I'd walk through fire for you
Just let me adore you.
Namas - Page 6



 

Share
 

 Namas

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6, 7  Next
AuthorMessage
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 170
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptySun Jan 19, 2020 6:43 pm



Kažin ar iš vis pas Carmela buvo kažkokios sveiko proto ribos. Nes jeigu bent kiek to sveiko proto turėtų tai gal tokių šou nekeltų čia ir nedaužytų paskutinių namuose esančių lėkščių ir neverstu savo elgesiu ir žodžiais išdaužyt Arrheniaus namų inventoriaus. Bet sveiko proto pas Carmela nebuvo. Ji buvo viską griaunanti jėga, kuri net negalvodama griaudavo viską, kas jos kelyje pasitaikydavo. Ji buvo slibinas, kuris užsimanęs vienu mostu viską sunaikinti būtų galėjęs. Nors turbūt, jei tik jiedu būtų susipažinę dar Carmelos studijų metais vargu ar būtų buvę kartu. Kad ir kaip bebūtų sunku patikėt, bet Carmela ne visą gyvenimą buvo tokia bjauri ir tokia besąlygiška beprotė kokia yra dabar. Dar vos persikėlusi gyventi į Australiją ji buvo visai kitokia. Ji buvo ta naivi mergina, kuri norėjo baigus studijas prisidėti prie žmonių gelbėjimo ieškodama neatrastų vaistų sunkioms ligoms, dirbo per kelis darbus, kad tik galėtų siekti savo svajonės ir kad galėtų išgyventi Australijoje. Kol nesutiko jo. Vyro, kuris visam gyvenimui pakeitė tiek Carmela, tiek jos gyvenimą. Sugriovė visas jos svajones ir sutrypė ta trapią ir gero norinčią mergina, kuria ji buvo. Vėliau tas pats vyras atgulė po žeme nuo protu nesuvokiamu žaizdų paliktų jo kūne. Žaizdų kurias paliko ne kas kitas kaip Carmela. Turbūt tas jos pirmasis gyvenime atsiradęs lavonas, kurio kraujo klaną ji sapnuoja dar ir dabar, tapo jos asmenybės pasikeitimo priežastimi. Vėliau Italijoje Carmela atgimė iš naujo tapdama visiškai kitu žmogumi. Ir tik persikrausčius į Paryžių susipažino su Arrhenium, kuris nors ir nebuvo pirmoji Carmelos meilė, bet taip besąlygiškai pavergė jos širdį, kad ji taip ir nebesugebėjo prisiminti nieko kas jos meilės gyvenime buvo prieš šitą vyrą. Na ir kas, kad pati sau leidžia daužyt Marino kaip tik įmanoma, bet esant reikalui tikrai paaukotų savo gyvybę, kad tik Arrhenius liktų gyvas. Jeigu būdama tokia principinga sugebėjo atleist jam išdavystę tai tik parodė, kad gyvenimo Carme be Marino neįsivaizduoja. Tai turbūt jam užsilenkus ir pati save pakastu po žeme ar kokias smegenis su šautuvu išsitaškytu. Buvo galima tikėtis, kad tas vaikas jau gims serijiniu žudiku, nu sociopatu kaip minimum. O dar augdamas tiek turbūt cirko tarp tėvų prisižiūrės, kad galiausiai pats žmona susiradęs turbūt neblogai ja lups. Nes juk mamytės moto: „jeigu muša, tai vadinasi myli“. Arrheniui pradėjus vėl apie meilę kalbėt ir kad daugiau jos niekada neįskaudins Carme laikėsi kokio komentaro nenumetus, kad jau kažkur tai yra girdėjus. Šiaip gal giliai širdyje ir norėjo tikėt vyro žodžiais, bet nebuvo durna. Žinojo kad yra kokia aštuoniasdešimt procentų tikimybė, kad vėl savo burtu lazdele pabaksnos ką nors. Bet nesinorėjo dabar gadint tokios akimirkos, tai dantimis įsikibusi sau į žandą vis laikėsi nuo kokios nors sarkastiškos frazės. Tas vyro artumas savotiškos ramybės suteikė, tai net nesinorėjo savo bjauriais komentarais griauti to šviežiai sukurto ramybės burbulo. Tai mėgaudamsi tiek tuo artumu, tiek vyro lūpomis ant savųjų dar kartais šyptelėdavo savo lūpomis prisiplojusi prie Arrheniaus. - aš irgi tave myliu, labiau už viską pasaulyje, - akimirkai, tik akimirkai atitraukus savo lūpas nuo vyro sušnabždėjo ranka uždėdama ant vyro skruosto. - manau mums abiems reikia pailsėti, - dar sukikeno vyro lūpoms nusėdus ant skruosto ir taip ne tik kad šiek tiek sukutenus tą vietą, bet ir privertus dar vienai šiurpuliukų bangai perbėgti per moters kūną, tai nejučiomis net labiau ištempė kaklą savo rankų pirštais tai glostydama vyro plaukus, tai bėgiodama per jo pečius ir ranką. - Ar galim kol kas nekalbėt apie tai su tavo močiute? Galbūt, kai gims.. Žinau, kad ji galvoja, kad aš šėtonas ir kad man reikia padaryt egzorcizmą, tai jaučiu žinok ir pati man padarytų tai abortą namų sąlygom pamačius, - čia tarp kitko pasakė, nors tikrai rimtai kalbėjo. Buvo girdėjus kaip Arrheniu jo babulė bandė įkalbėt nesituokt su Carmela, nes ji neva šėtono dukra ir pas ją akys be sielos, tai pražudys ji jos brangiausią anukėlį. Tai turbūt sužinojus, kad ji nėščia tikrai atvažiuotų prie jos namų egzorcizmo daryt iš su šventintu vandeniu ją ir jos namus šlakstyt pradėtų.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 431
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptySun Jan 19, 2020 8:49 pm



