I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2



 

Share
 

 Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2
AuthorMessage
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyThu Jan 02, 2020 10:25 pm



- kai nusipelnysi? - paklausia labiau retoriškai nei laukdamas kokio atsakymo ir šelmiškai nusišypso. pats Fabrizio nebuvo tikras, kiek to žavesio jame yra, juolab, kad visada manė, jog tai labai individualiai suprantamas dalykas. kita vertus, nepastebėti alpstančių merginų savo pasirodymų metu negalėjo net jis. dažnai nurašydavo tokias reakcijas alkoholiui ar apskritai seksualaus atlikėjo kultui, net jeigu ir pats mėgdavo save pagirti. kartais. juk sveika žinoti savo vertę? - atrodo? - išgirdęs tokį Rousseau sakinį, kilsteli antakius ir nusijuokia. Querini supratimu, labai sunku ką nors nunuodyti, nebent specialiai įbertum į maistą nuodų. aišku, visada gali nusipirkti kiaušinius ar vištieną su salmonella ir nežinodamas priversti savo svečius apsilankyti ligoninėje, bet tai jau retesni atvejai. tai, jog Fabrizio atrodė kaip profesionalus šefas, neturėtų gąsdinti Frederiko. nes šiame sakinyje reikėtų pabrėžti žodį "atrodė". negi jis tikėjosi, jog Giacomo išsirinks tokį receptą, kurio nebūtų tobulai įvaldęs? juolab, kad toks čia ir receptas.. italų virtuvėje didžioji dalis patiekalų nereikalavo daugybės ingredientų ir net tą pačią carbonarą daugelis italų gamino skirtingai, sakydami, jog esmė yra produktuose, o ne pačiame procese. žinoma, nebent vietoje padažiuko tavo kiaušiniai su sūriu iškepa ir gauni kiaušinienę su makaronais.. - o kur namų tvarkytoja dabar? - susidomėjęs pasiteirauja ir nevalingai apsižvalgo aplink lyg ieškotų, ar ji nėra pasislėpusi kur nors už sofos. - ar prieš man atvykstant ją išvarei? - gudriai kilsteli antakius ir kelis kartus cakteli liežuviu, lyg žinotų, koks teisus yra. iš tiesų tai pats būtų pasielgęs taip pat, jei tokią turėtų, tad.. jokios magijos čia nėra. o ir Fab visai mielai susipažintų su ta moterėle, nes vien girdėdamas, kaip ji rūpinasi Frederiku ir jo mityba, pajaučia jai prielankumą. ech, kad pats gyvenime turėtų tokį žmogų.. kartais net ir nerami tamsiaplaukio siela pasiilgdavo tikrųjų namų ir tėvų bei šilumos, kurios, rodos, niekas kitas negali suteikti. - neįsivaizduoju jokio kito žmogaus, kuris taip tobulai sumaišytų kiaušinius su sūriu, tikrai, - prisijungdamas prie Oskaro pradėtos pagyros, užtikrintai palinksi galva. realiai negalima sakyti, jog šviesiaplaukis nėra teisus.. ar ne jis pasiūlė vakarienę? tad be jo Querini tikrai nieko nebūtų pagaminęs. bent jau tikrai ne šiuose namuose. - oo? tikiuosi, ne iš paties mokytojo? žinai, tie italai.. mėgsta girtis lyg būtų patys nuostabiausi žmonės žemėje, - nepabijo savęs patraukti per dantį ir kalbėdamas dramatiškai užverčia akis viršun, taip tik patvirtindamas savo energingą prigimtį. - bet jei kada norėsi įvertinti, mažiau nei penkių žvaigždučių nepriimu, - labai rimtai pažiūri į Frederiką ir kelis kartus linkteli galva, lyg sakydamas, jog nė nemėgintų. jei visi mokiniai būtų tokie kaip Oskaras.. nors ką čia, kokie kiti. lyg Fabrizio turėtų tiek kantrybės iš tiesų mokyti kitus apie itališką valgį.. turbūt pačią pirmą dieną dramatiškai trenktų durimis, vos tik kas nors jo paklaustų, kodėl į carbonarą jie nededa česnako. ką jau kalbėti apie petražoles ir kitus prieskonius.. kažkada žiūrėjo youtube video, po to penkias valandas klausėsi andrea bocelli, kad nusiramintų. gal ir dabar praverstų? nors kažin, ar yra tokia daina ar apskritai kas nors, kas dabar sugebėtų nuraminti Fabrizio širdį ir apskritai visus jausmus, kunkuliuojančius jame. galbūt dėl to, jog visada pasitikėjo savimi, galbūt dėl to, kad pats jautėsi pakankamai užtikrintas savo intuicija.. o gal paprasčiausiai dėl to, jog Rousseau labai aiškiai aną kartą įvardijo šį susitikimą kaip pasimatymą, tamsiaplaukis manė, kad jo veiksmai ir įvairios frazės yra labai aiškios ir vedančios tik prie vieno. juk jeigu Fredis jo visai nedomintų, tikrai nebūtų apsilankęs jo namuose ir nebūtų šitiek stengęsis vyrą sužavėti savo makaronais. kurių, turbūt, nelabai ir reikėjo? turint omenyje, jog šie vieniši vėsta ant stalo.. šviesiaplaukiui ėmus žarstyti komplimentus, Fabrizio kukliai šypteli, tačiau nespėja nieko ištarti, vyro lūpoms greitai susiradus jojo, ir tikrai nesiruošia tam priešintis.. tik vėl atsitraukęs, tyliai sukikena dėl tokios Fredžio reakcijos, pamažu baigdamas atsigauti. ir toliau pirštais švelniai glostydamas Rousseau ausį, pagaliau nusileidžia kiek žemiau iki šviesiaplaukio kaklo ir akimirkai ten sustingsta, jusdamas kaip Oskaro pirštų pagalvėlės keliauja jo lūpomis. paties akys vėl nuklysta iki Frederikui priklausančių, kaip tik tuo metu, kai šis prabyla, ir Fab dar kartą nevalingai apsilaižo lūpas bei pagaliau pasuka galvą į stalą. - žinoma. būtų gaila visa tai išmesti, kai šitaip stengiausi tave sužavėti, - nė nemirktelėjęs pasako ir žvilgteli į šviesiaplaukį. kelias akimirkas seka jo judesius akimis, vis dar sunkiai patikėdamas, kas vyksta. ne dėl to, jog tai jam nepatiko, jis paprasčiausiai nesitikėjo tokios greitos įvykių eigos, nes net jeigu ir atrodė, kad Fredį pažįsta kur kas ilgiau nei kelios savaitės, šios paskutinės kelios minutės jam prasisuko kaip viena sekundė. galbūt dėl to ir buvo sunku suvokti, kad visa tai vyksta ne jo galvoje? prisėdęs ant kėdės, Querini savo šakutės kol kas neliečia. sukabinęs pirštus ir pasidėjęs rankas ant stalo, įdėmiai stebi Frederiką ir jo reakciją, nebūdamas tikras, kaip tai interpretuoti. - ne per sūru? - pagaliau paklausia, žinodamas, jog ne visiems šis patiekalas patinka būtent dėl šio skonio intensyvumo. laukdamas atsakymo, pats imasi iniciatyvos ir papilsto į tuščias taures vyno, nepaisydamas etiketo ir viršydamas įsivaizduojamą ribą. negi paliks butelyje penkis lašus.. pastato šį kiek tolėliau ir dabar jau paima šakutę bei pats pakabina maisto. - taigi.. toks ir buvo tavo planas.. suvilioti vargšą jaunikaitį, pasikviesti jį į namus.. o dabar žadi tokius dalykus, - kalbėdamas pacaksi liežuviu, jog nesuprasi, patinka jam toks pažadas ar ne. - o kas, jeigu mano kantrybė neįtikėtinai menka? - paprastai paklausia ir įsideda kąsnį burnon bei pažvelgia į Rousseau. kramtydamas dar ir antakius kilsteli, lyg sakydamas, jog geriau jau Frederikas sugalvotų labai protingą atsakymą, nes bet kokio nepriims. negali sakyti, iš tiesų Querini buvo pakankamai kantrus žmogus ir šį klausimą pateikė labiau kaip pokštą, norėdamas pamatyti vyro reakciją. juk tikrai galėjo ramiai sėdėti prie stalo paprasčiausiai žiūrėdamas į Oskarą, net jeigu jo prisilietimas vis dar degino jo lūpas, bet va.. niekaip negalėjo atsikratyti įpročio bene kiekvieną situaciją paversti savotišku iššūkiu.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyFri Jan 03, 2020 3:40 pm



