelę dalį italo žavesio, tuomet jam grėsė didžiulis pavojus. Juk jau dabar Fredis jautėsi taip, lyg su kiekviena akimirka klimptų vis giliau, o galimybė atsiriboti jau būtų tapusi tolimu praeities šešėliu, todėl reikėjo tikėtis, kad Querini savo užantyje iš tiesų neslėpė jokių gudrybių. – Na, taip, esu vaišinęs kitus. Rodos, niekas netgi neapsinuodijo maistu ir nemirė. Bent man taip atrodo. – šviesiaplaukis primerkė akis, bandydamas prisiminti visus tuos kartus, kai kažką gamino kitiems žmonėms ir galiausiai papurtė galvą, nutaręs, kad vis dėlto buvo teisus, sakydamas, jog visi išgyveno po jo ruoštų vakarienių. Tiesiog vyras nenorėjo susimauti, ypač Fabrizio akivaizdoje, kuomet šis virtuvėje sukiojosi lyg būtų profesionalus šefas. Tačiau Frederikas vis vien buvo linkęs pamėginti ir nutarė, kad jei labai nesiseks ir jis ką nors sugadins, jie bent jau turės iš ko smagiai prisijuokti ir galės pridėti dar vieną bendrą prisiminimą prie sparčiai didėjančios kolekcijos. – Kartais. – pripažino vyras ir atsiduso, nes labai norėjo atsikratyti šio įpročio. Galbūt tai galėjo būti jo naujametinis pažadas naujai dekadai? – Dažniausiai vėlai grįžtu namo, todėl nevakarieniauju. Mano namų tvarkytoja kartkartėmis ką nors pagamina ir palieka man, nes jai atrodo, kad aš visai nieko nevalgau. – jis nusijuokė ir papurtė galvą, prisiminęs, kaip moteriškė kartą pradėjo smiliumi baksnoti jo šoną ir piktai burbėti graikiškai, vėliau prancūziškai paaiškindama, kad net pro marškinius gali matyti visus Frederiko šonkaulius ir nuo tada pradėjo jam palikinėti dėžutes su šviežiu naminiu maistu. Savaime aišku, moteris gerokai perdėjo ir situacija tikrai nebuvo tokia bloga, tačiau vyrui savotiškai patiko tas motiniškas rūpestis, todėl jis nesiginčijo su moterimi. – Žinoma, be mano pagalbos turbūt nebūtum nieko pagaminęs. – šviesiaplaukis dar kartą nusijuokė, iškart pakeisdamas strategiją ir visus laurus priskirdamas sau, nors ir žinojo, kad šiuo atžvilgiu iš jo buvo mažai naudos ir kanadietis tiesiog vis maišėsi Fabrizio po kojomis ir blaškė jo dėmesį. Na, bet Fredis tikėjosi, kad jis vis dar turės ne vieną progą atsilyginti jam tuo pačiu ir pademonstruoti savo kulinarinius gabumus, tad tikrai nebuvo prasmės nerimauti. Dabar Rousseau paprasčiausiai džiaugėsi, kad vis dažniau pastebi kaip Querini veide pasirodo platus šypsnis, kuris buvo užkrečiamas ir jį patį skatino nenustoti šypsotis, net jei paskaustų skruostai. Tai nebuvo labai svarbu, kuomet būti šalia tamsiaplaukio buvo taip gera. – Mielai užsirašyčiau į Fabrizio kulinarinius kursus apie Italijos virtuvę. Manau, būtų verta sudalyvauti vien dėl mokytojo, girdėjau apie jį gerų atsiliepimų. – Fredis dar plačiau išsišiepė, iškart sutikdamas su tokiu pasiūlymu, ypač, jei tai reiškė, kad tuomet galėtų dar dažniau matyti tamsiaplaukį, o ir gardus maistas taip pat buvo nemenkas pliusas, tad kodėl gi ne? Aišku, nežinia, ar jo carbonara atrodytų taip pat nepriekaištingai kaip ta, kurią ką tik paruošė Giacomo, tačiau nepaisant to, vis tiek vertėjo pabandyti. Juk nesėkmė reiškė, kad tuomet jam prireiktų daugiau pamokėlių... Vis dėlto, neilgai trukus, šviesiaplaukio dėmesys grįžo prie Fabrizio ir vyras susitelkė tik ties juo vienu. Jiedu jau buvo nutolę nuo karštų puodų, sunkių keptuvių ir kitų pavojingų virtuvės įrankių, todėl dabar atrodė saugiau prieiti prie vyro ir parodyti savo tikrąsias intencijas. Iki pat tos akimirkos Frederikas baiminosi, kad galbūt klaidingai suprato visus siunčiamus signalus ir matė tai, ką norėjo matyti, galimai įsivaizduodamas, jog tik jis vienas šalia vyro jaučiasi lyg sutrikęs, hormonų valdomas paauglys, tačiau pajutus kaip noriai Querini atsako į bučinį, visos abejonės akimirksniu išsisklaidė it rūkas. Jam gerokai palengvėjo po tokio suvokimo, tad Rousseau su mielu noru pamiršo visas anksčiau nusibrėžtas ribas ir mėgavosi akimirka. Tik atsitraukus ir pastebėjus pasimetimą ilgaplaukio veide, Oskaras nusijuokė ir pakštelėjo jo nosies galiuką. – Tu esi beprotiškai mielas. – jis sukuždėjo ir vėl grįžo prie Fabrizio lūpų, nes dar nebuvo pasiruošęs nuo jų pasitraukti ilgesniam laikui. Kaip sakoma, paragavęs negali sustoti. Be to, juk nieko blogo nenutiks, jei maistas šiek tiek pravės. Dabar buvo Fredžio eilė geisti daugiau, todėl Giacomo nutarus atsitraukti, šviesiaplaukis veik suinkštė ir kurį laiką tiesiog mirksėjo akimis, mėgindamas sugrįžti į realybę, net jei šiuo metu tai padaryti buvo be galo sunku. Jis atitraukė vieną ranką nuo Fabrizio liemens ir kilstelėjęs aukštyn, nykščiu apvedė vyriškio lūpas ir užkliudė apatinę, lengvai ją timptelėdamas. – Galbūt grįžkim prie vakarienės? Bučiniams dar turėsim daug laiko. Pažadu. – Rousseau nė nebandė slėpti plačios šypsenos ir netrukus susirado italo ranką, sunerdamas jųdviejų pirštus kartu ir trumpam priglaudė lūpas prie jo pirštų. Šviesiaplaukis atitraukė vieną kėdę, skatindamas Fabrizio prisėsti, o tuomet, pagaliau paleidęs jį, pats atsisėdo greta, stalo gale, ir pagriebęs šakutę, ėmė ant jos sukti spagečius. Sėkmingai tai padaręs, Frederikas pagaliau paragavo patiekalo ir užmerkęs akis, ėmė linguoti galvą į šalis, tokiu būdu be žodžių išreikšdamas savo pasimėgavimą tokiu maistu ir pagalvodamas, kad jiems būtinai reikės surengti daugiau tokių vakarienių.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyThu 2 Jan 2020 - 22:25