Carmela iš tiesų ne itin dažnai išreikšdavo savo meilę žodžiais, "myliu tave" frazė jų namuose skambėdavo retai, mat jie rasdavo įvairiausių kitokių keistų ir nesveikų būdų tą jausmą išreikšti. Tad vos išgirdus iš jos lūpų tuos kelis žodelius privertė Arrheniaus veide nušviesti tokiai šypsenai, kuri taipogi retokai aplanko vyruko veidą. Apdovanojęs ją dar keliais bučinukais į kaklą, skruostą, nosytę ir lūpas galiausiai atsigulė ant nugaros, vienu mostu ją prisitraukdamas arčiau bei tuo pat metu apkabindamas. Buvo toks neapsakomas jausmas laikyti ją savo glėbyje, tad šią akimirką geriau ją uždusins savo šita meile, negu paleis iš savo gniaužtų, - cha... - užmerkęs akis ir lėtai glostydamas jos nugarą prunkštelėjo išgirdęs komentarą apie močiutę, - nepergyvenk, ji tavęs šėtonu nebevadina.. dabar tu tik demonas, - tyliai nusijuokė jausdamas kai dar kelios akimirkos ir jo siela paliks kūną. Ai ne, truputi ne ta situacija.. Dar kelios minutės ir jo smegenis apgobs sapnų karalystės rūkas. Jausdamas merginos šilumą jis lėtai vis dar glostė jos nugarą, kol galiausiai prabėgus vos keliolikai minučių, rankos judesiai sustojo ir juos abu pasiglemžė sapnų karalystė. 
Pakankamai ankstų rytą, kai saulės spinduliai sugebėję įsibrauti per miegamojo langą įkyriai spigino Arrheniui į akis, šis krūpteldamas atmerkė akis ir atsisėdęs lovoje giliai įkvėpė. Sugniaužęs kumštyje kaldros galą bandė prisiminti kas vakar įvyko, ar jis jau turi būti apsiglinklavęs su granata rankoje ar namuose paskelbta taika. Pasukęs galvą ir išvydęs šalia visiškai ramiai miegančią Carmelą, pajautė kaip šiek tiek nervų sistema atsipalaiduoja atšaukdama aliarmą visame kūne. Kelias akimirkas į ją žiūrėjęs galiausiai nusišypsojo ir visiškai atsipalaidavęs pirštais lėtai perbraukė per jos iš po kaldros apnuogintą ranką. Pabusti šalia jos tokį gražų rytą buvo nuostabu, tad pasilenkęs priglaudė lūpas prie Carmelos kaktos ir po kelių sekundžių atsitraukęs bei apkamšęs merginą iš visų šonų tyliai išsirito iš lovos, leisdamas jai dar keletą valandų pamiegoti. Pasirąžęs ir kiek pasukiojęs rankas per pečius dar užmetė akį į miegančią savo moterį, tuomet tyliai lėtu žingsniu patraukė virtuvės link galvodamas apie karštos kavos puodelį. Trindamas keliais pirštais savo akis ir bandydamas išsklaidyti paskutinį miegą lėtu žingsniu atsiduria svetainėje. Atplėšęs akis akimirką stabteli ir kilstelėjęs antakius nužvelgia idealiai sutvarkytą kambarį. Tojį Arrheniaus namų tvarkytoja, priekurtė, 75 m. babytė, mėlynplaukė Bulma buvo tiesiog nuostabi moteris, kuri dabar tikrai tapo Arrheniaus antru variantu, jeigu netyčia reikalai su Carmela vėl suprastėtų. Perėjęs svetainę bei galiausiai pasiekęs virtuvę jis žvilgtelėjo į ant baro sudėtus laiškus, kuriuos prieš tai minėta nuostabioji Bulma nepatingėjo parnešti iš pašto dėžutės, kuri ir taip buvo suniokota Carmelos. Paėmęs tą laiškų krūvelę jis nė neužmetęs akių nužingsniavo prie spintelės, išsitraukęs savo super mielą raudoną moka kavinuką, pripylė į jį vandens ir įdėjęs kavos užkaitė, tikėdamasis, kad tas puodelis juodo eliksyro padės jam visiškai prabusti ir trumpam pamiršti visus vakarykščius įvykius, kurie apie save priminė tvinksinčiu skausmeliu įvairiose kūno vietose. Laukdamas, kol kava užvirs jis lėtai prisėdo ant baro kėdės ir lėtai po vieną pradėjo žiūrėti laiškus, kuriuos laikė sugniaužęs rankoje. Reklama, reklama... reklama, kvietimas į vakarėlį, reklama..Versdamas kiekvieną laišką ir nė nepraplėšdamas jų mesdavo atgal ant baro nesusidomėjęs, kol galiausiai rankoje liko tik vienas, storas, per didžiąją dalį pasaulio prakeliavęs laišką. Kiek suraukęs kaktą jis pirštu perbraukė per sudėtus štampus.. Australija? Indija? Galiausiai jo akys apsistojo ties adresato vieta, kurioje buvo nurodytas Carmelos vardas. Arrhenius dažniausiai nesikišdavo į jos reikalus, jam tai nebuvo įdomu, gal dėl to jų santykiai ir truko tiek ilgai. Tik šią akimirką jautė kažkokį neapsakomą smalsumą, skrandžio vietoje kirbėjo, o ranka laikanti laišką kelis kartus sudrebėjo. Nežinia kokio neapsakomo smalsumo vedinas jis apvertė voką ir pirštu praktiškai buvo užkabinęs, betrūko tik truktelti ir jo smalsumas būtų patenkintas. Tačiau tą pačią akimirką kavinuke pradėjo kunkuliuoti kava, kuri savo garsu atitraukė Arrheniaus dėmesį. Padėjęs laišką ant baro jis pakilo nuo kėdės ir susiradęs kokį sveiką puodelį įsipylė paruoštos kavos, kuri skleidė neapsakomai nuostabų aromatą. Pasisukęs vėl į barą užmetė akis į tą storą laišką, maišydamas šaukšteliu kavą savo apatinę lūpą pakramtė jausdamas, kaip kažkoks kirminas tiesiog jį ėda viduje ir skatina truputėli pasidomėti moterimi, dėl kurios galėtų galvą padėti. Grįžęs prie baro jis pasidėjo puodelį ir vėl laišką paėmė į rankas, kelias akimirkas žiūrėjo į jį kelis kartus palankstydamas ar papurtydamas, - nee... - galiausiai papurtęs galvą paėmė atgal savo puodelį į rankas ir kiek suraukė antakius. Gal nekris iki tokio lygio ir Carmelai už akių nedarys to, kas galėtų sukelti kažkokį tais konfliktą. Jeigu jam reikės ką nors žinoti, jis labai tikėjosi, kad mergina pati jam tai pasakys. Galiausiai baigęs šitą vidinį konfliktą su savimi pakėlė kavos puodelį prie lūpų ir nė nepagalvojęs gurkštelėjo ką tik užvirusios kavos. Degančiai kavai vos prisilietus prie lūpų jis krūptelėjo visai užsimiršęs, o nuo krūptelėjimo rankose laikytas puodelis susvyravo ir dalis kavos užtiško ant to mistiško padėto Carmelos laiško, - šūdas.. - suraukęs antakius liežuvio galiuku perbraukė per nudegintą savo lūpą ir pačiupęs šalia esantį rankšluostėlį kelis kartus perbraukė per ten, kur kava buvo išsiliejusi. Stebėdamas, kaip drėksta visas laiškas, akimirką kitą dvejojo, tačiau galiausiai pačiupo jį ir atplėšęs ištraukė viduje buvusius dokumentus, tikėdamasis bent kažką svarbaus Carmelai išgelbėti. Na, nesiruošė jis tų dokumentų skaityti, tikrai nesiruošė, bet rodos likimas pats norėjo, kad taip nutiktų, tad vyruko akys greit užkliuvo ir pradėjo nevaldomai bėgti per parašytą tekstą. "Australijos teismas šaukia... įtariama dalyvavusi ar įvykdžiusi nusikaltimą.. žmogžudystę", mintyse garsiau suskambėdavo pavienės laiško frazės. Perskaitęs viską jis lėtai atitraukė laikytą popieriaus lapų krūvelę ir lėtai pamirksėjo. Kazkoks cirkas, akimirką kitą net netikėdamas prunkštelėjo galvodamas, kad tai nevykęs kieno nors pokštas. Carmela žudikė? Tai buvo du nesuderinami žodžiai Arrheniaus galvoje. Lėtai pasukiojęs galvą jis padėjo tuos popierius ant stalo ir akimirką sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į juos nekvėpuodamas. Nu ne.. kažkoks briedas, tai negali būti tiesa, tiesiog ne.. ne Carmela. Lėtai pasukiojęs galvą jis pakilo nuo kėdės ir ruošėsi eiti į lauką kokią cigaretę sutraukti, kad visą šitą nesąmonę išpūstų į orą, tačiau netikėtai suskambo Carmelos telefonas, kuris gulėjo visai čia pat taipogi ant baro. Matyt Bulma besitvarkydama atrado šitą jos telefoną kur nors numestą, kol šie žaidė čia savo žaidimus. Ilgai negalvojęs jis priėjo arčiau ir paėmęs telefoną ekrane išvydo vardą advokato, kurį puikiai pažinojo ir kelis fragmentus žinutės, kurioje buvo parašyta apie skubų susitikimą dėl reikalų. Vedinas smalsumo ar velniai žino ko bei jausdamas kažkokį kylančią sumaištį savo viduje jis bandė atrakinti telefoną norėdamas paskaityti daugiau, tačiau jis buvo užrakintas. Jausdamas kaip jo širdis ir kvėpavimas padažnėjo, apimtas jau įtampos jis kelis kartus pabandė suvesti atsitiktinius slaptažodžius "arrheniusturimirti", "arhenius1234mirs", "mirtisarrheniui123", tačiau nepavykus nieko padaryti galiausiai numetė tą telefoną atgal ir pačiupęs laišką dar kelis kartus jį perskaitė. Kvėpavimo dažniui padidėjus iki keturiasdešimt kartų per minutę, o širdies dažniui perkopus į dviejų nulių zoną jis visiškai savęs jau nebekontroliuodamas nužingsniavo į miegamąjį gniauždamas tą laišką savo kumštyje. Atsidūręs priešais miegančią Carmelą, bei eilinį kartą jausdamas kaip sveikas protas atsisveikina jis su jėga šveitė tą popierių krūvą priešais ją ant lovos, - Carmela, prašau pasakyk, kad tai žiauriai nejuokingas pokštas.. - dar spėjo sveikos smegenys pasiųsti keletą ramių žodžių pro Arrheniaus lūpas. Jis žiūrėjo į ją stengdamasis suvaldyti tą visą kūno drebulį, kuris rodė, kad tuoj tuoj ir įvyks sprogimas. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 170
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptySun Jan 19, 2020 9:59 pm



