I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas - Page 2



 

Share
 

 Namas

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next
AuthorMessage
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 160
Namas - Page 2 IEpdMEY
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptyFri Jan 03, 2020 11:42 pm



- hmm.. tai gal nori kekšių vardais pasidalint? kažkaip visai mielai skirčiau laiko su jomis susipažint. su pastarąją tavo kekšyte labai malonų pokalbį turėjom, - visiškai susižavėjo ta mintim tuos gėlyčių lapelius išžudyt. Čia gal daugiau net principo reikalas buvo, kad kokia kekšė nesisukiotu aplink jos Arrheniu nei kad kokie užsilikę jam jausmai, kurių buvo. Tikrai buvo. Bet Carmela vargu ar būtų galėjus pripažint, kad vis dar nepavyko jai šito asilo iš savo širdies išplėšt. Nors turbūt tai buvo ganėtinai normalu. Carmela šiaip bet kokiam vyrui ant kaklo nesikardavo, čia gal reikėjo padėkot visoms gyvenimo klaidoms, kurias buvo padarius begyvendama Australijoje. Tai nebūtų buvę galima pasakyt kad ir patį Arrheniu labai lengvai į širdį įsileido. Bet kad jau anas ant tiek užsispyręs buvo ir rankų nenuleido, tai galiausiai gavosi kaip gavosi. Ir kažin ar kažką ji keistų, jei galėtų atsukt laiką atgal. Nes ji dievindavo kaip jie sugebėdavo iš karo lauko tiesiai vienas kitam į glėbį pult. Nei vienam nereikėdavo nė minutės papildomos papykt. - su tavo perėjimu manau vaikas ir be galvos galėtų išsivystyt, - prunkštelėjo stengdamasi bent minimaliai suvaldyt juoko bangą, kuri čia rodės bet kurią akimirką būtų galėjus prasiveržt. Nors mielai būtų pastebėjusi kaip Arrhenius tėviškai prižiūri net ne vaiką, o tiesiog gemalą pasidėjęs po šildančia lempa ant šieno, tiksliai kaip kokį viščiuką, o ne busimą vaiką. Carmelos tai visiškai nejaudino ir nestabdė prašymai ar paliepimai nebandyt niokot vyro automobilio. Visiškai nesutramdoma buvo. Nors.. Turbūt vienintelis vyras visam pasaulį, kuris sugebėdavo sutramdyt ir suistvarkyt su Carmela ir buvo Arrhenius. Va atrodydavo jau, kad moteris visiškai pasiuto ir pradės viską daužyt ir griaut aplink save, bet tada pasirodo super berniukas Marino, padaro kelis savo klasiškus surišimo triukus ir Carmela jau angelėlis. - AR TU JUOKAUJI?! - jam jau išdaužus langą pradėjo klykt. Nu pardon, neseniai pirktas automobilis, o jau toks apniokotas. Neesmė, kad tokie kaip Arrhenius ir Carmela galėjo ne po vieną tokį automobilį nusipirkt, visvien skaudėdavo, kai jis taip negailestingai niokojamas būdavo. Jam jau artėjant su guma jos link dar bandė kažkokią super mergaite pavaidint ir pabėgt nuo jo, bet jau kai pagavo tai pagavo ją. - KĄ TU DARAI?! PALEISK MANE, - aiškiai nepasidavė bandydama ištrūkt iš vyro gniaužtų musitydamasi ir klykaudama, bet tai ką ji čia vargšelė prieš vyrą pasipriešins. Na ir kas kad dar ne vieną tokį yra paguldžius po žeme, bet kažkaip prieš Arrheniu pasipriešint nebūdavo taip lengva. O gal čia tiesiog sudėliota viskas taip buvo, gal jiem tiesiog priklausė gyvenime visą laiką pyktis ir taikytis, muštis ir mylėt, nes kažkaip net ir iki išsiskyrimo jų santykiai kaip amerikietiški kalneliai buvo, jeigu ryte abu laimingi būdavo ir glėbesčiuodavosi ir viskas gerai būdavo, tai nereiškia, kad vakare nebandys pasmeigt ant peilio vienas kito. Bet panašu, kad tiek vienam, tiek kitam tai tiko, kartais net pagalvodavo Carmela, kad kažin ar ilgai temptu ji, jeigu viskas gražu būtų ir nebūtų į ką indų pamėtyt. Nes jeigu kokią kaktą ir praskeldavo Arrheniui tai visada ji ir būdavo ta, kuri veždavo jį pas daktarą Niką, kuris ten jau viską sutvarkydavo ir tada jau balandėliai važiuodavo abu laimingi namo susitaikę. Aišku Carmela taip lengvai nepasidavė bandė dar kaip nors ištrūkt iš visų tų supančiojimų, bet kai tik atsidūrė ant Marino peties tiksliai bent jau tam kartui pasidavė, nelabai ką ištikro ir galėjo jau padaryt, kai tiek kojos tiek rankos supančiotos buvo. Rami buvo tik kol pajuto galvos skausmą, kai pastaroji Arrheniaus dėka su stakta pasibučiavo, - Tu asile, žiūrėk kur eini, nes jeigu gausiu galvos sutrenkimą, tai vėliau tau kiaušus nupjausiu, - pradėjus ten isteriškai jau muistytis ant jo peties pradėjo bambėt visa nepatenkinta. Nu atsiprašau, negana čia kai kumele kokią supančiojo, bet dar ir galvą jos į duris tranko. O kas vėliau slaugys ją, kai kokią atmintį prasras galvą neblogai atidaužius. Taip neblogai pliumptelėjus ant tos sofos nepatenkinta sužaibavo akimis dar atsidusdama, - galėjai stipriau mest, gal būčiau kokį pilvą susitrenkus, vaiko netekus, tada jau tiksliai gyvenime tėvu nebebūtum, - metų kozeris Carmelos čia bus turbūt. - Tai gal atrišk ir tada pasikalbėsim? Ar esi ant tiek viščiukas, kad manęs bijai, todėl dabar laikysi čia surišta, marinsi badu kol prarasiu visiškai jėgas ir nebegalėsiu nieko tau padaryt? - viską paskubomis susakius dar kilstelėjo antakį kaip kokią undinėlė išmesta į krantą begulėdama ant tos sofos. - Viskio tikrai neatsisakyčiau, - išspaudė dar tokią malonią šypseną, nes jeigu dar čia kažkoks pokalbis jų laukia, tai norėtų ji bent jau išgert ko nors stipresnio ir pasiruošt tam jų pokalbiui.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 252
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 2 IEpdMEY
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 1:48 pm