- kai nusipelnysi? - paklausia labiau retoriškai nei laukdamas kokio atsakymo ir šelmiškai nusišypso. pats Fabrizio nebuvo tikras, kiek to žavesio jame yra, juolab, kad visada manė, jog tai labai individualiai suprantamas dalykas. kita vertus, nepastebėti alpstančių merginų savo pasirodymų metu negalėjo net jis. dažnai nurašydavo tokias reakcijas alkoholiui ar apskritai seksualaus atlikėjo kultui, net jeigu ir pats mėgdavo save pagirti. kartais. juk sveika žinoti savo vertę? - atrodo? - išgirdęs tokį Rousseau sakinį, kilsteli antakius ir nusijuokia. Querini supratimu, labai sunku ką nors nunuodyti, nebent specialiai įbertum į maistą nuodų. aišku, visada gali nusipirkti kiaušinius ar vištieną su salmonella ir nežinodamas priversti savo svečius apsilankyti ligoninėje, bet tai jau retesni atvejai. tai, jog Fabrizio atrodė kaip profesionalus šefas, neturėtų gąsdinti Frederiko. nes šiame sakinyje reikėtų pabrėžti žodį "atrodė". negi jis tikėjosi, jog Giacomo išsirinks tokį receptą, kurio nebūtų tobulai įvaldęs? juolab, kad toks čia ir receptas.. italų virtuvėje didžioji dalis patiekalų nereikalavo daugybės ingredientų ir net tą pačią carbonarą daugelis italų gamino skirtingai, sakydami, jog esmė yra produktuose, o ne pačiame procese. žinoma, nebent vietoje padažiuko tavo kiaušiniai su sūriu iškepa ir gauni kiaušinienę su makaronais.. - o kur namų tvarkytoja dabar? - susidomėjęs pasiteirauja ir nevalingai apsižvalgo aplink lyg ieškotų, ar ji nėra pasislėpusi kur nors už sofos. - ar prieš man atvykstant ją išvarei? - gudriai kilsteli antakius ir kelis kartus cakteli liežuviu, lyg žinotų, koks teisus yra. iš tiesų tai pats būtų pasielgęs taip pat, jei tokią turėtų, tad.. jokios magijos čia nėra. o ir Fab visai mielai susipažintų su ta moterėle, nes vien girdėdamas, kaip ji rūpinasi Frederiku ir jo mityba, pajaučia jai prielankumą. ech, kad pats gyvenime turėtų tokį žmogų.. kartais net ir nerami tamsiaplaukio siela pasiilgdavo tikrųjų namų ir tėvų bei šilumos, kurios, rodos, niekas kitas negali suteikti. - neįsivaizduoju jokio kito žmogaus, kuris taip tobulai sumaišytų kiaušinius su sūriu, tikrai, - prisijungdamas prie Oskaro pradėtos pagyros, užtikrintai palinksi galva. realiai negalima sakyti, jog šviesiaplaukis nėra teisus.. ar ne jis pasiūlė vakarienę? tad be jo Querini tikrai nieko nebūtų pagaminęs. bent jau tikrai ne šiuose namuose. - oo? tikiuosi, ne iš paties mokytojo? žinai, tie italai.. mėgsta girtis lyg būtų patys nuostabiausi žmonės žemėje, - nepabijo savęs patraukti per dantį ir kalbėdamas dramatiškai užverčia akis viršun, taip tik patvirtindamas savo energingą prigimtį. - bet jei kada norėsi įvertinti, mažiau nei penkių žvaigždučių nepriimu, - labai rimtai pažiūri į Frederiką ir kelis kartus linkteli galva, lyg sakydamas, jog nė nemėgintų. jei visi mokiniai būtų tokie kaip Oskaras.. nors ką čia, kokie kiti. lyg Fabrizio turėtų tiek kantrybės iš tiesų mokyti kitus apie itališką valgį.. turbūt pačią pirmą dieną dramatiškai trenktų durimis, vos tik kas nors jo paklaustų, kodėl į carbonarą jie nededa česnako. ką jau kalbėti apie petražoles ir kitus prieskonius.. kažkada žiūrėjo youtube video, po to penkias valandas klausėsi andrea bocelli, kad nusiramintų. gal ir dabar praverstų? nors kažin, ar yra tokia daina ar apskritai kas nors, kas dabar sugebėtų nuraminti Fabrizio širdį ir apskritai visus jausmus, kunkuliuojančius jame. galbūt dėl to, jog visada pasitikėjo savimi, galbūt dėl to, kad pats jautėsi pakankamai užtikrintas savo intuicija.. o gal paprasčiausiai dėl to, jog Rousseau labai aiškiai aną kartą įvardijo šį susitikimą kaip pasimatymą, tamsiaplaukis manė, kad jo veiksmai ir įvairios frazės yra labai aiškios ir vedančios tik prie vieno. juk jeigu Fredis jo visai nedomintų, tikrai nebūtų apsilankęs jo namuose ir nebūtų šitiek stengęsis vyrą sužavėti savo makaronais. kurių, turbūt, nelabai ir reikėjo? turint omenyje, jog šie vieniši vėsta ant stalo.. šviesiaplaukiui ėmus žarstyti komplimentus, Fabrizio kukliai šypteli, tačiau nespėja nieko ištarti, vyro lūpoms greitai susiradus jojo, ir tikrai nesiruošia tam priešintis.. tik vėl atsitraukęs, tyliai sukikena dėl tokios Fredžio reakcijos, pamažu baigdamas atsigauti. ir toliau pirštais švelniai glostydamas Rousseau ausį, pagaliau nusileidžia kiek žemiau iki šviesiaplaukio kaklo ir akimirkai ten sustingsta, jusdamas kaip Oskaro pirštų pagalvėlės keliauja jo lūpomis. paties akys vėl nuklysta iki Frederikui priklausančių, kaip tik tuo metu, kai šis prabyla, ir Fab dar kartą nevalingai apsilaižo lūpas bei pagaliau pasuka galvą į stalą. - žinoma. būtų gaila visa tai išmesti, kai šitaip stengiausi tave sužavėti, - nė nemirktelėjęs pasako ir žvilgteli į šviesiaplaukį. kelias akimirkas seka jo