Dar visai prieš nugrimzdant į miegą Carmela spėjo nusijuokti iš Arrheniaus žodžių susijusių su jo močiutės juntama antipatija Carmelai. Vėliau užliuliuota nuo vyro sklindančios šilumos ir tiesiog tokio raminančio artumo ji labai greitai užmigo. Tai turbūt buvo pati didžiausia dovana Carmelai. Ne susitaikymas su Arrhenium, ne vaikas, ne dar kas nors, o tas gebėjimas taip greitai užmigti ir tik dėl to, nes buvo susukta į vyro glėbį, vieną jau atšaltį spėjusią koją užmetusi ant Arrheniaus kojos, ranka apsivijusi jo liemenį, o galvą padėjusi ant jo krūtinės Carmela miegojo kaip kūdikis. Turbūt ramesnės jos gyvenime nebus galima pamatyt. Dar kelios akimirkos ir ne tik kad ji nugrimzta gilyn į miegą, bet ir nežymiai šyptelėjusi per miegus nugrimsta į sapnus. Nesapnuoja nieko žiauraus ar baisaus. Sapnuoja save, Arrhenių ir mažą berniuką, kuriam iš išvaizdos jau kokie trys metai, labai judrus, daug kalbantis ir pievoje krykštaujantis berniukas, kaip du vandens lašai panašus į patį Arrhenių, kuris laksto toje pačioje pievoje paskui vaiką neva bandydamas jį pagauti. Aišku berniukas kur kas greitesnis už savo tėvą. Pasikrykštaudamas juokiasi bėgdamas tiesiai į ją kol galiausiai likus vos keliems žingsniams berniukas šoka Carmelai į glėbį ir apsivijęs savo mažomis rankytėms moters kaklą prisiglaudžia prie jos. Carmei tereikia tiek, kad suprastu, kad tai jos ir Arrheniaus vaikas, tas vaikas, kuris dabar neskubėdamas vystosi jos viduje. Pažvelgusi berniukui į akis pamato tas dideles vaikiškas akis, kurios visiškai identiškos pačios Carmelos akims, blakstienos vešlios ir ilgos sparčiai mirksi susimaišydamos su dar girdimu vaiko juoku ir bandymu atgauti kvapą. Dar akimirka ir Carmela pajunta tvirtą ranką apglebiančią jos juosmenį ir dar vieną kūną prisiglaudžiantį prie jų abiejų. Be abejonės, Arrhenius. Tomis rudomis, pilnomis laimės akimis žvelgia į Carmela galiausiai švelniai lūpomis prisiliesdamas jai prie skruosto kažką sušnabžda, bet merginai išgirsti nepavyksta, nes kartu su išnykstančiais vaizdiniais ji grįžta į realybę prasibudindama iš miego. Šiek tiek pasimuisčiusi išsilaisvina iš kaldros į kurią buvo sukamšyta ir pakėlusi galvą apsidairo. Akimirkai pagalvoja, kad gal dar sapnuoja, nes iškart supranta, kad yra ne savo namuose, o Arrheniaus kambaryje, kuriame net jo paties nėra, bet labai greitai išgirsta ir kažkokį murmesį iš virtuvės. Su palengvėjimu atsikvėpusi gražina savo galvą atgal ant pagalvės ir dar po keleto minučių ji vėl su švelnia šypsena veide nugrimsta atgal į miegą ir į sapnus. Tiesa, šį kartą sapnuodama, kad sėdi savo namo virtuvėje jaučia lengvą paniką. Ką tik susitarė, kad Arrhenius atvažiuos pas ją į namus, todėl ji kantriai sėdi prie virtuvėje esančio baro ir laukia nerviškai kramtydama atsilupusias nagų odeles. Galiausiai pasigirsta durų skambutis, kas jau priverčia Carmela sunerimti, nes juk Arrhenius tikrai neskambintų į duris galėdamas tiesiog užeiti į vidų. Todėl kiek drebančiomis rankomis atidariusi duris moteris iškart paskęsta savo raudoj už durų išvydus policiją, lyg būtų supratus kas jau čia vyksta. Kitą akimirką ji jau surakintomis rankomis vedama į automobilį, pusnuogė. Ant savęs užsimetusi tik Marino maikę ir įsispyrusi į kambario šlepetes, taip ir yra išvežama. Dar net nespėjus jai įsėst į automobilį Carmela jau mato kieme stovintį ir paniekos pilną mylimojo žvilgsnį, kuris tik dar labiau trypia atrodo ir taip sutryptą moters širdį. Akimirkai atrodo, kad Carmela sapnuose perplaukia kažkokį laikmatį ir jau nuteista sėdi kalėjime. Ir štai ji jau stovi eilėje pokalbiui telefonu, nekantraudama trina rankas žinodama, kad jau tuoj tuoj galės išgirst Arrheniaus balsą, priėjusi prie laisvo telefono paskubomis surenka jo numerį ir ausyje jau girdį kviečiantį prie ragelio signalą. Signalas nutyla vos tik kitame laiko gale mobilusis yra pakeliamas ir Carmela jau žiojasi kažką sakyt, bet išgirsta Marino balsą. Deja, ne tokį malonų, kokį norėtusi girdėti, ir net ne sapne, todėl ganėtinai staigiai praplešia akis net pati nepajausdmaa kaip staigiai atsisėdus lovoje jai šiek tiek apsvaigsta galva. Akimirkai susiėmusi už galvos nieko nesako ir tik kai vaizdas pakankamai gerai susifokusuoja ji pamato kažkokius lapus nutėkštus preišais ją ant lovos. - Kas čia? - ramiu balsu dar gal net kiek neatsipeikėjusi iš sapno paklausia kiek pakimusiu nuo miego balsu ir tik tada pakelia akis į Arrheniu, kuris atrodo visiškai ne savas, - ar tau viskas gerai? - štai jos lūpas palieka antrasis klausimas, nors kažkodėl širdis dar net nežinodama kas čia vyksta pradeda daužytis kaip išprotėjus. O gal tiesiog nujaučia kas artėja. O ir tas sapnas, gal tai buvo pasamonės pasiųsta žinutė merginai, kad reikia rinktis daiktus ir dingt ne tik iš šito namo, bet ir iš šito žemyno. Geriausia iš vis skrist iškart į mėnulį. Ir pirmą kartą gyvenime nervinasi, kad iš vis tiek daug miegojo ir kad neatsikėlė pirmoji. Atsidususi lengvai drebančiais pirštais atverčia sulankstytus lapus ir kurį laiką Carmela sėdi sustingus, žiūri tiesiai į lapą priešais save, nieko nesako, net nejuda, akimirkai atrodo, kad net nekvėpuoja. Galiausiai visa perbala it tas baltas popieriaus lapas, o rankose laikomi lapai ima drebėti dėl merginos drebančių rankų. - Šūdas, šūdas, šūdas, šūdas, - vieną po kito tyliai kartodama tik tai akivaizdžiai pagauta panikos pradeda ir linguot pirmyn atgal, ir nervingai vis braukit pirštais per plaukus nebežinodama ką daryt. - Kodėl jį atplėšei? - Carmelos lūpas palieka dar vienas klausimas, tiesa dabar jos balsas kiek lužinėja, jame girdisi panika susimaišiusi su baime. Pakilusi iš lovos, kurį laiką tiesiog stovi prie jos vis dar tuo perkreiptu ir perbalusiu veidu. Iš rankų galiausiai išslydę lapai nukrenta jai prie kojų ant žemės, o Carmela pasiėmusi pagalvę paleidžia ją tiesiai į Arrheniu, - KODĖL TURĖJAI JĮ ATPLĖŠT?! - dabar gal ir neturėjo teisės pykt ant Arrheniaus, bet jis niekada to neturėjo sužinot, tą lavoną ji turėjo nusinešt į kapus, šito teismo niekada net neturėjo būt. Niekada. - KODĖL? - paleidusi dar vieną pagalvę į vyrą tiesiog pradeda viską draskyt nuo lovos ir mėtyt į šalis ir pati visa blaškydamasi. - Ne ne ne, tai negali būt tiesa, - papurčiusi galvą pasičiumpa lapą nuo žemės ir isteriškai pirštu braukdama per kompiuteriu spausdintas eilutes, kuriose aiškiai juodai ant balto parašyta, kad Carmela yra kviečiama į vyksiantį Australijoje teismą dėl galimai įvykdytos žmogžudystės. Visą tą laiką isterikuodama tik dabar suprato, kad visą šitą laišką skaitė ir pats Arrhenius. Jis viską perskaitė, jis viską žino. - Arrheniau... - žengdama žingsnį artyn jo su lūpinėjančiu balsu ištaria vyro vardą nebelabai žinodama nei ką turėtų sakyt, nei kur dėtis. Ji gal ir buvo bjauri, žiauri ir beprotė, bet niekada nebūtų norėjusi, kad Arrhenius žiūrėtų į ją kaip į žudikę, - aš... ne.. aš.. tikrai... ne.. - net nesugebėdama apsverst liežuvio ir atsakyt į vyro klausimą stovėjo čia priešais jį visa nusidejusi ir bejėgė. Ar ji buvo žudikė? Aišku, kad buvo. Bet niekada niekam neleido to žinoti, ypač Arrheniui. Nenorėjo leisti jam žinoti kiek blogų dalykų yra pridariusi ir kiek gyvybių yra atėmusi per tuos trisdešimt metų.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 431
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyMon Jan 20, 2020 6:53 pm