- Tai žinoma, ne tik vardais galiu.. buvo tokia Kristin, šviesių akių, o figūra, tai mmm... - sumykė rankomis ore pademonstravęs jos apvalumus, praktiškai seilė nubėgo atsiminus,- taip tiesiog delne net netilpo.. - laikydamas rankas delnais į viršų žiūrėjo tai į vieną savo ranką, tai į kitą, - buvo dar tokia Fernanda, tamsesnė, į tave panaši, tai meh, ne tokie įspūdingi rodikliai, - pasakė toliau spaudinėdamas galvoje tą didelį raudoną durniaus mygtuką. Šaudydamas random merginų vardus iš neseniai matyto serialo jis leido savo fantazijai šėlti, kadangi kažkaip paskutinėmis akimirkomis jam pačiam užėjo noras Carmelą žaloti. Bet kadangi jis peiliu čia ją pjaustyti kaip ir niekad negalėtų, pasirinkęs kitą ginklą pliurpė toliau tampydamas jos ir taip plonas nervų stygas. Leisdamas Carmelai surištai įsitaisyt ant sofos išsitraukė kelias mašinos lempos šukes iš savo kumščio. Betraukiant tas šukes užėjo toks keistas dejavu jausmas ir sužaibavus jo neuronams smegenyse šis nukeliavo į vieną dieną, kai kartą tepė sumuštinį Carmelai ir neatšildė iš šaldytuvo ištraukto sviesto, tad betepant minkšta duona suplyšo. Tą kart į jo kumštį smigo stiklinės šukės, bet po to sekė itin karštas meilės ritualas vonioje. Nejučiom net Arrheniaus oda pašiurpo prisiminus, kol galiausiai šis papurtęs galvą grįžo į realybę kai mergina prabilo. - kokio vaiko netekus..? - kiek suraukė antakius jausdamas, kad šįkart truputi buvo per ilgai į savo kosmosą išskridęs ir kažką ryškiai praleidęs, net akis į jos pilvą pasuko, sunku buvo suprast, kai su tokiais laisvesniais marškinukais buvo. Neee. Ne tiek durnas, kad patikėtų. Turbūt.. Daugiau nieko nekomentavęs ta tema klausėsi ką toliau ji kalbėjo, nelabai girdėjo ką ji pliurpė, nes besėdint ir bežiūrint į ją kilo tik viena mintis "kodėl norisi taip jos lūpų", tačiau netrukus merginos monologas palinko prie pačios įdomiausios ginčo dalies - derybų. Išgirdęs jos pasiūlymą apie atrišimą jis tik pradėjo garsiai juoktis per visą kambarį, kad net jo augintis vėžlys Deimantukas (pavadintas draugo Amiro garbei) susispietė į kampą, - ar aš durnas? galvoji, kad vakar gimiau..? - vos gaudydamas orą toliau juokėsi, net presą paskaudo, kelis kartus sau net per koją paplekšnojo galvodamas, kad šitą Carmelos frazę įsirašys į jai skirtą dienoraščio skiltį, - atrišk sako... gal po savaitės kokios ir atrišiu.. - atgavęs savo normalią spalvą ir kvėpavimą jis dar kart nužvelgė merginą, nerizikuos tikrai savo ir Deimantuko gyvybe, tad pakilęs nuo stalo pradėjo nuodugnią patikrą - rankom prisilietė prie merginos, pradėjo šįkart nuo kojų. Lėtai delnais slinkdamas per jos kūną bei ieškodamas neaiškių daiktų kiek ilgiau užsilaikė prie Carmelos užpakaliuko, - papilnėjai..? - kilstelėjo antakius toliau tęsdamas paiešką, labiausiai jį domino krūtinės sritis. Ne tik dėl to, kad jam reikia maigyti tuos mangus, bet ir dėl to, kad už liemenėlės ji mažiausiai bazuką galėjo užsikišti. Pagraibęs ir pasidžiaugęs kiek norėjo galiausiai atsitraukė nuo jos nieko įdomaus neradęs. Leisdamas jai išlieti nervus po apgraibymo jis nukulniavo lėtai prie baro, pravėręs jį porą butelių pastumdė. Žinojo, kad merginai bent 10 minučių prireiks atvėsti, tad niekur neskubėjo. Galiausiai išsirinkęs viskio butelaitį dar porą stiklų pagriebė, na dar ir šiaudelį Carmelai. Grįžęs viską išsidėliojo ant stalo bei įpylęs kelis grukšnius į abi stiklines į merginą pažvelgė galvodamas kaip ją dabar išlankstyt. Gerai, kad gyvenime turi daug metų tetrio žaidimo stažo, suėmęs ją už petukų pasodina patogiai dar į pagalvę paremdamas, kad nenusvirtų į šoną, viskio taurę jai ant krūtinės pastato šiek tiek už marškinukų užkišdamas, kad laikytųsi ir įmerkęs šiaudelį prie jos lūpų pasuka, - dar pus pageidavimų..? - paklausia super meiliai, kad net pačiam širdis apsalsta, tuo pat metu klesteli šalia merginos su savo taurele bei pasilenkęs lengvu judesiu jos telefoną iš kelnių ištraukia. Nuskanavęs jos piršto atspaudą atsirakina telefoną, - nu pažiūrim.. - atsidūsta, taip jauku namie jau seniai nebuvo, kai jis čia gali smagiai pasiglaustyt prie savo beveik buvusios žmonos, kuri negali šiuo metu jo sužaloti. Aišku kas buvo įdomiausia telefone, tai žinutės. Vos užėjus į jas užkliuvo akys už Leonardo vardo, akimirką kitą pagalvojo ar čia į Arrheniaus ex jo lošimų draugelis kėsinasi. Užėjęs į žinutes keletą jų perskaito, - mm, karameliniai prieskoniai.. kaip subtilu,- šyptelėjo, bet viduj tai pzdc užvirė pragaras.. karameliniai prieskoniai. Gerai, kad ta pragaro ugnis jam veido išraiškoje neprasimušė, nes būtų per sekundę čia ir Leo surištą atitempęs, galėtų trise šeimą pažaisti. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 160
Namas - Page 2 IEpdMEY
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 3:11 pm