Po tokių vyruko žodžių, Frederikas kilstelėjo antakius ir skėstelėjo rankas į šalis, tarsi nebyliai klausdamas, ar dar to nenusipelnė. Iš tiesų šviesiaplaukis visai nesirūpino dėl tokių dalykų ir tiesiog mėgavosi tuo, kad su kiekvienu susitikimu Fabrizio asmenybė vis labiau atsiskleidžia, lyg gėlės pumpuras, palytėtas vaiskios rytmečio saulės. Lėtai, po truputį, tačiau ar jiems buvo kur skubėti? – Na, niekas nepranešė apie tokius nutikimus, bet ką gali žinoti. – vyriškis trūktelėjo pečiais ir nusijuokė, nes ir pačiam tokia mintis pasirodė truputį absurdiška. Galbūt jo kulinariniai gebėjimai toli gražu neprilygo Michelin žvaigždutes turinčių restoranų šefams, tačiau tai dar nereiškė, kad Rousseau gaminamą maistą būtų galima sulyginti su nuodais. Pats Fredis šioje sekoje tikriausiai būtų save statęs per vidurį, tad egzistavo nemenka galimybė, jog italas išgyventų jo gamintą vakarienę ir galbūt netgi apsilaižytų pirštus, paragavęs šviesiaplaukio ruošto patiekalo. Savo ruožtu, vyras jau buvo pradėjęs svarstyti, ką galėtų pagaminti, kad taip pat nesugaištų daug laiko ir nepaverstų virtuvės nusikaltimo zoną, jei pernelyg ilgai užsispoksojęs į kerinčias Fabrizio akis, nenusipjautų piršto ir paskui netektų skubėti į ligoninės priimamąjį. – Ji kaip tik baigė visus darbus prieš tau atvažiuojant ir išvyko namo. Galbūt kada nors susidursit. – tarstelėjo Fredis, prisimindamas, kad moteriškė turi ateiti tik po kelių dienų, tad tikimybė, jog greitu metu turės juos supažindinti, buvo menka. Kita vertus, vyras nežinojo, kiek laiko italas pas jį svečiuosis. Gal Querini norės laikytis įprasto pasimatymo etiketo ir pasišalins po kelių valandų? O gal spjaus į tas kvailas taisykles ir pasiliks bent iki ryto ar net ilgiau? Šviesiaplaukis nežinojo tikslaus atsakymo, o ir dėl to nesijaudino, pats tiesiog norėdamas gyventi šia minute ir mėgautis turima kompanija, kol dar galėjo tai daryti. – Ak, tu tik man pataikauji. – jis numojo ranka, bet vis vien įsišiepė, nes, kad ir kaip bebūtų, buvo malonu girdėti komplimentus, nepriklausomai nuo to, jog nesijautė padaręs kažką įspūdingo. Bet kuriuo atveju, jis kažkuo prisidėjo, o vien tai kai ką reiškė. – Jei kada nors reikės kažką sumaišyti, visada gali kreiptis į mane. – dar pridūrė Frederikas ir kilstelėjęs ranką, pasukinėjo riešą ir pamankštino pirštus lyg jau ruoštųsi pakeisti savo karjeros kryptį ir tapti profesionaliu kiaušinių ir sūrio maišytoju. – Turėsiu omenyje. Arba aukščiausi balai, arba nieko. – jis nusijuokė iš tokio Fabrizio pareiškimo, jau galėdamas įsivaizduoti, kaip šis širstų, jei kas nors išdrįstų jį taip nuvertinti. Nedovanotina. Jau ryškėjo nauja tendencija, kad Giacomo vis ko nors mokė šviesiaplaukį... Iš pradžių pasakojo apie Versalio rūmus, dabar kalba sukosi apie maisto gaminimą, tad vyrui buvo labai smalsu, kokio pobūdžio pamokėlės jo laukia toliau ir kaip jam seksis įtikti tokiam griežtam mokytojui. Frederikas tankiau sumirksėjo akimis ir pabandė nustumti tokias mintis į šalį, nes šios jau darėsi ne itin padorios, tad jis tik susivertė taurėje dar esančius vyno likučius ir sužiuro į greta esantį italą. Oskaras niekuomet nebuvo labai kuklus, veikiau priešingai, kai kuriose situacijose net per daug pasitikėjo savimi, tačiau šiandien, lyg tyčia, reiškėsi visai kitokia, primiršta jo asmenybės pusė. Akivaizdu, kad dėl to buvo kaltas ne kas kitas, o Fabrizio, kuris papirko jį savo šarmu ir nerūpestingumu, priversdamas Rousseau suabejoti savo sveiku protu ir jau nesuprasti, kas tikra, o kas yra tik jo fantazijos sukurtas vaizdinys. Turbūt todėl vyras itin noriai nusižengė jau minėtoms pasimatymo taisyklėms ir nelaukė susitikimo pabaigos, jog droviai pabučiuotų vyruką, bet pasidavė savo patiems troškimams ir tai padarė gerokai anksčiau, nė trupučio nesigailėdamas tokio savo sprendimo. Ypač, kai dabar dar jautė jį liečiančias Querini rankas ir buvo įsitikinęs, kad to nebūtų galėjęs įsivaizduoti net ir labai norėdamas. Frederikas dar kelias akimirkas spoksojo į tamsiaplaukio lūpas, vis dar svarstydamas, gal pamiršti ankstesnį vakarienės planą, tačiau galiausiai sugebėjo grįžti į realybę ir nežymiai papurtė galvą. – Manau, kad būtum galėjęs mane sužavėti ir be maisto. – vyras nepridūrė, kad tam greičiausiai net neprireiktų labai daug pastangų, nes tai turbūt buvo pakankamai akivaizdu. Visgi, jo mintys netrukus grįžo prie paruošto patiekalo ir Fredis noriai ragavo makaronus. – Ne, pats tas. – pagaliau sukramtęs pirmą didžiulį kąsnį, atsakė vyriškis. – Tikrai labai skanu. Ačiū tau. – pridūrė Rousseau ir plačiau nusišypsojo tamsiaplaukiui, o tuomet toliau pamažu naikino lėkštės turinį, nė neabejodamas, kad po kelių minučių joje neliks nė kąsnelio. Vis dėlto, juk Oskaras nejuokavo, kai sakė, kad yra išalkęs. Frederikas prunkštelėjo, kai Fabrizio pradėjo postringauti ir išvedinėti naujas teorijas apie jo intencijas. Vargšas jaunikaitis... na, tik jau nereikia, italas nė iš tolo tokio nepriminė. – Po galais, pričiupai mane. O maniau, kad esu labai subtilus ir tu nė neįtari apie mano tikruosius ketinimus... – jis nutęsė ir papurtė galvą, negalėdamas patikėti, kad viskas pasisuko tokia linkme. – Blogiausia, kad tai tik pradžia. Po vakarienės turėsi pasirašyti susitarimą dėl informacijos konfidencialumo, o tada eisim apžiūrėti mano sex dungeon. – toliau dėstė Frederikas su rimta išraiška veide ir tik linksmai žibančios akys išdavė, kad jis viso labo tik juokauja. Kita vertus, būtų visai neblogas staigmena, jei paaiškėtų, jog Rousseau iki šiol visą laiką apsimetinėjo ir iš tiesų turėjo labai daug panašumų su garsiuoju ponu Grėjumi... – Sakoma, kad gerų dalykų verta palaukti. Tad panašu, jog man teks užsiimti tavo kantrybės ugdymu. – jis primerkė akis ir pakabino dar spagečių, netrukus juos sukramtydamas, o tada dar gurkštelėjo vyno. Frederikas šyptelėjo ir pro taurės kraštą smagiai stebėjo Fabrizio, galėdamas tik spėlioti, ar šis tikėjosi tokio atsakymo į savo klausimą. Kad ir kaip bebūtų, toks iššūkis tikrai neišgąsdino vyriškio, verčiau jau priešingai, suintrigavo ir vertė manyti, jog galbūt iš tiesų reikėtų išbandyti italo kantrybę ir kol kas prisilaikyti didesnio atstumo, net jeigu kiekviena kūno ląstelė skatino elgtis priešingai ir vėl pamiršus maistą, grįžti prie bučinių. Tačiau šviesiaplaukis niekam nebuvo linkęs iškart pasiduoti, tad nieko nuostabaus, kad ir dabar jis neketino taip elgtis.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyFri Jan 03, 2020 9:27 pm



neturėdamas jokio tikslaus atsakymo į nebyliai užduotą Frederiko klausimą, vyrukas tiesiog pamėgdžioja jį ir lygiai taip pat skėsteli rankomis. jei taip ir toliau, gali būti, jog šviesiaplaukis iš tiesų pamatys kur kas daugiau Querini pusių, nei jis iki šiol yra kam nors parodęs. o čia jau prasideda kiti klausimai.. ar tikrai verta atverti kitam žmogui visas, net ir ne pačias gražiausias savo sielos kerteles? žinoma, Fabrizio puikiai suprato, jog jokie santykiai negali išgyventi, jei jie paremti tik paviršutinišku bendravimu ir gražiomis akimirkomis, tačiau taip pat ir nebuvo tikras, kur yra ta riba, kai gali atskleisti savo slapčiausius troškimus ir tikėtis, jog kitas žmogus nepabėgs. ir tiesa ta, jog dabar ta riba atrodė labai toli, nepaisant to, kaip jaukiai jis jautėsi, būdamas šalia Fredžio. - na, žinoma. nemanau, jog labai lengva parašyti žinutę esant lavonmaišyje. negyvam, - labai rimtai palinksi galva ir tik po kiek laiko menkai šypteli. jau tikrai ne kartą leido Rousseau suprasti, jog jo gamybos gebėjimais pasitiki, o kad jo humoro jausmas kartais nukrypsta prie ne tokių linksmų temų, nereikėtų labai gąsdintis. visi juk mėgsta juodajį humorą.. bent kartais. nes sėdėti priimamajame su nupjautu Oskaro pirštu rankose tikrai nenorėtų. žino, jog kai kurie žmonės ligoninę dėl nepaaiškinamų priežasčių sieja su romantika, bet pats neturėjo jokio noro ten apsilankyti ir apskritai, nemėgo ne tik ligoninių, bet ir gydytojų. tie balti chalatai.. net per heloviną persirengėliai keldavo jam menką paniką. - ech, gaila.. būčiau mielai ją pakvietęs į dvikovą ir vertęs tave rinktis tarp mūsų maisto, - vėlgi pasako taip lyg labai rimtai būtų planavęs tokį konkursą, net jeigu apie tvarkytojos egzistavimą sužinojo vos prieš kelias minutes. tiesa, jo nelabai išlavinta ausis sugaudo tuos kelis paskutinius žodžius, kurie priverčia širdelę suplakti dažniau. Fabrizio taip pat buvo iš tų žmonių, kurie labiau mėgo gyventi šia akimirka, nemėgindamas nuspėti ateities. kokia prasmė kurti fantazijas savo galvoje, jei jos vis tiek niekada neišsipildo? užtektinai prisigalvodavo kūrybos proceso metu, o gyvenime vadovavosi instinktais, todėl pats nė akimirkai nepagalvojo apie tai, kaip ilgai užtruks jo pasisvečiavimas Oskaro namuose, juolab, kad ir nežinojo, kaip viskas pasisuks. juk norai ne visada išsipildo, net jei ir labai norėtųsi tuo tikėti. - pasakysiu tik tiek, jog pagyrų bet kam ir už bet ką nedalinu, - smagiai nusišypso, taip tik dar labiau pakurstydamas Frederiko savimeilę, bet ar turėtų to nedaryti? Querini visada mėgo pagirti žmones už jų padarytus darbus, net ir pačius menkiausius, žinodamas, kokie svarbūs gali būti tie keli teigiami žodžiai. - kai įkursiu savo restoraną, tu būsi pirmas kandidatas mano sąraše, - užtikrintai linkteli, toliau kurdamas fantazijas vieną po kitos. na, šiuo atveju tai jie darė dviese ir tik juoko forma. juk tikrai nė vienas jų nesitikėjo, jog kada nors tai galėtų išsipildyti, o ir Fabrizio buvo įsitikinęs, jog Oskarui patinka tai, kuo užsiima. kad ir kas tai būtų. - puiku. ir jeigu pamatysi kokį ketvertą.. iškart pranešk man, - kaip tikras sąmokslininkas mirkteli viena akimi, lyg jiedu kalbėtųsi apie nacionalinio lygio paslaptį. pats Giacomo jautėsi pakankamai keistai, vis patekdamas į mokytojo amplua, mat visada labiau mėgo pats gilintis į kokį naują dalyką, ar tai būtų susiję su menu, ar tai būtų internete rastas video kaip penkiais skirtingais būdais supjaustyti ananasą. juk niekada negali žinoti, kada pravers? tačiau būti priešingoje barikadų pusėje jam ir savotiškai patiko. ar dėl to, jog mokinys buvo toks supratingas, ar dėl to, kad jis tebuvo vienas.. ir toks velniškai patrauklus. panašu, jog ne vienam Fredžiui reikia atidžiau gaudyti savo mintis, kol šios nenuklydo labai įdomiais maršrutais. jeigu pačiam Frederikui ir atrodė, jog šį vakarą jis yra praradęs bent dalelę pasitikėjimo savimi, Fabrizio to tikrai nepastebėjo. priešingai, tamsiaplaukis kaip tik buvo sužavėtas tokio vyro tiesumo ir baimės stokos. iš dalies ir pats dėl to jautėsi kur kas ramiau bei užtikrinčiau, lyg jaustų, kad jo buvimas šiuose namuose iš tiesų buvo geidžiamas ir per šį, rodos, trumpą laiką jis nesuteikė Rousseau galimybės gailėtis savo kvietimo. tuo pačiu tai jam buvo ir savotiškai nauja, nes didžiąją dalį savo santykių, ar vienos nakties, ar ilgesnių, jis inicijuodavo pats, o štai dabar jautėsi taip lyg jo veiksmai būtų nustumti į antrą planą ir jis stebėtų viską iš šalies. tiesa, tai nebuvo blogas dalykas. toks Oskaro užtikrintumas ir iniciatyvumas jį kaip tik jaudino ir vertė dar labiau juo žavėtis. - aah, damn it. taip ir žinojau, kad labiau stengtis reikėjo dėl išvaizdos nei dėl spagečių, - lyg nuoširdžiai ant savęs supykęs, jog tiek laiko skyrė makaronams, nestipriai trinkteli ranka į stalą ir perverčia akis. na, jei pasirodė tiek laiko nematyta Rousseau pusė, panašu, jog tuoj į susitikimą užklys ir Fabrizio energingoji pusseserė. patikintas, jog maisto skonis geras, kiek plačiau nusišypso. - ačiū tau, kad pakvietei, - ir pats išreiškia padėką, paimdamas taurę vyno ir kilsteldamas į namų šeimininką. pats irgi su malonumu kimba į maistą, pajutęs, kad skrandis prašosi būti užpildomas, nors spagečius ant šakutės suka tikrai ne taip entuziastingai kaip Frederikas. girdėdamas šviesiaplaukio pasakojimą apie slaptą kambarėlį, žinoma, supranta, kad šis juokauja, tačiau vis tiek išlenkia antakius, o jo veide atsiranda nuoširdus susidomėjimas. - wow. tikrai? o turi ten botagėlių? rožinių antrankių? nors ne, man labiau patiktų mėlyna, - akimirkai susimąsto ir nutyla, o tuomet vėl ima sukti makaronus ant šakutės ir kalba toliau, - ar labai blogai, jei nesipriešinsiu, ar norėtum, kad sukelčiau daugiau sunkumų? - nė akimirkai neišsiduodamas, kiek reali yra ši jo reakcija, sukramto ką tik burnon įsidėtą kąsnį ir žibančiomis akimis įsispitrija į Oskarą. dabar jis gali kaltinti tik pats save, kad apskritai pradėjo šią diskusiją. o ir ką gali žinoti, galbūt kaip tik dabar sužinos apie Fabrizio daug naujo? to, ko net negalėjo įsivaizduoti? įdomu, ar pats tamsiaplaukis nutuokia apie šią savo pusę.. o gal ji neegzistuoja? kiek daug klausimų ir kiek mažai atsakymų.. - drįsčiau teigti, jog ir tavo kantrybė ne geležinė? - trumpai mosteli šakute į beveik tuščią Frederiko lėkštę ir smagiai nusišypso. šią akimirką jaučiasi beveik taip pat, kaip pirmą kartą sutikęs Rousseau. skirtumas tik tas, jog jei panorėtų, šįkart galėtų labai greitai sumažinti tarp jų esantį atstumą ir be jokios baimės jį pabučiuoti, priešingai nei anąkart, kuomet tik bandė ištirti teritoriją subtiliais klausimais bei užuominomis. - ar ledai vis dar tebėra šiandienos meniu? - visas linksmutis paklausia, toliau valgydamas savo jau beveik atšalusius makaronus ir gudriai žvilgteli į Oskarą. ką gali žinoti, gal staiga deserto pavadinimas pasikeitė..
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 1:11 am