Žiūrėjo sustingęs kaip Carmela bunda iš miego, norėjosi akimirką pribėgus ją papurtyt, kad ši greičiau bustų iš savo sapnų karalystės ir pagaliau pradėtų kalbėti. Nes jis stovėdamas čia visu virpančiu kūnu tikėjosi, kad ji tėkš jam tuos popierius į veidą susiėmusi pilvą iš juoko. Kad tai tebus labai nejuokingas ir nesveikas jos eilinis pokštas, dėl kurio papykus 5 minutes viskas pasimirš. Žiūrėjo į ją su viltimi, net mintyse matydamas visą tą situaciją, kaip jie galiausiai abudu juokiasi iš to, kad Arrhenius net akimirką galėjo pagalvoti, kad jo moteris - žmogžudė. Jo smegenys net nepriėmė tokios informacijos, visiškai atsiribojusios nuo tos informacijos laiške tik ir laukė kokio nors Carmelos žodžio, rodančio, kad tai netiesa. Sulaukęs klausimo ar jam viskas gerai tik giliai įkvėpė, jo makaulė dabar buvo tiksinti bomba, kuri bet kurią akimirką galėjo čia susprogti ir nusinešti visą namą į kosmosą. Kiekvieną akimirką, kurią Carmela delsė bandydama suvokti kas vyksta, lėmė gal milijoną jo nervų ląstelių mirčių. Galiausiai merginai paėmus lapus į rankas jis sunkiai įkvėpė nedaug oro, ramindamas save, kad visa šita nesąmonė greit baigsis ir jis gal papyks daugiau nei 5 minutes už tokį nesveiką jos pokštą. Tačiau jo nelaimei viskas nesibaigė, kaip jo smegenys, besiginant nuo šitos nesuvirškinamos informacijos, tikėjosi. Carmelai šitaip sureagavus į teką laiškuose, privertė jį iš viso į akmenį priversti, ant krūtinės užgulė didžiulis betono luitas, kuris jam trukdė apskritai bent lašą oro įkvėpti. Dar kelios minutės ir būtų galima skelbti Arrheniaus klinikinę mirtį.- šūdas..? - kažką išlemeno kiek suraukdamas antakius, visa šita situacija buvo tiesiog kosmosas. Tai buvo nesuvokiama sveiku protu, kai kiekviena Arrheniaus kūno ląstelė vis dar neigė tą perskaitytą informaciją laiškuose. Kaip buvo galima net pagalvoti apie tai, kaip buvo galima priimti rimtai visą tai. Juk jis ją puikiai pažinojo, juk priešais jį stovi jo gyvenimo moteris, jo būsimo vaiko motina, jo didžiausia kada patirta meilė gyvenime. Juk jis žinojo viską apie ją, jos mintis, kiekvieną jos tobulą ir netobulą kūno linkį. Bet atrodo staiga viso to nebeliko ir gražūs jų prisiminimai, visi tie ištarti žodžiai "myliu" sudužo į tūkstančius šukių ir Arrheniaus vidų apgaubė tamsuma. Visos tos kartu praleistos akimirkos staiga virto visišku nieku, kažkokia juoda skyle apipinta paslapčių šydo, - kodėl..? - būdamas vis dar šoke jis pakartojo kelis kartus merginos užduotus klausimus, kas galėjo jį kaltinti, geriau būtų sužinojęs, kad ji neištikima ar velniai žino ką padariusi. Bet.. žudikė..? Jis trumpam užsimerkė negalėdamas net to žodžio įsileisti į mintis, tačiau buvo labai greit pažadintas iš savo transo, kai į jį viena po kitos atsimušė nuo lovos skriejančios pagalvės. Merginai ištarus jo vardą bei žengus žingsnį arčiau, jis kiek krūpteli ir automatiškai žengė žingsnį toliau nuo jos. Nedarė viso to sąmoningai, tai tebuvo įsijungę primityvūs išlikimo instinktai. Turbūt net nereikėjo daugiau jokių merginos žodžių, savo elgesiu ji patvirtino viską, kiekvieną žodelį parašytą tame laiške. Tačiau, kad ir kaip viskas atrodė tikra Arrhenius vis tiek beviltiškai žiūrėjo į jo jausdamas, kaip paskutinė kruopelė vilties siuntė silpnus signalus jam į smegenis, - Carmela.. -jo balsas beviltiškai užpildė tą trumpam nusistovėjusią tylą kambaryje, - Carmela.. prašau, pasakyk, kad tai dar vienas nesveikas tavo pokštas.. - pasakė jis ir apimtas tiesiog nevilties pačiupo ją abiejomis rankomis suimdamas už žąstų, - Carmela... - ant jo lūpų nugulė dar kartą ištartas merginos žodis, o abejonės ir dvejonės rodėsi tuoj apskritai iš vis užpildys jo smegenis. Ar tai apskritai jos tikras vardas? Kas ta moteris stovinti priešais jį? - pasakyk, kad tai netiesa, pasakyk.. - pasakė ir kiek tvirčiau pradėjo spausti jos rankas, to pats nė nejausdamas. Turbūt apskritai šią akimirką savęs nelabai kontroliavo ir ėjo labai plona linija tarp sveiko proto ir psichozės. Turbūt nuo sekančių Carmelos žodžių priklausys į kurią pusę jo būsena pasvirs. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 170
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyMon Jan 20, 2020 10:37 pm