Jam pradėjus apie savo kekšes pasakot Carmela tik sukando dantis stengdamasi kuo ramiau kvėpuot, kad tik neparodytų, kad jai čia rūpi kokios kekšės aplink jį staiposi, nors viduj tai toks šūdas virė dabar, kad turbūt jei sustatytum visas moteris, kuriom Arrhenius bent minimalų komplimentą yra pasakęs, akim mirktelėjęs ar jos kaip nors įdomiau į jį yra pažiūrėjusios, tai turbūt nesvarbu koks tų moterų būrys bebūtų ji visas jas išskerdus vienu kartu buvo. O Carmela tikrai tam sugebėjimų turėjo. Labai norėdama būtų galėjus ir visą vyrų armiją užverst, ypač jei tik pasiruošt galėtų, tai turbūt net ir sunkiosios artilerijos jai nereikėtų traukt, užtektų gardžią vakarienę vyriškiams pagamint su žiupsneliu mirtinų prieskonių ir žiūrėk vienas po kito kojas užverstų. - abu gerai žinom, kad panašios į mane niekada gyvenime nerasi, - prunkštelėjo jam prakalbus apie išgalvotąją Fernandą. Čia buvo faktas, kad vargu ar būtų galėjęs Arrhenius rast tokią, kuri čia taip ardytusi kaip Carmela ir su kuria taip smagu gyvent būtų kaip buvo su ja. Nes jei jau būtų nepatikę jų gyvenimo nuotykiai, tai kažkaip Carmela buvo linkus manyt, kad jau senų seniausiai būtų jis ją per langą kokį išmetęs ar į maišą supakavęs ir į kokį mišką išvežęs, kad išsilaisvinus iš maišo galėtų dar šiek tiek paklaidžiot ir nusiramint. Begulint Carmelai ant tos sofos kažkaip sunkiai jai sekėsi patogią poziciją rast, tai vis muistėsi ten kaip tikra undinėlė nepatenkinta, kad bangos ją į krantą išmetė. Nors kur tau čia patogu galėjo būt, kai rankos abi už nugaros surištos buvo. Jau jautė kaip toji ranka ant kurios gulėjo buvo tirpt pradėjus, tai mintyse dar šiek tiek Arrheniu pakeikė už tokį neadekvatų elgesį, bet galiausiai tiesiog atsiduso. Nebuvo durna, suprato, kad kuo daugiau putosis tai tuo ilgiau ji gulės čia supančiota ant sofos, tai jau iš paskutiniųjų stengėsi jokio komentaro nesakyt. Ramino save tik mintimi, kad vėliau išsilaisvinus galės atlupt Arrheniu taip, kad tikrai gyvenime vaikų neturės. Nežymiai susiraukė Marino paklausus apie kokį vaiko netekimą ji kalba, tačiau į jo užduotą klausimą visgi neatsakė, nes akimirkai net pasigailėjo tokiu savo juokučiu. Nes net jeigu dabar tai pasakė juokais, tai pati nežinojo ar čia tikrai tik juokai buvo. Nes pastaruoju metu buvo spėjusi aptikti keletą nėščiosioms tinkančių simptomų, o ir pms'as kiek vėlavo, bet kažkaip Deli neleido sau pagalvot apie kažkokį galimą neštumą. Nes visų pirmą vaikas būtų ne laiku ir ne vietoj, o visų antrą tai vargu ar su tokia Carmelos gyvenimo rūtina jis iš vis išvystų pasaulį. Tai nors ir buvo užsirašius pas gydytoją, tačiau vizitą vis atidėliodavo primesdama sau daugiau darbo. Nes o ką ji darytu. Staigi iš kovinės audrelės taptų ramunėle? Vargu. Kažkaip akimirkai tai net erzint ją buvo pradėję, kad viskas taip ramu paliko, jokių automobilių gadinimų, jokių servizų daužymų, guli ji rami kaip ėriukas visą apraišiota, Arrhenius sėdi priešais klausosi visų jos bambėjimų. Per daug nuobodu net pasidarė. Jam pradėjus juoktis taip garsiai, kad net ausis norėjosi prisidengt, Carmela tik akis pavartė, - gal ir ne pirmą dieną gimęs, bet tikrai durnas, - šyptelėjo nė akimirkai nepatraukdama žvilgsnio nuo Arrheniaus, o į ką jai daugiau ištikro reikėjo žiūrėt. Visgi kad ir kaip bebūtų tai gražiausias vaizdas dabar priešais ją sėdėjo ir turbūt rezgė planus kaip čia dar labiau Carmela paerzint. - Ar tikrai manęs taip bijai, kad negali manęs atrišt? - kilstelėjo antakį, nes tiksliai norėjo greičiau iš tų gumų ir lipnios juostos pančių išsilaisvint ir tikrai ne dėl to, kad galėtų pult smaugt Arrheniaus, o dėl to, nes ši jos pozicija tikrai nebuvo pati patogiausia, o ir ta lipni juosta ant koju gi ne šilkas buvo. Jam vėl ėmus prie jos artėt Carmela klasiškai bandė trauktis, bet vos tik pasistūmus visu kūnu atimušė į sofos atlošą ir tyliai suurzgė nepatenkinta. - Ką tu čia sugalvojai? - jam jau prisilietus prie jos kojų kiek įsitempė nuo prisilietimo, dar pasimuistė ant tos sofos lyg rodydama nepasitenkinimą tokiu savęs išnaudojimu, bet užmerkus akis ir sukandus dantis palaikė save ramią, kad tik neparodytų jokio ženklo, kuris leistų Marino pagalvot, kad mergina būtų galėjus pasiilgt jo prisilietimų ar dar ko. Bet leido sau šiek tiek pasimėgauti kiekvienu vyro prisilietimu, pabambėjo jam kiek apsistojus ties jos krūtine, nes nu jeigu būtų prisilėpus ginklų čia, tai jau seniai būtų visą savo turimą arsenalą išsitraukus ir sulupus jį kaip obuolį. Jam galiausiai pabaigus patikrą ir nuėjus toliau Carmela lengviau atsikvėpė. - Tu visiškai nenormalus esi, - aiškiai nepatenkinta buvo jo elgesiu, - aš tau pristačiau tą servizą, o tu čia taip elgiesi su manim, - pabambėjo dar nepatenkinta visa ir kol viskio ieškojo dar bandė ji kaip nors išsiraizgyt iš tos gumos, kuria buvo aprištos jos rankos, bet kojom tik pasidaužė į sofą kaip žuvis su uodega išmesta į krantą ir viskas. Arrheniui galiausiai sugrįžus atgal ir pasodinus ją Carmela tik tada įsitikino, kad toji ranka ant kurios gulėjo tikrai jau nutirpus buvo, nes jautė tuos tūkstančius adatėlių bėgiojančių per ranką tai kelis kartus pasiraukė bandydama šiek tiek pajudint pirštus. Gavus viskio grynai priešais save, nes tas šiaudelis jai grynai priešais veidą tabalavosi, labai neskubėjo pult jo gert, nes akimirkai vėl susimąstė apie tą vako bajerį, kurį neseniai kaip metų kozerį panaudojo ir pasvarstė, kad tikrai nėra tokia žiauri, kad kenktų savo paties kraujui, tai pabijojo rizikuot, nors neaišku čia buvo ar gavus proga neužsivers viso viskio butelio. Nenuspėjama Carmela būdavo, niekada negalėjai žinot kas jos galvoje. - Taip, norėčiau būt atrišta, - ramiai pasakė, jau net nebesiputodama, kas jau šioks toks žingsnis buvo. Nors šiaip Carmela visada žinodavo kaip reikia žaisti atsidūrus tokiose situacijose, tai čia nieko naujo, kad dabar tokią ramunėlę vaidino. - Arrheniau, padedi telefoną, - dabar jau piktu balsu paliepė jam pasiėmus jos telefoną ir jį atrakinus. Akies krašteliu patikrino ką jis ten veikia, nors šiaip kažin ar reikėjo tikrint, kai žinojo, kad tikrai eis žiūrėt žinutes. Tai jam pakomentavus karamelinius prieskonius Carmela pavartė akis. -Hmm.. Žinai Leo labai žavus vyras, labai daug visko moka, - taip labai dviprasmiškai leptelėjo, nors šiaip tarp jų niekada nieko nebuvo, bet nereiškė, kad Carmela negali šiek tiek Arrheniaus už piršto pavedžiot.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 252
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 2 IEpdMEY
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 4:33 pm