judesius akimis, vis dar sunkiai patikėdamas, kas vyksta. ne dėl to, jog tai jam nepatiko, jis paprasčiausiai nesitikėjo tokios greitos įvykių eigos, nes net jeigu ir atrodė, kad Fredį pažįsta kur kas ilgiau nei kelios savaitės, šios paskutinės kelios minutės jam prasisuko kaip viena sekundė. galbūt dėl to ir buvo sunku suvokti, kad visa tai vyksta ne jo galvoje? prisėdęs ant kėdės, Querini savo šakutės kol kas neliečia. sukabinęs pirštus ir pasidėjęs rankas ant stalo, įdėmiai stebi Frederiką ir jo reakciją, nebūdamas tikras, kaip tai interpretuoti. - ne per sūru? - pagaliau paklausia, žinodamas, jog ne visiems šis patiekalas patinka būtent dėl šio skonio intensyvumo. laukdamas atsakymo, pats imasi iniciatyvos ir papilsto į tuščias taures vyno, nepaisydamas etiketo ir viršydamas įsivaizduojamą ribą. negi paliks butelyje penkis lašus.. pastato šį kiek tolėliau ir dabar jau paima šakutę bei pats pakabina maisto. - taigi.. toks ir buvo tavo planas.. suvilioti vargšą jaunikaitį, pasikviesti jį į namus.. o dabar žadi tokius dalykus, - kalbėdamas pacaksi liežuviu, jog nesuprasi, patinka jam toks pažadas ar ne. - o kas, jeigu mano kantrybė neįtikėtinai menka? - paprastai paklausia ir įsideda kąsnį burnon bei pažvelgia į Rousseau. kramtydamas dar ir antakius kilsteli, lyg sakydamas, jog geriau jau Frederikas sugalvotų labai protingą atsakymą, nes bet kokio nepriims. negali sakyti, iš tiesų Querini buvo pakankamai kantrus žmogus ir šį klausimą pateikė labiau kaip pokštą, norėdamas pamatyti vyro reakciją. juk tikrai galėjo ramiai sėdėti prie stalo paprasčiausiai žiūrėdamas į Oskarą, net jeigu jo prisilietimas vis dar degino jo lūpas, bet va.. niekaip negalėjo atsikratyti įpročio bene kiekvieną situaciją paversti savotišku iššūkiu.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyFri 3 Jan 2020 - 15:40



Po tokių vyruko žodžių, Frederikas kilstelėjo antakius ir skėstelėjo rankas į šalis, tarsi nebyliai klausdamas, ar dar to nenusipelnė. Iš tiesų šviesiaplaukis visai nesirūpino dėl tokių dalykų ir tiesiog mėgavosi tuo, kad su kiekvienu susitikimu Fabrizio asmenybė vis labiau atsiskleidžia, lyg gėlės pumpuras, palytėtas vaiskios rytmečio saulės. Lėtai, po truputį, tačiau ar jiems buvo kur skubėti? – Na, niekas nepranešė apie tokius nutikimus, bet ką gali žinoti. – vyriškis trūktelėjo pečiais ir nusijuokė, nes ir pačiam tokia mintis pasirodė truputį absurdiška. Galbūt jo kulinariniai gebėjimai toli gražu neprilygo Michelin žvaigždutes turinčių restoranų šefams, tačiau tai dar nereiškė, kad Rousseau gaminamą maistą būtų galima sulyginti su nuodais. Pats Fredis šioje sekoje tikriausiai būtų save statęs per vidurį, tad egzistavo nemenka galimybė, jog italas išgyventų jo gamintą vakarienę ir galbūt netgi apsilaižytų pirštus, paragavęs šviesiaplaukio ruošto patiekalo. Savo ruožtu, vyras jau buvo pradėjęs svarstyti, ką galėtų pagaminti, kad taip pat nesugaištų daug laiko ir nepaverstų virtuvės nusikaltimo zoną, jei pernelyg ilgai užsispoksojęs į kerinčias Fabrizio akis, nenusipjautų piršto ir paskui netektų skubėti į ligoninės priimamąjį. – Ji kaip tik baigė visus darbus prieš tau atvažiuojant ir išvyko namo. Galbūt kada nors susidursit. – tarstelėjo Fredis, prisimindamas, kad moteriškė turi ateiti tik po kelių dienų, tad tikimybė, jog greitu metu turės juos supažindinti, buvo menka. Kita vertus, vyras nežinojo, kiek laiko italas pas jį svečiuosis. Gal Querini norės laikytis įprasto pasimatymo etiketo ir pasišalins po kelių valandų? O gal spjaus į tas kvailas taisykles ir pasiliks bent iki ryto ar net ilgiau? Šviesiaplaukis nežinojo tikslaus atsakymo, o ir dėl to nesijaudino, pats tiesiog norėdamas gyventi šia minute ir mėgautis turima kompanija, kol dar galėjo tai daryti. – Ak, tu tik man pataikauji. – jis numojo ranka, bet vis vien įsišiepė, nes, kad ir kaip bebūtų, buvo malonu girdėti komplimentus, nepriklausomai nuo to, jog nesijautė padaręs kažką įspūdingo. Bet kuriuo atveju, jis kažkuo prisidėjo, o vien tai kai ką reiškė. – Jei kada nors reikės kažką sumaišyti, visada gali kreiptis į mane. – dar pridūrė Frederikas ir kilstelėjęs ranką, pasukinėjo riešą ir pamankštino pirštus lyg jau ruoštųsi pakeisti savo karjeros kryptį ir tapti profesionaliu kiaušinių ir sūrio maišytoju. – Turėsiu omenyje. Arba aukščiausi balai, arba nieko. – jis nusijuokė iš tokio Fabrizio pareiškimo, jau galėdamas įsivaizduoti, kaip šis širstų, jei kas nors išdrįstų jį taip nuvertinti. Nedovanotina. Jau ryškėjo nauja tendencija, kad Giacomo vis ko nors mokė šviesiaplaukį... Iš pradžių pasakojo apie Versalio rūmus, dabar kalba sukosi apie maisto gaminimą, tad vyrui buvo labai smalsu, kokio pobūdžio pamokėlės jo laukia toliau ir kaip jam seksis įtikti tokiam griežtam mokytojui. Frederikas tankiau sumirksėjo akimis ir pabandė nustumti tokias mintis į šalį, nes šios jau darėsi ne itin padorios, tad jis tik susivertė taurėje dar esančius vyno likučius ir sužiuro į greta esantį italą. Oskaras niekuomet nebuvo labai kuklus, veikiau priešingai, kai kuriose situacijose net per daug