I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3



 

Share
 

 Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3
AuthorMessage
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 EmptySun Jan 05, 2020 12:00 am



Frederikas ne kartą savo akimis regėjo kaip didžiulį populiarumą pasiekę jo srities atstovai naudodavosi savo turimu statusu vien tam, kad lengvai gautų rezervacijas garsiame restorane ar išsisuktų nuo baudos už greičio viršijimą vien garsiai ištarę savo vardą arba apdovanoję kitus savo žavinga šypsena. Ir pats vyras panašiai elgėsi, kuomet vis dažniau būdavo atpažįstamas gatvėje ir maudėsi šlovės spinduliuose, išskėstomis rankomis priimdamas visas jo gyvenimo kelyje pasirodžiusias privilegijas ir niekuomet nepraleisdamas progos pasidžiaugti, kad sugebėjo visa tai pasiekti. Tačiau laikant bėgant šis pirminis populiarumo žavesys visiškai nublanko ir dabar Rousseau vis dažniau pagaudavo save besislepiant po anonimo kauke ir dažnai neigdavo, kas esąs, jei tik jį kas nors atpažindavo. Galbūt tokiam sprendimui turėjo įtakos tai, kad vyras jau nemažai metų dirbo televizijoje ir žinojo apie visą kitoje ekrano pusėje vykstantį chaosą, kurio, net labai norėdamas, nebūtų pastebėjęs eilinis žiūrovas, o gal šviesiaplaukis tiesiog norėjo atskirti savo darbą ir asmeninį gyvenimą, kad galėtų išlaikyti bent šiokią tokią ribą tarp realybės ir vaidinimo. Visgi, Fredis neketino viso to slėpti nuo italo ir ketino kada nors papasakoti apie savo veiklą, tiesiog jis dar nerado tam tinkamo laiko. Ar bent jau taip sakė pats sau, nes nė nenumanė, kokia galėtų būti vyriškio reakcija. Ką gali žinoti, galbūt žinia, kad Oskaras yra viešas asmuo, nebūtų priimta labai teigiamai ir Fabrizio susimąstytų, ar tikrai norėtų potencialiai sieti savo gyvenimą su Frederiku, kai egzistavo galimybė, jog tuomet prožektorių lempos atsisuktų ir į jį? O gal priešingai, tai viso labo tik priverstų vyrą keliskart sumirksėti akimis ir atsainiai trūktelėti pečiais? Šiuo metu Rousseau galėjo tik spėlioti apie šią hipotetišką situaciją, tačiau nujautė, kad tik laiko klausimas, kai sužinos tikrąjį atsakymą į savo klausimą, tad dabar nebuvo prasmės apie tai galvoti. Net jei ir buvo pakankamai tiesmukas, Fredis visada privengdavo kalbėti apie savo jausmus ir emocijas, tad dabar ir pats šiek tiek nustebo, kai nė pats nepajuto kaip pro lūpas prasprūdo žodžiai, kurių neketino ištarti. Na, juk savaime aišku, kad Fabrizio jam buvo ypatingas, nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukį pažinojo trumpą laiko tarpą, tačiau vis vien buvo keista tai ištarti garsiai. Kad ir kaip bebūtų, Frederikas ilgam nepasimetė ir sunkiai atsiduso, kuomet vyrukas atsisakė jam pasakyti dar vieną komplimentą. 1-0 Fabrizio naudai. Vis dėlto, vyras spėjo sugauti šiltą italo žvilgsnį, kuris vėl į jo veidą grąžino šypseną. – Guilty as charged. – netrukus atsakė Rousseau ir pats ėmė juoktis, trumpam prabildamas angliškai ir nė nebandydamas gintis dėl tokio kaltinimo. Vyras tiesiog girdėjo tai, ką norėjo girdėti ir atmetė šiuo atveju visai nereikšmingą kontekstą. Iš tiesų, jis jau netgi buvo spėjęs pamiršti apie ką jie dabar kalbėjo, nes ausys užfiksavo tik tuos kelis žodelius. Aišku, tokiu būdu tiesiog pasireiškė jo noras paerzinti savo simpatiją ir Fredžiui iš tiesų nelabai rūpėjo kažin kokia reitingavimo sistema, o ir šiaip būtų labai naivu tikėtis, kad šviesiaplaukis užėmė pirmąją vietą jo svarbiausių žmonių sąraše. Na, nebent tik šią sekundę, kai neturėjo su kuo konkuruoti. – Kitų artimų žmonių... tai ir aš jau priklausau šiai kategorijai, ar ne? – jis klausiamai kilstelėjo antakius ir gudriai šyptelėjo, netrukus vėl prisikabindamas prie Fabrizio žodžių, nes taip įdėmiai klausėsi, kad negalėjo jų praleisti pro ausis. Vis dėlto, Oskaras greitai nusijuokė, leisdamas suprasti, kad tik pokštauja ir visai nenori vyro statyti į nepatogią poziciją, tad verčiau viską nuleido juokais, nereikalaudamas ir nesitikėdamas konkretaus atsakymo. O Querini pastangos iš tiesų buvo be galo mielas dalykas ir Rousseau neabejotinai tai vertino, tad kitą kartą, jiems apsikeitus vaidmenimis, ketino jam atsilyginti tuo pačiu ir pasistengti maloniai nustebinti italą. Vis dėlto, Frederikas taip pat visuomet turėjo polinkį stengtis dėl kitų žmonių, tad ir dabar jam į galvą nė nešovė mintis elgtis kaip nors kitaip nei buvo įpratęs. – Netgi labai patinka. Ir ne tik jos. – vyro žvilgsnis pradėjo klaidžioti dailiu Fabrizio veidu, savaime aišku, kiek ilgiau apsistodamas ties lūpomis. – Dar turi labai mielas ausis. – netrukus tarstelėjo