Carmelai prakalbus apie tokios kitos kaip ji paiešką jis tik antakius kilstelėjo šalia jos mielai įsitaisęs bei galvodamas ar tikrai tokios moters jam dar vienos reiktų. Gerai, kad buvo jaunas ir Carmelos išpuolius galėjo atlaikyti, o dabar Arrhenius ne jaunyn eina ir žaizdos lėčiau gyja, nors jų skyrybos čia ne taip ir seniai įvyko, tačiau per tą skyrybų laiką vyrukas spėjo gal 10 metų pasenti. - nu jo, gal ir nerasiu.. - trumpai lepti tyliai, realiai turbūt net Carmela jo žodžių negirdėjo. Iš esmės tos naujos ir ieškot šiuo metu neprireikė kai šešėlių valdovė, t.y. Carmela, vis dar tebebuvo jo gyvenime. Apskritai turbūt daugiau gyvenime niekada ir nepasiruoš apžieduoti kitos merginos, kadangi Carmelą jis nesveikai mylėjo, turbūt ir taip pat lygiai nesveikai tebemyli. Ir net greičiausiai "nesveikai" buvo geriausias apibūdinimas vienu žodžiu kokie jų nuostabūs santykiai buvo. Juk dėl šitos bobelės jis galėjo kalnus nuversti, padaryti tiesiog bet ką pametęs galvą. Pajautęs kaip net širdį slėgt pradėjo ta kambaryje nusistovėjusi ramybė ir tas paprastas kontaktas besėdint su Carmela pasirėmus petis į petį, jis atsitiesė kiek nutoldamos nuo merginos, - aš tave atrišiu.. - pasakė ramiu balsu ir vienu gurkšniu ištuštino visą rankoje laikytą viskio stiklinę, pastatęs ją ant staliuko ramiai pasisuko į ją. Net pats viduje turbūt labai nustebo, kad šitus tris žodžius ištarė, dažniausiai Carmelą minimum pusdienį surištą reikdavo palaikyt, kad būtų tikras, jog ši vos atrišus nepuls dantimis jam į kaklą, - bet jeigu tu mane žalosi, aš tave nusinešiu į miegamąjį ir pamylėsiu kaip niekad gyvenime - pasakė toliau ramiu veidu į ją žiūrėdamas. O tai gudruolis šaunuolis Arrhenius sugalvojo kaip čia nuostabiai Carmelai pagrasinti, jis net neabejojo, kad šitas jo gudruoliškas planas bus veiksmingas. Išduodamas ją su kita moterimi turbūt užkirto bet kokį kada nors įmanomą kontaktą tarp jų, bent jau taip vyrukas manė, nes šventai tikėjo tai ką matė savo akimis - visiškai abejingą Carmelos veidą. Žinoma, turbūt psichozės apimtas jis maža širdies dalimi norėjo, kad ji jam taip gerai trinktelėtų, kad jis atgaliomis visą tą energiją jai savo miegamajame grąžintų. Keletą sekundžių patylėjęs jis paėmė iš merginos viskio taurę, kuri buvo net paliesta, bet jis gal iš tiesų per durnas yra, kad kažkokius požymius suvestų, galbūt kai vakare rašys šio pasimatymo apžvalgas kokį ryšį ir pastebės. Pastatęs stiklinę ant staliuko jis pasilenkė arčiau merginos, galėjo žinoma apeit ją, šonu paverst ar panašiai, bet šiuo atveju kontakto vengti jis nė nebandęs. Atsidūręs per kelis centimetrus nuo merginos savo lūpomis jis valiūkiškai mirktelėjo akele, vis tik šiuo atveju suprato, kad įjungtas smegenyse durniaus mygtukas jam leidžia mažiau viską į širdį imt ir paprasčiau bendrauti. Užkišęs rankas dar truputi ją pagrabaliojo, nes tai turbūt buvo paskutinis šansas šį vakarą jau ir pasiekęs jos rankas pakrutino tą susuktą mazgą. Atrišęs jos rankas lyg niekur nieko, ramiu veidu žvelgė tiesiai mirčiai į akis, t.y. į Carmelą, - prisiklijuosi atgal..? - paklausė iškėlęs rankoje tas Carmelos dodge apsaugines gumas, juk nepamirš dar kartą merginai per nervus pagroti, kad jos naują pirkinį šitais suniokojo. Numetęs tas gumas ant stalo pats įsitaisė vėl į sofos atlošą atsiremdamas, net pats nustebo kaip taip ramiai gali elgtis kai tiesiog jaučia mirties alsavimą, tačiau labiau už mirtį šiuo atveju jam rūpėjo Carmelos telefonas ir tos Leo žinutės. Nes nu jis buvo žiauriai pavydus, žiauriai ir tas pavydas juolab neišblėso iki šios. Gal net labiau pavydus nei Carmela, nes kiekvieną savo ryta pradeda nuo Carmelos insta apžvalgos, pažiūri kas jos foto laikina, raportuoja tada juos administracijai, kad užblokuotų. - aš net neabejoju, kad moka.. - sumurmėjo ryškiai nepatenkintas, nes ne taip kaip Carmela, ilgai ramaus veido išlaikyti negali, tad net ir šiuo metu jo kakle iššoko porą venų iš to pykčio. Kažkaip netyčia skrolines toliau per jos žinutes pamatė, kad Carmela gavusi vizito atšaukimo patvirtinimą iš gydytojo, - kas tau yra, sergi..? - paklausė atsukdamas ekrano telefoną į ją rodydamas tą žinutę. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 160
Namas - Page 2 IEpdMEY
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 5:55 pm



Šiaip Carmela net neleido sau pagalvot apie Arrheniaus kitos tokios kaip ji ar iš vis visiškai kitokios paiešką. Nes tokiu atvėju, jei tik jis užmautų žiedelį kokiai kitai merginai, tai faktas, kad Carmela jau su visam galėtų šitą savo asilėlį pamiršt. Nebent būtų pasiryžus išžudyt kiekvieną jo naują sužadėtinę, tada gal dar ir liktų kokia galimybė jiems anksčiau ar vėliau vienam pas kitą sugrįžt. O Carmela bet kokiu atvėju bent jau kol kas nenorėjo prarast vilties, kad visa tai nepabaiga ir kad gal kokį rytą atsikėlus ras su šuke išraižytą savo mašiną su prašymu sugrįžt pas Arrheniu. Nors čia daugiau Carmelos charakteris trukdė turbūt jiem vėl vienam pas kitą sugrįžt, nes kur tau čia ji dabar atleis jam už tai, kad su kažkokia kekše davėsi, nors anas ir dievagojosi prieš jai išeinant, kad ji šūdo vietoj jam ir visiškai nieko nereiškia, bet Carmela turbūt tada pirmą kartą gyvenime apsemtom nuo ašarų akim bėgo tik tolyn neatsisukdama. Nes o kaip kitaip ji būtų galėjus pasielgt? Ai pizdum, varom mes gal dabar pasimylim ant karštųjų ir viskas ok bus. Greičiau būtų gerklę perpjovus jam iš to pykčio. Tai paverkus kelis vakarėlius atsigavo, palaukė kol ją užvaldė tik pyktis, o ne liūdesys ir davai į trasą šakotis. Aiškiai neišgirdo to tylaus vyro pareiškimo, nes nuo to jo artumo tai turbūt jai ir ausyse spengt buvo pradėję. Atrodė, kad visas kūnas tiesiog degė nuo to noro tiesiog spjaut į visus savo principus ir pult jam į glėbį. Gal taip ir būtų padarius, jei rankos dabar nebūtų supančiotos, bet dėl to ir dėkojo mintyse Arrheniui, kad nuo tokių veiksmų ją sulaikė. Jam staiga šiek tiek atsitraukus Carme kiek pasimetė nesuprasdama kame čia šuo pakastas, - Atriši? - su lengva nuostaba balse dar perklausė, nes ir pati buvo nusiteikus čia kokią dienelę visa supančiota pasėdėt, nes kažkaip įprasta būdavo, kad Carmela taip greitai nenusiramina. Jam toliau išsakius sąlygas Carmela per plauką sutramdė savo šypsenėlę. Nu geniali mintis gi buvo, nes jeigu Carmelai po jų išsiskyrimo visikai nusišikt ant Arrheniaus būtų ir nenorėtų daugiau gyvenime turėt jokio fizinio kontakto su juo tai turbūt ir nemuštų jo, nes dabar jau persimetęs per petį nerištų jos, o neštusi tiesiai į miegamąjį. Tik va kas nežinoma buvo, kad kažkaip toji sąlyja ir Carmela lengvai pakurstė. Jautė, kad dabar kaip niekad stipriai jaučiasi jo pasiilgus ir kaip niekad stipriai norėtų vožt jam snukin, kad jis vėliau galėtų Carmelai išsiliet lovoj. Jam aiškiai tyčia taip prisiplojus prie jos ir dar akute pamerkus Carmela klasiškai šaltu žvilgsniu pažiūrėjo tiesiai į Arrheniu, bet tuo pačiu iškart ir nusuko veidą nuo jo. Tai kol ten jis grabaliojosi ir atrišinėjo ją pas Carmela galvoj grynai du velniukai ginčijosi. Vienas buvo ne toks bjaurus velnias, o kitas visiškas velnias. Vienas sakė vos tik Marino atlaisvins jai rankas griebt tą gumą ir pasmaugt jį, o kitas sakė dar luktelt ir pavaidint, kad čia visiškai netyčia jam stuktels į kaktą iš kokio stiklo viskiui. Taip atsiktinai ir nekaltai. Jokio komentaro aišku nepalieka ties vyro sąlygomis tiesog svarstydama kaip čia geriau pasielgus būtų kantriai laukia kada jai bus atrištos rankos. Galiausiai išsilaisvinus ir Arrheniui pasitraukus nuo jos Carmela šiek tiek patrynė savo riešus pagaliau išėjusius į laisvę. - Gali pasilikt kaip prisiminimą, kokią aš geraširdė, nes nepasmaugiai su ta guma tavęs, - perdėtai saldžiai šyptelėjusi pasilenkė ties kojomis pradėdama krapštytitą lipnią juostą, bet kadangi Marino pasistengė belekaip ją užklijuodamas, tai jai nelabai sekėsi ir nuplėšt ją sau nuo kojų. Tai kaip tikras vėlykinis zuikutis atsistojo nuo sofos, apsidairė ir tiesiu taikymu nustraksėjo ten kur indų matė. Turbūt pati praeitam gyvenime koks porcelianinis arbatinukas buvo gal. Pasiėmus iš spintelės lėkštę be jokio gailesčio sudaužė ją į pačią spintelę ir su šuke perpjovė tą lipnę juostą tarp kojų ir numetusi tą lėkštės dalelę nusiplėšė lipnią juostą sau nuo kojų. - Arrheniau, ar tu pavydi? - jau nebesuvaldydama šypsenėlės veide paklausė dar nespėjus nuo žemės pakilt, kur sėdėjo kol nusiplėšinėjo lipnią juostą sau nuo kojų. Nesugebėjo praleist pro akis to jo nepatenkinto veido, tai aiškiai suprato, kad neliko labai sužavėtas Leo draugyste su Carmela. O dėl instagramo, tai Carme vis pamastydavo, kur dingsta tie vaikinukai, kurie parašo jai ir jų profilių paskui jai net neberodo instagramo dm. Bet nelabai ten gilinosi kame čia reikalas, nors turbūt sužinojus, kad už viso to Arrhenius slepiasi būtų pažvengus neblogai, o tada parašytų jam, kad debilas yra ir negali jos gyvenimo reguliuot. Jam atsukus telefoną ir paklausus kas jai yra Carmela akivaizdžiai pasimetė lyg galvoj ieškodama tinkamo melo. - Lyg tau rūpėtų.. - tik tiek tepasakius nudelbė akis į kojas jas irgi lengvai pasitrindama. Tik trynė jas kiek per ilgai, bet tiesiog nebegalėjo pakelt akių į Arrhenių, nes negalėjo išsiduot kad kažkas negerai. Tai ką ji padarė, kad nereiktų bent akimirkai žiūrėt į jį. Aišku, kad pasiėmus puodelį iš tos pačios indų spintelės sviedė į jį kiek agresyviai atsistodama, - daugiau niekada gyvenime nedrįsk skaityt mano žinučių, - va tau ir rami Carmela pamiršus paleidimo sąlygas, o gal pritaikydama savo primušk jį vėliau, kad neatrodytų taip akivaizdu, planą nužingsniavus prie jo atėmė savo telefoną ir jau buvo pasiruošus dingt iš čia, tai net viso nepasakius jau buvo pakeliui prie išėjimo.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 252
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 2 IEpdMEY
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 9:59 pm