pasitikėjo savimi, tačiau šiandien, lyg tyčia, reiškėsi visai kitokia, primiršta jo asmenybės pusė. Akivaizdu, kad dėl to buvo kaltas ne kas kitas, o Fabrizio, kuris papirko jį savo šarmu ir nerūpestingumu, priversdamas Rousseau suabejoti savo sveiku protu ir jau nesuprasti, kas tikra, o kas yra tik jo fantazijos sukurtas vaizdinys. Turbūt todėl vyras itin noriai nusižengė jau minėtoms pasimatymo taisyklėms ir nelaukė susitikimo pabaigos, jog droviai pabučiuotų vyruką, bet pasidavė savo patiems troškimams ir tai padarė gerokai anksčiau, nė trupučio nesigailėdamas tokio savo sprendimo. Ypač, kai dabar dar jautė jį liečiančias Querini rankas ir buvo įsitikinęs, kad to nebūtų galėjęs įsivaizduoti net ir labai norėdamas. Frederikas dar kelias akimirkas spoksojo į tamsiaplaukio lūpas, vis dar svarstydamas, gal pamiršti ankstesnį vakarienės planą, tačiau galiausiai sugebėjo grįžti į realybę ir nežymiai papurtė galvą. – Manau, kad būtum galėjęs mane sužavėti ir be maisto. – vyras nepridūrė, kad tam greičiausiai net neprireiktų labai daug pastangų, nes tai turbūt buvo pakankamai akivaizdu. Visgi, jo mintys netrukus grįžo prie paruošto patiekalo ir Fredis noriai ragavo makaronus. – Ne, pats tas. – pagaliau sukramtęs pirmą didžiulį kąsnį, atsakė vyriškis. – Tikrai labai skanu. Ačiū tau. – pridūrė Rousseau ir plačiau nusišypsojo tamsiaplaukiui, o tuomet toliau pamažu naikino lėkštės turinį, nė neabejodamas, kad po kelių minučių joje neliks nė kąsnelio. Vis dėlto, juk Oskaras nejuokavo, kai sakė, kad yra išalkęs. Frederikas prunkštelėjo, kai Fabrizio pradėjo postringauti ir išvedinėti naujas teorijas apie jo intencijas. Vargšas jaunikaitis... na, tik jau nereikia, italas nė iš tolo tokio nepriminė. – Po galais, pričiupai mane. O maniau, kad esu labai subtilus ir tu nė neįtari apie mano tikruosius ketinimus... – jis nutęsė ir papurtė galvą, negalėdamas patikėti, kad viskas pasisuko tokia linkme. – Blogiausia, kad tai tik pradžia. Po vakarienės turėsi pasirašyti susitarimą dėl informacijos konfidencialumo, o tada eisim apžiūrėti mano sex dungeon. – toliau dėstė Frederikas su rimta išraiška veide ir tik linksmai žibančios akys išdavė, kad jis viso labo tik juokauja. Kita vertus, būtų visai neblogas staigmena, jei paaiškėtų, jog Rousseau iki šiol visą laiką apsimetinėjo ir iš tiesų turėjo labai daug panašumų su garsiuoju ponu Grėjumi... – Sakoma, kad gerų dalykų verta palaukti. Tad panašu, jog man teks užsiimti tavo kantrybės ugdymu. – jis primerkė akis ir pakabino dar spagečių, netrukus juos sukramtydamas, o tada dar gurkštelėjo vyno. Frederikas šyptelėjo ir pro taurės kraštą smagiai stebėjo Fabrizio, galėdamas tik spėlioti, ar šis tikėjosi tokio atsakymo į savo klausimą. Kad ir kaip bebūtų, toks iššūkis tikrai neišgąsdino vyriškio, verčiau jau priešingai, suintrigavo ir vertė manyti, jog galbūt iš tiesų reikėtų išbandyti italo kantrybę ir kol kas prisilaikyti didesnio atstumo, net jeigu kiekviena kūno ląstelė skatino elgtis priešingai ir vėl pamiršus maistą, grįžti prie bučinių. Tačiau šviesiaplaukis niekam nebuvo linkęs iškart pasiduoti, tad nieko nuostabaus, kad ir dabar jis neketino taip elgtis.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyFri 3 Jan 2020 - 21:27



neturėdamas jokio tikslaus atsakymo į nebyliai užduotą Frederiko klausimą, vyrukas tiesiog pamėgdžioja jį ir lygiai taip pat skėsteli rankomis. jei taip ir toliau, gali būti, jog šviesiaplaukis iš tiesų pamatys kur kas daugiau Querini pusių, nei jis iki šiol yra kam nors parodęs. o čia jau prasideda kiti klausimai.. ar tikrai verta atverti kitam žmogui visas, net ir ne pačias gražiausias savo sielos kerteles? žinoma, Fabrizio puikiai suprato, jog jokie santykiai negali išgyventi, jei jie paremti tik paviršutinišku bendravimu ir gražiomis akimirkomis, tačiau taip pat ir nebuvo tikras, kur yra ta riba, kai gali atskleisti savo slapčiausius troškimus ir tikėtis, jog kitas žmogus nepabėgs. ir tiesa ta, jog dabar ta riba atrodė labai toli, nepaisant to, kaip jaukiai jis jautėsi, būdamas šalia Fredžio. - na, žinoma. nemanau, jog labai lengva parašyti žinutę esant lavonmaišyje. negyvam, - labai rimtai palinksi galva ir tik po kiek laiko menkai šypteli. jau tikrai ne kartą leido Rousseau suprasti, jog jo gamybos gebėjimais pasitiki, o kad jo humoro jausmas kartais nukrypsta prie ne tokių linksmų temų, nereikėtų labai gąsdintis. visi juk mėgsta juodajį humorą.. bent kartais. nes sėdėti priimamajame su nupjautu Oskaro pirštu rankose tikrai nenorėtų. žino, jog kai kurie žmonės ligoninę dėl nepaaiškinamų priežasčių sieja su romantika, bet pats neturėjo jokio noro ten apsilankyti ir apskritai, nemėgo ne tik ligoninių, bet ir gydytojų. tie balti chalatai.. net per heloviną persirengėliai keldavo jam menką paniką. - ech, gaila.. būčiau mielai ją pakvietęs į dvikovą ir vertęs tave rinktis tarp mūsų maisto, - vėlgi pasako taip lyg labai rimtai būtų planavęs tokį konkursą, net jeigu apie tvarkytojos egzistavimą sužinojo vos prieš kelias minutes. tiesa, jo nelabai išlavinta ausis sugaudo