Pati Carmela ne mažiau dabar norėjo, kad šis laiškas ir visas šitas šou tebūtų nuostabūs Carmelos aktoriniai sugebėjimai ir ji paėmusi laišką, kurį pati parašė būtų pradėjus klykt iš juoko šitam kambaryje, kad Arrhenius iš vis užkibo už tokio kabliuko. Bet ji negalėjo to padaryt. Nes meluotų jeigu pasakytų, kad visa tai netiesa ir kad tai tiesiog Carmelos dar vienas nesveikas pokštas Marino. Nors akimirkai pagalvojo, kad tikrai galėtų apsimest, kad čia bajeris ir ji tik juokauja, krist ant žemės ir pradėt juoktis kaip čia gerai ji jį išdūrė. Tik jau buvo post faktum. Moteris jau buvo akivaizdžiai parodžiusi, kad tikrai ji nužudė tą vyrą ir kad yra kaltinama ne šiaip sau. Ji buvo kalta. Bet nuoširdžiai niekada nesitikėjo, kad ši žmogžudystė dar kada išlys į viešumą. Aišku ir nenorėjo, kad tai įvyktų. Visgi galbūt, jei ne tai kas įvyko Australijoje, tai Carme ir dabar ten sau ramiausiai gyventų. Bet buvo sunku suvokt, kodėl po beveik dešimties metų toji byla buvo atnaujinta, kas vėl ėmė ją kapstyt ir kodėl. Žinojo ir tai, kad greičiausiai išvykusi į teismą Australijoje atgalinio bilieto nebenusipirks. Dabar jau net buvo pradėjus gailėtis, kad neatsikratė to vaiko, nes jo jai tiksliai niekas augint neleis ir vos tik pagimdys jį kalėjime iškart Arrhenius laimingas ir patenkintas gales jį sau prisiteist, tai Blumstein beliks tikėtis, kad bent kokį kartą į mėnesį gales savo vaiką pamatyt, jei tik Marino suteiks jai tokią malonią. Dabar ji tiesiog stovėjo priešais tiek pikta, tiek visiškai praradus kažkokią prasmę. Pyko aišku daugiau ant saves, nei ant Arrheniaus. Nors galvoje dabar sau sake, kad jei ne vyro smalsumas, tai Carmela niekam nežinant būtų kaip nors su tuo susitvarkiusi, tai nereikėtų dabar viso šito šou ir nereikėtų jai aiškintis kaip čia kas buvo. Dar kiekvienas vyro ištartas klausimas vis atsimušdavo į Carme sukeldamas jai tik dar daugiau skausmo. Ji vis galvojo kas dabar bus.. Ar Arrhenius jai lieps dingt iš jo namų, ar pasakys, kad nieko bendro su ja gyvenime nenori turėt ar bandys iš jos atimt vaiką. Šiaip nebuvo blogos nuomonės apie Marino ir visos tos blogos mintys apie jį lindo tik dėl to, nes žinojo, kad pati jo vietoj turbūt jau seniausiai išvežus jį į kalėjimą būtų ir pati uždarius. Paskui būtų ta, kuri lėktų jo laisvint iš ten. Žmogžudystė, tai buvo ne pavogtas saldainis iš parduotuvės, o kur kas rimčiau, todėl Carme tikrai galvojo, kad Arrhenius gali bandyt prisiteist vaiką sau dėl nederamo jos elgesio, kad gali norėt nutraukt bet kokius ryšius su ja. Kažkada gal net būtų supratus tokį vyro poelgį, bet šiuo metu negalėjo to suprast. Jai kaip tik atrodė, kad Arrhenius turėtų būt tas, kuris bet kokiu atvėju išliktų šalia jos ir palaikytų ją, kad ir kas benutiktų. Net jeigu tai ir reiškia, kad jo mylimoji yra žudikė ir jos rankos buvo suteptos žmogaus krauju, kurį ji bade dar net ir po mirties keletą minučių ir ne dėl to, nes norėjo įsitikinti, kad jis negyvas, o tiesiog dėl užplūdusio malonumo. Arrheniui žengus žingsnį tolyn nuo moters Deliliah net nepajuto kaip jai suskaudo širdį, nes iš šono tiksliai atrodė, kad jis tiesiog bijo jos. O ji niekada nebūtų to norėjusi, iš vis dabar negalėjo patikėt, kad galėtų jis jos bijot, irk ad galėtų jis galvot, kad Carmela kada nors gyvenime jam ką nors blogo padarytų. Ji jį mylėjo, taip stipriai kaip mikė pūkuotukas mylėjo medų. Niekada gyvenime nebūtų galėjus tyčia jo sužalot. Ar nužudyt.. Apie tai iš vis niekada nebuvo pagalvojusi. Todėl tikrai buvo skaudu matyt kaip vienintelis gyvenime taip mylėtas žmogus tolsta nuo tavęs. Marino taip staigiai sučiupus ją Carme dar jo rankose krūptelėjo. Nė akimirkai nenustojusi drebėt iš baimės ir iš to patiriamo streso, kurį sukėlė visos tos mintys merginos galvoje, ji stengėsi nežiūrėt į Arrheniu. Negalėjo to padaryt, jautėsi tokia kalta prieš jį, o įstrigęs gerklėje gumulas ir kylančios emocijos tik bylojo, kad pažvelgusi vyrui į akis turbūt puls raudot kaip keturiolikmetė mergaitė, kurią ką tik tėvas pagavo rūkančią. – negaliu tau to pasakyt, nes tai būtų ne tiesa, - virpančiu balsu galiausiai atsakė į vyro klausimą iš paskutiniųjų laikydamasi, - esu kalta ir manau, kad abu tai žinom, - iškart ties tai moters žodžiais Arrhenius stipriau suspaudė jos rankas, kas privertė Carmela suraukti veidą, - Arrheniau, man skauda, - nežymiai paplonintu balseliu pasakė bandydama nustumt vyrą nuo saves.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 431
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyTue Jan 21, 2020 6:54 pm



Žiūrėjo į Carmelą savo jau paraudusiomis akimis nuo nežmoniško spaudimo, fiziologinės funkcijos Arrheniaus kūne buvo taip išmuštos iš balanso, kad bet kurią akimirką buvo galima tikėtis tiesiog atominio sprogimo. Žiūrėjo į ją vis dar viltingai, tikėdamasis galiausiai išgirsti kokį nors nevykusį pasiteisinimą ar kokį kvailą juokelį, šią akimirką būtų patikėjęs net tuo, kad egzistuoja vienaragiai, jeigu tą faktą tik pasakytų Carmela. Ta vilties kruopelė Marino viduje nenumaldomai virpėjo tikėdamasi gauti kokį nors teigiamą atsakymą, bet ką.. bent vieną žodį. Tačiau Carmelai ir toliau leidžiant šitai nesveikai ir protu nesuvokiamai tylai karaliauti kambaryje, šis nejausdamas toliau gniaužė savo rankose merginos rankas, kol galiausiai išgirdo jos žodžius. Jos žodžiai nebuvo mažai tikėtini, tačiau Arrheniaus galvoje jie nuskambėjo lyg iš giedro dangaus. Viskas. Faktas buvo patvirtintas, jo moteris - žudikė. Žiūrėdamas į ją stiklinėmis akis bei išgirdęs tylias merginos dejones atleido savo gniaužtus ir žengdamas atgal jautė kaip kūnas tiesiog krenta į bedugnę ir dingsta tamsoje. Nugara atsirėmęs į kambario duris jis kelis kartus paviršutiniškai įkvėpė. Nežinojo kaip reaguoti, nežinojo net ką jai pasakyti. Dabar bežiūrėdamas į ją tematė tik stovinčią žudikę jo miegamajame, kuri dar be viso to laukėsi Arrheniaus vaiko. Su lyg ta mintimi jo akys pakrypo į Carmelos pilvą, buvo tiesiog neįmanoma suvokti vieno po kito mintyse krintančių faktų. - kodėl..? - jis visiškai nejausdamas paklausė jos, nors nenorėjo apie tuos dalykus nieko žinoti. - ta prasme, tai netyčia..? - toliau jo lūpos kalbėjo visiškai atjungusios kontaktą nuo Arrheniaus smegenų pusrutulių. Niekaip negalėjo priimti to fakto, kad dar prieš kelias minutes lovoje gulėjusi moteris, kurią jis beprotiškai myli, staiga virto kažkokiu nepažįstamu žmogumi. Visus tuos metus ja pasikliovė ir šimtu dvidešimt procentų pasitikėjo, ir.. viso to taip staiga neliko? - o jis buvo vienintelis..? - vienas po kito iš Arrheniaus byrėjo klausimai, į kuriuos nežinojo ar iš vis norėjo atsakymo. Praktiškai pradėjo oro trūkti, kambaryje pasidarė taip tvanku, kad jis lėtai atsitiesęs nuo durų apsisuko ir ranka į jas atsirėmęs, ten pat ir kaktą priglaudė akis užmerkdamas. Tai apskritai tebuvo tik kažkoks košmaras, iš kurio jis labai greit nubus. Nubus ir priešais save išvydęs miegančią Carmelą apkabins ją, išbučiuos ir niekada nepaleis, nes paskutinės dienos buvo kaip pasaka, kai jiedu grįžo į vienas kito gyvenimą. Tačiau atmerkęs akis jis tebebuvo tame pačiame tankiame kambaryje, o jam už nugaros vis dar stovėjo Carmela, bet jau nebe jo Carmela. Jausdamas kaip ta tyla, kurią mergina tiesiog palaikė, tampė kiekvieną jo nervų stygą, šis lėtai atsisuko ir pakėlė akis į ją, - kalbėk, Carmela, - jo balsas vėl gi perskrodė kambarį ir ne itin maloniai atsimušė į merginą. Žiūrėdamas į ją jautė kaip pradėjo kunkuliuoti kraujas, kaklą tiesiog pradėjo smaugti sekundėmis kylantis pyktis, - KALBĖK, - sugriežęs dantimis jo veidas persikreipė, o sugniaužti kumščiai sutraškėjo, - PASAKYK, KAD PRIEŠAIS MANE STOVI ŽUDIKĖ, KURI LAUKIASI MANO VAIKO.. - jis net prunkštelėjęs nusijuokė. Taip, nusijuokė. Ir taip, tai buvo aišku, kad Arrheniaus nebėra ir prasideda psichozė, turbūt didžiausia, kurią jis kada nors patyrė, - PASAKYK.. - paleidęs gerklę pačiupo šalia durų ant spintelės stovėjusią stalinę lempą ir užsimojęs šveitė ją į sieną kiek toleliau nuo merginos, dar šiuo metu palaikydamas atstumą. 
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 170
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyFri Jan 24, 2020 12:17 am