Frederikas nejučia prunkštelėjo dėl tokio mėgdžiojimo, vos susilaikydamas, kad vėl nepakartotų to paties veiksmo, nes kitaip šis pokalbis netrukus virstų pantomimos spektakliu. Tiesiog vyras buvo labai gerai nusiteikęs ir darėsi vis sunkiau paslėpti savo gerą nuotaiką nuo Fabrizio, o ir atrodė beprasmiška tai daryti, kai būtent jis ir užkrėtė šviesiaplaukį savo linksmumu. Šiuo metu Rousseau mažiausiai norėjo kažką slėpti, būti santūriu ar pasitenkinti tik subtiliomis užuominomis, verčiau jau priešingai, norėjo ne tik geriau pažinti Querini, tačiau ir pats parodyti tas, savo dalis, kurios neretai būdavo paslėptos po keliomis kaukėmis. Šiandien Oskaras norėjo visa tai nusimesti ir tiesiog būti savimi bei leisti Fabrizio pamatyti save tokį, koks buvo, ne tą Fredį, kurį žmonės mėgo lyginti su Barbės vaikinu Kenu, turintį akinančią šypseną ir gebėjimą kiekvieną apvynioti apie savo pirštą, bet Frederiką, kuris labiau priminė nešlifuotą akmenuką aštriomis briaunomis ir toli gražu nebuvo toks tobulas, kaip kad kai kurie mėgo įsivaizduoti. Išgirdęs juokelį apie lavonmaišį, vyriškis tik šyptelėjo ir papurtė galvą, nė neturėdamas, ką pridurti po tokio pareiškimo, o tik pagaliau skelbti paliaubas šiuo klausimu. Pats šviesiaplaukis taip pat nedegė didžiuliu noru artimiausiu metu atsidurti ligoninėje ir vengė jų jau nuo paauglystės, kai dėl ledo ritulio sukeltų traumų ten būdavo pakankamai dažnai svečias. Tad ir jis norėjo tikėti, kad neteks ten grįžti gydytis naujo sužeidimo. – Tai būtų mano košmaras. Nes nenorėčiau nei vieno iš jūsų įžeisti ir užsitraukti nemalonę, ypač, kai abu esat man... – Fredis nutęsė ir akimirką pasimetė, nežinodamas, ką pasakyti. Retas reiškinys... – Ypatingi. – gerokai tyliau užbaigė vyras, iš dalies vildamasis, kad Fabrizio to neišgirdo ir nenorės gilintis į tokio apibūdinimo priežastis. Gal kada nors, jei jų bendravimas ir toliau klostysis taip sklandžiai kaip dabar, Rousseau papasakos apie savo minčių vingius, tačiau dabar tai atrodė nereikalinga, kuomet vyras tiesiog džiaugėsi tuo, kad Querini buvo šalia, nenorėdamas galvoti, kiek laiko visa tai tęsis ar kas gali iš to išsivystyti. Kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi... Tad ar tikrai buvo kokia nors prasmė gaišti laiką ir svarstyti apie tokius dalykus, kai buvo galima jį išnaudoti daug naudingiau, tiesiog leidžiant įvykiams klostytis savaime ir nebandant užbėgti įvykiams už akių? Na, bent jau Frederikas buvo linkęs rinktis antrąjį variantą. – Nejaugi? Tuomet gal dar ką gražaus man pasakysi? – jis nekaltai sumirksėjo akimis, pasirodydamas kaip godus šmikis, kuris vos tik išgirdęs vieną komplimentą, jau tikėjosi sulaukti ir antrojo... net jei kažin, ar buvo to nusipelnė. Tiesiog visada buvo smagu girdėti, kai apie tave teigiamai atsiliepia kiti žmonės. – Mmm, tai aš tavo numeris vienas... kaip smagu. – jis linksmai tarstelėjo ir plačiai išsišiepė, puikiai suvokdamas, kad Fabrizio viso labo kalba tik apie įsivaizduojamo restorano atidarymą, tačiau vis vien interpretavo italo žodžius, kaip jam pačiam labiau patiko. Na, ką gi padarysi, kad Oskaras buvo šiek tiek susireikšminęs... dėl to buvo galima kaltinti Querini, nes tai jis vis nenuleido savo vaiskių akių nuo Fredžio ir leido bent kurį laiką jaustis taip, lyg viskas suktųsi apie jį, net jei taip ir nebuvo. – Būtinai. Neleisim niekam šitaip su tavimi elgtis. – užtikrintai pareiškė šviesiaplaukis ir dar lėtai palinksėjo galva, užtvirtindamas savo žodžius dėl pagalbos atsiginti nuo visų ketvertų. O kad visi mokytojai atrodytų kaip Giacomo... Kažin, ar tada Rousseau būtų taip gerai mokęsis mokykloje ir greičiausiai visą laiką spoksotų į vyrą, rašikliu sąsiuvinio gale vis raitydamas tuos pačius žodžius: „ponas Frederikas Oskaras Querini“... Tai netgi nebuvo prastas derinys. Bet kuriuo atveju, šviesiaplaukis taipogi nebuvo įpratęs prie tokios dinamikos, tad tai buvo labai įdomus, net jeigu ir netikėtas atradimas, kuris Fredžiui nuoširdžiai patiko, nes jis visuomet mėgo sužinoti ką nors naujo, nepriklausomai nuo to, kas tai būtų. Vyras taip pat nemėgo žaisti kvailų žaidimų ir beviltiškai spėlioti, ką galvoja kitas žmogus, todėl ir šioje situacijoje jis laikėsi to paties požiūrio, aiškiai, tiek veiksmais, tiek žodžiais parodydamas Fabrizio, kad šis jį domina ir nenorėdamas, jog italas bent akimirką tuo suabejotų. Vis dėlto, juk ne veltui, užuot viską nuleidęs juokais, Rousseau iškart pasikvietė Querini į svečius ir nuo pat pradžių leido suprasti, kad tai nėra tik platoniškas dviejų draugų susitikimas, bet kai kas svarbesnio, turinčio kiek kitokią reikšmę. Turbūt tie pirmieji žengti žingsniai ir paskatino Frederiką toliau drąsiai žygiuoti pirmyn, nedvejoti ir paisyti savo instinktų. – Galbūt, tačiau vis vien žavu, kad taip stengeisi dėl manęs. – ištarė vyras ir plačiai nusišypsojo, nes iš tiesų buvo gera žinoti, kad Fabrizio buvo kruopščiai viską apgalvojęs ir ruošėsi šiai vakarienei, užuot sugalvojęs, ką daryti, likus vos valandai iki sutarto laiko. Šviesiaplaukis šyptelėjo, kuomet ir pats sulaukė padėkos, pats tik kukliai gūžtelėdamas pečiais. Prasidėjus kalboms, kurios galbūt buvo kiek neįprastos prie vakarienės stalo, Frederikas itin susidomėjo nauja aptariama situacija ir klausydamasis Querini nejučia pats suabejojo, ar jie vis dar tik juokauja, ar pernelyg drąsiai tariamuose žodžiuose yra ir nedidelė dalis tiesos. – Žinoma. Ko tik ten nėra, tikrai rastum ir botagėlių, ir antrankių, tiek pūkuotų, tiek metalinių... O dėl mėlynos spalvos antrankių visiškai pritariu, tau tiktų prie akių. – ramiai kalbėjo Fredis, o tada gurkštelėjo vyno. Tai vos netapo didžiule klaida, nes išgirdęs vėliau sekusius Querini žodžius, vyras vos neužspringo iš netikėtumo ir papurtė galvą, įtariu žvilgsniu varstydamas tamsiaplaukį, kurio erzinimai akivaizdžiai buvo veiksmingi. – Kuo labiau priešintumeisi, tuo didesnė bausmė lauktų už tokį nedovanotiną nepaklusnumą. Tik jau nemanyk, kad lengvai išsisuktum. – neilgai trukus galiausiai atsakė Oskaras, greitai išvaikydamas savo laikiną pasimetimą ir kalbėdamas užtikrintai, net jei dabar jo fantazija šėlo dar labiau nei anksčiau darėsi vis sunkiau nuo viso to atsiriboti ir valgyti, lyg šiuo metu neįsivaizduotų italo itin intymiose situacijose. – Viskas priklauso nuo aplinkybių. Kartais galiu būti labai kantrus, o kitais atvejais visiškai priešingai. – vyriškis trūktelėjo pečiais, vis dar su šypsena žvelgdamas į Querini, kai pagaliau užbaigė savo porciją ir pagriebęs indus, pakilo iš vietos ir nunešė juos link indaplovės, kur netrukus viską tvarkingai sudėjo. Grįžęs atgal, šviesiaplaukis nugaros apačia atsirėmė į greta buvusią spintelę ir šyptelėjo, Fabrizio paminėjus ledus, kuriuos pats jau buvo spėjęs pamiršti... – Jei tik nori, tuomet taip. – jis atsainiai gūžtelėjo pečiais, šį sprendimą patikėdamas į tamsiaplaukio rankas, o pats tik smalsiai jį stebėjo, nekantraudamas sužinoti, kaip viskas pasisuks. – Arba galime praleisti desertą. Galėtume patogiau įsitaisyti svetainėje arba galėčiau tau pravesti ekskursiją po namus. Galbūt netgi atrastume tą mano minėtą požemį. – Fredis iškart pasiūlė dar kelis galimus variantus, nes šiaip ar taip, jie planavo tik kartu pavakarieniauti, o dabar prasidėjo laisvoji programos dalis, kai buvo galima daryti, ką tik širdis geidžia. Tad kilo tik vienas klausimas: ko šiuo metu Fabrizio norėjo labiau už viską?
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 7:59 pm