tuos kelis paskutinius žodžius, kurie priverčia širdelę suplakti dažniau. Fabrizio taip pat buvo iš tų žmonių, kurie labiau mėgo gyventi šia akimirka, nemėgindamas nuspėti ateities. kokia prasmė kurti fantazijas savo galvoje, jei jos vis tiek niekada neišsipildo? užtektinai prisigalvodavo kūrybos proceso metu, o gyvenime vadovavosi instinktais, todėl pats nė akimirkai nepagalvojo apie tai, kaip ilgai užtruks jo pasisvečiavimas Oskaro namuose, juolab, kad ir nežinojo, kaip viskas pasisuks. juk norai ne visada išsipildo, net jei ir labai norėtųsi tuo tikėti. - pasakysiu tik tiek, jog pagyrų bet kam ir už bet ką nedalinu, - smagiai nusišypso, taip tik dar labiau pakurstydamas Frederiko savimeilę, bet ar turėtų to nedaryti? Querini visada mėgo pagirti žmones už jų padarytus darbus, net ir pačius menkiausius, žinodamas, kokie svarbūs gali būti tie keli teigiami žodžiai. - kai įkursiu savo restoraną, tu būsi pirmas kandidatas mano sąraše, - užtikrintai linkteli, toliau kurdamas fantazijas vieną po kitos. na, šiuo atveju tai jie darė dviese ir tik juoko forma. juk tikrai nė vienas jų nesitikėjo, jog kada nors tai galėtų išsipildyti, o ir Fabrizio buvo įsitikinęs, jog Oskarui patinka tai, kuo užsiima. kad ir kas tai būtų. - puiku. ir jeigu pamatysi kokį ketvertą.. iškart pranešk man, - kaip tikras sąmokslininkas mirkteli viena akimi, lyg jiedu kalbėtųsi apie nacionalinio lygio paslaptį. pats Giacomo jautėsi pakankamai keistai, vis patekdamas į mokytojo amplua, mat visada labiau mėgo pats gilintis į kokį naują dalyką, ar tai būtų susiję su menu, ar tai būtų internete rastas video kaip penkiais skirtingais būdais supjaustyti ananasą. juk niekada negali žinoti, kada pravers? tačiau būti priešingoje barikadų pusėje jam ir savotiškai patiko. ar dėl to, jog mokinys buvo toks supratingas, ar dėl to, kad jis tebuvo vienas.. ir toks velniškai patrauklus. panašu, jog ne vienam Fredžiui reikia atidžiau gaudyti savo mintis, kol šios nenuklydo labai įdomiais maršrutais. jeigu pačiam Frederikui ir atrodė, jog šį vakarą jis yra praradęs bent dalelę pasitikėjimo savimi, Fabrizio to tikrai nepastebėjo. priešingai, tamsiaplaukis kaip tik buvo sužavėtas tokio vyro tiesumo ir baimės stokos. iš dalies ir pats dėl to jautėsi kur kas ramiau bei užtikrinčiau, lyg jaustų, kad jo buvimas šiuose namuose iš tiesų buvo geidžiamas ir per šį, rodos, trumpą laiką jis nesuteikė Rousseau galimybės gailėtis savo kvietimo. tuo pačiu tai jam buvo ir savotiškai nauja, nes didžiąją dalį savo santykių, ar vienos nakties, ar ilgesnių, jis inicijuodavo pats, o štai dabar jautėsi taip lyg jo veiksmai būtų nustumti į antrą planą ir jis stebėtų viską iš šalies. tiesa, tai nebuvo blogas dalykas. toks Oskaro užtikrintumas ir iniciatyvumas jį kaip tik jaudino ir vertė dar labiau juo žavėtis. - aah, damn it. taip ir žinojau, kad labiau stengtis reikėjo dėl išvaizdos nei dėl spagečių, - lyg nuoširdžiai ant savęs supykęs, jog tiek laiko skyrė makaronams, nestipriai trinkteli ranka į stalą ir perverčia akis. na, jei pasirodė tiek laiko nematyta Rousseau pusė, panašu, jog tuoj į susitikimą užklys ir Fabrizio energingoji pusseserė. patikintas, jog maisto skonis geras, kiek plačiau nusišypso. - ačiū tau, kad pakvietei, - ir pats išreiškia padėką, paimdamas taurę vyno ir kilsteldamas į namų šeimininką. pats irgi su malonumu kimba į maistą, pajutęs, kad skrandis prašosi būti užpildomas, nors spagečius ant šakutės suka tikrai ne taip entuziastingai kaip Frederikas. girdėdamas šviesiaplaukio pasakojimą apie slaptą kambarėlį, žinoma, supranta, kad šis juokauja, tačiau vis tiek išlenkia antakius, o jo veide atsiranda nuoširdus susidomėjimas. - wow. tikrai? o turi ten botagėlių? rožinių antrankių? nors ne, man labiau patiktų mėlyna, - akimirkai susimąsto ir nutyla, o tuomet vėl ima sukti makaronus ant šakutės ir kalba toliau, - ar labai blogai, jei nesipriešinsiu, ar norėtum, kad sukelčiau daugiau sunkumų? - nė akimirkai neišsiduodamas, kiek reali yra ši jo reakcija, sukramto ką tik burnon įsidėtą kąsnį ir žibančiomis akimis įsispitrija į Oskarą. dabar jis gali kaltinti tik pats save, kad apskritai pradėjo šią diskusiją. o ir ką gali žinoti, galbūt kaip tik dabar sužinos apie Fabrizio daug naujo? to, ko net negalėjo įsivaizduoti? įdomu, ar pats tamsiaplaukis nutuokia apie šią savo pusę.. o gal ji neegzistuoja? kiek daug klausimų ir kiek mažai atsakymų.. - drįsčiau teigti, jog ir tavo kantrybė ne geležinė? - trumpai mosteli šakute į beveik tuščią Frederiko lėkštę ir smagiai nusišypso. šią akimirką jaučiasi beveik taip pat, kaip pirmą kartą sutikęs Rousseau. skirtumas tik tas, jog jei panorėtų, šįkart galėtų labai greitai sumažinti tarp jų esantį atstumą ir be jokios baimės jį pabučiuoti, priešingai nei anąkart, kuomet tik bandė ištirti teritoriją subtiliais klausimais bei užuominomis. - ar ledai vis dar tebėra šiandienos meniu? - visas linksmutis paklausia, toliau valgydamas savo jau beveik atšalusius makaronus ir gudriai žvilgteli į Oskarą. ką gali žinoti, gal staiga deserto pavadinimas pasikeitė..