šviesiaplaukis ir šyptelėjo, šiuo metu neketindamas vardyti visų jo dėmesį patraukusių Giacomo kūno dalių, nes tai labai ilgai užtruktų, o, be to, jis dar ne viską matė, tad dar buvo per anksti rinktis savo favorites. Fredžiui nejučia pasidarė karšta po anksčiau vyro ištartų žodžių, o ir netikėtai iš miego pabudusi fantazija taip pat visai negelbėjo šioje situacijoje, tačiau Rousseau bandė laikytis tvirtai ir neišsiduoti, net jei įtarė, kad nebuvo itin subtilus ir buvo pakankamai aišku, kokie vaizdiniai šią akimirką sukasi jo mintyse. – O taip, tai mano guilty pleasure. Savo naktinio staliuko stalčiuje slepiu bent porą tokio pobūdžio romanų. Mėgstu juos paskaityti prieš miegą. – jis palinksėjo galva, tarsi užtvirtindamas savo žodžius ir toliau kurdamas iliuziją, kad dievina tokias knygas, kur tarnaitė Esmeralda smagiai leidžia laiką su savo griežtu viršininku Eduardu. Na, juk kiekvienas turėjo savų pomėgių, tad kodėl gi ir Frederikas negalėjo mėgti tokios literatūros? Vyriškis nesitikėjo, kad jų kalbos pakryps tokia linkme, tačiau tai buvo savotiškai vien dėl to, jog Fabrizio, rodos, labai noriai prisidėjo prie šios diskusijos ir nepabūgo kalbėti jokia tema, tad Oskaras neskubėjo pristabdyti savo žirgų, net jei gal ir būtų buvę protingiau tai padaryti, užuot be baimės žygiuoti pirmyn ir žiūrėti, kas iš to gali išeiti. Tačiau buvo pakankamai akivaizdu, kad dabar vyras nesivadovavo sveiku protu ir elgėsi spontaniškai, nepaisydamas galimų pasekmių. Šviesiaplaukis smalsiai stebėjo Querini, kol šis svarstė, ką pasirinkti iš jo pasiūlytų variantų, pats beveik iškart suprasdamas, kad tikriausiai ledai dar kuriam laikui liks nepaliesti šaldiklyje. Tiesa, vyras nė neužsiminė apie galimybę palydėti tamsiaplaukį iki durų ir su juo atsisveikinti, nes jo paties visai neviliojo tokia galimybė ir Rousseau savanaudiškai troško, kad Fabrizio pasiliktų bent šiek tiek ilgiau ir neskubėtų vykti namo vos tik pasibaigus žadėtajai vakarienei. Frederikas taip pat tikriausiai nebūtų galėjęs lengvai pateikti atsakymo, ko norėtų pats, kai galvoje sukasi vienintelė mintis, kad tiesiog trokšta ir toliau būti šalia Giacomo, o pasirinkta veikla jau neturėjo tokios didelės reikšmės. Ypač dabar, kai abu ėmė elgtis laisviau ir subtilios frazės jau buvo praeities dalis, o jas pakeitė drąsesni žodžiai ir nekuklūs prisilietimai. Pastebėjęs, kad Fabrizio pajudėjo iš savo vietos, šviesiaplaukis atidžiai jį stebėjo ir vos tik vyrui priėjus arčiau, iškart apsivijo jo liemenį rankomis ir priglaudė arčiau savęs, nekantraudamas išgirsti, kokį verdiktą šis priėmė savo apmąstymų metu. Tik pajutęs jo pirštus prisiliečiant prie apnuoginto odos lopinėlio, Fredis sunkiau nurijo burnoje susikaupusias seiles ir primerkė akis. – Puikus pasirinkimas. – jis tarstelėjo, nors tikriausiai taip galvotų bet kuriuo atveju, kai pamažu darėsi vis aiškiau, kad visi keliai tikriausiai vedė prie to paties. Vyras dar labiau sukluso, norėdamas sužinoti, kas šitaip domina Querini, tačiau išgirdęs klausimo pabaigą, pradėjo garsiai kvatotis, nes niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad tamsiaplaukiui staiga parūptų, kur jis pirko savo interjero detales. Oskaras jau žiojosi atsakyti, jog šiuo metu to neprisimena, tačiau nuo to jį sustabdė Fabrizio pirštai, kurie paskatino pažvelgti žemyn ir dar kartelį sutikti jo žvilgsnį, prieš vėl nukrypstant į lūpas, į kurias šįvakar vis nepavargo spoksoti. Nors, žinoma, buvo daug smagiau ne žiūrėti, bet liesti, tad Frederikas dar šiek tiek palenkė galvą ir noriai jas pasitiko savosiomis. Matyt, visos ankstesnės jųdviejų kalbos turėjo bent šiokios tokios įtakos, nes šįkart vyriškis iškart reikliau įsikibo į tamsiaplaukio lūpas ir neilgai trukus dar dantimis užkabindamas jo apatinę lūpą ir timptelėdamas šią į save. Vis dėlto, prieš grįždamas prie bučinių, šviesiaplaukis nuleido rankas šiek tiek žemiau ir įsikibo vyruko klubų, lengvai kilstelėdamas jį aukščiau, o tada apsisuko 360 laipsnių kampu ir pasodino Fabrizio ant spintelės. Na, tai buvo naudinga dėl praktinių sumetimų, norint sumažinti jų ūgių skirtumą, kad vienam nereikėtų nuolat stiebtis, o kitam lankstytis. Frederikas iškart įsispraudė tarp jo kojų ir šyptelėjo, nosies galiuku perbraukdamas tamsiaplaukio skruostu. – O gal kol kas niekur neikime? – palinkęs prie vyro ausies, sukuždėjo vyriškis ir dantimis grybštelėjo italo ausį. Tačiau ilgai nelaukęs atsakymo, Oskaras vėl pasigavo jo lūpas, entuziastingai vykdydamas savo ankstesnį pažadą.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 EmptyTue Jan 07, 2020 6:03 pm