taip, Frederiko šypsena tikrai buvo kerinti ir be jokios abejonės jo akyse paskęsti galėtų ne tik bet kuri mergina, bet ir turbūt kas antras vyras, bent jau Fabrizio tuo buvo tikras. tačiau dėl to jis nelaikė Rousseau tik dar vienu išsipusčiusiu dabita, kuriam gyvenime viskas buvo paduota ant lėkštutės, net jei iš šono ir galėtų taip pasirodyti. kad ir koks stiprus noras kartais jį apimdavo spręsti apie žmogų iš pirmo susidaryto įspūdžio, Fab to niekada nedarydavo. būtent šiuo atveju jam padėjo ir tai, jog televizorius nebuvo jo ištikimiausias draugas ir jį jis žiūrėdavo labai retai, o jei ir įsijungdavo, dažniausiai iškart spustelėdavo netflixo mygtuką. galbūt tai buvo savotiškas laimėjimas į Frederiko sąskaitą? tai, jog pirmą kartą jiedu susitiko viešumoje, tarp daugybės kitų žmonių, kur labiausiai šviesiaplaukis išsiskyrė ne akinančia šypsena ir iki paskutinės smulkmenos tobulai sustyguotu gyvenimu, o ūgiu bei iki pat sielos gelmių veriančiu žvilgsniu, už kurio slypėjo gyvenimo mėtyta ir vėtyta siela. nepaisant to, jog Fab iki šiol nežinojo pilnos jo istorijos, Oskaras jam visada buvo kur kas daugiau nei reklaminė šypsena eiliniame miesto stende ar dar viena užgaida, kuri su laiku nebeatrodo tokia įdomi. taip nutikdavo retai, tačiau Querini visada galėdavo justi tą magišką ryšį vos sutikęs žmogų, kuomet nuo pat pirmo akių kontakto būdavo aišku, jog tai nebus tik dar vienas vardas ilgame pažįstamų sąraše, o įsirėš į atmintį ir galbūt širdį ilgam. Frederikas nuo pat pirmos akimirkos sudomino Fabrizio savo tvirtu charakteriu bei verčiančiomis susimąstyti įžvalgomis ir jis džiaugėsi, jog daugiau laiko praleidžiant kartu, ryškėjo daugiau ne tik nuostabių, bet galbūt ir abejotinų jo charakterio savybių. galbūt keista, tačiau tai Fab labiausiai ir žavėjo - visi netobuli trūkumai. jo manymu, būtent tai ir išskirdavo žmones iš pilkos minios. klausydamas tokio Rousseau pastebėjimo, tamsiaplaukis tik po kiek laiko pajuto, jog tolimesnių vyriškio žodžių laukė sulaikęs kvėpavimą. nebuvo tikras, ar po tokios pauzės Fredis nuspręs pajuokauti, ar, visgi, ištars ką nors rimtesnio. bandydamas priminti sau, kaip taisyklingai kvėpuoti, Giacomo vos nepraklauso to vieno vienintelio žodelio, nors, tiesą pasakius, nėra tikras, ar išgirdo teisingai. bet kokiu atveju, nusprendžia šiuo metu nesigilinti į tai ir per daug neklausinėti, iš tylesnio Oskaro balso tono suprasdamas, jog ir šis nėra linkęs apie tai diskutuoti. be to, Fabrizio nenorėjo bandyti savo likimo. kas iš to, jei dabar pradės aiškintis, kodėl vyras laiko jį ypatingu? kartais sveika tam tikrus dalykus palikti paslaptyje. juk ir žymiausi tapytojai nepaliko jokių prierašų prie savo paveikslų, aiškindami, kas ten pavaizduota. - kaip ir sakiau.. pagyrų už bet ką nedalinu, - išgirdęs tokį norą, kelis kartus cakteli liežuviu lyg drausmindamas Fredį ir gudriai nusišypso. abu jie puikiai žino, jog, jei norėtų, abu tikrai gebėtų vienas kitam pateikti krūvas komplimentų, tačiau šiuo metu Giacomo pasirenka mieliau tai parodyti žvilgsniu. o ir stengtis daug nereikia, kai akys ima žibėti vis labiau su kiekviena šalia Frederiko praleista akimirka. - ooh, that went straight to your head, didn't it, - pasinaudoja tokia gražia angliška fraze ir ima smagiai kvatotis. nesiruošia nuliūdinti Rousseau, atskleisdamas, jog kol kas į pirmąją topų vietą jis dar nepakilo, tačiau niekada negali žinoti.. galbūt tai įvyks daug greičiau nei pačiam Fabrizio atrodo? juolab, kad kartais apie tam tikrus jausmus susivoki tik po kiek laiko, kai šie jaukiai įsikuria širdelėje. iš tiesų, tamsiaplaukis nė nepagalvojo, jog pats galimai yra tokio Rousseau pasitikėjimo savimi šaltinis, tačiau nuleisti savo žvilgsnio nuo vyro artimiausiu metu tikrai nesiruošė. jei jau gavo tokį šansą apsilankyti šio namuose ir praleisti čia bent kelias valandas, neplanavo jo švaistyti veltui, ypač kad ir maistas jau buvo pagamintas ir joks kitas svarbus procesas nereikalavo jo dėmesio. be to, tokie aukštaūgio komentarai, kurie kitiems galėtų pasirodyti savanaudiški ar netaktiški, buvo netgi mieli. na, jo mąstymas visada skyrėsi nuo aplinkinių, o jo mama kartais mėgdavo tai vadinti tik jiems vieniems suprantama dovana. - negaliu sakyti, jog dėl kitų artimų žmonių stengčiausi mažiau.. tačiau kažkur mano viduje kirba mintis, jog šiuo atveju tikrai verta, - atvirai prabyla, sugaudamas Frederiko žvilgsnį, ir apdovanoja jį nuoširdžia šypsena. tai, jog Querini nemėgdavo nerti į fantazijų pasaulį, kai šis buvo susijęs su realybe, nereiškė, jog į susitikimus su draugais jis nedėjo papildomų pastangų. ypač kai susitikimai su draugais iš tiesų būdavo pasimatymai. tiesa, kartais susimąstydavo, jog galbūt stengiasi per daug ir galėtų į visa tai žvelgti kur kas paprasčiau, tačiau pats jausdavo nepaaiškinamą pasitenkinimo jausmą, matydamas džiugias emocijas žmonių veiduose, kai viskas pavykdavo taip, kaip suplanuota. savaime suprantama, susitikimui su Fredžiu jis ruošėsi tikrai ne trumpiau nei paprastam pasisėdėjimui su draugais namuose. juk tikrai galėjo nusipirkti spagečius parduotuvėje, didelio skirtumo tarp jų nėra, bet.. kai ką nors susigalvodavo, būdavo neapsakomai sunku išmušti tas mintis iš galvos. o ir dabar jautėsi kur kas geriau, žinodamas, jog viską tikrai atliko taip, kaip ir priklauso. - nuo sta bu, - girdėdamas apie sukauptą vyro kolekciją, išskiemenuoja, toliau demonstruodamas savo aktorinius gebėjimus, - prie akių.. ar ir tau patinka mano akys? - pastebimai susimąsto ir tiesiai šviesiai paklausia, nelabai suvokdamas, ar tokius klausimus iššaukia išgerto vyno kiekis, ar jis tenori išgirsti atsakymą iš paties Rousseau lūpų. visgi, Oskarui vos neužspringus gėrimu, susimąsto, kad galbūt nuėjo kiek per toli su tokiais savo klausimais, ir tik kukliai sau nusišypso, kiek nuleidęs galvą žemyn. nesinorėtų pasirodyti kaip mulkis, kuris juokiasi iš kito nelaimės. tik šviesiaplaukiui pratęsus šią temą, vėl pakelia akis ir pats kiek prisimerkia. - ar tau patinka erotiniai romanai, kurių veiksmas vyksta viduramžiais? - pirma paklausia, o tik po to pagalvoja. reikia pasakyti, labai įdomus vakaras, nes paprastai Fabrizio taip nesielgia, bet.. na, ar tikrai šiame kambaryje dar liko kokių tabu? kažin. ir pats netrukus pabaigia savo spagečius, mintyse jau regzdamas planą, kaip išsiaiškinti su ta Oskaro kantrybe. pasisukęs šonu kurį laiką stebi, kaip vyras krauna indus į indaplovę, nesuvokdamas, kaip toks paprastas veiksmas gali sukelti tiek daug emocijų, ir, pasigriebęs savo vyno taurę, suvilgo spėjusią išsausėti burną gėrimu. Fredžiui vėl grįžus arčiau ir atsirėmus į spintelę, išklauso jo atsakymo, po kurio seka labai įdomūs pasiūlymai, ir kurį laiką tyloje stebi šviesiaplaukį. kas kitam žmogui atrodytų labai paprastas ir daug svarstymų nereikalaujantis sprendimas, Giacomo tai sukelia tik dar daugiau galvos skausmo. jis kuo puikiausiai suvokia, jog visi variantai turi tiek savų pliusų, tiek ir minusų. pavyzdžiui, pasisėdėjimas ant sofos, kuris nepatyrusiai ausiai gali skambėti panašiai kaip turas po namus, bet.. Fabrizio galvoje jau ima dėliotis mintys apie tai, kaip jiedu su Frederiku susėda šalia, taip arti vienas kito, jog rodos, nebelieka net menkiausio tarpelio, jų rankos susiranda viena kitą, netrukus po to seka ir lūpos.. taip, ką jis ten sakė apie nemėgimą paskęsti fantazijų pasaulyje? tačiau šis pasirinkimas taip pat turėjo ir vieną aiškų trūkumą - atsisakymą ieškoti Frederiko sekso kambarėlio. o žinant jų bendravimą, tai prilygtų didžiausiai katastrofai. nagi, Fab, taip lengvai nurašantis jam mestą iššūkį? net jeigu ir suvokia, kad tokia patalpa neegzistuoja, vis tiek labai įdomu, ką Fredis sugalvotų jam parodyti. o gal jis, visgi, apsiriko, ir tikrai liktų įkalintas Rousseau namuose amžinai? nusprendęs, jog tokios mintys ir taip pasiglemžė per daug laiko, Querini pakyla nuo kėdės ir lėtu žingsniu priartėja prie šviesiaplaukio bei sustoja šalia, viena ranka atsiremdamas į tą pačią spintelę, o kita lyg netyčia nugula ant kitoje pusėje esančio vyro šono ir perbraukia papilve, pirštais lyg netyčia užkabindamas palaidinės kraštą bei vos priliesdamas odą. - tikrai labai norėčiau pamatyti tavo požemį.. ar tai, ką tu juo vadini, - tik tai ištaręs suvokia, kaip nepadoriai visa tai skamba, bet dabar jau, matyt, per vėlu. vis dėlto, prideda antrąją dalį, taip parodydamas, jog nė akimirkai nepatikėjo Fredžio teorija, - tačiau šiuo metu mane labiau domina.. kur pirkai tokią lempą? - sakinio pabaigoje visiškai pakeičia toną ir vos ne sukrykštauja kaip mažas vaikas, akimirkai nukreipdamas žvilgsnį nuo vyro lūpų į virš stalo kabantį objektą. kurį laiką smagiai juokiasi dėl tokio savo sąmojo ir, žinoma, Rousseau reakcijos, o tuomet ir vėl nutyla, šypsenai vis dar išliekant veide. akimis nuglosto Frederiko profilį ir, kilstelėjęs ranką, suima šviesiaplaukio veidelį, nykštį įtaisydamas vienoje smakro pusėje, o likusius pirštus - kitoje, bei atsuka į save. kelias akimirkas žvilgsniu klajojęs tarp vyro akių bei lūpų, pagaliau panaikina juos skyrusį atstumą ir vėl priglunda prie Fredžio, liežuviu švelniai praskirdamas sau taką. Oskaras juk žadėjo, kad bučinių bus daugiau? tai kodėl ne dabar.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptySun Jan 05, 2020 12:00 am