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptySat 4 Jan 2020 - 1:11



Frederikas nejučia prunkštelėjo dėl tokio mėgdžiojimo, vos susilaikydamas, kad vėl nepakartotų to paties veiksmo, nes kitaip šis pokalbis netrukus virstų pantomimos spektakliu. Tiesiog vyras buvo labai gerai nusiteikęs ir darėsi vis sunkiau paslėpti savo gerą nuotaiką nuo Fabrizio, o ir atrodė beprasmiška tai daryti, kai būtent jis ir užkrėtė šviesiaplaukį savo linksmumu. Šiuo metu Rousseau mažiausiai norėjo kažką slėpti, būti santūriu ar pasitenkinti tik subtiliomis užuominomis, verčiau jau priešingai, norėjo ne tik geriau pažinti Querini, tačiau ir pats parodyti tas, savo dalis, kurios neretai būdavo paslėptos po keliomis kaukėmis. Šiandien Oskaras norėjo visa tai nusimesti ir tiesiog būti savimi bei leisti Fabrizio pamatyti save tokį, koks buvo, ne tą Fredį, kurį žmonės mėgo lyginti su Barbės vaikinu Kenu, turintį akinančią šypseną ir gebėjimą kiekvieną apvynioti apie savo pirštą, bet Frederiką, kuris labiau priminė nešlifuotą akmenuką aštriomis briaunomis ir toli gražu nebuvo toks tobulas, kaip kad kai kurie mėgo įsivaizduoti. Išgirdęs juokelį apie lavonmaišį, vyriškis tik šyptelėjo ir papurtė galvą, nė neturėdamas, ką pridurti po tokio pareiškimo, o tik pagaliau skelbti paliaubas šiuo klausimu. Pats šviesiaplaukis taip pat nedegė didžiuliu noru artimiausiu metu atsidurti ligoninėje ir vengė jų jau nuo paauglystės, kai dėl ledo ritulio sukeltų traumų ten būdavo pakankamai dažnai svečias. Tad ir jis norėjo tikėti, kad neteks ten grįžti gydytis naujo sužeidimo. – Tai būtų mano košmaras. Nes nenorėčiau nei vieno iš jūsų įžeisti ir užsitraukti nemalonę, ypač, kai abu esat man... – Fredis nutęsė ir akimirką pasimetė, nežinodamas, ką pasakyti. Retas reiškinys... – Ypatingi. – gerokai tyliau užbaigė vyras, iš dalies vildamasis, kad Fabrizio to neišgirdo ir nenorės gilintis į tokio apibūdinimo priežastis. Gal kada nors, jei jų bendravimas ir toliau klostysis taip sklandžiai kaip dabar, Rousseau papasakos apie savo minčių vingius, tačiau dabar tai atrodė nereikalinga, kuomet vyras tiesiog džiaugėsi tuo, kad Querini buvo šalia, nenorėdamas galvoti, kiek laiko visa tai tęsis ar kas gali iš to išsivystyti. Kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi... Tad ar tikrai buvo kokia nors prasmė gaišti laiką ir svarstyti apie tokius dalykus, kai buvo galima jį išnaudoti daug naudingiau, tiesiog leidžiant įvykiams klostytis savaime ir nebandant užbėgti įvykiams už akių? Na, bent jau Frederikas buvo linkęs rinktis antrąjį variantą. – Nejaugi? Tuomet gal dar ką gražaus man pasakysi? – jis nekaltai sumirksėjo akimis, pasirodydamas kaip godus šmikis, kuris vos tik išgirdęs vieną komplimentą, jau tikėjosi sulaukti ir antrojo... net jei kažin, ar buvo to nusipelnė. Tiesiog visada buvo smagu girdėti, kai apie tave teigiamai atsiliepia kiti žmonės. – Mmm, tai aš tavo numeris vienas... kaip smagu. – jis linksmai tarstelėjo ir plačiai išsišiepė, puikiai suvokdamas, kad Fabrizio viso labo kalba tik apie įsivaizduojamo restorano atidarymą, tačiau vis vien interpretavo italo žodžius, kaip jam pačiam labiau patiko. Na, ką gi padarysi, kad Oskaras buvo šiek tiek susireikšminęs... dėl to buvo galima kaltinti Querini, nes tai jis vis nenuleido savo vaiskių akių nuo Fredžio ir leido bent kurį laiką jaustis taip, lyg viskas suktųsi apie jį, net jei taip ir nebuvo. – Būtinai. Neleisim niekam šitaip su tavimi elgtis. – užtikrintai pareiškė šviesiaplaukis ir dar lėtai palinksėjo galva, užtvirtindamas savo žodžius dėl pagalbos atsiginti nuo visų ketvertų. O kad visi mokytojai atrodytų kaip Giacomo... Kažin, ar tada Rousseau būtų taip gerai mokęsis mokykloje ir greičiausiai visą laiką spoksotų į vyrą, rašikliu sąsiuvinio gale vis raitydamas tuos pačius žodžius: „ponas Frederikas Oskaras Querini“... Tai netgi nebuvo prastas derinys. Bet kuriuo atveju, šviesiaplaukis taipogi nebuvo įpratęs prie tokios dinamikos, tad tai buvo labai įdomus, net jeigu ir netikėtas atradimas, kuris Fredžiui nuoširdžiai patiko, nes jis visuomet mėgo sužinoti ką nors naujo, nepriklausomai nuo to, kas tai būtų. Vyras taip pat nemėgo žaisti kvailų žaidimų ir beviltiškai spėlioti, ką galvoja kitas žmogus, todėl ir šioje situacijoje jis laikėsi to paties požiūrio, aiškiai, tiek veiksmais, tiek žodžiais parodydamas Fabrizio, kad šis jį domina ir nenorėdamas, jog italas bent akimirką tuo suabejotų. Vis dėlto, juk ne veltui, užuot viską nuleidęs juokais, Rousseau iškart pasikvietė Querini į svečius ir nuo pat pradžių leido suprasti, kad tai nėra tik platoniškas dviejų draugų susitikimas, bet kai kas svarbesnio, turinčio kiek kitokią reikšmę. Turbūt tie pirmieji žengti žingsniai ir paskatino Frederiką toliau drąsiai žygiuoti pirmyn, nedvejoti ir paisyti savo instinktų. – Galbūt, tačiau vis vien žavu, kad taip stengeisi dėl manęs. – ištarė vyras ir plačiai nusišypsojo, nes iš tiesų buvo gera žinoti, kad Fabrizio buvo kruopščiai viską apgalvojęs ir ruošėsi šiai vakarienei, užuot sugalvojęs, ką daryti, likus vos valandai iki sutarto laiko. Šviesiaplaukis šyptelėjo, kuomet ir pats sulaukė padėkos, pats tik kukliai gūžtelėdamas pečiais. Prasidėjus kalboms, kurios galbūt buvo kiek neįprastos prie vakarienės stalo, Frederikas itin susidomėjo nauja aptariama situacija ir klausydamasis Querini nejučia pats suabejojo, ar jie vis dar tik juokauja, ar pernelyg drąsiai tariamuose žodžiuose yra ir nedidelė dalis tiesos. – Žinoma. Ko tik ten nėra, tikrai rastum ir botagėlių, ir antrankių, tiek pūkuotų, tiek metalinių... O dėl mėlynos spalvos antrankių visiškai pritariu, tau tiktų prie akių. – ramiai kalbėjo Fredis, o tada gurkštelėjo vyno. Tai vos netapo didžiule klaida, nes išgirdęs vėliau sekusius Querini žodžius, vyras vos neužspringo iš netikėtumo ir papurtė galvą, įtariu žvilgsniu varstydamas tamsiaplaukį, kurio erzinimai akivaizdžiai buvo veiksmingi. – Kuo labiau priešintumeisi, tuo didesnė bausmė lauktų už tokį nedovanotiną nepaklusnumą. Tik jau nemanyk, kad lengvai išsisuktum. – neilgai trukus galiausiai atsakė Oskaras, greitai išvaikydamas savo laikiną pasimetimą ir kalbėdamas užtikrintai, net jei dabar jo fantazija šėlo dar labiau nei anksčiau darėsi vis sunkiau nuo viso to atsiriboti ir valgyti, lyg šiuo metu neįsivaizduotų italo itin intymiose situacijose. – Viskas priklauso nuo aplinkybių. Kartais galiu būti labai kantrus, o kitais atvejais visiškai priešingai. – vyriškis trūktelėjo pečiais, vis dar su šypsena žvelgdamas į Querini, kai pagaliau užbaigė savo porciją ir pagriebęs indus, pakilo iš vietos ir nunešė juos link indaplovės, kur netrukus viską tvarkingai sudėjo. Grįžęs atgal, šviesiaplaukis nugaros apačia atsirėmė į greta buvusią spintelę ir šyptelėjo, Fabrizio paminėjus ledus, kuriuos pats jau buvo spėjęs pamiršti... – Jei tik nori, tuomet taip. – jis atsainiai gūžtelėjo pečiais, šį sprendimą patikėdamas į tamsiaplaukio rankas, o pats tik smalsiai jį stebėjo, nekantraudamas sužinoti, kaip viskas pasisuks. – Arba galime praleisti desertą. Galėtume patogiau įsitaisyti svetainėje arba galėčiau tau pravesti ekskursiją po namus. Galbūt netgi atrastume tą mano minėtą požemį. – Fredis iškart pasiūlė dar kelis galimus variantus, nes šiaip ar taip, jie planavo tik kartu pavakarieniauti, o dabar prasidėjo laisvoji programos dalis, kai buvo galima daryti, ką tik širdis geidžia. Tad kilo tik vienas klausimas: ko šiuo metu Fabrizio norėjo labiau už viską?