Carmela kurį laiką tiesiog tylėjo. Nors šiaip ką ji ištiesų būtų galėjus pasakyt? Nužudė ji tą žmogų. Vėliau nužudė ir dar daugiau jų, svarbiausia, kad ji nejautė jokio kaltės jausmo. Dabar jautėsi blogai tik dėl to, nes tikėjo, kad jeigu dar buvo galimybė prieš tai jiems susitaikyt ir viską pamiršus būt kartu, tai dabar vargu ar tokia galimybė jiems būt šeima dar egzistavo. Nebuvo Carme nei akla, nei durna. Ok, gal ir durna, bet ne akla, todėl matė kokiu žvilgsniu Arrhenius dabar žiūrėjo į ją ir abejojo, kad dar kada tas žvilgsnis pasikeis. Bent jau dabar nemanė Carmela, kad Arrhenius dar kada sugebės į ją žiūrėt kaip į mylimą moterį, o ne kaip į žudikę. Tas žvilgsnis skverbėsi taip giliai į moterį, kad tą akimirką kol vyras čia ardėsi Blumstein viduje viskas dužo, nyko, rodės ji ką tik prarado vienintelį savo gyvenimo džiaugsmą. Nors dabar ir atrodė, kad yra tarp Arrheniaus praradimo kely. Ir moteris dabar kaip niekad stovėjo rami ir negalėjo ištart nė žodžio. Gerklėje ne tik kad užstrigęs skausmingas gumulas neleido jai kalbėti, bet ir rodės draskė jai visą gerklę. Galvoje vienas po kito draskėsi patys žiauriausi ir grėsmingiausi cunamiai nunešdami su savimi, bet kokį protu suvokiama paaiškinimą, kurį ji būtų galėjus pasakyt Arrheniui. Pastebėjus Arrheniaus žvilgsnį ant savo pilvo gal užvaldyta kažkokių motiniškų instinktų rankomis apglėbė savo pilvą lyg bandydama savo vaiką apsaugoti nuo bet kokių gyvenimo negandų. Nenorėjo tikėt, kad jis čia dabar galėtų ją pult tasyt po visą kambarį iš pykčio, bet atsarga niekada gėdos nedaro, tai nenorėjo, kad dėl jos pačios klaidų nukentėtų visiškai nieko dėta gyvybė, todėl buvo visiškai pasiruošusi bet kokia kaina apsaugot ir ateityje tikrai kovot dėl savo vaiko. Ji fucking devynis mėnesius nešios savyje gyvybę tikrai ne dėl to, kad toji gyvybė vėliau būtų iš jos atimta. Nors tuo pačiu nenorėjo sau leist galvot, kad tai pabaiga. Juk jie gyvenime yra labai daug visko išgyvenę, nejaugi negalės išgyvent ir šio mesto iššūkio, nors tuo pačiu juk niekada tokioje situacijoje nebuvo atsidūrę. - Kodėl? Nes neturėjau kito pasirinkimo. Buvau arba aš arba jis.. Jei nebūčiau to padarius, greičiausiai dabar pati gulėčiau po žeme, net nebūčiau galėjus išvykt iš Australijos, jis nebūtų man to leidęs, - neaišku ar čia Arrheniu, ar pačią save bandė įtikinti, kad taip pasielgti reikėjo. Aišku, tuo metu vyrui užgulus ją ant stalo savo kabinete ir jau rankomis negailestingai graibant jos šlaunis, krūtinę ir visą kūną, per prievartą drąskant drabužius nuo jos jis nepaliko jai kito pasirinkimo. Jis žinojo, kad ji nori pabėgt nuo jo ir žinojo, kad būtų tai padarius, o jis negalejo ir nenorėjo jai to leisti, todėl greičiausiai tą vakarą ne tik kad būtų išniekinta tiesiog kažkokio šlykštaus parazito, bet greičiausiai dar pasmaugta ir pakasta po žeme. Todėl tą vakarą ji turėjo mastyt greitai, po ranka pasitaikiusios žirklės negailestingai smigo į vyro kūną, kol pasruvęs ir išniokotas krauju kūnas ne tik kad neberodė jokių gyvybės ženklų, bet ir turėjo daugiau žaizdų nei reikėjo, kad žmogaus gyvybė užgestu. Vyrui paklausus ar tai buvo vienintelis jos nužudytas žmogus iš Carmelos akių momentaliai ėmė ristis ašaros viena po kitos riedėdamos jos skruostais. Jai nereikėjo daug mastyt, kad žinotų ką atsakyt. Ir ji nenorėjo sakyt tiesos, būtų viską atidavus, kad tik dabar nereikėtų jai kalbėt apie tai ką daro gyvenime ir kaip be jokios sąžinės graužaties ji nuodija žmones. Aišku, ne šiaip kokius, bet dažniausiai tuos, kurie pasauliui daugiau blogą įtaką daro, nei gerą. - Ne, - užlužus jos balsui Carmela tik klestelėjo ant lovos jausdama, kad rimtai gali greitu metu tiesiog atsijungt, nes ta įtampa, tas pyktis sklindantis iš Arrheniaus pusės ją pykino taip stipriai, kad akimirkom rodės jau tuoj praras sąmonę ir tiesiog sukris čia prie tos lovos. Užsidengusi delnais veidą nebegalėjo daugiau žiūrėti į vyrą, kuris akivaizdžiai žiūrėjo į ją taip lyg ji čia kažkokia random moteris įsiveržusi pas jį į namus. O tai turbūt buvo pati žiauriausia bausmė jai. Nežinojo kas blogiau ar teismas, kurį turės atlaikyti Australijoje ar teismas, kuris jai vyksta dabar. Teismas, kuris turbūt nulems jos gyvenimą. Turbūt jeigu Arrhenius dabar pasakytų, kad nebenori jos daugiau gyvenime akyse matyt, tai Carmela susikrovus daiktus pirmu lėktuvu išskristu į Australiją ir pati prisiduotų. Taip bent jau žinotų, kad neteks stebėti kaip mylimas žmogus kuria laimę su kita moterimi, nes ji būtų visai kitam pasaulio krašte ir dar uždaryta į kalėjimą. Jos galvoje besisukant įvairiausiams keiksmams ji gerokai krūptelėjo vyrui pradėjus rėkt. Oi, ji tikrai suprato ką tai reiškia.. Tas pyktis susimaišęs su jo juoku. Ne pirmą dieną pažinojo Arrheniu, tai žinojo kad jau gero nelauk. Pažvelgusi į jį kiek paraudusiomis nuo ašarų akimis, kurį laiką tiesiog žiūrėjo. - KĄ MAN PASAKYT? - pati užkriokė per visą namą, bet atrodo Arrhenius jau buvo suplanavęs tokį moters klausimą, - NUŽUDŽIAU JĮ, IR KĄ? NESIGAILIU, NES ŽINAU, KAD KITU ATVĖJU JO VIETOJE BŪČIAU AŠ, - gaudydama kvapą atsiduso. Ir kada jie spėjo nusirist taip giliai į dugną.. Nors turbūt šitam dugne jie visada ir buvo.. - Aš nesu grėsmė, priėmiau gyvenime blogų sprendimų, bet jei nebūčiau jų priėmus žinau, kad čia dabar nestovėčiau, - kiek ramesniu balsu pasakė, nors nesitikėjo, kad dabar Arrhenius sugebės suprast ją ir tai ką ji nori pasakyt. Ne taip toli jos sudužusi lempa dar kartą privertė Carmela krūptelėti.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 431
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptySun Jan 26, 2020 5:38 pm