kažin, ar Fabrizio galėjo adekvačiai vertinti tokias privilegijas, kai pačiam neteko atsidurti panašioje situacijoje. Taip, jis tikrai labai norėtų tikėti, jog jei jam kas pasiūlytų ne susimokėti baudą, o kartu nusifotografuoti, jis atsisakytų ir kaip pareigingas pilietis suplotų tą nemenką sumelę pinigų, bet.. ką gali žinoti? Niekas nėra apsaugotas nuo proto užtemimo, kad ir laikino. Be to, jis puikiai pamena, kaip vaikystėje nemokamai patekdavo į akvariumą vien dėl to, jog jo mama dažnai ten lankydavosi su savo mokiniais, tad būtų labai hipokritiška iš jo pusės smerkti Frederiką dėl tokių pasirinkimų, net jei pats tuomet buvo tik vaikas, kurio nuomonė mažai reiškė. Be to, vyras pats susivokė, jog taip elgtis nederėtų, ir kad ir kokios būtų to priežastys, vien tai yra verta pagyrų. Juk kiek pasaulyje milijonierių, kuriems nė motais visos žmogiškos emocijos ir anonimiškumas. Be nuolatinio paparacių persekiojimo ir fotoaparatų blyksčių turbūt nemokėtų gyventi. Kalbant apie Querini reakciją į tokią žinią, atsakymo ieškoti labai toli turbūt nereikia. Jei tik Rousseau įvestų į kompiuterio paiešką jo vardą, rastų tikrai labai įdomių straipsnių, kurių, beje, pusė tikrai nėra teisingi. Tačiau tiesa ta, jog Fab labai dažnai sugeba įsipainioti į santykius su žymiais žmonėmis. Matyt, tai jo išskirtinis talentas. Negali sakyti, jog tada jį labai erzino Italijos spaudoje apie jį pateikiami faktai, tuomet jis jau buvo pakankamai gerai įvaldęs aplinkinių nuomonės ignoravimo meną. Kur kas labiau jį siutindavo pažįstamų klausimai: ar tikrai taip buvo?, ar tu tikrai tai pasakei?, ar jūs jau išsiskyrėte?, ar ji nėščia?, tai kada vestuvės? Kita vertus, taip jis labai greitai atsijojo tikrus draugus, kurie sulaukdavo jo paties versijos ar patys žinute paneigdavo tam tikrus faktus, lyg laukdami Fabrizio pritarimo, o kurie tebuvo pažįstami, su kuriais kartais smagu susitikti išgerti vieną kitą bokalą alaus, tačiau tik tiek. Nors negali neigti, kad išsiskyrus su Saveria ir jo vardui nustojus šmėžuoti žiniasklaidoje, Fab gyvenimas pasidarė kur kas ramesnis, tad tikrai įdomus klausimas, ar jis būtų vėl pasirengęs dar kartą žengti tą patį žingsnį, kai pakankamai gerai žino, kur veliasi. - artimų žmonių? Nežinau, ar norėtum priklausyti.. jai dažniausiai priskiriu gimines ir draugus, - suprasdamas, kad, jei nenori, gali neatsakinėti, vis tiek neatsispiria pagundai paerzinti Frederiką. Akivaizdu, jog lygus rado sau lygų, ypatingai dabar, kai nė vienam nebereikėjo spėlioti, kas tiksliai slepiasi už visų tų žodžių po dar visai neseniai įvykusio bučinio. Tiesa, Fabrizio nežinojo, kokiai kategorijai priskirtų Fredį, jei šis paklaustų. Simpatijų? Vyro, dėl kurio būtent šią sekundę padarytų.. ne, ne viską, bet tikrai nemažai? Aišku tik viena, toje kategorijoje jis karaliautų vienas. Šviesiaplaukiui paminėjus, jog jam patinka ne tik Giacomo akys, šis susidomėjęs kilsteli antakius, taip nebyliai paragindamas vyrą nesidrovėti ir kalbėti toliau, kad jau pradėjo. Juk tokia įdomi tema.. žinoma, nepraleidžia pro akis žemyn nukrypusio jo žvilgsnio, kuris beveik tą pačią akimirką iššaukia atsakomąją šypseną. Fab juk nekvailas, supranta, kad Fredis tikrai nespokso į jo smakrą. Nors.. po sekančio komentaro tikrai būtų verta susimąstyti. - kaip originalu, - suprunkšdamas nusijuokia, nes dar tikrai neteko girdėti, jog kam nors patiktų jo ausys. - ar būtų dar geriau, jei jos būtų smailios kaip elfo? - klausdamas kiek pakreipia galvą į šoną. Yra girdėjęs, jog kai kurie žmonės pamatę legolaso ausis iškart susijaudina, tad.. na, jam nuoširdžiai įdomu, ypač kai pradėjo kalbėti tokiomis temomis. Juk tai, kad išorėje jis atrodo ramus kaip belgas, nereiškia, kad viduje nešėlsta uraganas. Suvokia, kad turbūt ir Frederiko galvoje viena su kita maišosi panašios mintys, tačiau dėl to tikrai nesuka galvos. Juk tai kaip tik labai geras ženklas, suteikiantis jam kur kas daugiau šansų nei galėjo tikėtis susitikimo pradžioje. - žinai Delia Markides? Jei ne, būtinai pasidomėk. Tau turėtų patikti jos kūryba, - keliskart palinksi galva, netikėtai prisimindamas vieną erotinių romanų rašytojų. Pačiam teko skaityti kelias ištraukas, kai susitikęs kelis pažįstamus pasijuto žalias lyg neprinokęs avokadas, kuomet jie ėmė aptarinėti naujausią jos romaną. Žinoma, jog grįžęs namo susirado ebooką ir permetė akimis tekstą, aiškindamasis, kas tose knygose taip žavi žmones. Užtai dabar ir gali dalinti tokius aukso vertės patarimus. Visgi, tiek šiuo atveju, tiek ir kitais, buvo pakankamai aišku, jog jiedu vienas apie kitą žino labai nedaug. Jei visas žinias paverstume duonos