Frederikas ne kartą savo akimis regėjo kaip didžiulį populiarumą pasiekę jo srities atstovai naudodavosi savo turimu statusu vien tam, kad lengvai gautų rezervacijas garsiame restorane ar išsisuktų nuo baudos už greičio viršijimą vien garsiai ištarę savo vardą arba apdovanoję kitus savo žavinga šypsena. Ir pats vyras panašiai elgėsi, kuomet vis dažniau būdavo atpažįstamas gatvėje ir maudėsi šlovės spinduliuose, išskėstomis rankomis priimdamas visas jo gyvenimo kelyje pasirodžiusias privilegijas ir niekuomet nepraleisdamas progos pasidžiaugti, kad sugebėjo visa tai pasiekti. Tačiau laikant bėgant šis pirminis populiarumo žavesys visiškai nublanko ir dabar Rousseau vis dažniau pagaudavo save besislepiant po anonimo kauke ir dažnai neigdavo, kas esąs, jei tik jį kas nors atpažindavo. Galbūt tokiam sprendimui turėjo įtakos tai, kad vyras jau nemažai metų dirbo televizijoje ir žinojo apie visą kitoje ekrano pusėje vykstantį chaosą, kurio, net labai norėdamas, nebūtų pastebėjęs eilinis žiūrovas, o gal šviesiaplaukis tiesiog norėjo atskirti savo darbą ir asmeninį gyvenimą, kad galėtų išlaikyti bent šiokią tokią ribą tarp realybės ir vaidinimo. Visgi, Fredis neketino viso to slėpti nuo italo ir ketino kada nors papasakoti apie savo veiklą, tiesiog jis dar nerado tam tinkamo laiko. Ar bent jau taip sakė pats sau, nes nė nenumanė, kokia galėtų būti vyriškio reakcija. Ką gali žinoti, galbūt žinia, kad Oskaras yra viešas asmuo, nebūtų priimta labai teigiamai ir Fabrizio susimąstytų, ar tikrai norėtų potencialiai sieti savo gyvenimą su Frederiku, kai egzistavo galimybė, jog tuomet prožektorių lempos atsisuktų ir į jį? O gal priešingai, tai viso labo tik priverstų vyrą keliskart sumirksėti akimis ir atsainiai trūktelėti pečiais? Šiuo metu Rousseau galėjo tik spėlioti apie šią hipotetišką situaciją, tačiau nujautė, kad tik laiko klausimas, kai sužinos tikrąjį atsakymą į savo klausimą, tad dabar nebuvo prasmės apie tai galvoti. Net jei ir buvo pakankamai tiesmukas, Fredis visada privengdavo kalbėti apie savo jausmus ir emocijas, tad dabar ir pats šiek tiek nustebo, kai nė pats nepajuto kaip pro lūpas prasprūdo žodžiai, kurių neketino ištarti. Na, juk savaime aišku, kad Fabrizio jam buvo ypatingas, nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukį pažinojo trumpą laiko tarpą, tačiau vis vien buvo keista tai ištarti garsiai. Kad ir kaip bebūtų, Frederikas ilgam nepasimetė ir sunkiai atsiduso, kuomet vyrukas atsisakė jam pasakyti dar vieną komplimentą. 1-0 Fabrizio naudai. Vis dėlto, vyras spėjo sugauti šiltą italo žvilgsnį, kuris vėl į jo veidą grąžino šypseną. – Guilty as charged. – netrukus atsakė Rousseau ir pats ėmė juoktis, trumpam prabildamas angliškai ir nė nebandydamas gintis dėl tokio kaltinimo. Vyras tiesiog girdėjo tai, ką norėjo girdėti ir atmetė šiuo atveju visai nereikšmingą kontekstą. Iš tiesų, jis jau netgi buvo spėjęs pamiršti apie ką jie dabar kalbėjo, nes ausys užfiksavo tik tuos kelis žodelius. Aišku, tokiu būdu tiesiog pasireiškė jo noras paerzinti savo simpatiją ir Fredžiui iš tiesų nelabai rūpėjo kažin kokia reitingavimo sistema, o ir šiaip būtų labai naivu tikėtis, kad šviesiaplaukis užėmė pirmąją vietą jo svarbiausių žmonių sąraše. Na, nebent tik šią sekundę, kai neturėjo su kuo konkuruoti. – Kitų artimų žmonių... tai ir aš jau priklausau šiai kategorijai, ar ne? – jis klausiamai kilstelėjo antakius ir gudriai šyptelėjo, netrukus vėl prisikabindamas prie Fabrizio žodžių, nes taip įdėmiai klausėsi, kad negalėjo jų praleisti pro ausis. Vis dėlto, Oskaras greitai nusijuokė, leisdamas suprasti, kad tik pokštauja ir visai nenori vyro statyti į nepatogią poziciją, tad verčiau viską nuleido juokais, nereikalaudamas ir nesitikėdamas konkretaus atsakymo. O Querini pastangos iš tiesų buvo be galo mielas dalykas ir Rousseau neabejotinai tai vertino, tad kitą kartą, jiems apsikeitus vaidmenimis, ketino jam atsilyginti tuo pačiu ir pasistengti maloniai nustebinti italą. Vis dėlto, Frederikas taip pat visuomet turėjo polinkį stengtis dėl kitų žmonių, tad ir dabar jam į galvą nė nešovė mintis elgtis kaip nors kitaip nei buvo įpratęs. – Netgi labai patinka. Ir ne tik jos. – vyro žvilgsnis pradėjo klaidžioti dailiu Fabrizio veidu, savaime aišku, kiek ilgiau apsistodamas ties lūpomis. – Dar turi labai mielas ausis. – netrukus tarstelėjo šviesiaplaukis ir šyptelėjo, šiuo metu neketindamas vardyti visų jo dėmesį patraukusių Giacomo kūno dalių, nes tai labai ilgai užtruktų, o, be to, jis dar ne viską matė, tad dar buvo per anksti rinktis savo favorites. Fredžiui nejučia pasidarė karšta po anksčiau vyro ištartų žodžių, o ir netikėtai iš miego pabudusi fantazija taip pat visai negelbėjo šioje situacijoje, tačiau Rousseau bandė laikytis tvirtai ir neišsiduoti, net jei įtarė, kad nebuvo itin subtilus ir buvo pakankamai aišku, kokie vaizdiniai šią akimirką sukasi jo mintyse. – O taip, tai mano guilty pleasure. Savo naktinio staliuko stalčiuje slepiu bent porą tokio pobūdžio romanų. Mėgstu juos paskaityti prieš miegą. – jis palinksėjo galva, tarsi užtvirtindamas savo žodžius ir toliau kurdamas iliuziją, kad dievina tokias knygas, kur tarnaitė Esmeralda smagiai leidžia laiką su savo griežtu viršininku Eduardu. Na, juk kiekvienas turėjo savų pomėgių, tad kodėl gi ir Frederikas negalėjo mėgti tokios literatūros? Vyriškis nesitikėjo, kad jų kalbos pakryps tokia linkme, tačiau tai buvo savotiškai vien dėl to, jog Fabrizio, rodos, labai noriai prisidėjo prie šios diskusijos ir nepabūgo kalbėti jokia tema, tad Oskaras neskubėjo pristabdyti savo žirgų, net jei gal ir būtų buvę protingiau tai padaryti, užuot be baimės žygiuoti pirmyn ir žiūrėti, kas iš to gali išeiti. Tačiau buvo pakankamai akivaizdu, kad dabar vyras nesivadovavo sveiku protu ir elgėsi spontaniškai, nepaisydamas galimų pasekmių. Šviesiaplaukis smalsiai stebėjo Querini, kol šis svarstė, ką pasirinkti iš jo pasiūlytų variantų, pats beveik iškart suprasdamas, kad tikriausiai ledai dar kuriam laikui liks nepaliesti šaldiklyje. Tiesa, vyras nė neužsiminė apie galimybę palydėti tamsiaplaukį iki durų ir su juo atsisveikinti, nes jo paties visai neviliojo tokia galimybė ir Rousseau savanaudiškai troško, kad Fabrizio pasiliktų bent šiek tiek ilgiau ir neskubėtų vykti namo vos tik pasibaigus žadėtajai vakarienei. Frederikas taip pat tikriausiai nebūtų galėjęs lengvai pateikti atsakymo, ko norėtų pats, kai galvoje sukasi vienintelė mintis, kad tiesiog trokšta ir toliau būti šalia Giacomo, o pasirinkta veikla jau neturėjo tokios didelės reikšmės. Ypač dabar, kai abu ėmė elgtis laisviau ir subtilios frazės jau buvo praeities dalis, o jas pakeitė drąsesni žodžiai ir nekuklūs prisilietimai. Pastebėjęs, kad Fabrizio pajudėjo iš savo vietos, šviesiaplaukis atidžiai jį stebėjo ir vos tik vyrui priėjus arčiau, iškart apsivijo jo liemenį rankomis ir priglaudė arčiau savęs, nekantraudamas išgirsti, kokį verdiktą šis priėmė savo apmąstymų metu. Tik pajutęs jo pirštus prisiliečiant prie apnuoginto odos lopinėlio, Fredis sunkiau nurijo burnoje susikaupusias seiles ir primerkė akis. – Puikus pasirinkimas. – jis tarstelėjo, nors tikriausiai taip galvotų bet kuriuo atveju, kai pamažu darėsi vis aiškiau, kad visi keliai tikriausiai vedė prie to paties. Vyras dar labiau sukluso, norėdamas sužinoti, kas šitaip domina Querini, tačiau išgirdęs klausimo pabaigą, pradėjo garsiai kvatotis, nes niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad tamsiaplaukiui staiga parūptų, kur jis pirko savo interjero detales. Oskaras jau žiojosi atsakyti, jog šiuo metu to neprisimena, tačiau nuo to jį sustabdė Fabrizio pirštai, kurie paskatino pažvelgti žemyn ir dar kartelį sutikti jo žvilgsnį, prieš vėl nukrypstant į lūpas, į kurias šįvakar vis nepavargo spoksoti. Nors, žinoma, buvo daug smagiau ne žiūrėti, bet liesti, tad Frederikas dar šiek tiek palenkė galvą ir noriai jas pasitiko savosiomis. Matyt, visos ankstesnės jųdviejų kalbos turėjo bent šiokios tokios įtakos, nes šįkart vyriškis iškart reikliau įsikibo į tamsiaplaukio lūpas ir neilgai trukus dar dantimis užkabindamas jo apatinę lūpą ir timptelėdamas šią į save. Vis dėlto, prieš grįždamas prie bučinių, šviesiaplaukis nuleido rankas šiek tiek žemiau ir įsikibo vyruko klubų, lengvai kilstelėdamas jį aukščiau, o tada apsisuko 360 laipsnių kampu ir pasodino Fabrizio ant spintelės. Na, tai buvo naudinga dėl praktinių sumetimų, norint sumažinti jų ūgių skirtumą, kad vienam nereikėtų nuolat stiebtis, o kitam lankstytis. Frederikas iškart įsispraudė tarp jo kojų ir šyptelėjo, nosies galiuku perbraukdamas tamsiaplaukio skruostu. – O gal kol kas niekur neikime? – palinkęs prie vyro ausies, sukuždėjo vyriškis ir dantimis grybštelėjo italo ausį. Tačiau ilgai nelaukęs atsakymo, Oskaras vėl pasigavo jo lūpas, entuziastingai vykdydamas savo ankstesnį pažadą.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyTue Jan 07, 2020 6:03 pm