Na gerai, bent tiek, kad Arrhenius šią akimirką žinojo tik apie vieną tokį įvykį. Net baisu pagalvoti, kas butų įvykę jei tame laiške būtų nurodyta ne viena kažkokia neaiškaus tipo gyvybę, o šimtai, kuriuos Carmela ir iš tikro atėmė. Greičiausiai dabar prieš ją čia šitaip nestovėtų, būtų jo siela nuo tos žinios pati pirma atsiskyrusi ir atsisakiusi toliau egzistuoti su tokiomis naujienomis. Stebėdamas kaip nuo tokio jo elgesio Carmela gindamasi savo pilvą rankomis apglėbė, šis akimirką stabtelėjo bandydamas susivokti, kad nepaisant visko, kas šią akimirką vyksta, faktas, kad jis taps tėčiu nesikeičia. Net jei ir Carmela savo mintyse dėliojo ateinančių metų planus ir svarstė ką darys, kai šis vaikas gims, Arrhenius šią akimirką apie tai nė negalvojo. Jis tik žiūrėjo į tą pilvą bandydamas apskritai savo smegenis perkrauti, kad situacija bent kiek paryškėtų. Išgirdęs merginos žodžius galiausiai jis pakėlė akis ir tyliai klausydamas stebėjo kiekvieną jos judesį, - gyneisi..? - kiek kilstelėjo antakius galvodamas, kad na reikėjo nuo to ir pradėti. Ne esmė, kad ji jau į be gyvybės ženklų gulintį vyrą suvarė dar kelioliką durtinių žaizdų žirklėmis, jis šito nežinojo ir turbūt būtų sveika visiems aplinkiniams, kad šito šiandien ir neišgirstų. Kiek pasimetęs situacijoje, kad šitaip reagavo akimirką jautė kaip kūnas virpėjo nežinodamas kaip šioje akimirkoje pasielgti, ar ją mesti iš namų ar apkabinus padėti visais gyvenimo klausimais. Gal dėl to smegenys, gindamos pačios save nuignoravo merginos žodį "ne". Ne, kuris reiškė, kad tas mistinis vyras nebuvo vienintelė Carmelos auka. Giliai kvėpuodamas ir bandydamas neprarasti sveiko proto nuovokos dar žiojosi kažko klausti, tačiau Carmelai pradėjus šaukti per visą namą jis net pats krūptelėjo. Klausydamas ir stebėdamas kaip ji suglemba ant lovos iš inercijos žengė žingsnį į priekį norėdamas jai padėti, tačiau kažkoks savisaugos jausmas jam neleido daugiau pajudėti, lyg tais ji galėtų jam ką nors padaryti. Nesąmonė. - Carmela.. - išklausęs jos galiausiai suraukė antakius ir lėtu žingsniu priėjo prie merginos. Atsitūpęs priešais ją, sėdinčią tuo metu ant lovos, akimirką tylėjo negalėdamas net akių į ją pasukti. Kažkokia kvaila situacija ir dar kvailesnė savijauta. Kaip ir viskas aišku, jeigu ne ji tą vyrą, tai tas vyras ją būtų nužudęs ir visų tų akimirkų gyvenime, tos tikros meilės ir tų nuostabiai nesveikų santykių Arrhenius nebūtų patyręs. Jeigu ne visi tie įvykiai, jis dabar neklūpėtų priešais ją žinodamas tą faktą, kad šita moteris jam padovanos vaiką, nepaisant to, kad ir kaip jų santykiai galiausiai pasikreips, - Carmela.. - dar kartą pakartojęs jos vardą lėtai pakėlė akis ir pažvelgė į ją. Atrodė išvaizda ta pati, akys ir žvilgsnis tas pats, net tas malonus Carmelos kvepalų kvapas tas pats, bet kartu viskas apsivertę 180 laipsnių kampu, - aš padėsiu tau, kuo tik galėsiu.. - pasakė ir lėtai pakėlęs vieną ranką prisilietė prie josios rankos pajausdamas tą tokią velniškai pažįstamą ir malonią šilumą. Vis tik jis buvo žvėris retkarčiais, bet negalėjo elgtis šitaip su ja. Bent jau kol žinojo šitą situaciją, kurią buvo galimą suprasti ir nelabai vykusio jų pokalbio apie visą šią situaciją.  
Back to top Go down
Carmela Delilah Blumstein

Posts : 170
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Carmela Delilah Blumstein