Arrhenius turbūt net pagalvoti šią akimirką apie kitus rimtesnius santykius negalėjo, nors moterų dėmesio niekada jam nestigo, ypatingai paskutiniu metu. Gaila, tačiau bučiuojant kitą moterį ar pasineriant su ją į rojaus paieškas ta laimė ir malonumas lyg mažas lašelis labai greitai dingsta lyg juodojoje skylėje, kuri niekad taip ir neužsipildo. Gal ir gerai, kad Carmela tas merginas iki tokio lygio išgąsdina, kad šios nedrįsta nei Arrheniaus vardo ištarti, jam pačiam labai nukrenta daug darbo bandant jų išvengti ar galvoti kuri charakterio savybė neatitinka. Iš tiesų Arrhenius nebuvo niekada tas, kuris lengvai gebėjo kalbėti apie savo savijautą ir jausmus, tačiau visa istorija su Carmela atvėrė pas jį tookią juodąją viską siurbiančią ir neužsipildančią skylę, kuri tikrai į kitą  geresnę galaktiką neveda. Carmelai atgavus laisvę jis akimirką kitą net kvapą sulaikė galvodamas ar suveiks jo minėti grasinimai ar jis čia tik veltui aušino burną, nes ji vis tiek padaryt taip, kaip jai geriausiai. Nesulaukęs smūgio vos tik Carmelos rankos atlaisvėjo, kiek atsipalaidavo, bet akies krašteliu fiksavo kiekvieną menkiausią jos judesį pasiruošęs bet kada gintis. - nu ačiū, virš lovos pasikabinsiu, gal gerus sapnus pritrauks... -pavartė akis žiūrėdamas kaip ji bando tą lipenkę atklijuoti. Gal žmonės ir nuvertina siaurutę lipenkę, kuri per siaura viskam, bet tik ne Arrhenius ir ne šiuo atveju kai surasti jos laisvą galą ar paprastai nutraukti ranka neįmanoma. Pats svarstydamas, kad nuo šiandien lipenkės turės visada kišenėje stebėjo kaip mergina nustriksėjo prie jo virtuvės spintelių, kažkaip net širdis suspurdo - lauk negero. Pakilęs nuo sofos jis pasisuko kūnų į ją toliau žiūrėdamas kas čia vyksta, kol galiausiai nespėjo nei sureaguoti kaip dužo turbūt jo paskutinė buvusi sveika lėkštė šitame name. Truputi pražiojęs lūpas kiek kilstelėjo antakius, - ne nu, kam tas peilių rinkinys ant spintelės, kai gali pati pasigaminti ginklą.. - demonstratyviai abiemis rankomis parodė į peilių stovą, su mintimi, kad galbūt nu fakin buvo galima palikt tą paskutinę lėkštę sveiką, nes dabar kaip gyvulys turės valgyt iš maišelio. Aišku pamiršo pagalvoti apie tai, kad turbūt lengviau susidorotų su šuke, negu su 30 cm ilgio popierių pjaunančiu peiliu, bet šią akimirką turbūt apskritai pas jį galvoje jokios protingos minties negalėjo atsirasti. Turbūt tas lėkštės dūžis buvo kaip užkabintas trigeris, kurį vis skaudėjo, vis maudė, tačiau taip iki galo jo šaknų nepasiekė. Iki dabar. Atrodo, kad tuoj Arrheniaus skalpas nušoks nuo galvos ir išsiveš vulkanas. Vyruko kvėpavimas padažnėjo, net turbūt žandai paraudo kaip tas pyktis užvirė. Kuris gaaal būtų ir praėjęs, bet išgirdus klausimą "ar tu pavydi?" ir išvydus į galvą pareinantį puodelį jis tiesiog išsiveržė. Numušęs tą puodelį ranka į šoną be jokių pastangų jis sukando kietai dantis, kad visas žandikaulis sutraškėjo, - ne, aš nepavydžiu, AŠ FAKIN ŠŪDINAI ŽIAURIAI PAVYDŽIU,- sudie Arrheniau, jo galvoje nebebuvo nei vienos blaivos minties, galvoje įsipleskė toks gaisras, kuris dabar šėlsta tik Australijoje ir greičiausiai ne ką mažesnis pragare. Emocijos buvo tokios ryškios kaip niekad, atrodė, kad kiekvienas odos plaukelis šią akimirką atsistojo piestų, jo kūnas įsitempė ir tiesiog užvirė, - tuoj aš TAU... pavydžiu.. - pasakė negalėdamas nei pats savo kūno sukontroliuoti, kad koja iš jėgos spyrė į šalia stovėjusi kavos staliuką, kuris nučiuožęs per pusę kambario atsimušė į sieną ir stiklinis jo paviršius subyrėjo į tūkstančius šukių. Praktiškai merginos telefone buvo paspaudęs skambinti Leo, būtų parodęs kaip jis šūdinai žiauriai pavydi, bet per savo vulkaną nei nepastebėjo kaip Carmela prisiartino ir atkirto savo telefoną. Nė akimirką nepraėjo ir įsijungė kitas vaizdinys, kuriame Carmela keliauja prie durų galiausiai taip ir nieko nepaaiškinus apie tą daktaro vizitą. Kaip ir neprivalėtų aiškinti.. bet čia Arrhenius, - ei.. - pasakė jis kiek pakėlęs toną, paskutines kelias minutes tas tonas turbūt ir nebuvo nusileidęs. Žinoma kaip ir buvo galima tikėtis Carmela nesureagavo į jokius Arrheniaus žodžius, tad šį siutas dar labiau suėmė. Pačiupęs nuo sofos tą patį puodelį, kuris nesuskilęs nukrito minkštai ant sofos jis atsisuko į tolstančią Carmelą ir užsimojęs sviedė tą puodelį. Ne į ją, jokiu būdu ne į ją. Puodelis praskriejo pro Carmelos šoną ir atsimušęs į lauko duris sudužo priešais merginą ją laikinai sustabdydamas, - nedrįsk taip išeiti.. - pasakė jis giliai kvėpuodamas, kažkokia nepaaiškinama psichozė užėjo. Bet ir tos psichozės metu matydamas kaip mergina sureagavo į jo klausimą apie daktarą šitaip negalėjo jos paleisti. Tiesiog negalėjo. Net jeigu ji suvarytų jam 10 peilių į nugarą jis turbūt atsigręžęs paklaustų ar pati nesusipjaustė. Nes toks tas paprastas vyrukas Arrhenius buvo, net iš kantrybės išvestas psichozės metu neapsakomai ją mylėjo ir negalėjo šitaip nežinioje visko palikti tikėdamasis, kad ši malonėsis bent kažką pasakyti. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 160
Namas - Page 2 IEpdMEY
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySat Jan 04, 2020 11:21 pm