trupiniais, Jonukui su Grytute jų būtų pritrūkę jau po pirmų kelių žingsnių. Iš dalies taip buvo ir dėl visų jų žaidimų, kuomet vienas iš jų pamėtėdavo kokį faktą, o kitas galėdavo tik spėlioti, ar tai tiesa, ar melas, visai kaip dabar. Querini nė nenutuokė, kiek tiesos yra Oskaro žodžiuose ir jeigu dabar būtų reikėję spėti, ar apsilankęs šviesiaplaukio kambaryje tikrai rastų krūvą gražiai sudėtų erotinių romanų, kuriais paremta jo stalinė lempa, galimybė atspėti būtų 50/50. Be to, dėl nepaaiškinamos priežasties jie labiau mėgdavo kalbėtis visiškai neįprastomis temomis nei pasakotis apie save. Fabrizio niekada apie tai nesusimąstė, tačiau visai įdomu būtų pagvildenti šią mintį. Ar tai todėl, kad pašaliniai dalykai tampa nesvarbūs, kai jie kartu? Ar todėl, kad ateitis ilga ir tokiems nuobodiems pokalbiams jie dar galimai turės galybę laiko? Galbūt todėl, kad pradėjus kalbėtis apie kasdienybę ir tai, ką nuveikė šiandien, dingtų dalelė juos supančios magijos? Nes šiuo metu Fab atrodė, jog magija ne tik sukelia vibracijas ore, bet ir pulsuoja iš kiekvieno aplink juos esančio objekto. Galimybė keliauti namo? Lyg tokia mintis galėtų atsirasti bent vieno iš jų galvose artimiausią valandą.. ar dvi.. be to, Querini pasąmonė jau senų seniausiai pati už jį nusprendė, jog taip iškart namo jis nekeliaus, nebent norėtų savo motociklą palikti Rousseau kieme. Kas, iš tiesų, nebūtų toks jau blogas sprendimas, žinant, kad tokiu atveju vėl tektų apsilankyti pas vyrą svečiuose.. problema tik tame, kad savo mažylę Fabrizio mylėjo labiau nei savo gyvybę, tad net ir išgėręs kelias taures vyno turbūt ryžtųsi keliauti. Bėda tik ta, jog dabar jis buvo apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, o nuo kur kas stipresnės esencijos. Oskarui taip lengvai apsivijus jo liemenį lyg tai būtų daręs šimtus kartų prieš tai, Fab vos matomai šypteli ir susižavėjęs kurį laiką klausosi Rousseau juoko, kuris šiuo metu skamba kaip gražiausia melodija. Na, kodėl, juk tai irgi savotiškas menas? Kiekvienas daiktas, net ir pati mažiausia smulkmena prideda svorio pilnam estetiniam vaizdui. Nors, tiesą pasakius, Giacomo nebuvo tikras, jog šviesiaplaukis žino, ką šis veikia gyvenime.. juk tai, kad išmano apie meną kiek daugiau nei eilinis praeivis, dar nereiškia, kad yra su tuo susijęs. Bet argi menas dabar svarbus.. nebent tik tas, kuris yra priešais Fabrizio. Bučiuodamas Fredį, ir pats nepabūgsta parodyti, jog šios kelios akimirkos jam tikrai prailgo, o vyrui atsitraukus, vėl įsispokso į jo akis. Vos spėja perkelti ranką nuo smakro ant jo peties, kai Rousseau nusprendžia pereiti į patogesnę poziciją ir Fab tik smagiai nusijuokia, jau netrukus pajusdamas po savimi kietą paviršių. - Wooah. Dažnai taip kiloji savo svečius ar tik dabar nusprendei pasirodyti? - žaviai šypsodamasis akimis nuglosto Frederiko rankas, jau netrukus delnu perbraukdamas vyro žastu. Jam priartėjus ir taip mielai prisilietus, Fab akimirkai užsimerkia, tuo pačiu giliau įkvėpdamas Rousseau aromato, ir vos pasuka galvą į šoną, suveikiant gynybinei reakcijai, kai Fredis atsiduria pavojingai per arti jo ausies. Taip greitai atradęs jo silpnosios vietos dar turbūt nebuvo niekas. - Žinoma. Man gerai ir čia, - spėja vos girdimai sumurmėti, pats spoksodamas į Oskaro lūpas, ir pasislenka arčiau spintelės krašto, šlaunimis įsiremdamas į šviesiaplaukio klubus. Nuo žasto lėtai nuslysta iki Fredžio peties, tyrinėdamas kiekvieną milimetrą, pasiekia kaklą, kur trumpam sustoja, nuvažiuoja iki sprando ir ten pirštų galais brūkšteli per vyro plaukus. Nė akimirkai nepaleisdamas jo lūpų, liežuviu tyrinėja įvairiausias struktūras, lyg pirmą kartą apskritai bučiuotų žmogų. Laisvąja ranka pakyla iki Oskaro kaklo ir švelniai jį suima, nykštį laikydamas vienoje pusėje, o pirštus kitoje, bet greitai vėl atleidžia. Delnu nuslysta kiek žemiau ir įsijautęs į visą procesą sugniaužia Fredžio viršutinį palaidinės kraštą kumštyje. Netrukus vėl atleidžia ir krūtine nusileidžia žemyn, per šoną pasiekia nugarą, tuo pačiu kilsteldamas maikutės kraštą ten, ir įtaiso savo delną vyrui ant nugaros. Tik tada šiaip ne taip paleidžia jo lūpas, tačiau per daug laiko negaišta, kol vėl nesustojo laikas, žvelgiant į jo akis. Ant sprando esančios rankos nykštį atkėlęs į priekį po žandikauliu, lengvai kilsteli Rousseau smakrą aukštyn ir su neapsakomu švelnumu lūpomis prisiliečia prie jo kaklo. Vietomis perbraukia liežuviu, vietomis tenkinasi tik lūpomis, tačiau praktiškai nė akimirkai negeba pasitraukti ir ten kuriam laikui užsilieka.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 EmptyTue Jan 07, 2020 9:17 pm