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyTue Jan 28, 2020 9:34 pm



Carmela jau buvo pradėjusi mąstyt ką daryt ir kaip reikės bėgt iš šitų namu, kai tik pripažino, kad tas nužudytas vyras nėra vienintelė jos auka. Jeigu taip sunkiai sekėsi vyrui susitaikyt su mintimi, kad ji iš vis per gyvenimą yra ką nors nužudžiusi, tai nenorėjo galvot kaip reaguotų supratęs, kad Carmela beveik iš tų visų žudymų ir gyvena. Na ir kas, kad ne visada nuo jos rankos miršta įtakingi žmonės, bet ji yra ta dėl kurios tos mirtys įvyksta, nes būtent ji gamina įvairiausius nuodus, kurių pagalba yra suardomi gyvybiškai svarbūs žmogaus organai. Akimirkai dar pasvarstė kaip reikėtų Arrheniui susidoroti su tiek daug ir tokia informacija, kai nesugebėjo deramai pakelti žinios, kad jo moteris kadaise yra kažkam atėmusi gyvybę. Turbūt dabar ir čia pat išprotėtų jos akyse. Todėl supratus, kad Arrhenius arba neišgirdo arba tiesiog nenorėjo girdėti to fakto, kad jos aukų sąrašas yra didesnis nei tik vienas žmogus, daugiau ji šio fakto nekartojo. Nes ir šiaip gyvenime turbūt, jei ne tas laiškas, nebūtų pasakiusi Arrheniui apie savo praeities žygdarbius ar tuo labiau apie tai kuo užsiiminėja ir dabar. Niekada nenorėjo, kad jis dėl tam tikrų faktų imtų žiūrėti į ją kitaip, kad nustotų ją mylėt dėl to, nes vos tik pažiūrėjęs į ją matytų žudikę, o ne moterį, kurią kadaise pamilo, kuri buvo visiška beprotė ir būtų galėjusi visus jo namus išdaužyt vien tik dėl didelės meilės jam. Todėl antrą kartą nekartojo, kad yra rankas sutepusi ne vieno žmogaus nužudymu, tuo pačiu neminėjo ir to mažo fakto, kad net tam vyrui būnant negyvam ji dar kurį laiką jį batė tomis žirklėmis. Jam nereikėjo to žinoti. Carmelos akimis, tai buvo nereikšmingas faktas, nieko nelementis faktas, toks nereikšmingas kaip kokia visiškai neįžiūrima dėmė ant tamsios spalvos džinsų. Todėl nenuostabu, kad nenorėdama pilti daugiau žibalo į ugnį tiesiog susilaikė nuo bet kokio galimo tolimesnio komentaro. - gyniausi... - taip tyliai prabilo, kad rodos net ne Arrheniui tai sakė, o pati sau. Lyg norėdama įtikinti save, kad gynėsi.. Kad nejautė jokio malonumo nužudžius tą vyrą, kad tai tebuvo gynybą.. Nors tai buvo melas. Melas, kurio Arrheniui žinoti nereikėjo. Išgirdusi jau gerokai ramesnį vyro balsą tariantį jos vardą kiek įsitempė. Dar labiau įsitempė, kai jis pritūpė priešais ją, kurį laiką ir pati negalėjo pakelt akių į vyrą. Į vyrą, kurį taip mylėjo ir dėl kurio turbūt kad viską būtų padarius ir prieš kurį dabar jautėsi taip blogai, kad net nebedrįso į jį pažvelgti. Galvojo, kad jei tik dabar pažiūrės jam į akis, tai tikrai ims bliaut kaip maža mergaitė, kuri ką tik padarė kažką labai blogo ir dėl to ant jos supyko tėvai, todėl dabar stengiasi ašaromis sušvelninti jų pyktį. Arrheniui dar kartą ištarus jos vardą ir jai pajutus žvilgsnį įsmeigtą į ją ji kurį laiką dar delsė pakelti akis ir žiūrėjo kažkur į savo rankas. Galiausiai pakėlusi savo kiek paraudusias nuo ašarų akis ir pati pažvelgė į Arrheniu ir nors ant krūtinės vis dar gulėjo tas nežmoniškai sunkus kaltės akmuo, bet matydama Marino priešais save, o ne klykiantį per visą namą buvo daug geriau. Tai savotiškai ramino. Dabar jis buvo jos ramybės uostas. Visada juo buvo. - aš susimoviau, šį kartą tikrai susimoviau, - Arrheniui prisilietus prie jos rankos ji tvirtai įsikibo į tvirtą vyro ranką lyg bijodama staiga nukristi nuo tos gyvenimo uolos ant kurios sėdėjo turbūt visą laiką, kai tik sužinojo apie laišką, - šūdas.. jie mane pasodins, jie tikrai įkiš mane į kalėjimą, - rodos Carmela tik susivokė, kas jai gresia ir kad čia tikrai ne jos kvailas pokštas, o realybė. Jeigu ji kviečiama į Australiją jie turi įrodymu, gal ji paliko tas žirkles kabinete, ne... Ne, ji jas išsinešė.. Carmelos galvoje viena po kitos sukosi mintys apie nužudymą, apie tai ką padarė negerai, kokią klaidą padarė visame tame nužudyme, - ką aš pasakysiu savo šeimai? dievaži, jie visada galvojo, kad man labai patiko Australijoj ir vėliau sakiau, kad išvykau iš ten, nes susipažinau su tavim, - laisva ranka persibraukus sau per plaukus atsiduso supratus kokiais melais apipynė save. Visi tie melai grįžo pas ja bumerangu. Šūdas, ji tokioj gilioj duobėj.
Back to top Go down
Arrhenius Hermis Marino

Priority : Pleasure is the greatest incentive to evil.
Posts : 431
Location : Adventure may hurt you but monotony will kill you.
Namas - Page 6 Qr9n8zx
Arrhenius Hermis Marino

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 EmptyFri Jan 31, 2020 9:08 pm



Pritūpęs priešais ją ir laikydamas Carmelos ranką viltingai į ją žiūrėjo ir šventai tikėjo kiekvienu merginos žodžiu. Jos pakartoti žodžiai apie gynybą kambaryje taip tyliai nuskambėjo, kad už lango ošiantis lengvas vėjo brizas buvo garsesnis, tačiau nepaisant to fakto Arrheniaus ausys, akys ir visi jutimai rinko bet kokią informaciją, sklindančią iš priešais sėdinčios moters. Todėl nors ir tyliai nuskambėję jos žodžiai vis tiek pasiekė Arrheniaus ausis ir šis kiek giliau įkvėpęs ramiau iškvėpė tą pačią oro srovę. Tikėjo dabar bet kuo ką ji kalbėjo, gyvenime nebuvo tokio šoko patyręs, ir toks jo elgesys buvo kaip viena iš šoko išraiškų. Visus kitus faktus, kurie šią akimirką jam buvo nepriimtini arba nuignoruoti niekur nedingo, lyg buvo padėti į stalčiuką Arhheniaus smegenyse, kuris bus tikrai peržiūrėtas vėliau. Bet kaip sakant, kadangi vyrų smegenys veikė labai paprastu metodu - per dieną po vieną stalčiuką, Carmela bent jau šią akimirką galėjo būti rami dėl to, kad jam nekyla daugiau klausimų. Pajautęs merginos rankos spustelėjimą jis trumpam nukreipė savo žvilgsnį į jų rankas, kol galiausiai žvilgsniu grįžo prie baimės persmelkto merginos veido, - todėl viskas bus gerai.. - pasakė jausdamas, kaip kažkoks neapsakomas jausmas krūtinėje tiesiog šaukte šaukė, kad jis turi ją apginti ir apsaugoti. Carmelą ir tą Marino vaiką, kuris dar nematęs pasaulio šviesos automatiškai jau buvo su žyme. Kiek spustelėjęs jos ranką atgal, šis galiausiai pakilo nuo žemės ir atsisėdęs šalia Carmelos ant lovos viena ranka ją laisvai apglėbė dirbtinai sukurdamas tą lengvą saugumo jausmą, bent jau dabar ir bent jau jo glėbyje,- Carmela, tu nesusimovei, tu gyneisi. - pasakė lėtai pasukiodamas galvą ir šiai pradėjus isterikuoti kiek tvirčiau ją ta viena ranka apkabino. Atrodė, kad jo protas šią akimirką tiek primityviai veikė, kad užsikabinęs ant vieno žodžio šventai pats tuo įtikėjo ir tęsė šitą pasaką jausdamasis kaip didvyris princas, jojantis ant žirgo gelbėti savo princesės, - tavo šeima nieko nesužinos, jiems ir nereikia nieko žinoti... tu gyneisi, tu laukiesi, tavęs niekas nenuteis.. - pasakė ir matydamas, kad Carmelai prasideda lengva isterija, apkabino ją jau abejomis rankomis ir panardino į savo glėbį smakrą atremdamas jai į pakaušį. - aš tavo šeima, aš tau padėsiu.. visada, tu turi mane... - pasakė lėtai ranka jai nugarą paglostydamas ir bandydamas kiek nuraminti. Nes jo žodžiai nebuvo tušti, šventai tikėdamas Carmelos žodžiais šią akimirką jis galėjo padaryti bet ką, kad tik apgintų ją ir savo vaiką. Jo galvoje virė tiek minčių, pamažu pradėjo suktis begalės planų ir pažįstamų žmonių veidų, kurie tokioje akimirkoje jiems galėjo pagelbėti, - tavo advokatas tavęs ieško.. - pasakė kiek prikimusiu balsu prisimindamas tą įkaitusį Carmelos telefoną, padėtą ant virtuvės baro. 
Back to top Go down


Sponsored content

Namas - Page 6 Empty
PostSubject: Re: Namas   Namas - Page 6 Empty


Back to top Go down
 

Namas

View previous topic View next topic Back to top 
Page 6 of 7Go to page : Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6, 7  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Arrhenius Marino-