kažin, ar Fabrizio galėjo adekvačiai vertinti tokias privilegijas, kai pačiam neteko atsidurti panašioje situacijoje. Taip, jis tikrai labai norėtų tikėti, jog jei jam kas pasiūlytų ne susimokėti baudą, o kartu nusifotografuoti, jis atsisakytų ir kaip pareigingas pilietis suplotų tą nemenką sumelę pinigų, bet.. ką gali žinoti? Niekas nėra apsaugotas nuo proto užtemimo, kad ir laikino. Be to, jis puikiai pamena, kaip vaikystėje nemokamai patekdavo į akvariumą vien dėl to, jog jo mama dažnai ten lankydavosi su savo mokiniais, tad būtų labai hipokritiška iš jo pusės smerkti Frederiką dėl tokių pasirinkimų, net jei pats tuomet buvo tik vaikas, kurio nuomonė mažai reiškė. Be to, vyras pats susivokė, jog taip elgtis nederėtų, ir kad ir kokios būtų to priežastys, vien tai yra verta pagyrų. Juk kiek pasaulyje milijonierių, kuriems nė motais visos žmogiškos emocijos ir anonimiškumas. Be nuolatinio paparacių persekiojimo ir fotoaparatų blyksčių turbūt nemokėtų gyventi. Kalbant apie Querini reakciją į tokią žinią, atsakymo ieškoti labai toli turbūt nereikia. Jei tik Rousseau įvestų į kompiuterio paiešką jo vardą, rastų tikrai labai įdomių straipsnių, kurių, beje, pusė tikrai nėra teisingi. Tačiau tiesa ta, jog Fab labai dažnai sugeba įsipainioti į santykius su žymiais žmonėmis. Matyt, tai jo išskirtinis talentas. Negali sakyti, jog tada jį labai erzino Italijos spaudoje apie jį pateikiami faktai, tuomet jis jau buvo pakankamai gerai įvaldęs aplinkinių nuomonės ignoravimo meną. Kur kas labiau jį siutindavo pažįstamų klausimai: ar tikrai taip buvo?, ar tu tikrai tai pasakei?, ar jūs jau išsiskyrėte?, ar ji nėščia?, tai kada vestuvės? Kita vertus, taip jis labai greitai atsijojo tikrus draugus, kurie sulaukdavo jo paties versijos ar patys žinute paneigdavo tam tikrus faktus, lyg laukdami Fabrizio pritarimo, o kurie tebuvo pažįstami, su kuriais kartais smagu susitikti išgerti vieną kitą bokalą alaus, tačiau tik tiek. Nors negali neigti, kad išsiskyrus su Saveria ir jo vardui nustojus šmėžuoti žiniasklaidoje, Fab gyvenimas pasidarė kur kas ramesnis, tad tikrai įdomus klausimas, ar jis būtų vėl pasirengęs dar kartą žengti tą patį žingsnį, kai pakankamai gerai žino, kur veliasi. - artimų žmonių? Nežinau, ar norėtum priklausyti.. jai dažniausiai priskiriu gimines ir draugus, - suprasdamas, kad, jei nenori, gali neatsakinėti, vis tiek neatsispiria pagundai paerzinti Frederiką. Akivaizdu, jog lygus rado sau lygų, ypatingai dabar, kai nė vienam nebereikėjo spėlioti, kas tiksliai slepiasi už visų tų žodžių po dar visai neseniai įvykusio bučinio. Tiesa, Fabrizio nežinojo, kokiai kategorijai priskirtų Fredį, jei šis paklaustų. Simpatijų? Vyro, dėl kurio būtent šią sekundę padarytų.. ne, ne viską, bet tikrai nemažai? Aišku tik viena, toje kategorijoje jis karaliautų vienas. Šviesiaplaukiui paminėjus, jog jam patinka ne tik Giacomo akys, šis susidomėjęs kilsteli antakius, taip nebyliai paragindamas vyrą nesidrovėti ir kalbėti toliau, kad jau pradėjo. Juk tokia įdomi tema.. žinoma, nepraleidžia pro akis žemyn nukrypusio jo žvilgsnio, kuris beveik tą pačią akimirką iššaukia atsakomąją šypseną. Fab juk nekvailas, supranta, kad Fredis tikrai nespokso į jo smakrą. Nors.. po sekančio komentaro tikrai būtų verta susimąstyti. - kaip originalu, - suprunkšdamas nusijuokia, nes dar tikrai neteko girdėti, jog kam nors patiktų jo ausys. - ar būtų dar geriau, jei jos būtų smailios kaip elfo? - klausdamas kiek pakreipia galvą į šoną. Yra girdėjęs, jog kai kurie žmonės pamatę legolaso ausis iškart susijaudina, tad.. na, jam nuoširdžiai įdomu, ypač kai pradėjo kalbėti tokiomis temomis. Juk tai, kad išorėje jis atrodo ramus kaip belgas, nereiškia, kad viduje nešėlsta uraganas. Suvokia, kad turbūt ir Frederiko galvoje viena su kita maišosi panašios mintys, tačiau dėl to tikrai nesuka galvos. Juk tai kaip tik labai geras ženklas, suteikiantis jam kur kas daugiau šansų nei galėjo tikėtis susitikimo pradžioje. - žinai Delia Markides? Jei ne, būtinai pasidomėk. Tau turėtų patikti jos kūryba, - keliskart palinksi galva, netikėtai prisimindamas vieną erotinių romanų rašytojų. Pačiam teko skaityti kelias ištraukas, kai susitikęs kelis pažįstamus pasijuto žalias lyg neprinokęs avokadas, kuomet jie ėmė aptarinėti naujausią jos romaną. Žinoma, jog grįžęs namo susirado ebooką ir permetė akimis tekstą, aiškindamasis, kas tose knygose taip žavi žmones. Užtai dabar ir gali dalinti tokius aukso vertės patarimus. Visgi, tiek šiuo atveju, tiek ir kitais, buvo pakankamai aišku, jog jiedu vienas apie kitą žino labai nedaug. Jei visas žinias paverstume duonos trupiniais, Jonukui su Grytute jų būtų pritrūkę jau po pirmų kelių žingsnių. Iš dalies taip buvo ir dėl visų jų žaidimų, kuomet vienas iš jų pamėtėdavo kokį faktą, o kitas galėdavo tik spėlioti, ar tai tiesa, ar melas, visai kaip dabar. Querini nė nenutuokė, kiek tiesos yra Oskaro žodžiuose ir jeigu dabar būtų reikėję spėti, ar apsilankęs šviesiaplaukio kambaryje tikrai rastų krūvą gražiai sudėtų erotinių romanų, kuriais paremta jo stalinė lempa, galimybė atspėti būtų 50/50. Be to, dėl nepaaiškinamos priežasties jie labiau mėgdavo kalbėtis visiškai neįprastomis temomis nei pasakotis apie save. Fabrizio niekada apie tai nesusimąstė, tačiau visai įdomu būtų pagvildenti šią mintį. Ar tai todėl, kad pašaliniai dalykai tampa nesvarbūs, kai jie kartu? Ar todėl, kad ateitis ilga ir tokiems nuobodiems pokalbiams jie dar galimai turės galybę laiko? Galbūt todėl, kad pradėjus kalbėtis apie kasdienybę ir tai, ką nuveikė šiandien, dingtų dalelė juos supančios magijos? Nes šiuo metu Fab atrodė, jog magija ne tik sukelia vibracijas ore, bet ir pulsuoja iš kiekvieno aplink juos esančio objekto. Galimybė keliauti namo? Lyg tokia mintis galėtų atsirasti bent vieno iš jų galvose artimiausią valandą.. ar dvi.. be to, Querini pasąmonė jau senų seniausiai pati už jį nusprendė, jog taip iškart namo jis nekeliaus, nebent norėtų savo motociklą palikti Rousseau kieme. Kas, iš tiesų, nebūtų toks jau blogas sprendimas, žinant, kad tokiu atveju vėl tektų apsilankyti pas vyrą svečiuose.. problema tik tame, kad savo mažylę Fabrizio mylėjo labiau nei savo gyvybę, tad net ir išgėręs kelias taures vyno turbūt ryžtųsi keliauti. Bėda tik ta, jog dabar jis buvo apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, o nuo kur kas stipresnės esencijos. Oskarui taip lengvai apsivijus jo liemenį lyg tai būtų daręs šimtus kartų prieš tai, Fab vos matomai šypteli ir susižavėjęs kurį laiką klausosi Rousseau juoko, kuris šiuo metu skamba kaip gražiausia melodija. Na, kodėl, juk tai irgi savotiškas menas? Kiekvienas daiktas, net ir pati mažiausia smulkmena prideda svorio pilnam estetiniam vaizdui. Nors, tiesą pasakius, Giacomo nebuvo tikras, jog šviesiaplaukis žino, ką šis veikia gyvenime.. juk tai, kad išmano apie meną kiek daugiau nei eilinis praeivis, dar nereiškia, kad yra su tuo susijęs. Bet argi menas dabar svarbus.. nebent tik tas, kuris yra priešais Fabrizio. Bučiuodamas Fredį, ir pats nepabūgsta parodyti, jog šios kelios akimirkos jam tikrai prailgo, o vyrui atsitraukus, vėl įsispokso į jo akis. Vos spėja perkelti ranką nuo smakro ant jo peties, kai Rousseau nusprendžia pereiti į patogesnę poziciją ir Fab tik smagiai nusijuokia, jau netrukus pajusdamas po savimi kietą paviršių. - Wooah. Dažnai taip kiloji savo svečius ar tik dabar nusprendei pasirodyti? - žaviai šypsodamasis akimis nuglosto Frederiko rankas, jau netrukus delnu perbraukdamas vyro žastu. Jam priartėjus ir taip mielai prisilietus, Fab akimirkai užsimerkia, tuo pačiu giliau įkvėpdamas Rousseau aromato, ir vos pasuka galvą į šoną, suveikiant gynybinei reakcijai, kai Fredis atsiduria pavojingai per arti jo ausies. Taip greitai atradęs jo silpnosios vietos dar turbūt nebuvo niekas. - Žinoma. Man gerai ir čia, - spėja vos girdimai sumurmėti, pats spoksodamas į Oskaro lūpas, ir pasislenka arčiau spintelės krašto, šlaunimis įsiremdamas į šviesiaplaukio klubus. Nuo žasto lėtai nuslysta iki Fredžio peties, tyrinėdamas kiekvieną milimetrą, pasiekia kaklą, kur trumpam sustoja, nuvažiuoja iki sprando ir ten pirštų galais brūkšteli per vyro plaukus. Nė akimirkai nepaleisdamas jo lūpų, liežuviu tyrinėja įvairiausias struktūras, lyg pirmą kartą apskritai bučiuotų žmogų. Laisvąja ranka pakyla iki Oskaro kaklo ir švelniai jį suima, nykštį laikydamas vienoje pusėje, o pirštus kitoje, bet greitai vėl atleidžia. Delnu nuslysta kiek žemiau ir įsijautęs į visą procesą sugniaužia Fredžio viršutinį palaidinės kraštą kumštyje. Netrukus vėl atleidžia ir krūtine nusileidžia žemyn, per šoną pasiekia nugarą, tuo pačiu kilsteldamas maikutės kraštą ten, ir įtaiso savo delną vyrui ant nugaros. Tik tada šiaip ne taip paleidžia jo lūpas, tačiau per daug laiko negaišta, kol vėl nesustojo laikas, žvelgiant į jo akis. Ant sprando esančios rankos nykštį atkėlęs į priekį po žandikauliu, lengvai kilsteli Rousseau smakrą aukštyn ir su neapsakomu švelnumu lūpomis prisiliečia prie jo kaklo. Vietomis perbraukia liežuviu, vietomis tenkinasi tik lūpomis, tačiau praktiškai nė akimirkai negeba pasitraukti ir ten kuriam laikui užsilieka.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyTue Jan 07, 2020 9:17 pm