Paprastai Frederikas sugebėdavo išvengti žvitrių paparacių akių ir pakankamai retai pamatydavo savo vardą afišuojamą įvairiuose naujienų tinklaraščiuose. Galų gale, juk jis nebuvo itin garsus modelis, kuris žygiuoja podiumu per naujų kolekcijų pristatymus, neseniai Auksiniam gaubliui nominuotame filme suvaidinęs aktorius ar itin palaidą gyvenimo būdą propaguojanti kylanti pop žvaigždė, tad nenuostabu, kad dažniausiai žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas kitur. Vis dėlto, visai neseniai šviesiaplaukis savo kailiu pajuto, koks jausmas apima, kai tampi pagrindiniu bulvarinės spaudos dėmesio objektu ir kas kelias valandas google art praneša apie naują atsiradusį straipsnį, kur spėliojamas jo santykių statusas. Pats Rousseau iki šiol nežinojo, kaip dėl to jaustis ir iki šiol viską nuleido juokais, visiems pateikdamas itin abstrakčius atsakymus, jei kas nors prieš nosį pakišdavo mikrofoną ir iš dalies besimėgaudamas tokiu žaidimu, tačiau tuo pačiu suprasdamas, kad anksčiau, ar vėliau visa tai turės baigtis. Fredis nė nesitikėjo, kad viskas nueis taip toli ir linksmas vaidinimas prives prie visuotinio susidomėjimo juo ir Deina, todėl akivaizdu, jog šviesiaplaukis nebuvo paruošęs jokio tolesnio veiksmų planų ir tiesiog naiviai tikėjosi, kad jo kolegos žurnalistai susidomės kokia nors nauja istorija ir paliks juos ramybėje. Tuomet galbūt Fabrizio nepamatytų gvildenamų neegzistuojančių santykių peripetijų ir jam nereikėtų pasakoti, kaip viskas taip eskalavo. – Tu teisus. Nenoriu būti tik tavo draugu. – jis caktelėjo liežuviu, labiau pabrėždamas žodį „tik“, nes būti vyro draugu tikrai nebūtų pats blogiausias dalykas. Jei tai taip pat reikštų, kad Frederikas turi teisę laikyti italo ranką, vestis jį į pasimatymus, pristatyti jam pusryčius į lovą ir bučiuoti kada tik panorėjęs. Tuomet taip, tokio pobūdžio draugystė tikriausiai būtų visai geras dalykas. Rousseau taip pat nebūtų lengvai sugalvojęs vieno žodžio, kuriuo apibūdintų, kas jam yra Fabrizio. Vyras, kuris vos atsidūręs šalia priverčia jo širdį plakti truputį greičiau? Be galo saldžių lūpų savininkas, kurio prisilietimai svaigina daug labiau nei brangiausias jo kada nors ragautas vynas? Asmuo, šalia kurio jis jaučiasi galįs būti savimi ir nesibaiminti, kad bus pasmerktas dėl savo žodžių ar veiksmų? Visa tai ir dar daugiau žodžių apibūdino greta esantį tamsiaplaukį. Vis dėlto, sutikęs Querini žvilgsnį, Fredis nutarė kol kas visas šias mintis pasilaikyti ir garsiai nereikšti savo susižavėjimu vyriškiu, nes manė, kad tuomet italas visiškai užriestų savo mielą nosytę. – Ne, jos tobulos tokios, kokios yra. – netrukus pareiškė šviesiaplaukis ir plačiai nusišypsojo, pats taipogi pagalvodamas apie Žiedų Valdovo filmus ir visų pamėgtą Legolasą, kuriuo buvo susižavėjęs paauglystėje ir kartais pernelyg dažnai pagaudavo save spoksant į šio personažo plakatą ant savo sienos. Tiesa, ne dėl smailių ausų ir ne todėl, kad pats norėjo būti toks ryžtingas kaip elfas, bet labiau gėrintis dailiais Orlando veido bruožais. – Ne, pirmą kartą girdžiu šį vardą. – pripažino Frederikas, leisdamas suprasti, kad galbūt nežino apie erotinius romanus tiek daug, kiek bandė vaizduoti. Tačiau visuomet buvo galima daugiau apie tai pasidomėti šiek tiek daugiau, tad vyras įsidėjo šį vardą į atmintį, nes panašu, kad šis buvo vertas dėmesio, jei toji moterėlė sugebėjo savo darbais sužavėti Fabrizio. Ką gali žinoti, galbūt ir šviesiaplaukis šiuose romanuose rastų kokių nors naudingų patarimų, kurie galėtų praversti ateityje. Rousseau norėjo sužinoti daugybę dalykų apie tamsiaplaukį, pradedant jo gyvenimu Italijoje ir kodėl šis nutarė ją palikti ir baigiant jo pomėgiais bei dalykais, kurie verčia jį šypsotis, tačiau kartais atrodė, kad