Carmela turbūt jei ir sugalvotų ieškotis naujos aukos, t.y. sužadėtinio, tai vargu ar kuris nors dar imtų Carmelą ir rizikuotų tapt nevaisingais likt su sudegintu namu, sudaužyta mašina, be indų, su ne viena mėlyne, praskelta kakta. Tik Arrhenius sugebėjo visą laiką priimt Carmela tokią pasiutusią kokia ji buvo ir atlaikyt visus tuos ginčus, visus dužusius indus, visas sugadintas mašinas ir šiaip jau jeigu šiandien net sugebėjo atlaikyt dūžtantį savo mėgstamiausia močiutės servizą, tai nu auksas ne vyras buvo. Tai kokiu būdu ji būtų geresnį galėjus susirast. O ir šiaip turbūt kiekvienam Carmelos gyvenime sutiktam vyrui visada trūks vieno vienintelio dalyko - tai tokios meilės, kurią Carme jautė Arrheniui. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl ji nesugebėjo jo paleist, kodėl tiek daug pastangų idėjo, kad atbaidyt nuo jo tas visas kekšytes ir dėl ko atvažiavus čia vis dar drąskosi, daužo tuos taip mylimus Arrheniaus servizus. Nes jai tiesiog skaudėjo, skaudėjo būt be jo, be vyro su kuriuo planavo nugyvent visą savo likusį gyvenimą, užaugint kokią futbolo komanda, galėtų jų rinktinės pavadinimas būt 'daužyk arba būk sudaužytas'. Ji dievino kaip jie per dieną bandę perpjaut vienas kitam gerkles vakare ramiai sau sugula ir apsikabinę užmiega. Visiški amerikietiški kalneliai, kuriem turbūt niekas kitas nepasirašytų kaip tik šitie du. - Galėsi fetišais kokiais su savo kekšėm užsiiminėt, - klasika. Nebūtų gi ji Carmela, jei neprikištų eilinį kartą kekšių, bet nu nieko nepadarysi, jai turbūt visam gyvenimui kekšės bus skaudi tema. Aiškiai pamačius, kad neliko labai sužavėtas Carmelos sudaužyta paskutine jo lėkšte, bet jos pačios tai nejaudino. Gali kad ir iš bato kokią kiaušinienę valgyt, jai tai kas. - Nu žiūrėk yra kieme pilna šukių, tikrai manau susimeistrausi ką nors, - tokia visiškai ramiu balsu pasakė, pagalvojo net, kad gal tas jos surišimas į naudą išėjo, tokia ramunėlė tapo. Jam paminėjus peilius akimis ir pati žvilgtelėjo į tą pusę, kur tikrai peilių rinkinys stovėjo ir tada dar toptelėjo merginai mintis, kad kažkaip bus jų nepastebėjus anksčiau, nes tikrai turbūt būtų patrumpinus ausį Arrheniui su peiliu. - O tu tikrai nesveikas, tau lėkščių neužtenka, tai tu nori, kad tau galvą ir su peiliu pakutenčiau? - kilstelėjo antakį žvelgdama į jį tokiu 'wtf, dude' žvilgsniu, nes nelabai ji suprato kokio velnio jis taip nori, kad ji kaip per dartus į jį peilius mėtyt pradėtų. Gal gyvent vyrui nusibodo. Bet tada kaip koks sniegas vasara pasirodė Arrheniaus pyktis. Nu čia aišku nebuvo stebuklas Carmelai, yra ji jį mačius piktą ir anksčiau, kai jau pati visiškai davesdavo. Bet niekada nematė jo tokio pikto. Jau jam puodelį atmušus mergina nė nepajuto kaip paėjo kelis žingsnius atgal, nes kažkaip pirmą kartą per visą tą laikotarpį tikrai nuoširdžiai išsigando Arrheniaus. O ką jai žinot, gal jau ant tiek sunervino ji jį, kad puls jis čia ją smaugt. Nejučiomis krūptelėjo, kai tas stalelis atsitrenkė į sieną ir stiklas sudužo į begales šukių. Gal būtų ką nors pasakius, bet visiškoj šoko būsenoj stovėjo, nes negalėjo patikėt tuo kas ką tik įvyko. Jau ketino išeit ir buvo prie pat lauko durų, tiesė ranką į durų rankeną ir tada kiaurai ją perskrodė jo balsas, gerokai pakeltas balso tonas ir labai greitai po jo žodžių ją pasiekė ir tas puodelis, kuris atsimušęs į duris pabiro jai po kojom į tūkstančius šukių, o Carmela kiek tik krūptelėjo. Akimirką net bijojo atsisukt į Arrheniu. O ką jai žinot, gal jam jau ten putos iš burnos bėgo iš to pykčio. Dar kelias akimirkas pastoviniavus, kelis kartus įkvėpus oro atsisuko į Arrheniu. Nustatė savo ramiausią veidą (kiek tik jis galėjo būt ramus tokioj situacijoj). - KODĖL? Ką aš turėčiau tau pasakyt, Arrheniau? - žengė keletą žingsniu artyn Marino galvodama ką ištiesų turėtų ar norėtų jam pasakyt, nes galvoj pas ją dabar turbūt didžiausi uraganai siautė. - Tu susimovei, iškeitei mane į kažkokią kekšę, kurią užteko šiek tiek pagasdint, kad vien bijotų į tavo nuotrauką žiūrėt ir kokia to prasmė? Ar norėjai mane įskaudint, norėjai, kad pavydėčiau? Nes jei taip sveikinu, tau tai puikiai pavyko, įskaudinai mane taip kaip turbūt niekas niekada gyvenime nebuvo įskaudinęs, išplėšei mano širdį ir sumalei ją mėsmalėj. Nori žinot, kodėl turėjau nueit pas gydytoją? Nes aš nėščia, Arrcheniau. NĖŠČIA. O tu duodiesi su kažkokiom kekšėm man už nugaros. Noriu tavęs nekęst, noriu taip stipriai tavęs nekęst, kad net negalėčiau pasižiūrėt į tave... - jau ir pati ties savo monologo pabaiga neblogai kilstelėjusi balso toną buvo, tačiau galiausiai nurimo kelis kartus giliai įkvėpė ir pajutus, kad akyse jau pradeda kauptis ašaros galiausiai nusisuko nuo Arrheniaus. Nematomai nusibraukė kelias skruostais nuriedėjusias ašaras, - ....bet negaliu, - ganėtinai tyliai pasakė daugiau pati sau nei Arrcheniui. Gal ir nebuvo labai būdingas Carmelai toks atvyrumas, tačiau turbūt moteris jau per ilgai viską savyje nešiojosi ir būtent dabar viskas ištrūko lauk. Bet ji jautė palengvėjimą, jautė kaip nuo širdies nusiridena pats sunkiausias akmuo, o kūna aplanko neišpasakytas lengvumas.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 252
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 2 IEpdMEY
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySun Jan 05, 2020 12:17 am