Paprastai Frederikas sugebėdavo išvengti žvitrių paparacių akių ir pakankamai retai pamatydavo savo vardą afišuojamą įvairiuose naujienų tinklaraščiuose. Galų gale, juk jis nebuvo itin garsus modelis, kuris žygiuoja podiumu per naujų kolekcijų pristatymus, neseniai Auksiniam gaubliui nominuotame filme suvaidinęs aktorius ar itin palaidą gyvenimo būdą propaguojanti kylanti pop žvaigždė, tad nenuostabu, kad dažniausiai žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas kitur. Vis dėlto, visai neseniai šviesiaplaukis savo kailiu pajuto, koks jausmas apima, kai tampi pagrindiniu bulvarinės spaudos dėmesio objektu ir kas kelias valandas google art praneša apie naują atsiradusį straipsnį, kur spėliojamas jo santykių statusas. Pats Rousseau iki šiol nežinojo, kaip dėl to jaustis ir iki šiol viską nuleido juokais, visiems pateikdamas itin abstrakčius atsakymus, jei kas nors prieš nosį pakišdavo mikrofoną ir iš dalies besimėgaudamas tokiu žaidimu, tačiau tuo pačiu suprasdamas, kad anksčiau, ar vėliau visa tai turės baigtis. Fredis nė nesitikėjo, kad viskas nueis taip toli ir linksmas vaidinimas prives prie visuotinio susidomėjimo juo ir Deina, todėl akivaizdu, jog šviesiaplaukis nebuvo paruošęs jokio tolesnio veiksmų planų ir tiesiog naiviai tikėjosi, kad jo kolegos žurnalistai susidomės kokia nors nauja istorija ir paliks juos ramybėje. Tuomet galbūt Fabrizio nepamatytų gvildenamų neegzistuojančių santykių peripetijų ir jam nereikėtų pasakoti, kaip viskas taip eskalavo. – Tu teisus. Nenoriu būti tik tavo draugu. – jis caktelėjo liežuviu, labiau pabrėždamas žodį „tik“, nes būti vyro draugu tikrai nebūtų pats blogiausias dalykas. Jei tai taip pat reikštų, kad Frederikas turi teisę laikyti italo ranką, vestis jį į pasimatymus, pristatyti jam pusryčius į lovą ir bučiuoti kada tik panorėjęs. Tuomet taip, tokio pobūdžio draugystė tikriausiai būtų visai geras dalykas. Rousseau taip pat nebūtų lengvai sugalvojęs vieno žodžio, kuriuo apibūdintų, kas jam yra Fabrizio. Vyras, kuris vos atsidūręs šalia priverčia jo širdį plakti truputį greičiau? Be galo saldžių lūpų savininkas, kurio prisilietimai svaigina daug labiau nei brangiausias jo kada nors ragautas vynas? Asmuo, šalia kurio jis jaučiasi galįs būti savimi ir nesibaiminti, kad bus pasmerktas dėl savo žodžių ar veiksmų? Visa tai ir dar daugiau žodžių apibūdino greta esantį tamsiaplaukį. Vis dėlto, sutikęs Querini žvilgsnį, Fredis nutarė kol kas visas šias mintis pasilaikyti ir garsiai nereikšti savo susižavėjimu vyriškiu, nes manė, kad tuomet italas visiškai užriestų savo mielą nosytę. – Ne, jos tobulos tokios, kokios yra. – netrukus pareiškė šviesiaplaukis ir plačiai nusišypsojo, pats taipogi pagalvodamas apie Žiedų Valdovo filmus ir visų pamėgtą Legolasą, kuriuo buvo susižavėjęs paauglystėje ir kartais pernelyg dažnai pagaudavo save spoksant į šio personažo plakatą ant savo sienos. Tiesa, ne dėl smailių ausų ir ne todėl, kad pats norėjo būti toks ryžtingas kaip elfas, bet labiau gėrintis dailiais Orlando veido bruožais. – Ne, pirmą kartą girdžiu šį vardą. – pripažino Frederikas, leisdamas suprasti, kad galbūt nežino apie erotinius romanus tiek daug, kiek bandė vaizduoti. Tačiau visuomet buvo galima daugiau apie tai pasidomėti šiek tiek daugiau, tad vyras įsidėjo šį vardą į atmintį, nes panašu, kad šis buvo vertas dėmesio, jei toji moterėlė sugebėjo savo darbais sužavėti Fabrizio. Ką gali žinoti, galbūt ir šviesiaplaukis šiuose romanuose rastų kokių nors naudingų patarimų, kurie galėtų praversti ateityje. Rousseau norėjo sužinoti daugybę dalykų apie tamsiaplaukį, pradedant jo gyvenimu Italijoje ir kodėl šis nutarė ją palikti ir baigiant jo pomėgiais bei dalykais, kurie verčia jį šypsotis, tačiau kartais atrodė, kad visi šie faktai, nors ir svarbūs, atsidurdavo antrame plane, jiems verčiau gilinantis į kitas temas. Pats Oskaras drįso tikėtis, kad palaipsniui sulauks visų atsakymų į savo turimus klausimus ir šis vakaras yra įžanga į nepaprastą, kelių šimtų knygos puslapių vertą romaną, kurį jie rašys kartu dar ilgą laiką. Nes nors jiedu gerai nepažinojo vienas kito, o Fredis vargiai būtų galėjęs pateikti kelis atsitiktinius faktus apie vyriškį, jis turėjo kažką savito, ypatingo ir neapčiuopiamo, kas šviesiaplaukį be galo trikdė, nes tai nebuvo vien akivaizdi fizinė trauka, bet kažkas daugiau, ko jis kol kas negalėjo įvardyti žodžiais. Šiuo momentu apskritai buvo sunku apie tai mąstyti, kai atrodė, kad visa juos supanti aplinka susiliejo ir vyras nematė nieko išskyrus Fabrizio. Todėl vos tik pradėjęs vardyti visus savo pasiūlymus, veik akimirksniu Rousseau susivokė, kad tik veltui aušina burną, kai puikiai suvokė, kad jie tikrai neskanaus šaldiklyje gulinčių ledų, susiglaudę ant sofos nežiūrės filmo ir krizendami neslampinės po namus, darinėdami visas duris iš eilės ir ieškodami požemio su įtartinos paskirties žaislais. Na, bent jau ne dabar, kai visi instinktai skatino liesti, ragauti ir mėgautis kito kūno skleidžiama šiluma, o visos kitos veiklos galimybės nublanko prieš tokius veiksmus. Tad vyras ilgiau nesipriešino savo troškimams ir pasidavė jiems, godžiai bučiuodamas Fabrizio ir nė trupučio nesigailėdamas dėl tokio sprendimo pamiršti visus kitus planus. Tik štai tas akivaizdus ūgių skirtumas šiek tiek apsunkino situaciją. – Tokie veiksmai rezervuoti tik tau. Tu mane sužavėjai vakariene, o aš bandau tave sužavėti savo jėga. – jis nusijuokė dėl tokios reakcijos į savo staigų manevrą ir pakštelėjo Querini lūpas. Išgirdęs pritarimą dėl pasilikimo šiame kambaryje, Frederikas dar kartą prigludo prie jo lūpų, tik šįkart ilgesniam laikui, o rankos tarsi automatiškai atsidūrė ant tamsiaplaukio liemens. Tiesa, jos ilgai ten neužsibuvo ir neilgai trukus ėmė klaidžioti Fabrizio kūnu, iš pradžių jo pirštams sugniaužiant vyro švarkelio skvernus, o paskui imant leistis žemyn, kur ne kur delnais spustelint jo šlaunis, kol nykščiais pasiekė apnuogintus kelius ir apsuko ratus aplink juos. Jo pirštai netrukus pradėjo kelionę atgal, lėtai kildami aukštyn ir sustodami tik ties sėdmenimis, ant kurių galiausiai ir pasiliko. Tik pajutęs kaip šiltas vyras delnas atsiduria po marškinėliais, Fredis kažką neaiškaus sumurmėjo į jo lūpas, toliau besimėgaudamas bučiniais. Šviesiaplaukis jautėsi kiek apdujęs, kai Fabrizio atsitraukė ir liežuviu apvedė lūpas, netrukus giliau įkvėpdamas oro ir tvirčiau delnais suspausdamas jo sėdmenis, kuomet kaklą pakuteno švelnus vyro prisilietimas. Rousseau lengvai suvirpėjo ir palenkė galvą į priešingą pusę, suteikdamas jam lengvesnį priėjimą. – Turiu dar vieną pasiūlymą. Paskutinį, prižadu. – Oskaras tyliai ištarė ir sukrizeno, išgirdęs, kad jo balsas šiek tiek prikimo, o tada kilstelėjo vieną ranką ir užkišęs smilių už Fabrizio smakrą, kilstelėjo jį ir švelniai pasuko į save, jog galėtų aiškiai matyti vyro veidą. – Galime eiti į antrą aukštą. Į mano miegamąjį. – jis tiesiai šviesiai pasiūlė ir atidžiai stebėjo vyrą, mėgindamas iššifruoti Giacomo reakciją į savo žodžius. Nenorėjo dar kartą klausti apie ekskursiją, kai buvo pakankamai akivaizdu, kad ji ilgai neužsitęstų, todėl atrodė protingiau iškart sakyti tai, kas sukosi galvoje. – Nebent nori sustoti. – dar greitai pridūrė vyriškis ir suraukė kaktą, pagalvodamas, kad galbūt nuo to ir reikėjo pradėti, nes egzistavo galimybė, jog Fabrizio norėjo nubrėžti tam tikras ribas, kurių šį vakarą nenorėjo peržengti, tad Frederikas jautė pareigą atsiklausti jo nuomonės.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyWed Jan 08, 2020 5:18 pm



viena vertus, neatrodo, jog yra labai daug šansų Fabrizio sužinoti apie tariamą Frederiko ir Deinos draugystę: jis neskaito bulvarinių žurnalų, ne itin domisi Paryžiaus grietinėlės gyvenimu, nebent ką nors nugirsta netyčia, ir kažin, ar turi kokių bendrų pažįstamų su panele Henrickson. Jei ir turėtų, pats vargiai tuo patikėtų. Tačiau kita vertus, kartais jis mėgsta sustoti prie kioskelio ir pavartyti naują national geographic numerį, o nuo ten iki viršelio su freina - vos vienas žvilgsnis. Be to, atrodo, jog porelė sulaukia visai nemažai dėmesio, tad nebūtų labai keista, jei kada starbuckso eilėje (ten užsuka tik dėl sumuštinių ir nuostabaus vaizdo pro langą, nes nėra tikras, jog tai išvis galima pavadinti kavine, kai ten nėra kavos), nugirstų apie ją kalbančius aplinkinius. O ir žinant Querini, niekas negalėtų nuspėti, kokia būtų jo reakcija. Iš vienos pusės, remdamasis savo paties patirtimi, niekada nebuvo linkęs tikėti spauda, tik smagiai su Saveria pasijuokdavo iš tokių naujienų, tačiau kartais jo elgesys būdavo nesuprantamas net jam pačiam. O ir kai kalba pasisukdavo apie Rousseau, jis ne itin pasitikėjo savo instinktais. - Tuomet nebūk? - pats nežino, kodėl tai pasako klausiama intonacija, lyg pateiktų Fredžiui pasiūlymą, kuris šioje situacijoje atrodo tinkamiausias. Nenori skambėti per daug valdingai ir pasitikinčiai savimi? Neatrodo labai būdinga Querini, bet gal jo kuklioji pusė nusprendė pagaliau pasirodyti? Kad jau Oskaras nepasidalino savo mintimis garsiai ir neprivertė jos vėl slėptis po rudeniniais lapais, kas tikrai nebūtų sveika paties Fab mąstysenai, tik ne šiuo metu. Nors.. net jei Frederikas ir nekalba daug, tais keliais žodžiais pasako daugiau nei tamsiaplaukis galėtų norėti. Ir dabar, išgirdęs tokį paprastą sakinį, kuris kitame kontekste neturėtų jokios didelės prasmės, vyras nušvinta lyg milijonas saulių. Kas galėjo žinoti, kad komplimentas apie ausis privers jį šitaip džiaugtis.. pats tikrai niekada nebūtų pagalvojęs. Rousseau prisipažinus, kad niekada negirdėjo apie Delią, Giacomo netikėdamas išpučia akis, kelis kartus pamirksėdamas, ir vaizduodamas savo nuostabą praveria burną. Aišku, tik apsimeta, kad baisiai nustebo, nes taip ir žinojo, jog Fredis jam kabina makaronus.. ir nesakytų, kad ji labai jį sužavėjo.. jam labai sunku vertinti, kai įprastai tokios literatūros neskaito, neturi su kuo palyginti. Nors tam tikri aprašymai tikrai gražūs, pats taip niekada nesugalvotų, o jis gi pusiau rašytojas. Tiesa, visi šie išvardinti dalykai iš tiesų yra svarbūs, ypač norint geriau pažinti žmogų, bet čia vėlgi atsitrenkiame į Fabrizio keistenybes ir vienas kitam prieštaraujančias savybes. Taip, jis tikrai su mielu noru galėtų valandų valandas klausytis Oskaro pasakojimų apie jo ankstesnį gyvenimą: vaikystę, tėvus, draugus, paliktus Kanadoje.. apie jo darbą, apie tai, kas jį domina ir kas jam sukelia daugiausia džiaugsmo, kas priverčia jo širdį plakti stipriau ir ko jis labiausiai bijo. Tačiau jis beprotiškai mėgo diskutuoti keisčiausiomis temomis, taip žmogų pažindamas per jo minčių dėstymą, žodžių ir sakinių jungimą, balso tono pasikeitimą, akių blizgėjimą, šypseną ar jos nebuvimą.. Querini turėjo savyje tiek tarpusavyje nesuderinamų savybių, kad kartais būdavo sunku suprasti, kaip jis pats susivokia ne tik savyje, bet ir gyvenime, kaip priima sprendimus ir kaip laikosi paties nusistatytų taisyklių, kaip apskritai sugeba ką nors sukurti, kai vieną dieną manosi sukūręs šedevrą, o kitą ima prieštarauti savo idėjoms. Nors negali sakyti, kartais, labai retais atvejais, jis ką nors sugalvodavo ir daugiau niekad nesigręžiodavo atgal, tvirtai laikydamasis savo nuomonės. Pavyzdžiui, jis iki šiol įsitikinęs, kad tolimesnis bendravimas su Rousseau yra vienas geriausių jo sprendimų, ir kažin, ar tai kada pasikeis. Ypač, kai bendravimas vyksta tokiomis priemonėmis. Fabrizio jau seniai juto tokią trauką ir norą būti kuo arčiau žmogaus, tačiau visame tame geisme taip pat buvo ir savotiškos švelnumo priemaišos. Kaip ir visur kitur gyvenime, taip ir čia Giacomo išsaugojo savo esminį bruožą - tuo pačiu metu norėjo ir priremti Frederiką prie sienos bei užpulti jį visa savo esybe, ir švelniai glostyti jo rankas, vos liestis lūpomis bei perteikti visus į paviršių kylančius jausmus.
- Aš ir taip pakankamai sužavėtas, - nusijuokdamas tamsiaplaukis dar kartą pademonstruoja savo šypseną, nė nebandydamas slėpti, kad Fredis gerokai sujaukė jo protą. Neatrodo labai reikalinga slėpti savo emocijas, kai viskas ir taip pakankamai akivaizdu, - bet, prašau, show me more, - vis dar šypsodamasis, porą kartų palinksi galva, lyg prašydamas vyro, jog jokiu būdu nesustotų ir toliau demonstruotų viską, kas tik jam atrodo reikalinga, norint sužavėti Fabrizio. Nepaisant to, kad pats yra ne ką mažiau užsiėmęs, norėdamas paliesti bene kiekvieną Rousseau kūno lopinėlį, Fab puikiai jaučia kiekvieną šviesiaplaukio prisilietimą ir, kai jo rankos atsiduria ties jo sėdmenimis, šypteli, trumpam paleisdamas jo lūpas ir vėl iškart jas sugaudamas. Suvokia, kad galbūt kiek per daug įsijautė, nors negali neigti, jog kiekviena, kad ir pati menkiausia Oskaro reakcija, tik dar labiau jį jaudina ir verčia smegenis išsiųsti atostogų. Tą trumpą akimirką atgavęs kvapą, Frederiko kaklą glamonėja kur kas švelniau, lyg būtų neseniai pabudęs iš miego ir bandytų apsiprasti esamoje aplinkoje. Tik vyrui prabilus, paskutinį kartą pabučiuoja ir paklusniai pasuka galvą, sutikdamas jo žvilgsnį. Nieko nesakydamas kilsteli antakius, laukdamas to paskutinio pasiūlymo, net jei kažkur ir kirba mintis, jog labai lengvai galėtų atspėti. Galbūt todėl beveik nenustemba, sulaukęs pratęsimo, ir paprasčiausiai spokso į Frederiką. Turbūt protingas sprendimas šiuo atveju būtų nuraminti savo šėlstančius hormonus ir pirmiausia vienas kitą geriau pažinti, o tik po to nerti į kūniškus malonumus, tačiau Fabrizio tikrai nenori sustoti, tik ne dabar, kai jiedu pagaliau nusimetė visas kaukes ir parodė tikruosius savo troškimus. Dar kurį laiką patylėjęs ir stebėjęs nuostabias Fredžio akis, Querini abiem delnais suima jo veidą ir savo lūpomis apglėbia jo, taip savotiškai pateikdamas atsakymą. Visgi, po kelių akimirkų atsitraukia ir nusišypso. - Eime, - trumpai tarsteli, taip galutinai išsklaidydamas visas abejones.  Nuleidęs rankas žemyn, vos suima Rousseau džinsus ties saga ir stumteli jį tolyn, taip padarydamas sau vietos ant žemės, ir nušoka nuo spintelės. Švelniai prisiliečia prie apnuoginto šviesiaplaukio dilbio ir, vos liesdamasis pirštų pagalvėlėmis prie jo odos, nusileidžia žemyn bei paima jo plaštaką į delną ir pirmiausia apglėbia pirštais, o po to juos ir sukabina. Pakelia akis į Fredį ir vos matomai darkart linkteli, leisdamas jam rodyti kelią.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Credit : beautifulchaos; fire breather; starboy.
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyWed Jan 08, 2020 8:59 pm