visi šie faktai, nors ir svarbūs, atsidurdavo antrame plane, jiems verčiau gilinantis į kitas temas. Pats Oskaras drįso tikėtis, kad palaipsniui sulauks visų atsakymų į savo turimus klausimus ir šis vakaras yra įžanga į nepaprastą, kelių šimtų knygos puslapių vertą romaną, kurį jie rašys kartu dar ilgą laiką. Nes nors jiedu gerai nepažinojo vienas kito, o Fredis vargiai būtų galėjęs pateikti kelis atsitiktinius faktus apie vyriškį, jis turėjo kažką savito, ypatingo ir neapčiuopiamo, kas šviesiaplaukį be galo trikdė, nes tai nebuvo vien akivaizdi fizinė trauka, bet kažkas daugiau, ko jis kol kas negalėjo įvardyti žodžiais. Šiuo momentu apskritai buvo sunku apie tai mąstyti, kai atrodė, kad visa juos supanti aplinka susiliejo ir vyras nematė nieko išskyrus Fabrizio. Todėl vos tik pradėjęs vardyti visus savo pasiūlymus, veik akimirksniu Rousseau susivokė, kad tik veltui aušina burną, kai puikiai suvokė, kad jie tikrai neskanaus šaldiklyje gulinčių ledų, susiglaudę ant sofos nežiūrės filmo ir krizendami neslampinės po namus, darinėdami visas duris iš eilės ir ieškodami požemio su įtartinos paskirties žaislais. Na, bent jau ne dabar, kai visi instinktai skatino liesti, ragauti ir mėgautis kito kūno skleidžiama šiluma, o visos kitos veiklos galimybės nublanko prieš tokius veiksmus. Tad vyras ilgiau nesipriešino savo troškimams ir pasidavė jiems, godžiai bučiuodamas Fabrizio ir nė trupučio nesigailėdamas dėl tokio sprendimo pamiršti visus kitus planus. Tik štai tas akivaizdus ūgių skirtumas šiek tiek apsunkino situaciją. – Tokie veiksmai rezervuoti tik tau. Tu mane sužavėjai vakariene, o aš bandau tave sužavėti savo jėga. – jis nusijuokė dėl tokios reakcijos į savo staigų manevrą ir pakštelėjo Querini lūpas. Išgirdęs pritarimą dėl pasilikimo šiame kambaryje, Frederikas dar kartą prigludo prie jo lūpų, tik šįkart ilgesniam laikui, o rankos tarsi automatiškai atsidūrė ant tamsiaplaukio liemens. Tiesa, jos ilgai ten neužsibuvo ir neilgai trukus ėmė klaidžioti Fabrizio kūnu, iš pradžių jo pirštams sugniaužiant vyro švarkelio skvernus, o paskui imant leistis žemyn, kur ne kur delnais spustelint jo šlaunis, kol nykščiais pasiekė apnuogintus kelius ir apsuko ratus aplink juos. Jo pirštai netrukus pradėjo kelionę atgal, lėtai kildami aukštyn ir sustodami tik ties sėdmenimis, ant kurių galiausiai ir pasiliko. Tik pajutęs kaip šiltas vyras delnas atsiduria po marškinėliais, Fredis kažką neaiškaus sumurmėjo į jo lūpas, toliau besimėgaudamas bučiniais. Šviesiaplaukis jautėsi kiek apdujęs, kai Fabrizio atsitraukė ir liežuviu apvedė lūpas, netrukus giliau įkvėpdamas oro ir tvirčiau delnais suspausdamas jo sėdmenis, kuomet kaklą pakuteno švelnus vyro prisilietimas. Rousseau lengvai suvirpėjo ir palenkė galvą į priešingą pusę, suteikdamas jam lengvesnį priėjimą. – Turiu dar vieną pasiūlymą. Paskutinį, prižadu. – Oskaras tyliai ištarė ir sukrizeno, išgirdęs, kad jo balsas šiek tiek prikimo, o tada kilstelėjo vieną ranką ir užkišęs smilių už Fabrizio smakrą, kilstelėjo jį ir švelniai pasuko į save, jog galėtų aiškiai matyti vyro veidą. – Galime eiti į antrą aukštą. Į mano miegamąjį. – jis tiesiai šviesiai pasiūlė ir atidžiai stebėjo vyrą, mėgindamas iššifruoti Giacomo reakciją į savo žodžius. Nenorėjo dar kartą klausti apie ekskursiją, kai buvo pakankamai akivaizdu, kad ji ilgai neužsitęstų, todėl atrodė protingiau iškart sakyti tai, kas sukosi galvoje. – Nebent nori sustoti. – dar greitai pridūrė vyriškis ir suraukė kaktą, pagalvodamas, kad galbūt nuo to ir reikėjo pradėti, nes egzistavo galimybė, jog Fabrizio norėjo nubrėžti tam tikras ribas, kurių šį vakarą nenorėjo peržengti, tad Frederikas jautė pareigą atsiklausti jo nuomonės.
Back to top Go down
Fabrizio Giacomo Querini