Girdėdamas kaip Carmela ir toliau griežia dantį negalėdama nei 5 minučių išbūt nepaminėjus žodžio "kekšė" tik kelis kartus atsiduso. Žinojo, kad buvo vertas kiekvieno pikto žodžio ir kiekvienos nuoskaudos, kurią tik kada nors yra pasakiusi mergina, žinojo, kad buvo vertas būti kalamas prieš kryžiaus už savo šitus poelgius. Viską jis puikiai žinodamas tik svarstė ar taip iki gyvenimo galo ir turės šitą kryžių su savimi visada tampytis. Puikiais suvokė, kad tai turbūt buvo pats šlykščiausias galimas poelgis su brangiausiu žmogumi pasaulyje, tačiau jis tam įvykiui neturėjo jokio paaiškinimo. Būtų paskutinius batus atidavęs, jei tik būtų galėjęs pasakyti kodėl taip nutiko, jei tik rastų pasiaiškinimą nuo kurios pasidarytų lengviau. Stebėdamas kaip mergina stovi prie durų jautėsi lyg pats baigtų subyrėti į šimtus šukių, kurių šiuo metu yra pilni namai. Matydamas tą vaizdinį tiesiog negalėjo net ramiai nustovėti, širdis kalatojosi iki tiek, kad rodėsi tuoj išlįs pro gerklę laukan. Turbūt negalėjo antrą kartą patirti to, ką reiškia ją paleisti ir leisti išeiti, tai buvo tiesiog nesuvokiamas skausmas, žiauresnis už visus tuos fizinius skausmus kuriuos jis šiandien jau spėjo pajausti. Jausdamas kaip pradėjo spausti net gerklę šis žengė žingsnį manydamas, kad ši vis tik nesiteiks bent kažką pasakyti ir išeis, tačiau vos merginai atsisukus šis sustingo. Jos rami veido išraiška tiesiog ji daužė kaip pinjatą su pagaliu, kadangi nebuvo įmanoma visiškai suprasti ką jį iš tikro jaučia ar galvoja. Po pirmųjų merginos žodžių jis pravėrė lūpas galvodamas ką pasakyti, tačiau šiek tiek nurimus čia ką tik siautėjančiai audrai galvoje virė milijonas minčių, kurios niekaip nesusiraitė į jokį rišlų sakinį. Turbūt taip ir būtų stovėjęs transe, tačiau merginai prakalbus jis tiesiog be amo vis bandė įsiterpti norėdamas beviltiškai vis tik surasti tą pasiteisinimą ar tą frazę, nuo kurios tiesiog jie abu sugytų, - aš... ne, aš..... Carmela....aš nenorėjau... - vos tik rasdavęs sekundės pertrauką Carmelos žodžiuose jis bandė įsiterpti norėdamas tiek daug pasakyti. Pasakyti, kad taip nebegali tęstis, kad jis tiesiog nebegali taip daugiau gyventi. Šią akimirką galėjo prisiekti odą nusidirti, parduoti velniui sielą ar velniai žino dar ką padaryti, jeigu ji tik suteiktų jam bent akimirką savo šilimos, leisti vėl pajausti jos degančias prisirpusias, tas iš proto varančias lūpas. Tačiau visos šitos mintys labai greit nutrūko kai Carmela paminėjo daktarą. Tuo metu jis kažkaip iš reflekso žengė kelis žingsnius arčiau jos atsidurdamas per metrą nuo Carmelos, šią akimirką pamiršo visus savo verkšlenimus ir savęs gailėjimąsi, kadangi iki gyvenimo galo jam nieko nebus svarbiau nei Carmelos sveikata ir viskas kas susiję su ja. Tačiau vos mergina ištarė pirmąjį kartą "nėščia", rodėsi, kad kažkokia nematoma jėga jam tiesiog išsprogdino visą makaulę. Ausyse pradėjo spengti ir kvėpavimas sustojo, dar kelios sekundės ir būtų reikėję pradėti pradinius gaivinimo veiksmus,- nėščia...? - jis vos išlemeno visiškoje transo būsenoje. Tai turėjo būti laimingiausia diena jo gyvenime, jis taip to troško visa esybe, taip svajojo apie tai, kad jų nesveikai nuostabi meilė galiausiai sukurs naują gyvybę. Tik šįkart tai nebuvo ta laimingiausia diena, tai buvo turbūt paskutinis smūgis, kurio tik ir trūko, kad Arrhenius visiškai palūžtų. Moteris, kurią jis taip beprotiškai myli ir kurią jis taip beprotiškai įskaudino laukėsi Arrheniaus vaiko. - Carmela.. aš... - ištarus jos vardą net nosį pradėjo kutent bejaučiant kaip ašaros užplūsta jo akis, o vyrukas gyvenime turbūt nėra verkęs. Pakėlęs savo ranką patrynė akis pašalindamas bet kokį ašaros pėdsaką ir galiausiai pažiūrėjęs į ją žengė dar vieną žingsnį arčiau, - tu esi mano gyvenimas... - galiausiai jis prakalbo tyliu, kiek prikimusiu balsu, žodžiai rodėsi strigo gerklėje negalėdami išeiti, - aš tave beprotiškai myliu ir visada mylėsiu...ir tu laukies mano vaikelio.. - turbūt nebūtų buvęs tinkamas laikas šypsotis, tačiau vos ištarus žodžius apie nėštumą jo veide šmestelėjo šypsenėlė, kuri deja, ilgai neužsilaikė, - prašau, neatimk to iš manęs.. - pasakė jausdamas kaip trūkčioja visas kūnas, smegenys tiesiog nenustodamos siuntė signalus į galūnes, kurios norėjo prie jos prisiliesti, apkabint ir niekada nepaleisti.
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 160
Namas - Page 2 IEpdMEY
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySun Jan 05, 2020 1:22 am