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptySat 4 Jan 2020 - 19:59



taip, Frederiko šypsena tikrai buvo kerinti ir be jokios abejonės jo akyse paskęsti galėtų ne tik bet kuri mergina, bet ir turbūt kas antras vyras, bent jau Fabrizio tuo buvo tikras. tačiau dėl to jis nelaikė Rousseau tik dar vienu išsipusčiusiu dabita, kuriam gyvenime viskas buvo paduota ant lėkštutės, net jei iš šono ir galėtų taip pasirodyti. kad ir koks stiprus noras kartais jį apimdavo spręsti apie žmogų iš pirmo susidaryto įspūdžio, Fab to niekada nedarydavo. būtent šiuo atveju jam padėjo ir tai, jog televizorius nebuvo jo ištikimiausias draugas ir jį jis žiūrėdavo labai retai, o jei ir įsijungdavo, dažniausiai iškart spustelėdavo netflixo mygtuką. galbūt tai buvo savotiškas laimėjimas į Frederiko sąskaitą? tai, jog pirmą kartą jiedu susitiko viešumoje, tarp daugybės kitų žmonių, kur labiausiai šviesiaplaukis išsiskyrė ne akinančia šypsena ir iki paskutinės smulkmenos tobulai sustyguotu gyvenimu, o ūgiu bei iki pat sielos gelmių veriančiu žvilgsniu, už kurio slypėjo gyvenimo mėtyta ir vėtyta siela. nepaisant to, jog Fab iki šiol nežinojo pilnos jo istorijos, Oskaras jam visada buvo kur kas daugiau nei reklaminė šypsena eiliniame miesto stende ar dar viena užgaida, kuri su laiku nebeatrodo tokia įdomi. taip nutikdavo retai, tačiau Querini visada galėdavo justi tą magišką ryšį vos sutikęs žmogų, kuomet nuo pat pirmo akių kontakto būdavo aišku, jog tai nebus tik dar vienas vardas ilgame pažįstamų sąraše, o įsirėš į atmintį ir galbūt širdį ilgam. Frederikas nuo pat pirmos akimirkos sudomino Fabrizio savo tvirtu charakteriu bei verčiančiomis susimąstyti įžvalgomis ir jis džiaugėsi, jog daugiau laiko praleidžiant kartu, ryškėjo daugiau ne tik nuostabių, bet galbūt ir abejotinų jo charakterio savybių. galbūt keista, tačiau tai Fab labiausiai ir žavėjo - visi netobuli trūkumai. jo manymu, būtent tai ir išskirdavo žmones iš pilkos minios. klausydamas tokio Rousseau pastebėjimo, tamsiaplaukis tik po kiek laiko pajuto, jog tolimesnių vyriškio žodžių laukė sulaikęs kvėpavimą. nebuvo tikras, ar po tokios pauzės Fredis nuspręs pajuokauti, ar, visgi, ištars ką nors rimtesnio. bandydamas priminti sau, kaip taisyklingai kvėpuoti, Giacomo vos nepraklauso to vieno vienintelio žodelio, nors, tiesą pasakius, nėra tikras, ar išgirdo teisingai. bet kokiu atveju, nusprendžia šiuo metu nesigilinti į tai ir per daug neklausinėti, iš tylesnio Oskaro balso tono suprasdamas, jog ir šis nėra linkęs apie tai diskutuoti. be to, Fabrizio nenorėjo bandyti savo likimo. kas iš to, jei dabar pradės aiškintis, kodėl vyras laiko jį ypatingu? kartais sveika tam tikrus dalykus palikti paslaptyje. juk ir žymiausi tapytojai nepaliko jokių prierašų prie savo paveikslų, aiškindami, kas ten pavaizduota. - kaip ir sakiau.. pagyrų už bet ką nedalinu, - išgirdęs tokį norą, kelis kartus cakteli liežuviu lyg drausmindamas Fredį ir gudriai nusišypso. abu jie puikiai žino, jog, jei norėtų, abu tikrai gebėtų vienas kitam pateikti krūvas komplimentų, tačiau šiuo metu Giacomo pasirenka mieliau tai parodyti žvilgsniu. o ir stengtis daug nereikia, kai akys ima žibėti vis labiau su kiekviena šalia Frederiko praleista akimirka. - ooh, that went straight to your head, didn't it, - pasinaudoja tokia gražia angliška fraze ir ima smagiai kvatotis. nesiruošia nuliūdinti Rousseau, atskleisdamas, jog kol kas į pirmąją topų vietą jis dar nepakilo, tačiau niekada negali žinoti.. galbūt tai įvyks daug greičiau nei pačiam Fabrizio atrodo? juolab, kad kartais apie tam tikrus jausmus susivoki tik po kiek laiko, kai šie jaukiai įsikuria širdelėje. iš tiesų, tamsiaplaukis nė nepagalvojo, jog pats galimai yra tokio Rousseau pasitikėjimo savimi šaltinis, tačiau nuleisti savo žvilgsnio nuo vyro artimiausiu metu tikrai nesiruošė. jei jau gavo tokį šansą apsilankyti šio namuose ir praleisti čia bent kelias valandas, neplanavo jo švaistyti veltui, ypač kad ir maistas jau buvo pagamintas ir joks kitas svarbus procesas nereikalavo jo dėmesio. be to, tokie aukštaūgio komentarai, kurie kitiems galėtų pasirodyti savanaudiški ar netaktiški, buvo netgi mieli. na, jo mąstymas visada skyrėsi nuo aplinkinių, o jo mama kartais mėgdavo tai vadinti tik jiems vieniems suprantama dovana. - negaliu sakyti, jog dėl kitų artimų žmonių stengčiausi mažiau.. tačiau kažkur mano viduje kirba mintis, jog šiuo atveju tikrai verta, - atvirai prabyla, sugaudamas Frederiko žvilgsnį, ir apdovanoja jį nuoširdžia šypsena. tai, jog Querini nemėgdavo nerti į fantazijų pasaulį, kai šis buvo susijęs su realybe, nereiškė, jog į susitikimus su draugais jis nedėjo papildomų pastangų. ypač kai susitikimai su draugais iš tiesų būdavo