Posts : 6618
Location : ‪and i realize that no matter where i am, whether in a little room full of thought, or in this endless universe of stars and mountains, it's all in my mind.‬
Age : 30
Accounts : shantel; allegra; gael; eira
Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 IEpdMEY
Fabrizio Giacomo Querini

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 EmptyWed Jan 08, 2020 5:18 pm



viena vertus, neatrodo, jog yra labai daug šansų Fabrizio sužinoti apie tariamą Frederiko ir Deinos draugystę: jis neskaito bulvarinių žurnalų, ne itin domisi Paryžiaus grietinėlės gyvenimu, nebent ką nors nugirsta netyčia, ir kažin, ar turi kokių bendrų pažįstamų su panele Henrickson. Jei ir turėtų, pats vargiai tuo patikėtų. Tačiau kita vertus, kartais jis mėgsta sustoti prie kioskelio ir pavartyti naują national geographic numerį, o nuo ten iki viršelio su freina - vos vienas žvilgsnis. Be to, atrodo, jog porelė sulaukia visai nemažai dėmesio, tad nebūtų labai keista, jei kada starbuckso eilėje (ten užsuka tik dėl sumuštinių ir nuostabaus vaizdo pro langą, nes nėra tikras, jog tai išvis galima pavadinti kavine, kai ten nėra kavos), nugirstų apie ją kalbančius aplinkinius. O ir žinant Querini, niekas negalėtų nuspėti, kokia būtų jo reakcija. Iš vienos pusės, remdamasis savo paties patirtimi, niekada nebuvo linkęs tikėti spauda, tik smagiai su Saveria pasijuokdavo iš tokių naujienų, tačiau kartais jo elgesys būdavo nesuprantamas net jam pačiam. O ir kai kalba pasisukdavo apie Rousseau, jis ne itin pasitikėjo savo instinktais. - Tuomet nebūk? - pats nežino, kodėl tai pasako klausiama intonacija, lyg pateiktų Fredžiui pasiūlymą, kuris šioje situacijoje atrodo tinkamiausias. Nenori skambėti per daug valdingai ir pasitikinčiai savimi? Neatrodo labai būdinga Querini, bet gal jo kuklioji pusė nusprendė pagaliau pasirodyti? Kad jau Oskaras nepasidalino savo mintimis garsiai ir neprivertė jos vėl slėptis po rudeniniais lapais, kas tikrai nebūtų sveika paties Fab mąstysenai, tik ne šiuo metu. Nors.. net jei Frederikas ir nekalba daug, tais keliais žodžiais pasako daugiau nei tamsiaplaukis galėtų norėti. Ir dabar, išgirdęs tokį paprastą sakinį, kuris kitame kontekste neturėtų jokios didelės prasmės, vyras nušvinta lyg milijonas saulių. Kas galėjo žinoti, kad komplimentas apie ausis privers jį šitaip džiaugtis.. pats tikrai niekada nebūtų pagalvojęs. Rousseau prisipažinus, kad niekada negirdėjo apie Delią, Giacomo netikėdamas išpučia akis, kelis kartus pamirksėdamas, ir vaizduodamas savo nuostabą praveria burną. Aišku, tik apsimeta, kad baisiai nustebo, nes taip ir žinojo, jog Fredis jam kabina makaronus.. ir nesakytų, kad ji labai jį sužavėjo.. jam labai sunku vertinti, kai įprastai tokios literatūros neskaito, neturi su kuo palyginti. Nors tam tikri aprašymai tikrai gražūs, pats taip niekada nesugalvotų, o jis gi pusiau rašytojas. Tiesa, visi šie išvardinti dalykai iš tiesų yra svarbūs, ypač norint geriau pažinti žmogų, bet čia vėlgi atsitrenkiame į Fabrizio keistenybes ir vienas kitam prieštaraujančias savybes. Taip, jis tikrai su mielu noru galėtų valandų valandas klausytis Oskaro pasakojimų apie jo ankstesnį gyvenimą: vaikystę, tėvus, draugus, paliktus Kanadoje.. apie jo darbą, apie tai, kas jį domina ir kas jam sukelia daugiausia džiaugsmo, kas priverčia jo širdį plakti stipriau ir ko jis labiausiai bijo. Tačiau jis beprotiškai mėgo diskutuoti keisčiausiomis temomis, taip žmogų pažindamas per jo minčių dėstymą, žodžių ir sakinių jungimą, balso tono pasikeitimą, akių blizgėjimą, šypseną ar jos nebuvimą.. Querini turėjo savyje tiek tarpusavyje nesuderinamų savybių, kad kartais būdavo sunku suprasti, kaip jis pats susivokia ne tik savyje, bet ir gyvenime, kaip priima sprendimus ir kaip laikosi paties nusistatytų taisyklių, kaip apskritai sugeba ką nors sukurti, kai vieną dieną manosi sukūręs šedevrą, o kitą ima prieštarauti savo idėjoms. Nors negali sakyti, kartais, labai retais atvejais, jis ką nors sugalvodavo ir daugiau niekad nesigręžiodavo atgal, tvirtai laikydamasis savo nuomonės. Pavyzdžiui, jis iki šiol įsitikinęs, kad tolimesnis bendravimas su Rousseau yra vienas geriausių jo sprendimų, ir kažin, ar tai kada pasikeis. Ypač, kai bendravimas vyksta tokiomis priemonėmis. Fabrizio jau seniai juto tokią trauką ir norą būti kuo arčiau žmogaus, tačiau visame tame geisme taip pat buvo ir savotiškos švelnumo priemaišos. Kaip ir visur kitur gyvenime, taip ir čia Giacomo išsaugojo savo esminį bruožą - tuo pačiu metu norėjo ir priremti Frederiką prie sienos bei užpulti jį visa savo esybe, ir švelniai glostyti jo rankas, vos liestis lūpomis bei perteikti visus į paviršių kylančius jausmus.
- Aš ir taip pakankamai sužavėtas, - nusijuokdamas tamsiaplaukis dar kartą pademonstruoja savo šypseną, nė nebandydamas slėpti, kad Fredis gerokai sujaukė jo protą. Neatrodo labai reikalinga slėpti savo emocijas, kai viskas ir taip pakankamai akivaizdu, - bet, prašau, show me more, - vis dar šypsodamasis, porą kartų palinksi galva, lyg prašydamas vyro, jog jokiu būdu nesustotų ir toliau demonstruotų viską, kas tik jam atrodo reikalinga, norint sužavėti Fabrizio. Nepaisant to, kad pats yra ne ką mažiau užsiėmęs, norėdamas paliesti bene kiekvieną Rousseau kūno lopinėlį, Fab puikiai jaučia kiekvieną šviesiaplaukio prisilietimą ir, kai jo rankos atsiduria ties jo sėdmenimis, šypteli, trumpam paleisdamas jo lūpas ir vėl iškart jas sugaudamas. Suvokia, kad galbūt kiek per daug įsijautė, nors negali neigti, jog kiekviena, kad ir pati menkiausia Oskaro reakcija, tik dar labiau jį jaudina ir verčia smegenis išsiųsti atostogų. Tą trumpą akimirką atgavęs kvapą, Frederiko kaklą glamonėja kur kas švelniau, lyg būtų neseniai pabudęs iš miego ir bandytų apsiprasti esamoje aplinkoje. Tik vyrui prabilus, paskutinį kartą pabučiuoja ir paklusniai pasuka galvą, sutikdamas jo žvilgsnį. Nieko nesakydamas kilsteli antakius, laukdamas to paskutinio pasiūlymo, net jei kažkur ir kirba mintis, jog labai lengvai galėtų atspėti. Galbūt todėl beveik nenustemba, sulaukęs pratęsimo, ir paprasčiausiai spokso į Frederiką. Turbūt protingas sprendimas šiuo atveju būtų nuraminti savo šėlstančius hormonus ir pirmiausia vienas kitą geriau pažinti, o tik po to nerti į kūniškus malonumus, tačiau Fabrizio tikrai nenori sustoti, tik ne dabar, kai jiedu pagaliau nusimetė visas kaukes ir parodė tikruosius savo troškimus. Dar kurį laiką patylėjęs ir stebėjęs nuostabias Fredžio akis, Querini abiem delnais suima jo veidą ir savo lūpomis apglėbia jo, taip savotiškai pateikdamas atsakymą. Visgi, po kelių akimirkų atsitraukia ir nusišypso. - Eime, - trumpai tarsteli, taip galutinai išsklaidydamas visas abejones.  Nuleidęs rankas žemyn, vos suima Rousseau džinsus ties saga ir stumteli jį tolyn, taip padarydamas sau vietos ant žemės, ir nušoka nuo spintelės. Švelniai prisiliečia prie apnuoginto šviesiaplaukio dilbio ir, vos liesdamasis pirštų pagalvėlėmis prie jo odos, nusileidžia žemyn bei paima jo plaštaką į delną ir pirmiausia apglėbia pirštais, o po to juos ir sukabina. Pakelia akis į Fredį ir vos matomai darkart linkteli, leisdamas jam rodyti kelią.
Back to top Go down
Frédéric Oscar Rousseau