Fabrizio pareiškus, kad jis jau sužavėtas, vyriškis tik plačiai nusišypsojo ir jau žiojosi klausti, ar reikėtų nustoti jį kilnoti, tačiau nespėjo nieko ištarti, kuomet išgirdo atsakymą nė nespėjęs ištarti klausimo. – Mmm, tau tai patinka? – dar pasitikslino Frederikas ir klausiamai išlenkė antakius, visai neprieštaraudamas tokiai idėjai, ypač, kai italas nebuvo sunkus ir jį kilnoti bei nešioti būtų vienas malonumas. Šviesiaplaukis gėrėjosi Querini šypsena, kurią šį vakarą matė ne kartą ir ne du, tačiau vis vien negalėjo atsižiūrėti ir su kiekvienu akių mirktelėjimu tarsi spaudė įsivaizduojamą fotoaparato mygtuką ir dėjosi visas šias įamžintas akimirkas į didžiulę brangiausių prisiminimų skrynią. Šiuo momentu Fredis nė nebūtų galėjęs įsivaizduoti nieko geresnio už buvimą jo dėmesio centru ir savo norą atsilyginti jam tuo pačiu, mėgaujantis galimybe vis drąsiau liestis prie vyro ir nespėlioti, kokios mintys sukasi jo galvoje, kai visos kortos jau atverstos gulėjo ant stalo. Tikriausiai bet kuris pašalinis asmuo, pamatęs, vien tai kaip jiedu žvelgia vienas į kitą, galėtų suprasti, kad tarp vyrų jau spėjo užsimegzti neeilinis, sunkiai žodžiais apibūdinamas ryšys, kurio nebuvo įmanoma paneigti. O šviesiaplaukis net nesistengė to daryti ir paisė tik savo instinktų, laikinai leisdamas sau nustumti sveiką protą į šalį ir paprasčiausiai gyvendamas šia akimirka. Kažkur tolimame pasąmonės kamputyje vyras ir suvokė, kad galbūt viskas vyksta per greitai ir derėtų į visa tai žvelgti kiek atsargiau, užuot iškart prisileidus Fabrizio taip arti, tačiau bent vieną kartą gyvenime Rousseau norėjo nepaisyti jo galvoje skambančių įspėjamųjų sirenų ir kliautis savo jausmais. Todėl tuo vadovaudamasis, vyras pasiūlė naują veiksmų planą ir atidžiai stebėjo tamsiaplaukį, šiuo metu nenorėdamas nieko kito, tik žinoti, ką jis galvoja. Galbūt dabar Giacomo sugalvos sprukti ir pareikš, kad jam reikia skubėti namo žiūrėti naujos serialo serijos? O gal liks su Fredžiu ir kalbėsis apie gyvenimą, bet nutars laikytis bent šiokio tokio atstumo ir nenorės peržengti įprastų padorumo ribų? Arba... vyras nespėjo sugalvoti trečio varianto, kuomet Fabrizio prigludo prie jo lūpų ir viskas pasidarė aiškiau nei aišku. Pramerkęs akis, Oskaras kukliai nusišypsojo ir pats lūpomis prigludo prie tamsiaplaukio smilkinio, o tuomet paklusniai žengtelėjo atgal, leisdamas jam atsistoti. Rousseau jau buvo pradėjęs svarstyti apie galimybę vėlei čiupti vyrą į savo glėbį ir užnešti jį laiptais aukštyn, tarsi jie ką tik būtų susituokę ir reikėtų įveikti tik šią vieną paskutinę kliūtį, kad paskui jiedu galėtų mėgautis pirmąja santuokos naktimi, tačiau jis nespėjo nė pradėti vykdyti šios misijos, kuomet jo saujoje atsirado Fabrizio delnas. Tad vyras ilgiau nedelsė ir spustelėjęs jo pirštus, netrukus neskubėdamas nuėjo tolyn, prisitaikydamas prie tamsiaplaukio žingsnių, kad šiam nereikėtų bėgti iš paskos, o tuomet pasuko už kampo ir ėmė lipti laiptais į antrą aukštą. – Ar tu pasiruošęs? – jiems sėkmingai pasiekus laiptų pabaigą, pasiteiravo vyriškis ir susirado kitą Querini delną, pats atbulomis įžengdamas į greta esantį kambarį. Vėlgi, akivaizdu, kad Frederikas mėgo atviras erdves, nes ir čia nebuvo jokių durų... kažin, ką tai sakė apie jo asmenybę. – Miegamasis, drabužinė ir vonios kambarys. – greit išpyškino Oskaras. – Jei norėsi, vėliau galėsi viską ištyrinėti. – jis dar pridūrė ir toliau ėjo atgal, kol blauzdomis įsirėmė į lovą, o tuomet atsisėdo ant jos ir trūktelėjo Fabrizio rankas, skatindamas jį prieiti arčiau. Pagaliau paleidęs vyro delnus, Fredis ilgai netempė gumos ir vienos rankos pirštais šiek tiek kilstelėjo jo marškinėlius, netrukus nykščiu paglostydamas apnuogintą šoną ir palinkdamas arčiau, kad galėtų priglausti lūpas prie jo akiratyje pasirodžiusių vyro pilvo raumenų, kuriuos iškart nubėrė švelniais bučiniais, pamažu tyrinėdamas naują, iki šiol nepažintą teritoriją. Šviesiaplaukis kurį laiką keliavo įvairiomis kryptimis, vis liežuvio galiuku perbraukdamas per labiau patikusį plotą, kol galiausiai nusprendė, kad pradžiai tiek užteks ir apsilaižęs lūpas, atlošė galvą ir trumpam užsižiūrėjo į dailų tamsiaplaukio veidą, kuris, jo manymu, šiuo metu buvo truputį per toli. Tad Rousseau delnai dar kartą susirado jo klubus ir prisitraukė juos arčiau, tokiu būdu siekdamas, kad Giacomo atsidurtų jo glėbyje ir patogiau įsitaisytų jam ant kelių. Sėkmingai įvykdęs savo užsibrėžtą tikslą, Fredis apsikabino jį per liemenį ir savo kakta trumpam prigludo prie jam priklausančios. – Labas. – Frederikas tyliai pasisveikino, lyg jie nebūtų viso vakaro praleidę kartu, ir pats nusijuokė dėl savo absurdiško elgesio, o tuomet vėl susirado jo lūpas savosiomis, nutardamas atsisakyti visų tolesnių pokalbių, kurie šią akimirką jau neatrodė tokie reikšmingi, kai į pirmą vietą labai greitai įsiveržė jau išsiilgti prisilietimai.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 AmV0R9H
Credit : icon: fire breather; aes gif: beautifulchaos; code: starboy
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 EmptyFri Feb 21, 2020 7:28 pm



nusileidęs į pirmą aukštą, garsiai išpučia orą pro vos pravertas lūpas ir virtuvėje susiranda savo paliktus daiktus. tuo pačiu apžvelgia visą netvarką ir kelias akimirkas labai smarkiai kovoja su didžiuliu noru viską sutvarkyti, kol įrodo sau, kad tai ne jo darbas ir jis čia tik svečias. be to, ar Fredis neminėjo, jog turi namų tvarkytoją? žodžiu, kol dar nepradėjo šeimininkauti ne savo namuose, čiumpa kuprinę ir nukuria išėjimo link. pakankamai greitai užsideda batus, striukę ir išeina į kiemą. kiek lengviau atsikvepia, paskui save uždaręs duris, ir nukeliauja iki motociklo. nusprendžia, jog parūkyti galės ir grįžęs prie savo namų, nenori teršti Frederiko augaliukų, kuriuos taip smagiai apžiūrinėjo prieš kelias valandas. sėdęs ant savo mažylės, užsideda šalmą, užkuria variklį ir dar kiek pagazavęs, išvažiuoja iš kiemo bei patraukia namų link.
Back to top Go down


Sponsored content

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 2Go to page : Previous  1, 2

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Taxi, Restaurant :: Frédéric Rousseau-