pasimatymai. tiesa, kartais susimąstydavo, jog galbūt stengiasi per daug ir galėtų į visa tai žvelgti kur kas paprasčiau, tačiau pats jausdavo nepaaiškinamą pasitenkinimo jausmą, matydamas džiugias emocijas žmonių veiduose, kai viskas pavykdavo taip, kaip suplanuota. savaime suprantama, susitikimui su Fredžiu jis ruošėsi tikrai ne trumpiau nei paprastam pasisėdėjimui su draugais namuose. juk tikrai galėjo nusipirkti spagečius parduotuvėje, didelio skirtumo tarp jų nėra, bet.. kai ką nors susigalvodavo, būdavo neapsakomai sunku išmušti tas mintis iš galvos. o ir dabar jautėsi kur kas geriau, žinodamas, jog viską tikrai atliko taip, kaip ir priklauso. - nuo sta bu, - girdėdamas apie sukauptą vyro kolekciją, išskiemenuoja, toliau demonstruodamas savo aktorinius gebėjimus, - prie akių.. ar ir tau patinka mano akys? - pastebimai susimąsto ir tiesiai šviesiai paklausia, nelabai suvokdamas, ar tokius klausimus iššaukia išgerto vyno kiekis, ar jis tenori išgirsti atsakymą iš paties Rousseau lūpų. visgi, Oskarui vos neužspringus gėrimu, susimąsto, kad galbūt nuėjo kiek per toli su tokiais savo klausimais, ir tik kukliai sau nusišypso, kiek nuleidęs galvą žemyn. nesinorėtų pasirodyti kaip mulkis, kuris juokiasi iš kito nelaimės. tik šviesiaplaukiui pratęsus šią temą, vėl pakelia akis ir pats kiek prisimerkia. - ar tau patinka erotiniai romanai, kurių veiksmas vyksta viduramžiais? - pirma paklausia, o tik po to pagalvoja. reikia pasakyti, labai įdomus vakaras, nes paprastai Fabrizio taip nesielgia, bet.. na, ar tikrai šiame kambaryje dar liko kokių tabu? kažin. ir pats netrukus pabaigia savo spagečius, mintyse jau regzdamas planą, kaip išsiaiškinti su ta Oskaro kantrybe. pasisukęs šonu kurį laiką stebi, kaip vyras krauna indus į indaplovę, nesuvokdamas, kaip toks paprastas veiksmas gali sukelti tiek daug emocijų, ir, pasigriebęs savo vyno taurę, suvilgo spėjusią išsausėti burną gėrimu. Fredžiui vėl grįžus arčiau ir atsirėmus į spintelę, išklauso jo atsakymo, po kurio seka labai įdomūs pasiūlymai, ir kurį laiką tyloje stebi šviesiaplaukį. kas kitam žmogui atrodytų labai paprastas ir daug svarstymų nereikalaujantis sprendimas, Giacomo tai sukelia tik dar daugiau galvos skausmo. jis kuo puikiausiai suvokia, jog visi variantai turi tiek savų pliusų, tiek ir minusų. pavyzdžiui, pasisėdėjimas ant sofos, kuris nepatyrusiai ausiai gali skambėti panašiai kaip turas po namus, bet.. Fabrizio galvoje jau ima dėliotis mintys apie tai, kaip jiedu su Frederiku susėda šalia, taip arti vienas kito, jog rodos, nebelieka net menkiausio tarpelio, jų rankos susiranda viena kitą, netrukus po to seka ir lūpos.. taip, ką jis ten sakė apie nemėgimą paskęsti fantazijų pasaulyje? tačiau šis pasirinkimas taip pat turėjo ir vieną aiškų trūkumą - atsisakymą ieškoti Frederiko sekso kambarėlio. o žinant jų bendravimą, tai prilygtų didžiausiai katastrofai. nagi, Fab, taip lengvai nurašantis jam mestą iššūkį? net jeigu ir suvokia, kad tokia patalpa neegzistuoja, vis tiek labai įdomu, ką Fredis sugalvotų jam parodyti. o gal jis, visgi, apsiriko, ir tikrai liktų įkalintas Rousseau namuose amžinai? nusprendęs, jog tokios mintys ir taip pasiglemžė per daug laiko, Querini pakyla nuo kėdės ir lėtu žingsniu priartėja prie šviesiaplaukio bei sustoja šalia, viena ranka atsiremdamas į tą pačią spintelę, o kita lyg netyčia nugula ant kitoje pusėje esančio vyro šono ir perbraukia papilve, pirštais lyg netyčia užkabindamas palaidinės kraštą bei vos priliesdamas odą. - tikrai labai norėčiau pamatyti tavo požemį.. ar tai, ką tu juo vadini, - tik tai ištaręs suvokia, kaip nepadoriai visa tai skamba, bet dabar jau, matyt, per vėlu. vis dėlto, prideda antrąją dalį, taip parodydamas, jog nė akimirkai nepatikėjo Fredžio teorija, - tačiau šiuo metu mane labiau domina.. kur pirkai tokią lempą? - sakinio pabaigoje visiškai pakeičia toną ir vos ne sukrykštauja kaip mažas vaikas, akimirkai nukreipdamas žvilgsnį nuo vyro lūpų į virš stalo kabantį objektą. kurį laiką smagiai juokiasi dėl tokio savo sąmojo ir, žinoma, Rousseau reakcijos, o tuomet ir vėl nutyla, šypsenai vis dar išliekant veide. akimis nuglosto Frederiko profilį ir, kilstelėjęs ranką, suima šviesiaplaukio veidelį, nykštį įtaisydamas vienoje smakro pusėje, o likusius pirštus - kitoje, bei atsuka į save. kelias akimirkas žvilgsniu klajojęs tarp vyro akių bei lūpų, pagaliau panaikina juos skyrusį atstumą ir vėl priglunda prie Fredžio, liežuviu švelniai praskirdamas sau taką. Oskaras juk žadėjo, kad bučinių bus daugiau? tai kodėl ne dabar.
Back to top Go down


Sponsored content

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 3Go to page : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Frédéric Rousseau-