Pick your magic and be magical, you magic maker
Priority : I followed a cat into the street where a dog chased me into a house where the stairs never stopped and my enemies wore the faces of my friends.
Posts : 120
Location : Leave home, leave the country, leave the familiar. Only then can routine experience - buying bread, eating vegetables, even saying hello - become new all over again.
Age : 34
Accounts : DCM&RED
Pick your magic and be magical, you magic maker
Frédéric Oscar Rousseau

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 EmptyWed Jan 08, 2020 8:59 pm



Fabrizio pareiškus, kad jis jau sužavėtas, vyriškis tik plačiai nusišypsojo ir jau žiojosi klausti, ar reikėtų nustoti jį kilnoti, tačiau nespėjo nieko ištarti, kuomet išgirdo atsakymą nė nespėjęs ištarti klausimo. – Mmm, tau tai patinka? – dar pasitikslino Frederikas ir klausiamai išlenkė antakius, visai neprieštaraudamas tokiai idėjai, ypač, kai italas nebuvo sunkus ir jį kilnoti bei nešioti būtų vienas malonumas. Šviesiaplaukis gėrėjosi Querini šypsena, kurią šį vakarą matė ne kartą ir ne du, tačiau vis vien negalėjo atsižiūrėti ir su kiekvienu akių mirktelėjimu tarsi spaudė įsivaizduojamą fotoaparato mygtuką ir dėjosi visas šias įamžintas akimirkas į didžiulę brangiausių prisiminimų skrynią. Šiuo momentu Fredis nė nebūtų galėjęs įsivaizduoti nieko geresnio už buvimą jo dėmesio centru ir savo norą atsilyginti jam tuo pačiu, mėgaujantis galimybe vis drąsiau liestis prie vyro ir nespėlioti, kokios mintys sukasi jo galvoje, kai visos kortos jau atverstos gulėjo ant stalo. Tikriausiai bet kuris pašalinis asmuo, pamatęs, vien tai kaip jiedu žvelgia vienas į kitą, galėtų suprasti, kad tarp vyrų jau spėjo užsimegzti neeilinis, sunkiai žodžiais apibūdinamas ryšys, kurio nebuvo įmanoma paneigti. O šviesiaplaukis net nesistengė to daryti ir paisė tik savo instinktų, laikinai leisdamas sau nustumti sveiką protą į šalį ir paprasčiausiai gyvendamas šia akimirka. Kažkur tolimame pasąmonės kamputyje vyras ir suvokė, kad galbūt viskas vyksta per greitai ir derėtų į visa tai žvelgti kiek atsargiau, užuot iškart prisileidus Fabrizio taip arti, tačiau bent vieną kartą gyvenime Rousseau norėjo nepaisyti jo galvoje skambančių įspėjamųjų sirenų ir kliautis savo jausmais. Todėl tuo vadovaudamasis, vyras pasiūlė naują veiksmų planą ir atidžiai stebėjo tamsiaplaukį, šiuo metu nenorėdamas nieko kito, tik žinoti, ką jis galvoja. Galbūt dabar Giacomo sugalvos sprukti ir pareikš, kad jam reikia skubėti namo žiūrėti naujos serialo serijos? O gal liks su Fredžiu ir kalbėsis apie gyvenimą, bet nutars laikytis bent šiokio tokio atstumo ir nenorės peržengti įprastų padorumo ribų? Arba... vyras nespėjo sugalvoti trečio varianto, kuomet Fabrizio prigludo prie jo lūpų ir viskas pasidarė aiškiau nei aišku. Pramerkęs akis, Oskaras kukliai nusišypsojo ir pats lūpomis prigludo prie tamsiaplaukio smilkinio, o tuomet paklusniai žengtelėjo atgal, leisdamas jam atsistoti. Rousseau jau buvo pradėjęs svarstyti apie galimybę vėlei čiupti vyrą į savo glėbį ir užnešti jį laiptais aukštyn, tarsi jie ką tik būtų susituokę ir reikėtų įveikti tik šią vieną paskutinę kliūtį, kad paskui jiedu galėtų mėgautis pirmąja santuokos naktimi, tačiau jis nespėjo nė pradėti vykdyti šios misijos, kuomet jo saujoje atsirado Fabrizio delnas. Tad vyras ilgiau nedelsė ir spustelėjęs jo pirštus, netrukus neskubėdamas nuėjo tolyn, prisitaikydamas prie tamsiaplaukio žingsnių, kad šiam nereikėtų bėgti iš paskos, o tuomet pasuko už kampo ir ėmė lipti laiptais į antrą aukštą. – Ar tu pasiruošęs? – jiems sėkmingai pasiekus laiptų pabaigą, pasiteiravo vyriškis ir susirado kitą Querini delną, pats atbulomis įžengdamas į greta esantį kambarį. Vėlgi, akivaizdu, kad Frederikas mėgo atviras erdves, nes ir čia nebuvo jokių durų... kažin, ką tai sakė apie jo asmenybę. – Miegamasis, drabužinė ir vonios kambarys. – greit išpyškino Oskaras. – Jei norėsi, vėliau galėsi viską ištyrinėti. – jis dar pridūrė ir toliau ėjo atgal, kol blauzdomis įsirėmė į lovą, o tuomet atsisėdo ant jos ir trūktelėjo Fabrizio rankas, skatindamas jį prieiti arčiau. Pagaliau paleidęs vyro delnus, Fredis ilgai netempė gumos ir vienos rankos pirštais šiek tiek kilstelėjo jo marškinėlius, netrukus nykščiu paglostydamas apnuogintą šoną ir palinkdamas arčiau, kad galėtų priglausti lūpas prie jo akiratyje pasirodžiusių vyro pilvo raumenų, kuriuos iškart nubėrė švelniais bučiniais, pamažu tyrinėdamas naują, iki šiol nepažintą teritoriją. Šviesiaplaukis kurį laiką keliavo įvairiomis kryptimis, vis liežuvio galiuku perbraukdamas per labiau patikusį plotą, kol galiausiai nusprendė, kad pradžiai tiek užteks ir apsilaižęs lūpas, atlošė galvą ir trumpam užsižiūrėjo į dailų tamsiaplaukio veidą, kuris, jo manymu, šiuo metu buvo truputį per toli. Tad Rousseau delnai dar kartą susirado jo klubus ir prisitraukė juos arčiau, tokiu būdu siekdamas, kad Giacomo atsidurtų jo glėbyje ir patogiau įsitaisytų jam ant kelių. Sėkmingai įvykdęs savo užsibrėžtą tikslą, Fredis apsikabino jį per liemenį ir savo kakta trumpam prigludo prie jam priklausančios. – Labas. – Frederikas tyliai pasisveikino, lyg jie nebūtų viso vakaro praleidę kartu, ir pats nusijuokė dėl savo absurdiško elgesio, o tuomet vėl susirado jo lūpas savosiomis, nutardamas atsisakyti visų tolesnių pokalbių, kurie šią akimirką jau neatrodė tokie reikšmingi, kai į pirmą vietą labai greitai įsiveržė jau išsiilgti prisilietimai.
Back to top Go down


Sponsored content

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty
PostSubject: Re: Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris   Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris - Page 3 Empty


Back to top Go down
 

Namas;įėjimas/išėjimas/prieškambaris

View previous topic View next topic Back to top 
Page 3 of 3Go to page : Previous  1, 2, 3

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Frédéric Rousseau-