Carmelą ir pačią nemažiau griaužė tas iš pažiūros paprastas, gal kiek negražiai skambantis žodis - kekšė. Tą vakarą po išsiskyrimo su Arrhenium ji ne tik, kad kaltino jį tokiu šlykščiu poelgiu ar tą merginą su kuria jis sugulė, bet kaltino ir save. Visą laiką galvojo, kad padarė kažką ne taip, jog elgėsi blogai su vyru dėl kurio turbūt viso pasaulio servizus supirktu ir jam padovanotų, kad nepakankamai jį mylėjo, o gal mylėjo pakankamai, bet per mažai tai rodė. Galbūt jį įkyrėjo tas pastovus Carmelos bambėjimas, pastovūs indų dūžiai, jos riksmai ir trenksmai, galbūt jo meilė jai išblėso, galbūt toji mergina su kuria jis ją išdavė yra ištiesų kažkuo geresnė, galbūt ji turi pasiūlyti Arrheniui kažką daugiau nei kada nors galėjo ar galės pasiūlyt Carmela. "Kekšė" tai buvo tas kirminas, kuris griaužė ją iki pat šios minutės, tas ją kamavęs kirminas neleido jai miegoti naktimis, sugražino tas miego problemas, kuriomis Carmela kamavosi vaikystėje, negalėdama per girdimus balsus ir matomus siluetus užmigti naktimis, kuomet miegodavo su broliu ar su seserimi, kad jaustųsi saugi. Ir dabar, per tas visas naktis, kuomet Carmela kankinantys balsai, žmonių siluetai, nemiga ir tas Arrheniaus netekties skausmas susimašę tarpusavyje versdavo ją klykti iš skausmo ir baimės susiraičius lovoje, jo nebuvo šalia. Vienintelio žmogaus, kurio tuo metu norėjo šalia, nebuvo. Nebuvo to, kuris galėtų apkabint ir pasakyt, kad viskas bus gerai, kad jis šalia ir kad kas baisiausio gali jai nutikt, tai tik kad Arrhenius vieną rytą sugalvos išslapstyt visus servizus ir ji nebeturės ką daužyt, bet apart to jai nieko blogo negresia, nes jis šalia. Bet taip nebuvo. Ji vis užsimerkdavo ir matydavo Arrcheniu su ja, su ta meile griaunančia gyvate, kuri apsiraitė aplink vyrą nepaleisdama jo tol kol viskas aplinkui nebuvo sugriauta. Jeigu tik pavykdavo užmigti Carmela visada susapnuodavo juos. Tiksliau ją, ji vis kažką pasakodavo Carmelai, bet jai vis nepavykdavo jos išgirsti ir vietoj to, kad bandytų įsiklausyti ji vis klausdavo ar Arrhenius laimingas, bet niekada nesulaukdavo atsakymo. Galiausiai Arrheniui sapne prie jų abiejų priartėjus Carmela visuomet pabusdavo. Jai buvo taip sunku paleisti Arrheniu, todėl jis sugrįždavo pas ją pačiais įvairiausiais būdais. Kalbėdama ir stovėdama priešais vyrą ji jautė, kad dabar gali matyt jį kiaurai, matė tą skausmą jo viduje, kurį labai gerai išdavė jo veidas kiekvieną kartą, kai jis norėdavo kažką pasakyt ir taip įsiterpt į Carmelos monologą. Kiekvienas jo liūdnesnis žvilgsnis vis suspausdavo jai širdį, o jam artėjant merginai kaip niekad ėmė drėbėt kojos, galva plyšo nuo minčių, o ausyse spengė. Buvo taip sunku, kad Arrheniui prabilus jai prireikė kiek laiko, kad išgirstų jo tariamus žodžius. Prieš jam dar ką nors pasakant Carmela atsisuko į jį, kaip tik tuomet jis jau trynė akis slėptamas bet kokius įmanomus ašarų pėdsakus. Jai taip suspaudė širdį, kad akimirką Blumstein pagalvojo, kad ji tiesiog plyš, suskils į tūkstančius dalelių ir pabirs po visą jos kūną. Ir pati jautė kaip akys prisipildo ašarų, o gerklėję įstrigęs gumulas rodos akimirkai net trukdė jai kvėpuoti, o vyro žodžiai.. Ji nežinojo ką turėtų daryt, ar apsisukt trenkt durimis ir išeit, ar pult jam į glėbį, o gal tiesiog stovėt ir nieko nedaryt. Carmela žiojosi kažką sakyti, tačiau neišskleidė nė menkiausio garso. Ir nors galvoje buvo pilna minčių, bet tas gerklėje įstrigęs gumulas neleido merginai prabilti. Ji kaip niekada anksčiau jautėsi tokia pažeidžiama ir tokia silpna, kad jautė nebegalinti priešintis savo širdžiai, nors protas ir liepė apsisukt ir bėgt kur tik kojos neša. Mergina nedrąsiai žengė vieną žingsnį arčiau Arrheniaus palikdama visiškai minimalų atstumą tarp jų kūnų. Taip graudžiai atsidususi nieko nebepasakė kakta atsiremdama Marino į krūtinę. Ji pasidavė, pasidavė kovai, nebegalėjo leisti sau ir toliau priešintis. O gal ir nebenorėjo. Paslėpusi savo veidą dabar jau leido vienai po kitos ašaroms riedėti skruostais.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 252
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 2 IEpdMEY
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 EmptySun Jan 05, 2020 12:45 pm



Taip ir stovėjo kaip nuskriaustas, paliktas ir gyvenimo mėtomas bei tampomas mažas šunytis. Tą akimirką sužinojęs tiesą negalėjo nei mažojo rankos pirštelio pajudinti, kadangi ta apėmusi neviltis turbūt galiausiai jį prigriebė. Jis kaip haris poteris nuo savo kaltės ir minčių ilgą laiką slapstėsi po neregimuoju apsiaustu ir dabar išgirdęs Carmelos žodžius buvo visiškai apnuogintas ir pastatytas prieš teismą. Akimirką kol ji tylėjo ir nieko nesakė norėjosi, kad žemė prasižiotų ir Arrhenius tiesiog išnyktų ar bent akimirkai būtų galima paspausti pauzės mygtuką ir nesijausti šitaip šūdinai ir taip kaltai. Nes šią akimirką jis žvėriškai kaltas jautėsi ne tik prieš Carmelą, bet ir prieš tą užsimezgusį meilės vaisių. Galiausiai iš tos kaltės jausmo jis net akių nulaikyti nebegalėjo, tad nuleidęs akis bei galvą žemyn vėpsojo į jos pilvą ir iš šono atrodė šią akimirką tikrai apgailėtinai, bet 200 proc. jautėsi taip kaip ir atrodė. Galvojo ar gyvenime galima dar labiau nusižengti prieš apskritai žmogiškumą, jei sugadini vaiko gyvenimą dar prieš jam gimstant. Arrhenius šią tylos akimirką nė nesvarstė galimybės, kad Carmela jam kada nors gyvenime apskritai atleis ar galės į jį žiūrėti negalvodama bent akimirką apie kekšes arba žudymą. Šią akimirką buvo vienintelė viltis, kad tą vaikelį jis bent apskritai galėtų matyti. Tačiau visus jo pasvarstymus sutrikdė, kai Carmela sujudėjo ir prisiartino prie jo. Arrhenius buvo pasinėręs į tokį savivertės ir analizės transą, kad rodėsi kūnas krūptelėjo kai prieš akis matomas vaizdinys galiausiai sujudėjo. Giliai jis įkvėpęs stebėjo merginą jausdamas kaip šįkart širdis baigia jau į kulnus nusiridenti, visiškai nežinojo ir neprognozavo ką ji darys, nes nu ar kada Carmela buvo prognozuojama. Niekada. Tos kelios akimirkos rodos truko visą amžinybę, jo kūnas virpėjo, o akys nenumaldomai lakstė per visą merginos veidą laukdamos kažkokio tai veiksmo, 95 proc tikėjosi, kad greičiausiai smūgio. Nedrįsdamas savo kvailais žodžiais griauti šitos tylos ir vis labiau kylančios įtampos šis tik laukė ir buvo pasiryžęs šįkart priimti bet kokį jos trinktelėjimą. Tačiau didžiausiai jo nuostabai pajautęs bei išvydęs kaip Carmela pasiduoda ir atremia galvą jam į krūtinę akimirką sustingdamas bei galvodamas ar tai tikrai realybė, tačiau vos pajutus kaip nuo Carmelos ašarų drėgsta jo marškinėliai viskas tapo realu. - Carmela.. - tyliai prakalbo jis lėtai pakeldamas rankas, kurias netrukus uždėjo jai ant nugaros priglausdamas merginą labiau prie savęs. Kūną užliejo nežmoniška šiluma ir viduje pasidarė taip gera ir ramu, kad šią akimirką jis įnirtingai smegenyse spaudinėjo pauzės mygtuką, nes norėjo, kad šitas prisilietimas niekada nesibaigtų, - aš jus myliu, abu, beprotiškai.. - pasakė Arrhenius, o jo rankos lyg vijurkai apsuko merginą užrakindamos ją vyruko glėbyje. Šita akimirka atrodė tokia nepakartoja ir tokia trapi, kada jis laikė savo dabar jau du brangiausius žmones visoje visatoje. Palenkęs galvą šis lūpas priglaudė prie Carmelos pakaušio ir lėtai užmerkė akis, viskas atrodė lyg sapne, tačiau daugiau vyrukas nepratarė nei žodžio. Buvo galima girdėti tik kaip smarkiai plaka jo širdis ir kaip įkyriai kažkur nusviestas vis zvimbė jo telefonas. 
Back to top Go down


Sponsored content

Namas - Page 2 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 2 Empty


Back to top Go down
 

Namas

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 6Go to page : Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Arrhenius Marino-